Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas skunde (b.l. 4-5), patikslintame skunde (b.l. 20) ir teismo posėdžių metu jam padarytą neturtinę žalą kildino iš nežmoniškų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 29 d. iki 2016 m. sausio 20 d., jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN Drausmės grupės 21 būrio 5 kameroje ir Baudos izoliatoriaus 21 kameroje. Nurodė, kad Drausmės grupės 21 būrio 5 kameroje jam nebuvo užtikrinta teisės aktuose reglamentuota vienam asmeniui tenkanti minimali gyvenamojo ploto norma, kameros gyvenamąjį plotą mažino joje buvę baldai. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo pateiktais duomenimis apie šios kameros miegamųjų vietų skaičių, tvirtino, kad šioje kameroje buvo 9 miegamosios vietos. Kameros langai buvo užvirinti skardomis, joje nebuvo dirbtinio apšvietimo, lovos buvo surūdiję, tualetas pajuodęs, susidėvėjęs, nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtukų. Nurodė, kad po 2015 m. rugpjūčio 29 d. patirtos kojos traumos, atlikdamas bausmę minėtose kamerose negalėjo tinkamai savimi pasirūpinti, t.y. dažnai likdavo alkanas, nes valgykla buvo už 600 m., todėl nueiti į ją nespėdavo, etapuojant turėjo pats neštis savo daiktus ir lovos inventorių. Negalėjo išsimaudyti po dušu, nes buvo vedamas į bendrą dušą, kuris nebuvo tinkamai įrengtas tokiems ligoniams kaip jis.

Tvirtino, jog negalėjo savarankiškai atlikti gamtinių reikalų, dėl to reikėjo prašyti kitų nuteistųjų pagalbos, o tai žemino jo orumą. Pažymėjo, jog kamera Nr. 21 buvo antrame aukšte, laiptai buvo labai statūs, todėl su lūžusia koja į ją patekti buvo sudėtinga. Kameroje buvo dvi dviaukštės lovos, pirmuose lovų aukštuose gulėjo nuteistieji, turintys sunkių sveikatos sutrikimų. Lova buvo įrengta 180 cm aukštyje, nebuvo kopėtėlių, todėl buvo sunku ja naudotis, negalėjo pats jos pasikloti, lipdamas dažnai susimušdavo skaudamą koją. Leidimo gulėti patikrinimų metu jam nebuvo duota. Nuo 2015 m. spalio 23 d. iki skundo padavimo teismo dienos pasivaikščioti lauke galėdavo tik vieną valandą, pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo suolelių, todėl kojos greitai pavargdavo, turėdavo sėdėti ant nešvarių grindų, žiemą koja per gipsą greitai sušaldavo.

Pareiškėjas taip pat kelia ginčą dėl netinkamai suteiktų (nesuteiktų) gydymo paslaugų, nurodydamas, kad 2015 m. rugpjūčio 30 d. kreipusis į Sveikatos priežiūros tarnybos viršininką G. K. dėl kojos traumos, į jo prašymus nebuvo reaguota, nuskausminamųjų vaistų nebuvo duota, taip pat neatliktas kojos rentgenas. Tvirtino, kad, nepaisant Laisvės atėmimo vietų ligoninės gydytojų rekomendacijos laikyti sugipsuotą koją ne mažiau kaip 2 mėnesius, 2015 m. spalio 22 d. su Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos viršininko leidimu pareiškėjo kojos gipsas buvo nuimtas, į jo nusiskundimus dėl skausmo iki 2015 m. lapkričio 11 d. ( kuomet koja buvo sugipsuota pakartotinai) nebuvo reaguojama. Kalėdamas tokiomis nežmoniškomis kalinimo sąlygomis patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 10 000 Eur ir prašo priteisti iš atsakovo.

