Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Svetlanos Jurgaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audriaus Meilučio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų (toliau – Marijampolės apylinkės teismas) 2024 m. kovo 21 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmė, paskiriant intensyvią priežiūrą, tai yra nuteistojo buvimo vietos kontrolę nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu, elektroninio stebėjimo priemonėmis jo gyvenamojoje vietoje, įpareigojant nuteistąjį 4 (keturis) mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta panaikinti.

Civilinis ieškinys tenkintas visiškai. Iš R. J. priteista (duomenys neskelbtini) 32,67 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. R. J. nuteistas už tai, kad jis 2023 m. spalio 12 d. apie 18.40 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė V. P. tris smūgius kumščiu į galvos sritį, padarydamas muštinę žaizdą kairiame antakyje, poodines kraujosruvas nosies gale – viršutinėje lūpoje, abiejų akių vokuose – skruostuose, tai yra nežymiai sutrikdė sveikatą nukentėjusiajam.

2. Marijampolės apylinkės teismas, įvertinęs ištirtus įrodymus, padarė išvadą, jog byloje įrodyta, kad R. J. padarė kaltinime jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Apylinkės teismas vadovavosi tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojo T. P. parodymais, kadangi šių parodymų teisingumą patvirtinto specialisto išvada apie padarytus sužalojimus nukentėjusiajam. Kaltinamojo R. J. duotus parodymus laikė kaip jo gynybinę versiją, kuri paneigta byloje ištirtų įrodymų visuma. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgė į tai, jog nėra nustatyta R. J. atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių, tai, kad padarė vieną tyčinį nesunkų nusikaltimą, į kaltinamojo asmenybę, tai, jog teistumas yra išnykęs, ne kartą baustas administracine tvarka. Dėl ko teismas sprendė, jog R. J. skirtina laisvės apribojimo bausmė, paskiriant tam tikrus įpareigojimus.

3. Nuteistasis R. J. skundžia Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. kovo 21 d. nuosprendį ir prašo jį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.

3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas, pagrįstas prielaidomis ir abejonėmis, neatitinka faktinių aplinkybių. Visos iškeltos abejonės išspręstos ne kaltinamojo naudai, taip paneigiant pagrindinį nekaltumo prezumcijos principą.

3.2. Apeliantas teigia, jog ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė nuoseklius parodymus, padėjo išaiškinti bylos aplinkybes, tačiau teismas atlikdamas įrodymų vertinimą, nesirėmė jo duotais parodymais, o rėmėsi nukentėjusiojo. Nors nukentėjusysis buvo neblaivus, jam nustatytas 2,15 promilių girtumas. Teisme pripažino, jog neprisimena visų aplinkybių, nurodė tai, ką jam pasakojo brolis – liudytojas T. P.. Teigiama, jog nukentėjusiojo parodymais negalėjo būti paremtas apkaltinamasis nuosprendis.

3.3. Skunde pažymima ir tai, jog liudytojas T. P. yra suinteresuotas bylos baigtimi, kadangi ir pats galimai galėjo sumušti nukentėjusįjį. Tai patvirtina ta aplinkybė, kad atvykusi greitoji medicinos pagalba jokių didesnių sužalojimų nukentėjusiajam nenustatė ir išvyko. Nuteistojo teigimu, tai atitinka jo duotus parodymus apie tai, kad jo sutuoktinei sušukus, jog nukentėjusysis ketina jam suduoti, nuteistasis atkišo ginantis alkūnę ir jis į ją atsitrenkė. Dėl ko ir bėgo kraujas nukentėjusiajam iš nosies. Vėliau buvo antrą kartą kviesta greitoji medicinos pagalba ir tuomet buvo nustatyti ir kiti sužalojimai, galimai dviem smūgiais ar trauminiais poveikiais. Tačiau tuo metu, nuteistojo teigimu, jo ten nebuvo, lauke laukė policijos pareigūnų ir kaip papildomai buvo sužalotas nukentėjusysis, nežino.

