- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-05-14
- Bylos Nr.
- e2A-756-619/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-20716-2019-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andrutė Kalinauskienė
- Atsakovas
- A. G., L. G., G. G.
- Trečiasis asmuo
- AB „Lietuvos draudimas“
- Ieškovas
- Ergo Insurance SE“, Lietuvoje
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Andrutė Kalinauskienė teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka vienasmeniškai išnagrinėjo atsakovų A. G., L. G., G. G. ir trečiojo asmens AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo ,,Ergo Insurance SE“, Lietuvoje veikiančio per ,,Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialą, ieškinį atsakovams A. G., L. G. ir G. G. dėl nuostolių atlyginimo subrogacijos tvarka, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovų pusėje – akcinė bendrovė ,,Lietuvos draudimas“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas ,,Ergo Insurance SE“, Lietuvoje veikiantis per ,,Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialą, kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovų A. G., L. G. ir G. G. solidariai 686,16 Eur nuostolių atlyginimą subrogacijos tvarka, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
2. Nurodė, kad su draudėja V. Č. sudarė buto, esančio (duomenys neskelbtini) draudimo sutartį. 2018 m. sausio 5 d. virš draudėjos esančiame ir atsakovams nuosavybės teise priklausančiame bute, adresu (duomenys neskelbtini), įvyko vandentiekio avarija, dėl kurios draudėjos butas buvo apgadintas ir ieškovas draudėjai kompensavo 708,85 Eur nuostolių. Ieškovo teigimu, šiuos nuostolius turėtų atlyginti atsakovai, kaip už žalos atsiradimą atsakingi asmenys (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263, 6.266, 6.1015 straipsniai).
3. Atsakovai A. G., L. G. ir G. G. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
4. Nurodė, kad jie yra netinkami atsakovai, nes jiems priklausantį butą buvo apdraudę civilinės atsakomybės draudimu, t. y. už padarytą žalą yra atsakingas atsakovų draudikas AB ,,Lietuvos draudimas“.
Atsiliepimas
5. Trečiasis asmuo AB ,,Lietuvos draudimas“ atsiliepimu prašė ieškinį atmesti.
6. Nurodė, kad su atsakovu A. G. buvo sudaręs Būsto draudimo sutartį, kuria apdraustas butas, esantis (duomenys neskelbtini). 2018 m. sausio 5 d. įvyko įvykis, kurio metu iš atsakovams priklausančio buto vandeniu aplieti du žemiau esantys butai, adresu (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini). Šie abu butai būsto draudimo sutartimis buvo apdrausti ieškovo bendrovėje. 2018 m. vasario 14 d. trečiasis asmuo AB ,,Lietuvos draudimas“ gavo ieškovo pretenziją dėl žalos, padarytos butui, esančiam (duomenys neskelbtini), atlyginimo ir, kaip atsakovų civilinę atsakomybę apdraudęs draudikas, 2018 m. kovo 15 d. atlygino ieškovui nuostolius subrogacijos tvarka pagal ieškovo 2018 m. vasario 14 d. pretenziją. Trečiojo asmens teigimu, ieškovas dėl sumos, išmokėtos už kitam butui, t. y. (duomenys neskelbtini), padarytą žalą atlyginimo subrogacijos tvarka kreipėsi praleidęs CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatytą sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojamą nuo to momento, kai draudikas sumoka savo draudėjui draudimo išmoką (nagrinėjamu atveju – nuo 2018 m. vasario 1 d.), ir tai yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnis).