Atsakovas neneigė aplinkybės, kad pareiškėjas kameroje Nr. 21 gulėjo antrame lovos aukšte, tai, esant lūžusiai kojai, galėjo kelti tam tikrų nepatogumų, tačiau vietas lovose kamerų tipo patalpose pasiskirto patys nuteistieji, be to, su skundais ar prašymais dėl sukeltų nepatogumų miegant antrame lovos aukšte į būrio viršininką ar Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus pareiškėjas nesikreipė. Galiojantis teisinis reglamentavimas kopėtėlių ant lovų nenumato. Pažymėjo, kad pareiškėjui buvo lūžęs kulnas, jam buvo uždėta gipso langetė iki trečdalio blauzdos, kelis lankstėsi, todėl tai neturėjo sudaryti sunkumų atlikti gamtinius reikalus. Nurodė, kad Sveikatos priežiūros tarnyboje yra specialios kėdės, skirtos padėti neįgaliems nuteistiesiems atlikti gamtinius reikalus, tačiau dėl tokios kėdės skyrimo pareiškėjas nesikreipė. Pažymėjo, kad kalinimo Marijampolės PN metu pareiškėjo sveikata ne pablogėjo, o pagerėjo, nes darbingumo lygis padidėjo iki 90 procentų. Pareiškėjas aktyviai judėjo, dažnai buvo matomas bendrose teritorijose. Marijampolės PN pareigūnai veikė nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, todėl nėra pagrindo deliktinei atsakomybei kilti. Prašė skundą atmesti.

Pažymėtina, kad ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Marijampolės pataisos namų pareigūnų veiksmų, neužtikrinus pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 29 d. iki 2016 m. sausio 20 d., nesuteikiant teisės aktuose reglamentuoto gyvenamojo ploto, laikant higienos reikalavimų neatitinkančiose patalpose, netinkamai teikiant ar nesuteikiant gydymo paslaugų, po sužalojimo nesudarant pareiškėjui sąlygų pavalgyti, savarankiškai atlikti gamtinius reikalus, tinkamai pasivaikščioti kieme, patalpinant gyventi į kamerą, kurioje turėjo miegoti antrame lovos aukšte ir t.t.

Pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kildinamos iš netinkamai teikiamų (neteikiamų) sveikatos priežiūros paslaugų, perduotinas nagrinėti Kauno apygardos teismui.

Administraciniai teismai nagrinėja tik tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.) (iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusi akto redakcija).

Šiuo atveju pareiškėjas reikalauja žalos dėl Marijampolės pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos veiksmų, jam nesuteikus tinkamo gydymo po 2015-08-29 patirtos kojos traumos: neskiriant nuskausminamųjų vaistų, nedarant kojos rentgeno nuotraukos. Taip pat reiškia pretenzijas dėl atsainaus požiūrio į jo nusiskundimus, dėl Laisvės atėmimo vietų ligoninės specialistų nurodymų nesilaikymo, nuimant gipso langetę ir neuždedant naujos. Akivaizdu, kad pareiškėjo skunde nurodyti neteisėti veiksmai yra siejami su tinkamo gydymo nesuteikimu, sveikatos priežiūros paslaugas teikusių asmenų nerūpestingumu ir jiems taikytina profesine civiline atsakomybe, tačiau šių aspektų vertinimas nepriklauso administracinio teismo kompetencijai.

Asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas yra civilinės teisės reguliavimo dalykas (Civilinio kodekso Šeštosios knygos XXXV skyrius) ir negali būti laikomas nei viešuoju, nei vidaus administravimu. Ginčai, kylantys tarp paciento ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ar neteikimo, būdami civilinio teisinio pobūdžio, yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui (žr., pvz., LVAT 2014-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-376/2014). Specialiosios teisėjų kolegijos byloms rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti praktikoje, sprendžiant klausimus dėl ginčų, susijusių su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu bei reikalavimų atlyginti žalą dėl netinkamo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo teismingumo, laikomasi nuostatos, kad sveikatos priežiūros įstaiga, turinti viešosios įstaigos statusą, pati savaime nėra viešojo administravimo subjektas, todėl ginčai dėl jos veiksmų, susijusių su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2006-10-09 nutartį byloje T-77/2006, 2009-09-23 nutartį byloje Nr. T-69/2009, 2013-11-26 nutartį byloje T-110/2013).