3.4. Apeliantas taip pat nurodo, jog teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas patvirtino, kad sužalojimai negalėjo būti padaryti vienu smūgiu, tačiau nepaneigė, kad kiti du sužalojimai galėjo būti padaryti ir virstant ir suduodant smūgius. Nebuvo nustatyta, kokioje padėtyje buvo nukentėjusysis patirtų traumų metu. Taip pat skunde nurodoma, jog nuteistojo parodymus patvirtino ir jo sutuoktinė, kuri buvo blaivi ir matė visą įvykį. Teismas ištraukė iš jos parodymų žodžius apie smūgį per ausį, tačiau to nebuvo, o ir tai neužfiksuota sužalojimuose. Teismas atmetė prašymą teisme apklausti į įvykio vietą atvykusią medikę, todėl abejonė dėl sužalojimų nebuvo pašalinta.

3.5. Be to, skunde teigiama, jog teismas nevertino aplinkybės, jei ir buvo padarytas sužalojimas, ar nuteistasis turėjo teisę gintis nuo neblaivaus ir neadekvataus žmogaus agresijos.

3.6. Skunde taip pat nurodoma, jog teismas paskyrė per griežtą bausmę, neatsižvelgdamas, jog apelianto darbas susijęs su baldų gamyba ir vykimu į užsienį jų parsivežti.

4. Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistojo R. J. gynėjas advokatas G. B. prašė tenkinti apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais. Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis R. J. skunde teigia, jog buvo nepagrįstai nuteistas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje padarymo, todėl prašo jį išteisinti. R. J. pirmosios instancijos teismo nuosprendį skundžia įrodymų vertinimą reglamentuojančių baudžiamojo proceso normų taikymo aspektu, teigdamas, jog teismo išvados nėra pagrįstos bylos duomenimis, remtasi prielaidomis bei nepatikimais nukentėjusiojo ir suinteresuoto liudytojo parodymais. Be to, apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su nuteistajam paskirta bausme, teigiant, jog paskirti įpareigojimai yra per griežti.

Dėl įrodymų vertinimo

6. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir pagrįstai pripažino R. J. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

7. Visų pirmą, aukštesnės instancijos teismas, neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog priimtame skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, ar tai, jog teismas neteisingai vertino surinktus įrodymus. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šios pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę, teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra teisinio pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Apeliacinio skundo motyvai, kuriais nuteistasis siekia būti išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, yra nepagrįsti dėl ko atmetami. Nuteistojo R. J. kaltę neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais, vertindamas įrodymus tiek atskirai, tiek juos lyginant tarpusavyje.

8. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. J. nuteistas už tai, kad jis 2023 m. spalio 12 d. apie 18.40 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė V. P. tris smūgius kumščiu į galvos sritį, padarydamas muštinę žaizdą kairiame antakyje, poodines kraujosruvas nosies gale – viršutinėje lūpoje, abiejų akių vokuose – skruostuose, tai yra nežymiai sutrikdė sveikatą nukentėjusiajam. Nuteistasis R. J. iš esmės viso proceso metu aiškino, jog nukentėjusysis rankos kumščiu bandė jam suduoti į galvą, tuo metu R. J. iš inercijos besigindamas jį pastūmė ir jis atsisėdo ant lovos. Po kelių sekundžių nukentėjusysis bandė šokti nuo lovos ir norėjo vėl nuteistajam smūgiuoti kumščiu, tačiau tuo metu R. J. atstatė dešinę ranką, jog išvengtų smūgio ir tuo momentu nukentėjusysis su veidu trenkėsi į nuteistojo atkištą ranką ir pataikė sau į nosį. Iš nosies bėgo kraujas, jokių tiesioginių smūgių nukentėjusiajam nesudavė. Nuteistojo teigimu, šias jo nurodytas aplinkybes patvirtina ir jo sutuoktinės parodymai. Liudytoja apklausta A. J. iš esmės taip pat nurodė analogiškas aplinkybes, jog ji kartu su sutuoktiniu atvyko pas mamą į namus, kur gyvena ir jos broliai – V. P. ir T. P.. Kadangi mama tuo metu buvo ligoninėje, todėl ji su vyru norėjo atlikti namuose kosmetinį remontą, tačiau dėl dažų kvapo broliai pradėjo jiems priekaištauti. Liudytoja patvirtino, kad tarp jos, R. J. ir brolių įvyko žodinis konfliktas, abu broliai buvo akivaizdžiai neblaivūs, V. P. nepastovėjo ant kojų. Nurodė, jog V. rankos kumščiu bandė suduoti jos sutuoktiniui į galvos sritį, tačiau R. J. V. nustūmė nuo savęs ir jis atsisėdo ant lovos. Po kažkiek laiko V. vėl atsistojo nuo lovos ir bandė dar kartą suduoti smūgį R. J., tačiau jos sutuoktinis atstatė ranką ir V. atsitrenkė į alkūnę. Jokių tiesioginių smūgių R. J. nukentėjusiajam nesudavė.

