Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Daliaus Jocio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. M. ir P. K. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 16 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. M. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio 1 dalį 30 MGL (1130 Eur) dydžio bauda;

P. K. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį 30 MGL (1130 Eur) dydžio bauda;

nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. S. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir solidariai iš M. M. ir P. K. nukentėjusiajam A. S. priteista 234,40 Eur turtinei bei 300 Eur neturtinei žalai atlyginti;

civilinės ieškovės Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš M. M. bei P. K. solidariai Klaipėdos teritorinei ligonių kasai priteista 43,83 Eur turtinės žalos atlyginimo;

iš M. M. ir P. K. A. S. priteista po 236,63 Eur proceso išlaidų atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

M. M. ir P. K. nuteisti už tai, kad būdami apsvaigę nuo alkoholio ir veikdami bendrininkų grupe, 2015-01-24, apie 7 val., viešoje vietoje – prie (duomenys neskelbtini) namo, Klaipėdos mieste, pašalinių žmonių akivaizdoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį, tai yra be jokios priežasties M. M. kumščiu sudavė smūgį A. S. į kairę akį bei ne mažiau kaip 4 smūgius į galvą, tuo pat metu P. K. kumščiu 1 kartą trenkė nukentėjusiajam A. J. į veidą, parvertė jį ant žemės, padarydamas odos nubrozdinimą veido kairėje pusėje, atitinkantį nežymų sveikatos sutrikdymą. A. S. bandant padėti ant žemės mušamam A. J., P. K., tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, kumščiais sudavė 2 smūgius A. S. į galvą bei ne mažiau kaip 3 kartus spyrė jam, taip bendrais veiksmais su M. M. padarė A. S. muštinę žaizdą ant kairio smilkinio ir ausies ribos, poodines kraujosruvas kairės akies srityje, kairės speninės ataugos projekcijoje, abiejose rankose, kairio klubo ir dubens srityje, abiejose kojose, odos nubrozdinimą dešinėje kojoje, galvos ir kairės plaštakos sumušimus, atitinkančius nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniuose skunduose toliau teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas M. M. ir P. K. kaltais, nepagrįstai konstatavo, jog jų tariamas elgesys – fizinio smurto pavartojimas prieš nukentėjusiuosius be jokios dingsties – šokiravo aplinkinius (šiuo atveju netoliese buvusius taksi vairuotojus), juo buvo pademonstruotas akivaizdus ir šiurkštus visuotinai priimtų elgesio normų ignoravimas, pažeminti ne tik nukentėjusieji, bet parodyta nepagarba ir kitiems netoliese buvusiems asmenims, todėl pripažįstamas įžūliu, sutrikdžiusiu visuomenės rimtį. Tokios teismo išvados neatitinka baudžiamosios bylos įrodymų, o būtent liudytojo S. G. (taksi vairuotojo) parodymų teisiamojo posėdžio metu, iš kurių matyti, jog dėl nurodomų nuteistųjų M. M. ir P. K. veiksmų nebuvo sutrikdyta ne tik jo darbo veikla, bet jis nesijautė ir šokiruotas ar pažemintas. Apeliaciniuose skunduose tvirtinama, kad net nustačius nuteistųjų subjektyvųjį nusikalstamos veikos požymį – kaltę, pagal atskleistas, skundžiamame nuosprendyje „nutylėtas“ bylos aplinkybes, nesant kito būtinojo materialiosios nusikalstamos veikos sudėties požymio – padarinių, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 284 straipsnio 1 dalį negalima, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą.