Pažymėtina, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo yra pasinaudojęs Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnyje nustatyta išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka (II t., b.l. 7-9).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, spręstina, jog pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš sveikatos priežiūros paslaugų teikimo Marijampolės pataisos namuose atlyginimo, buvo priimtas Kauno apygardos administracinio teismo žinion pažeidžiant priskirtinumo atitinkamiems teismams taisykles, todėl byla dėl neturtinės žalos, kildinamos iš sveikatos priežiūros paslaugų teikimo Marijampolės pataisos namuose atlyginimo perduodama nagrinėti atitinkamam bendrosios kompetencijos teismui (ABTĮ 70 str. 1 d. 2 p., 2 d., CPK 27 str. 8p.).

Dėl to skundo reikalavimas šia apimtimi išskirtinas į atskirą bylą ( ABTĮ 69 str. 2d.).

Dėl kitos reikalavimų dalies skundas tenkinamas iš dalies.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 29 d. iki 2015 m. spalio 22 d. atliko laisvės atėmimo bausmę 21 būrio 5 kameroje, nuo 2015 m. spalio 23 d. iki 2016 m. sausio 20 d. kamerų tipo patalpose, kameroje Nr. 21 (b.l.55,56).

Pareiškėjas nurodė, kad 21 būrio kameroje Nr. 5 jam nebuvo užtikrintas tinkamas gyvenamas plotas, nes jos plotas buvo apie 24 kv.m., joje gyveno 9 nuteistieji, dalį gyvenamojo ploto užėmė baldai, kameroje nebuvo dirbtinio apšvietimo, langai užkalti skardomis, sanitariniame mazge unitazas buvo pajuodęs, susidėvėjęs, lovos surūdijusios, nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtuko, todėl, esant reikalui, negalėjo jų išsikviesti.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.

Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 29 d. iki 2015 m. spalio 22 d. ( išskyrus pertraukas, kai etapuotas į Kauno TI) buvo kalinamas 21 būrio 5 kameroje, kurios gyvenamasis plotas yra 24,27 kv.m. (I t., b.l. 55, 56,79). Atsakovo atstovo pateiktais duomenimis šioje kameroje buvo įrengtos 7 gyvenamosios vietos, ginčo laikotarpiu joje gyveno 7 nuteistieji (I t., b.l. 55). Pareiškėjas su šiais duomenimis nesutiko, tvirtindamas, kad 21 būrio 5 kameroje jo kalinimo metu buvo įrengtos 9 gyvenamosios vietos, šią aplinkybę grindė į bylą pateiktomis, jo tvirtinimu, kameros Nr. 5 fotonuotraukomis (I t., b.l. 84-90). Liudytoju byloje apklaustas nuteistasis A. M. nurodė, kad kalint kartu su pareiškėju 21 būrio 5 kameroje, joje buvo įrengtos 9 miegamosios vietos bei gyveno 9 nuteistieji.

Atsakovo atstovas nei atsiliepime į skundą, nei atstovas teismo posėdžių metu neginčijo fakto, kad byloje esančiose nuotraukose (I t., b.l. 84-90) yra ne 21 būrio 5 kamera, todėl nepaneigtas pareiškėjo tvirtinimas, jog į bylą yra pateiktos 21 būrio 5 kameros nuotraukos.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) (akto redakcija, galiojusi iki 2015-11-01) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Reikalavimai gyvenamųjų patalpų apšvietimui nustatyti Higienos normos HN 76:2010 26 punkte, sanitarinio mazgo įrangai -21 punkte.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad 21 būrio 5 kameros langai buvo užvirinti skardomis, joje nebuvo dirbtinio apšvietimo, sanitarinio mazgo unitazas prastos kokybės, lovos surūdijusios, nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtuko.