9. Pirmosios instancijos teismas tiek R. J., tiek liudytojos A. J. parodymus vertino kaip gynybinę versiją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi tokie parodymai prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, t. y. specialisto išvadai, nukentėjusiajam konstatuotiems sužalojimams, eksperto paaiškinimams. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga sprendžia, jog iš esmės, kaip ir teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, nuteistojo parodymai viso proceso metu išliko nuoseklūs, visgi, nagrinėjamu atveju, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistojo pateikta versija laikytina kaip gynybinė, siekiant išvengti kilsiančios baudžiamosios atsakomybės.

10. Nors apeliaciniame skunde akcentuojama tai, jog teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojos A. J. parodymais, kuri įvykio metu buvo blaivi, priešingai nei pats nukentėjusysis bei liudytojas T. P., tačiau nagrinėjamu atveju, konstatuojama, jog liudytojos A. J. parodymai nebuvo itin nuoseklūs viso proceso metu. Liudytoja apklausta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, iš esmės nurodė analogiškas aplinkybes kaip ir būdama apklausta ikiteisminio tyrimo metu, t. y., jog R. J. gindamasis atkišo alkūnę, o nukentėjusysis pats į ją atsitrenkė. Liudytoja teigė, jog jokių kitų smūgių R. J. jos broliui V. P. nesudavė. Visgi, iš pareigūno S. S. kūno kameros vaizdo įrašo, kuris darytas atvykus į įvykio vietą, matyti, jog atvykus pareigūnams R. J. paaiškino pareigūnams, jog V. P. atsitrenkė su nosimi tiesiai jam į alkūnę, o A. J. papildomai nurodė, jog „ir dar vieną per ausį užtvojo“. Aukštesniojo teismo vertinimu, būtent pirminiai paaiškinimai į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams, tokiose situacijose kuomet tarp asmenų yra susiklostę konfliktiniai santykiai yra itin reikšmingi, kadangi aplinkybės yra nurodomos iš karto po įvykio. Dėl ko, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs liudytojos A. J. parodymus bei teiktus paaiškinimus policijos pareigūnams atvykus į įvykio vietą, padarė teisingas išvadas, jog liudytojos A. J. parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs. Nors tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme liudytoja nurodė, jog R. J. jokių tiesioginių smūgių V. P. nesudavė, visgi, vos tik atvykusiems pareigūnams liudytoja paaiškino, jog R. J. nukentėjusiajam užtvojo vieną kartą „per ausį“. Šie duomenys yra užfiksuoti policijos pareigūnų kūno kameros užfiksuotame vaizdo įraše.