II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. spalio 15 d. sprendimu patenkino ieškovo ,,Ergo Insurance SE“, veikiančio per ,,Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialą, ieškinį. Priteisė ieškovui ,,Ergo Insurance SE“, veikiančiam per ,,Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialą iš atsakovų A. G., L. G. ir G. G. solidariai 686,16 Eur nuostoliams atlyginti ir 5 (penkių) proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (686,16 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. liepos 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Priteisė ieškovui ,,Ergo Insurance SE“, veikiančiam per ,,Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialą iš atsakovų A. G., L. G. ir G. G. po 5,62 Eur iš kiekvieno atsakovo bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Priteisė valstybei iš atsakovų A. G., L. G. ir G. G. po 15,28 Eur iš kiekvieno atsakovo bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovai ir trečiasis asmuo, nesutikdami su ieškinio reikalavimu, iš esmės neginčija atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų, tačiau ginčas tarp šalių iš esmės kilęs dėl tinkamo atsakovo ir ieškinio senaties termino praleidimo.
9. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Draudimo įstatymo 111 str. įtvirtintą reglamentavimą bei teismų praktiką konstatavo, jog nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę pareikšti tiesioginį ieškinį draudikui, bet ne pareigą, t.y. nukentėjęs trečiasis asmuo gali pareikšti ieškinį ir pačiam už žalą atsakingam asmeniui. Pažymėjo, jog atsakingo už žalą asmens ir jo civilinės atsakomybės draudiko atsakomybė žalą patyrusiam asmeniui, taigi ir iš jo reikalavimo teisę perėmusiam draudikui, yra solidarioji, todėl žalą patyręs asmuo ir subrogacijos teisę įgijęs draudikas, turi teisę reikalauti, kad žalą atlygintų bet kuris iš dviejų solidariųjų skolininkų. Civilinės atsakomybės draudimas pagal savanorišką draudimo sutartį nepaneigia draudėjo (žalą padariusio asmens) prievolės atlyginti padarytą žalą nukentėjusiam asmeniui. Atsižvelgdamas į tai, sprendė, jog ieškovo pasirinkimas reikalavimą atlyginti nuostolius subrogacijos tvarka reikšti tik už žalos atsiradimą atsakingiems asmenims (atsakovams), tačiau neįtraukti atsakovu pastarųjų civilinės atsakomybės draudiko, yra teisėtas ir neduoda pagrindo atmesti ieškinio, kaip pareikšto netinkamam atsakovui.
10. Teismo vertinimu, trečiojo asmens nurodyta aplinkybė, kad ieškovas pretenziją dėl žalos atlyginimo regreso tvarka dėl vieno iš aplietų butų pateikė atsakovų draudikui dar 2018 m. vasario 14 d., neduoda pagrindo kitaip spręsti klausimo dėl ieškovo teisės reikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo subrogacijos tvarka žalą padariusiems asmenims. Pirmosios instancijos teismas sutiko, jog ieškovo elgesys, kuomet jis daugiau kaip metus nesikreipė į žalą padariusio asmens draudiką, o praėjus tiek laiko savo reikalavimą pateikia tiesiogiai žalą padariusiam asmeniui, leidžia vertinti, kad ieškovo elgesys neatitiko geranoriško bendradarbiavimo ir kooperacijos siekiant sureguliuoti žalą kriterijų, tačiau nepaneigia ieškovo turimų teisių ginti savo interesus įstatymų nustatyta tvarka.
11. Pasisakydamas dėl ieškinio senaties termino, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog draudikui perėmus draudėjo teises ir reiškiant reikalavimą atlyginti žalą ją padariusiam asmeniui, taikomas iš delikto teisės kilusiems reikalavimams taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, nustatytas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje. Įvertinęs tai, kad ieškovas draudimo išmoką už ginčo butą sumokėjo 2018 m. vasario 1 d. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino ieškovas nėra praleidęs.