Pareiga paneigti pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t.y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013). Pastebėtina, kad laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Marijampolės visuomenės sveikatos centras 2015 m. lapkričio 20 d. atliko 21 būrio 5 kameros patikrinimą pagal pareiškėjo 2015 m. lapkričio 11 d. skundą ir 2015 m. lapkričio 24 d. patikrinimo akte Nr. 516 ( I t., b.l. 49-50) higienos normų pažeidimų nenustatė. Tačiau, kaip matyti iš patikrinimo akto turinio, 21 būrio 5 kameros dirbtinis apšvietimas nebuvo tikrinamas dėl remonto darbų. Jokių kitų duomenų, paneigiančių pareiškėjo tvirtinimą dėl netinkamo 21 būrio 5 kameros apšvietimo, atsakovo atstovas teismui nepateikė, todėl šie pareiškėjo argumentai lieka nepaneigti.

Pažymėtina, kad Higienos normos 21 punkte nėra reglamentuoti reikalavimai sanitarinių įrenginių būklei, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos kokybės unitazo atmestini kaip nepagrįsti. Tos pačios pozicijos buvo laikomasi ir Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. lapkričio 24 d. patikrinimo akte Nr. 516 (I t., b.l. 49-50). Byloje duomenų apie tai, kad šis unitazas buvo netinkamas naudojimui, nėra.

Pagal arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normas, patvirtintas Teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139, pataisos namų kamerų tipo patalpose vienam asmeniui turi būti skirta metalinė lova, kurios naudojimo terminas yra 10 metų, jokių kitų reikalavimų kamerose esančioms lovoms teisės aktuose nėra nustatyta. Iš į bylą pateiktų nuotraukų (I t., b.l. 85-88) negalima nustatyti, kad 21 būrio 5 kameros lovos yra surūdijusios ar dėl kitų savybių netinkamos naudoti, todėl pareiškėjo abstraktūs teiginiai dėl surūdijusių kameros lovų atmestini kaip nepagrįsti.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82, (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 16.11. p. nurodyta, jog kamerose įrengiamas radijo taškas ir prižiūrėtojo iškvietimo sistema.

Atsakovo atstovas nepateikė teismui įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytą aplinkybę dėl pareigūnų iškvietimo mygtuko kameroje nebuvimo, todėl Eksploatavimo taisyklių 16.11. p. pažeidimas laikomas nustatytu, tačiau kartu pažymėtina, jog byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad šis pažeidimas būtų sukėlęs kokias nors neigiamas pasekmes pareiškėjui.

Pareiškėjas tvirtino, kad, būdamas neįgalus ir sužalotas, buvo kalinamas tokiomis pačiomis sąlygomis kaip sveiki nuteistieji. Nurodė, kad dėl sveikatos būklės negalėjo nueiti iki valgyklos pavalgyti, todėl likdavo alkanas; negalėjo savarankiškai atlikti gamtinių reikalų, nusiprausti; 21 kameroje turėjo miegoti antrame lovos aukšte, tai sukeldavo nepatogumus; pasivaikščioti lauke galėjo tik vieną valandą, pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo suoliukų, todėl turėjo sėdėti ant nešvarių grindų ir t.t.

Pažymėtina, kad Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Marijampolės teritorinio skyriaus 2015 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. R-1924 (b.l. 138) pareiškėjas pripažintas darbingu, todėl byloje atmestini visi pareiškėjo argumentai, siejami su jo neįgalumu.

G. K. 2015 m. rugsėjo 25 d. išduoti ramentai, paskirtas gulimas režimas iki 2015 m. spalio 5 d. 2015 m. spalio 8 d. pareiškėjui pratęstas leidimas nuo patikrinimų, rekomenduotas gulimas režimas iki 2015 m. spalio 9 d.