11. Susipažinus su minėtu vaizdo įrašu neabejojama, jog tiek liudytojas T. P., tiek ir pats nukentėjusysis V. P. įvykio metu buvo neblaivūs. Tai patvirtina ir alkoholio kiekio matuoklio „Alcotest 6810“ duomenys, iš kurių matyti, jog 2023 m. spalio 12 d. 19.07 val. T. P. nustatytas 1,40 promilių girtumas, 2023 m. spalio 12 d. 19.18 val. V. P. nustatytas 2,15 promilių neblaivumas. Nukentėjusiojo judesiai išties nekoordinuoti, matyti akivaizdūs neblaivumo požymiai, tačiau tai nesudaro pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais. Iš bylos medžiagos matyti, jog nukentėjusysis davė nuoseklius parodymus apie jo patirtus sužalojimus. Protokole-pareiškime užfiksuota, jog sekančią dieną po įvykio, t. y. 2023 m. spalio 13 d. V. P. paaiškino, kad 2023 m. spalio 12 d. maždaug 18.40 val. jam atėjus pas brolį T. P. į namus, R. J. jį sumušė, t. y. savo abiejų rankų trimis smūgiais sudavė nukentėjusiajam į galvą, po ko jis parvirto ir buvo praradęs sąmonę (1 t., b. l. 6). Liudytoju apklaustas nukentėjusysis parodė analogiškas aplinkybes, jog R. J. abiejų rankų trimis smūgiais sudavė jam į galvą. Papildomos apklausos metu nukentėjusysis paaiškino, jog po išsakytų žodžių R. J. jį užsigulė ir trenkė jam tris ar keturis kartus į veido sritį (1 t., b. l. 45–46). Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtino ir liudytojas T. P., kuris tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas teisminio nagrinėjimo metu parodė, jog tarp R. J. ir V. P. kilo žodinis konfliktas dėl namuose juntamo aitraus dažų kvapo. Parodė, kad sesers vyras (R. J.) trenkė ne vieną smūgį broliui V. P. į veidą ir kitas kūno vietas. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, liudytojas T. P. parodė, kad R. J. puolė ant gulinčio V. P. ir jam sudavė 3 smūgius, rankos kumščiu į veidą, dėl ko nukentėjusiajam pradėjo bėgti kraujas ir liudytojas išbėgo iš namų kviesti greitosios pagalbos. Šias liudytojo nurodytas aplinkybes patvirtina ir byloje esantis bendrosios pagalbos centro garso įrašas, iš kurio matyti, jog T. P. išties paskambinęs bendruoju pagalbos telefonu nurodė, jog jo brolį V. P. sumušė „švogeris“ – R..

12. Nukentėjusysis neneigė, jog įvykio metu buvo neblaivus, dėl ko gerai neatsimena įvykio aplinkybių. Visgi, nesutiktina su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, jog nukentėjusysis apklausiamas nurodė būtent tas aplinkybes, kurias jam pasakojo jo brolis T. P.. Pirmosios instancijos teisme, nukentėjusysis paaiškino, jog jam brolis sakė būtent kiek smūgių sudavė R. J., tačiau, jog būtent šiuos smurtinius veiksmus atliko R. J. jis gerai atsimena. Be to, nors tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas T. P. įvykio metu buvo neblaivūs, ko neneigia ir patys asmenys, tačiau iš byloje esančio pareigūno kūno kameros vaizdo įrašo matyti, jog liudytojas pakankamai rišliai bendravo su atvykusiais pareigūnais, iš pokalbio turinio matyti, jog liudytojas nurodė, jog R. J. atliko smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį, nurodydamas: „tai nereikia daužyti be reikalo“. Įvertinus byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo netikėti nuosekliais nukentėjusiojo bei liudytojo T. P. parodymais. Iš esmės asmenys dalyvavę konflikte neneigė, jog tarp šeimos narių dažnai kyla konfliktinių santykių, tačiau liudytoja A. J. nurodė, jog nėra susipykusi su broliais, tiesiog su jais nepalaiko artimo ryšio, kadangi jie girtauja. Be to, kaip ir teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, nukentėjusysis nėra pareiškęs civilinio ieškinio byloje dėl ko nėra pagrindo manyti, jog jis būtų suinteresuotas apkaltinti R. J. siekiant pasipelnyti. Priešingai nukentėjusysis buvo nurodęs, jog sutinka susitaikyti su R. J. ir nori, jog šis procesas kuo greičiau pasibaigtų. Nei nukentėjusysis, nei liudytojas T. P. neišreiškė jokių piktumų R. J. ar jo sutuoktinės atžvilgiu, dėl ko galėtų apkalbėti nuteistąjį. Nukentėjusiojo bei liudytojo T. P. parodymai yra logiški, nuoseklūs, neprieštaraujantys vieni kitiems, vienas kitą papildantys. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, kurie galėtų rodyti nukentėjusiojo galimą suinteresuotumą, ar motyvaciją nuteistąjį nekaltai apkaltinti nusikaltimo padarymu.