Žemesnės instancijos teismas
12. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, jog byloje nustatyta ir nėra šalių ginčo dėl to, kad vandentiekio avarija įvyko atsakovams nuosavybės teise priklausančiame bute, atsakovai pripažino tiek patį žalos padarymo faktą, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra visos atsakovų, kaip buto, kuriame įvyko žalos padaręs įvykis, savininkų deliktinės atsakomybės sąlygos ir ieškinį tenkino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
13. Apeliaciniu skundu atsakovai A. G., L. G., G. G. ir trečiasis asmuo AB „Lietuvos draudimas“ prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
14. Apeliantų vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančias aplinkybes. Ieškovui iš atsakovų priteisdamas nuostolių atlyginimą neatsižvelgė, jog dėl neteisingo situacijos traktavimo nukentėjo būtent silpnesnioji teisinių santykių šalis – draudėjai, kaip vartotojai. Atsakovai negalėjo numanyti, kad dėl tam tikrų teisinio reguliavimo (ar jo netinkamo traktavimo) spragų nukentės, nors sau priklausantį turtą ir buvo apdraudę savanoriškuoju civilinės atsakomybės draudimu. Susiklosčius tokiai situacijai, kokia yra kilusi šio ginčo atveju, yra eliminuojama draudimo sutartimi numatyta draudiminė apsauga. Pirmosios instancijos teismas be jokio objektyvaus pagrindo ieškovo interesus išplėtė. Ieškovas yra juridinis asmuo, galimai pasinaudojęs teisinio reguliavimo netikslumais bei sąmoningai sudaręs tokią faktinę situaciją (nors ir žinodamas, kada draudėjai apdraudę savo turtą, beveik 1,5 m. nesikreipė į žalą padariusių draudėjų draudiką). Taigi, manytina, pirmosios instancijos teismas turėjęs šią situaciją įvertinti teisingai bei sąžiningai, visų pirma, draudėjų, kaip vartotojų, atžvilgiu. Kilus ginčui dėl ieškinio senaties taikymo draudiko prievolėms ir sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, taip pat būtina atsižvelgti ir į ieškovo jo patirtį, galimybes ir pan. Šiuo konkrečiu atveju ieškovas laikytinas draudimo rinkos profesionalu, turinčiu atitinkamus resursus, patirtį ir galimybes ginti savo pažeistus interesus pagal įstatymuose nustatytas taisykles. Kartu ieškovas, būdamas verslininku, privalo teisingai bei sąžiningai elgtis fizinių asmenų, kaip vartotojų, atžvilgiu. Apeliantų įsitikinimu, ieškovas šiuo atveju pasirinko netinkamus atsakovus (Draudiko neįtraukdamas į atsakovų sąrašą), iš esmės piktnaudžiaudamas turimomis procesinėmis teisėmis. Tokiais atvejais, įskaitant ir pastarąjį, dėl teisinio reguliavimo netikslumų tiesiogiai neturėtų būti atsakingas fizinis asmuo, kaip vartotojas, kadangi šiuo atveju tai yra santykiai tarp draudikų.
15. Ieškovas, išmokėjęs savo draudėjai draudimo išmoką ir pareikšdamas reikalavimą atlyginti nuostolius už atsakovų padarytą žalą, tampa draudimo teisinių santykių dalyviu ir ieškovui turi būti taikomas draudimo teisinių santykių reguliavimas. Ieškovo draudimo išmokos sumokėjimo faktas draudėjai reiškia subrogacijos teisės atsiradimą kaltininko draudiko atžvilgiu. Pažymėtina, kad draudikas subrogacijos teisę įgyja nuo to momento, kai jis sumoka savo draudėjui draudimo išmoką pagal jų sudarytą draudimo sutartį (CK 6.1015 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad draudiko prievolė yra sutartinė, ji kyla iš draudimo teisinių santykių, o ne iš delikto atitinkamai turi būti taikomas CK 1.125 str. 7 dalyje numatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Apeliantų vertinimu, vienerių metų terminas pretenzijai / ieškiniui pareikšti dėl žalos atlyginimo prasidėjo nuo draudimo išmokos draudėjui išmokėjimo, t. y. nagrinėjamu atveju nuo 2018-02-01. Iki ieškinio pareiškimo nei atsakovai, nei trečiasis asmuo negavo absoliučiai jokių dokumentų, pretenzijų ar kitų reikalavimų dėl Butui Nr. 2 padarytos žalos atlyginimo. Apeliantų įsitikinimu, ieškovas, siekdamas subrogacijos tvarka susigrąžinti savo draudėjai išmokėtą draudimo išmoką, kaip draudikas ir verslininkas (savo srities profesionalas), buvo nepagrįstai pasyvus ir neapdairus. Apeliantai atkreipia dėmesį, jog ieškovas nenurodė priežasties, dėl kurios su pretenzija ar ieškiniu nesikreipė tiesiogiai į draudiką.