2015 m. spalio 9 d. pareiškėjas atleistas nuo patikrinimų iki 2015 m spalio 23 d., patvirtintas leidimas pateikti maistą į kamerą. Pareiškėjui kalint kamerų tipo patalpose kameroje Nr. 21, maistas jam buvo pristatomas į kamerą, visą dieną buvo leidžiama gulėti lovoje (I t., b.l. 108-109, 113-114, II t., b.l. 7-9). Nors byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad iki 2015 m. spalio 9 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas pateikti jam maistą į kamerą, tačiau byloje liudytojais apklausti pareigūnai E. A. , V. C. ir Z. K. bei Sveikatos priežiūros tarnybos viršininkas G. K. nurodė, kad pareiškėjas į juos dėl sukeltų nepatogumų, atsiradusių dėl netinkamo maitinimo nesikreipė. Be to, nėra pateikta pareiškėjo prašymų įkalinimo įstaigos administracijai, kuriuose būtų nurodoma, jog pareiškėjui kilo problemos naudojantis įkalinimo įstaigos nuteistųjų valgykla ir prašoma šias problemas spręsti, tačiau nepagrįstai tai būtų atsisakyta daryti, todėl, teismo nuomone, nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti Marijampolės pataisos namų neteisėtų veiksmų.

Marijampolės PM Sveikatos priežiūros tarnybos 2016 m. gegužės 23 d. pažymoje (I t., b.l. 108-109) nurodyta, jog Marijampolės pataisos namuose yra 2 specialios kėdės, kurios nuteistiesiems pageidaujant išduodamos į kameras naudotis. Liudytojas G. K. patvirtino, kad pareiškėjas pretenzijų dėl sunkumų naudojantis sanitariniais įrenginiais nebuvo pareiškęs, taip pat nebuvo pateikęs prašymo išduoti specialią kėdę. Be to, pažymėjo, kad patirta trauma ir jos mobilizacija (uždėta 2/3 blauzdos langetė nuo kojos apačios, kojos kelis laisvas, lankstomas) negalėjo kelti pareiškėjui tokio pobūdžio sunkumų, kurie ribotų galimybę atlikti savarankiškai gamtinius reikalus. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai dėl sąlygų savarankiškai atlikti gamtinius reikalus pareiškėjui nesudarymo atmestini kaip nepagrįsti.

Byloje nekeliamas ginčas dėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog kameroje Nr. 21 jo miegamoji vieta buvo antrame aukšte. Tiek pareiškėjas, tiek atsakovo atstovas bei liudytojais apklausti pareigūnai ir nuteistasis A. M. nurodė, kad nuteistuosius į kameras paskiria įstaigos administracija, tačiau miegamąsias vietas kamerose pasiskirsto patys nuteistieji, todėl akivaizdu, kad pareiškėjo miegamosios vietos nustatymas nebuvo sąlygotas atsakovo atstovo valinių veiksmų.

Atsakovo atstovas neginčijo pareiškėjo nurodytų argumentų dėl stačių laiptų į kamerą Nr. 21, ribojusių pareiškėjo galimybę judėti, nusiprausti pirtyje. Teismo posėdyje pripažino, kad traumas patyrę nuteistieji maudosi bendra tvarka po dušu, vonių Marijampolės PN nėra.

Pareiškėjas skunde savo teisių pažeidimą siejo su per trumpa pasivaikščiojimo trukme, jam kalint kameroje Nr. 21 bei netinkamu pasivaikščiojimo kiemelių įrengimu, nurodydamas, kad pasivaikščioti per parą jam buvo leidžiama tik vieną valandą, pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo suoliukų, ant kurių jis galėtų atsisėsti, todėl tuo metu, kai pavargdavo, tekdavo sėdėti ant nešvaraus grindinio.

Pataisos namų pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Eksploatavimo taisyklių 18-21 punktai, kuriuose reikalavimo įrengti suoliukus nėra nustatyta, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai dėl suoliukų pasivaikščiojimo kiemeliuose neįrengimo atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo argumentai dėl pataisos pareigūnų tyčiojimosi, jų neteisėtų veiksmų 2015-10-22 langetės nuėmimo metu yra paneigti teismui pateiktu įvykio vaizdo įrašu ( II t., b.l. 2), liudytojų V. C. , Z. K. parodymais, 2015-10-23 nutarime dėl pareiškėjo nubaudimo nurodytomis aplinkybėmis ( I t., 11).