13. Be to, nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes patvirtina ir fiksuoti jo kūno sužalojimai. Atvykus greitajai medicinos pagalbai fiksuota, jog nukentėjusiajam iš nosies yra pakraujavę. Be to, sekančią dieną po įvykio, atliekant asmens apžiūrą nustatyta, kad V. P. galvoje, po abejomis akimis matosi kraujosruvos, mėlynės, patinimai, prakirstas ir užlipintas pleistru kairys antakis (1 t., b. l. 17–21). Specialisto išvadoje taip pat konstatuota, V. P. padaryta muštinė žaizda kairiame antakyje, poodinės kraujosruvos nosies gale – viršutinėje lūpoje, abiejų akių vokuose – skruostuose. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, pvz. ranka, kumščiu ir pan. Padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Sužalojimai padaryti galimai ir įvykio aplinkybėse nurodomu ar jam artimu būdu 12-24 val. laikotarpyje iki tyrimo pradžios trijų smūgių pasėkoje (1 t., b. l. 145). Pirmosios instancijos teisme, apklaustas specialistas A. J. patvirtino, jog vienu smūgiu tokių sužalojimų negalima padaryti. Iš esmės specialisto paaiškinimais paneigta nuteistojo įvykio versija, jog nukentėjusysis susižalojo atsitrenkdamas į R. J. atkištą alkūnę. Specialistas nurodė, jog galima daryti prielaidą, kaip nurodo kaltinamasis, kad kažkuris sužalojimas gali būti tokiu būdu kaip jis nurodo, tačiau tai tik prielaida, visi trys tokie sužalojimai tokiu veiksmu negalėjo būti padaryti. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, jog specialistas nepaneigė, kad kiti du sužalojimai galėjo būti padaryti ir virstant ir suduodant smūgius, tačiau visgi atkreiptinas dėmesys, jog specialistas paaiškino, jog jei nukentėjusysis virstų atbulas, tokie sužalojimai neįmanomi, jei priekiu trenktųsi realiausia sužalojimas būtų antakio sritis. Be to, nors skunde teigiama, jog nebuvo išsiaiškinta kokioje padėtyje buvo nukentėjusysis patirtų traumų metu, tačiau pažymėtina, jog tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas T. P. nurodė, jog tuo metu, kuomet R. J. sudavė smūgius į veido sritį nukentėjusiajam, šis gulėjo ant lovos.

14. Byloje nustatyta, jog V. P. buvo apžiūrėtas medikų, jam buvo nustatyti sužalojimai, jie užfiksuoti byloje esančiais duomenimis, todėl vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas netenkino gynybos prašymo apklausti į įvykio vietą atvykusią medikę dėl sužalojimų, nesudaro pagrindo spręsti, jog skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ar nepagrįstas. Teismų praktikoje išaiškinta, jog nebūtina atlikinėti papildomų tyrimo veiksmų vien tam, kad būtų gauta kuo daugiau ankstesnius rezultatus patvirtinančių duomenų.

15. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog pirmu atveju kuomet atvyko greitoji medicinos pagalba, nukentėjusiajam buvo fiksuota tik tai, jog iš nosies bėgo kraujas, o šis sužalojimas galėjo atsirasti tuomet, kai nukentėjusysis atsitrenkė į nuteistojo atkištą alkūnę. Be to, apelianto manymu, kitus sužalojimus, kurie jau buvo fiksuoti antrą kartą atvykus greitajai medicinos pagalbai galėjo padaryti liudytojas T. P., kadangi pats apeliantas pas nukentėjusįjį į namus nebuvo užėjęs. Visgi, teisėjų kolegija sprendžia, jog šie apelianto skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų manyti, jog V. P. sužalojimus galėjo padaryti liudytojas T. P.. Be to, ta aplinkybė, jog pirmuoju kartu atvykus medikams, nukentėjusiajam nebuvo fiksuoti sužalojimai po akimis, neleidžia spręsti, jog šie sužalojimai iki atvykstant medikams aplamai nebuvo padaryti. Pirmosios instancijos teisme apklaustas specialistas A. J. paaiškino, jog iškarto kraujosruvų veide galėjo nesimatyti, jeigu jėgos dydis nebuvo intensyvus, dėl ko akies vokuose kraujosruvos išryškėti galėjo ir vėliau, t. y. ir po kelių valandų. Šiuo atveju, atvežus į gydymo įstaigą nukentėjusįjį, nurodyta, kad matyti stebimas akių vokų mėlynės ir kairio antakio žaizda, kuomet jau galėjo išryškėti fiksuotos kraujosruvos. Bylos duomenimis nustatyta, jog nuo pat pirmųjų apklausų, nukentėjusysis iškart nurodė, jog R. J. sudavė jam nemažiau kaip tris smūgius į veido sritį, tačiau jokių duomenų, jog nukentėjusįjį galėjo sužaloti jo brolis T. P., kuomet išvyko policijos pareigūnai bei greitoji, nėra. T. P. nurodė, jog pirmuoju kartu, kuomet atvyko greitoji medicinos pagalba, V. P. į ligoninę nevežė, tačiau vėliau nukentėjusiajam skundžiantis, jog svaigsta galva, antrą kartą atvyko greitoji medicinos pagalba ir V. P. buvo išvežtas į ligoninę. Taigi, apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, jog nukentėjusysis galėjo būti sužalotas kito asmens yra deklaratyvūs teiginiai, nepagrįsti jokiais duomenimis, priešingai, tokią nuteistojo versiją paneigia byloje surinkti ir jau anksčiau aptarti įrodymai.

16. Apeliantas taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas nevertino tos aplinkybės, ar nuteistasis turėjo teisę gintis nuo neblaivaus ir neadekvataus žmogaus agresijos, kadangi sužalojimas yra nežymus, dėl ko nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Aukštesnysis teismas pažymi, kad BK 28 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinosios ginties aplinkybių konstatavimui būtina nustatyti du pagrindinius šio instituto elementus – pavojingą kėsinimąsi ir gynybą. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančio jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-303/2021).

17. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog R. J. atlikdamas jam inkriminuotus veiksmus, tik gynėsi nuo nukentėjusiojo, t. y. veikė esant būtinosios ginties sąlygomis. Tarp asmenų įvyko žodinis konfliktas, tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas T. P. paaiškino, jog būtent R. J. pirmasis atliko smurtinius veiksmus. Nors apeliantas teigia, jog nukentėjusysis kumščiu buvo užsimojęs trenkti nuteistajam, tačiau šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, jog R. J., įvykio metu būdamas blaivus, turėjo suvokti, jog smurtiniais veiksmais sukels nukentėjusiajam fizinį skausmą, ir to siekė, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Be to, byloje nėra nustatyta, jog nukentėjusysis išties būtų panaudojęs fizinį smurtą prieš nuteistąjį, jam sudavęs, ar jog apeliantui būtų kilusi reali grėsmė, dėl ko jam būtų reikėję gintis nuo nukentėjusiojo. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad R. J. veiksmuose yra netik visi objektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai, bet ir subjektyvieji – tyčia. Bylos duomenimis nustatyta, jog apeliantas nukentėjusiajam ranka sudavė tris smūgius nukentėjusiajam į veido sritį, dėl ko spręstina, jog smurtinių veiksmų intensyvumas negalėjo būti padarytas veikiant būtinajai ginčiai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu R. J. buvo pagrįstai pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Dėl bausmės

18. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. J. taip pat nesutinka ir su jam paskirta bausme, nurodant, jog teismas paskyrė gana griežtą bausmę, su apribojimais, nors jo darbas susijęs su vykimu į užsienį, kas aiškiai pakenks nuteistojo darbinei veiklai.

19. BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios viešųjų darbų arba laisvės apribojimo, arba arešto, arba laisvės atėmimo iki vienerių metų bausmės. Skundžiamu nuosprendžiu R. J. paskirta 1 metų laisvės apribojimo bausmė, paskiriant intensyvią priežiūrą, tai yra nuteistojo buvimo vietos kontrolę nuo 23 val. iki 06 val., jeigu tai nesusiję su darbu, elektroninio stebėjimo priemonėmis jo gyvenamojoje vietoje, įpareigojant nuteistąjį 4 (keturis) mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje.

20. Pirmosios instancijos teismas parinkdamas bausmės rūšį atsižvelgė į tai, kad nėra nustatyta R. J. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, į tai, kad jis padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą, ne kartą baustas administracine tvarka, teistumas yra išnykęs. Teisėjų kolegija, nepritarti pirmosios instancijos teismo parinktai bausmės rūšiai – laisvės apribojimui, neturi jokio teisinio pagrindo. Kaip jau minėta, už BK 140 straipsnio 1 dalies padarymą, numatyta švelniausia bausmė yra viešieji darbai. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis vykdo darbinę veiklą, manytina, jog skirti švelniausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį, nagrinėjamu atveju būtų neproporcinga, dėl ko apylinkės teismas pagrįstai R. J. paskyrė laisvės apribojimo bausmę. BK 48 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki dvejų metų. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju nenustatyta nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, R. J. laikomas neteistu (teistumas išnykęs), baustas administracine tvarka, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskyrė kiek švelnesnį bausmės dydį, nei sankcijos vidurkis (13,5 mėnesio). Spręsti, jog nuteistajam paskirta bausmės rūšis ar jos dydis yra per griežtas, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo.

21. Visgi, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas laisvės apribojimo bausmę, kartu su ja netinkamai paskyrė įpareigojimus, kurie teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pobūdį, nuteistojo asmenybę, yra pertekliniai, dėl ko skundžiamas nuosprendis keičiamas BPK 328 straipsnio 2 punkto pagrindu.

22. BK 48 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad skirdamas laisvės apribojimo bausmę, teismas paprastai paskiria kaltinamajam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Nuteistojo buvimo vietą ir laiką nustato teismas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog teismas skirdamas laisvės apribojimo bausmę nėra imperatyviai įpareigotas kartu skirti ir intensyvią priežiūrą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog R. J. padarė vieną nesunkų baigtą tyčinį nusikaltimą. Iš įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro matyti, jog praeityje R. J. buvo teistas, tačiau šis teistumas yra išnykęs. Be to, baustas administracine tvarka, tačiau padaryti administraciniai nusižengimai yra susiję su Kelių eismo taisyklių pažeidimais. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nuteistasis darbo reikalais dažnai vyksta į užsienį. Aukštesniojo teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nuteistojo asmenybė nėra charakterizuojama itin neigiamai, dėl ko manytina, jog BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai gali būti pasiekti ir nuteistajam netaikant intensyvios priežiūros sąlygų. Dėl ko, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam R. J. kartu su laisvės apribojimu paskirta intensyvi priežiūra, nustatant nuteistojo vietos buvimo kontrolę nuo 23.00 val. iki 06.00 val., tai kontroliuojant elektroninio stebėjimo priemonėmis, naikintina, vietoje jos paskiriant įpareigojimą dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei paliekant įpareigojimą dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2024 m. kovo 21 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2024 m. kovo 21 d. nuosprendžio dalį, kuria nuteistajam R. J. laisvės apribojimo bausmės vykdymo laikotarpiu paskirta intensyvi priežiūra – nuteistojo buvimo vietos kontrolė nuo 23 val. iki 06 val., jeigu tai nesusiję su darbu, elektroninio stebėjimo priemonėmis jo gyvenamojoje vietoje.

Nuteistajam R. J. laisvės apribojimo bausmės vykdymo laikotarpiu paskirti įpareigojimą dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Likusioje dalyje Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2024 m. kovo 21 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.