Atsiliepimas
16. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas ,,Ergo Insurance SE“, Lietuvoje veikiantis per ,,Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialą prašė jį atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
17. Nurodė, kad nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kadangi pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pažymėjo, jog įstatyme įtvirtinta, kad išmokėjusiam draudimo išmoką draudikui pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Ši teisė įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (CK 6.1015 straipsnio 1, 2 dalys). Atsakovai su AB „Lietuvos draudimas“ sudarė savarankišką draudimo sutartį. Todėl ieškovas reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo subrogacijos tvarka reiškė tik atsakovams – buto, kuriame įvyko vandentiekio avarija, savininkams, t. y. tiesiogiai už žalą atsakingiems asmenims. Pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovui atsiranda teisė, bet ne pareiga kreiptis į žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės draudiką, t.y. ieškovas pats renkasi į ką jam nukreipti reikalavimą. Tokiais atvejais dažnai net savanoriško draudimo sumos neužtenka žalai padengti, todėl ieškovo teisė pasirinkti atsakovą yra logiška. Be to, tiek pirmos instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde, apeliantai rėmėsi/remiasi teismų praktika, suformuluota reikalavimams, kylantiems iš privalomojo draudimo santykių, todėl šioje byloje nėra jokio pagrindo jais remtis.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama atsakovų ir trečiojo asmens pateikto apeliacinio skundo ribose.
19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkinus ieškovės ieškinį subrogacijos tvarka iš atsakovų kaip žalą padariusių asmenų, priteistas nuostolių atlyginimas.
20. Bylos medžiaga nustatyta, kad 2018 m. sausio 5 d. atsakovams nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini) įvyko vandentiekio avarija, dėl kurios buvo aplieti žemiau buvę butai, adresu (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), ir jiems padaryta žalos. Atsakovas A. G. ir trečiasis asmuo AB ,,Lietuvos draudimas“ buvo sudarę būsto ir civilinės atsakomybės draudimo sutartį, pagal kurią trečiasis asmuo buvo apdraudęs atsakovo ir jo šeimos narių civilinę atsakomybę. Ieškovė 2018 m. sausio 25 d. išmokėjo 2510,27 Eur draudimo išmoką už butui, esančiam (duomenys neskelbtini), padarytą žalą ir dėl šios žalos atlyginimo regreso tvarka 2018 m. vasario 14 d. kreipėsi į atsakovų civilinės atsakomybės draudiką trečiąjį asmenį AB ,,Lietuvos draudimą“, kuris žalą kompensavo. Ieškovė, kuri taip pat buvo apdraudusi butą, esantį (duomenys neskelbtini), 2018 m. vasario 1 d. išmokėjo draudėjai 708,85 Eur draudimo išmoką. Tačiau ieškovė į atsakovų civilinę atsakomybę apdraudusį trečiąjį asmenį AB ,,Lietuvos draudimas“ dėl šios išmokos kompensavimo subrogacijos tvarka nesikreipė, o 2019 m. liepos 10 d. pateikė ieškinį atsakovams, kaip žalą padariusiems asmenims, dėl nuostolių atlyginimo subrogacijos tvarka. Atsakovai neginčija žalos padarymo fakto ir jos dydžio. Tarp šalių iš esmės kilo ginčas dėl ieškovės teisės reikšti ieškinį tiesiogiai žalą padariusiems asmenims, o ne jų civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui bei ginčo atvejui taikomo ieškinio senaties termino.
21. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką konstatavo, kad ieškovė nagrinėjamu atveju turi pasirinkimo teisę kuriam iš solidariųjų skolininkų reikšti reikalavimą atlyginti nuostolius subrogacijos tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kad šiuo atveju ieškovė pasirinko subrogacinį reikalavimą reikšti žalą padariusiems asmenims, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog šiuo atveju tarp šalių susiklostė deliktiniai santykiai, todėl taikytinas 3 m. ieškinio senaties terminas, kurio ieškovė nėra praleidusi.
22. Apeliaciniu skundu atsakovai ir trečiasis asmuo prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir ieškinį atmesti, motyvuodami tuo, kad ieškovė pasirinko netinkamus atsakovus ir praleido ieškinio senaties terminą, o pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, jog ieškovas – draudimo srities profesionalas, būdamas nepagrįstai pasyvus ir neapdairus beveik 1,5 m. nesikreipė į žalą padariusių draudėjų draudiką ir sąmoningai dėl besiskiriančio teisinio reguliavimo, numatančio skirtingus senačių terminus atsakovais pasirinko draudėjus. Apeliantų įsitikinimu, priimtu sprendimu dėl neteisingo situacijos traktavimo nukentėjo būtent silpnesnioji teisinių santykių šalis - draudėjai, kaip vartotojai.
23. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, ginčui aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, konstatuoja, jog apeliantų argumentai neturi įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
24. Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, jog ieškovas pareiškė ieškinį netinkamam atsakovui. CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė (įvyksta prievolės asmenų pasikeitimas – subrogacija) reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Pagal šio straipsnio 2 dalį reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad ieškovė išmokėjo draudimo išmoką nukentėjusiajai, o už žalą atsakingi asmenys yra atsakovai. Taigi, ieškovei atlyginus žalą nukentėjusiam asmeniui įvyko asmenų pasikeitimas prievolėje ir ieškovė perėmė nukentėjusio asmens teisę reikalauti išmokėtų sumų iš už žalą atsakingų asmenų, t.y. atsakovų. Kaip pagrįstai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas Draudimo įstatymo 111 str. numato nukentėjusio asmens teisę, bet ne pareigą reikalauti, kad draudikas, apdraudęs atsakingo už žalą asmens civilinę atsakomybę, išmokėtų draudimo išmoką. Taigi, aplinkybė, kad atsakovų civilinę atsakomybę įvykio metu buvo apdraudęs trečiasis asmuo, nepaneigia įstatyme įtvirtintos ieškovės teisės ieškinį pareikšti tiesiogiai asmenims padariusiems žalos.
25. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apeliantų argumentais, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti 1 metų ieškinio senaties terminą, kadangi ieškovas išmokėjęs savo draudėjai draudimo išmoką tampa draudimo teisinių santykių dalyviu, prievolė yra sutartinė ir kyla iš draudimo teisinių santykių.
26. Pažymėtina, jog kasacinis teismas formuoja vieningą praktiką šiuo klausimu ir aiškindamas CK 6.1015 straipsnį, yra nurodęs, kad subrogacija – tai įstatymo pagrindu įvykstantis asmenų pasikeitimas sutartinėje ar deliktinėje žalos atlyginimo prievolėje; subrogacijos atveju žalos atlyginimo prievolė nepasibaigia, tik pasikeičia šios prievolės šalis; ieškinio senaties terminui ir jo skaičiavimo tvarkai taikoma CK 1.128 straipsnyje įtvirtinta taisyklė – prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos. Tai reiškia, kad draudikas, įgijęs subrogacinio reikalavimo teisę, yra saistomas tų ieškinio senaties terminų, kurie būtų taikomi draudėjo reikalavimui atlyginti žalą, atsiradusią iš sutarties ar delikto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-02-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-378/2017; 2017-04-14 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-219/2017 ir kt.). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, draudikui perėmus nukentėjusio asmens reikalavimo teisę ir reiškiant reikalavimą atlyginti žalą ją padariusiam asmeniui, tarp pastarojo ir reikalavimą jam pareiškusio draudiko susiklosto deliktiniai santykiai, kuriuos reglamentuoja bendrosios deliktinės atsakomybės normos. O, kai nukentėjusiajam žalą atlyginęs draudikas tokį reikalavimą pareiškia žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, tarp šalių susiklosto draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytinos draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2013). Tai savo ruožtu reiškia, kad, draudikui perėmus draudėjo teises ir reiškiant reikalavimą atlyginti žalą ją padariusiam asmeniui, taikomas iš delikto teisės kilusiems reikalavimams taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, nustatytas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje.
27. Taigi, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikydamas tarp šalių susiklosčiusiems teisiniams aktualias normas, nenukrypdamas nuo suformuotos teismų praktikos, pagrįstai sprendė, jog ieškovė šiuo atveju turi pasirinkimo teisę kam reikšti ieškinį – žalą padariusiems asmenims ar jų atsakomybę apdraudusiam draudikui. O šiuo atveju ieškovei pasirinkus reikalavimus nukreipti tiesiogiai į už žalą atsakingus asmenis tarp šalių susiklostė deliktiniai teisiniai santykiai, kuriems taikytinas 3 m. senaties terminas, kurio ieškovė nėra praleidusi.
28. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliaciniame skunde atsakovai ir trečiasis asmuo iš esmės nenurodo kokias teisės normas netinkamai taikė pirmosios instancijos teismas. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė šiuo atveju yra draudimo srities profesionalė, o atsakovai fiziniai asmenys (vartotojai). Priešingai, iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas ieškovės elgesį pareiškiant ieškinį tiesiogiai atsakovams vertino kaip neatitinkantį gerosios praktikos ir draudimo teisinių santykių dalyvių geranoriško bendradarbiavimo ir kooperacijos siekiant sureguliuoti žalą. Tačiau pažymėtina, jog civilinėje teisėje galioja principas – leidžiama tai, kas neuždrausta. Įstatyme nėra imperatyvaus nurodymo, jog atvejais, kai už žalą atsakingi asmenys yra apdraudę savo civilinę atsakomybę, draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, ieškinį privalo reikšti tiesiogiai žala padariusių asmenų civilinės atsakomybės draudikui. Taip pat įstatyme nėra draudimo ieškinį reikšti tiesiogiai už žalą atsakingiems asmenims. Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija bei apeliantų argumentais, jog ieškovo kaip draudimo srities profesionalo elgesys nagrinėjamoje situacijoje nelaikytinas sąžiningu ir pateisinamu atsakovų kaip silpnesniosios teisinių santykių šalies atžvilgiu, tačiau šį aplinkybė nėra pakankama ieškinio atmetimui ir nepaneigia įstatyme įtvirtintos ieškovės teisės pareikšti ieškinį tiesiogiai atsakovams. Pažymėtina, jog ir apeliantai iš esmės neginčija, jog tiek tarp šalių susiklosčiusiems santykiams taikytinas teisinis reguliavimas, tiek ginčui aktuali teismų praktika, pripažįsta ieškovės pasirinkimo teisę kam pareikšti ieškinį. Kita vertus nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog nagrinėjamos situacijos atveju yra eliminuojama atsakovų civilinės atsakomybės draudimo sutartimi numatyta draudiminė apsauga. Pažymėtina, jog ieškovės sumokėjusios draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui pasirinkimas reikalauti nuostolių atlyginimo tiesiogiai iš atsakovų ir skundžiamo sprendimo priėmimas nepaneigia fakto, kad atsakovai buvo apsidraudę savo civilinę atsakomybę įvykio metu ir neužkerta jiems kelio kreiptis į trečiąjį asmenį dėl nuostolių atlyginimo.
29. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė draudimo teisinius santykius reglamentuojančias normas nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.