Teismo posėdyje nuteistųjų gynėjas advokatas prašė apeliacinius skundus tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliaciniuose skunduose teisingai nurodoma, kad nuteistųjų M. M. ir P. K. parodymai skirtingose baudžiamojo proceso stadijose iš esmės buvo nuoseklūs, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusiųjų A. J. ir A. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme nurodytos aplinkybės, jog juos užpuolė ir pirmieji smūgius sudavė nuteistieji M. M. ir P. K. (t. 1, 31–32, 42, 160–162, 176–177), atitinka visą įvykio dinamiką mačiusio liudytojo S. G. pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje duotus išsamius parodymus, jog M. M. ir P. K. priėjo prie A. J. ir A. S., kurie sėdėjo prie baro ant palangės, ir pradėjo kalbėtis su jais, staiga nukentėjusieji atsistojo nuo palangės ir M. M. trenkė vienam iš nukentėjusiųjų, tuo pačiu metu P. K. trenkė kitam nukentėjusiajam. Liudytojas S. G. pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje taip pat nurodė, kad muštynės truko apie 2 minutes ir abi kompanijos išsiskirstė, tačiau M. M. ir P. K. nuošaliau pasikalbėję vėl priėjo prie nukentėjusiųjų ir M. M. vėl sudavė smūgį į veidą nukentėjusiajam A. J., nuo smūgio šis parkrito ir M. M. jam spyrė į galvą apie 3–4 kartus, tuo pačiu metu P. K. bandė pulti nukentėjusįjį A. S. (t. 1, b. l. 178). Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamosios bylos liudytojų parodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, todėl padarė teisingą išvadą, jog nukentėjusiųjų parodymus, kad būtent prie jų priėję nuteistieji M. M. ir P. K. pradėjo juos mušti, patvirtino ir muštynes tiesiogiai stebėjęs liudytojas taksi vairuotojas S. G., kuris nepažįsta nei nukentėjusiųjų, nei kaltinamųjų, neturi pagrindo apkalbėti kaltinamųjų, nėra suinteresuotas nepagrįstu kaltinamųjų apkaltinimu ir nuteisimu.

Nuteistųjų M. M. ir P. K. apeliaciniuose skunduose tvirtinama, kad nagrinėjamoje byloje turėjo būti svarstomas BK 28 straipsnyje numatytos jų baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės – būtinosios ginties – klausimas. Anksčiau nustatytos aplinkybės ir išvados apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai leidžia konstatuoti, kad nuteistieji M. M. ir P. K., prieš nukentėjusiuosius A. J. ir A. S. vartodami fizinę prievartą, vadovavosi agresyviais interesais, o ne noru gintis, todėl šie nuteistųjų apeliacinių skundų motyvai atmestini kaip nepagrįsti.

BK 284 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Pagal BK 284 straipsnio prasmę įžūliu elgesiu, kaip viešosios tvarkos pažeidimo objektyviuoju požymiu, laikomas agresyvus, moralės aspektu nepriimtinas, aplinkinius šokiruojantis veikimas ar neveikimas, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įžūlus kaltininko elgesys gali pasireikšti fiziniu smurtu, pavyzdžiui, suduodant kitiems asmenims smūgius (kasacinės nutartys 2K-445/2013, 2K-229/2014, 2K-7-62-489/2015). Taigi veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį lemia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: nusikaltimo padarymo vieta, padarytos veikos (veiksmų) pobūdis ir kilę padariniai.

Byloje nekyla abejonių dėl to, kad M. M. ir P. K. inkriminuoti veiksmai buvo atlikti viešoje vietoje – prie (duomenys neskelbtini) namo, kur buvo ir bet kada galėjo pasirodyti kiti asmenys. Iš veikos aprašymo taip pat matyti, kad M. M. ir P. K. veiksmai, suduodant smūgius A. J. ir A. S., buvo įvertinti kaip įžūlus elgesys. Apeliaciniuose skunduose neigiamas būtinojo materialiosios BK 284 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties požymio – padarinių buvimas nuteistųjų M. M. ir P. K. veikoje nurodant, kad iš liudytojo taksi vairuotojo S. G. parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad dėl nuteistųjų M. M. ir P. K. veiksmų nebuvo sutrikdyta ne tik jo darbo veikla, bet jis nesijautė ir šokiruotas ar pažemintas. Teisėjų kolegija su tokiu situacijos vertinimu nesutinka ir atkreipia dėmesį, kad liudytojas S. G. pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu, be kita ko, nurodė, jog dėl to, ką matė, jautė negerus jausmus (t. 1, b. l. 178). Be to, iš liudytojo S. G. parodymų akivaizdu, kad įvykį matė dar vienas taksi vairuotojas, kuris išlipo iš automobilio ir pradėjo šaukti, kad iškvies policiją. Taigi įvertinus įvykį mačiusių asmenų reakciją, nuteistųjų M. M. ir P. K. veiksmų pobūdį, trukmę bei intensyvumą, konstatuotina, kad egzistuoja faktinis ir teisinis pagrindas pripažinti, kad dėl nuteistųjų M. M. ir P. K. veiksmų kilo BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyti pavojingi padariniai – buvo sutrikdyta visuomenės rimtis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį, kad viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatydamas, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys Nr. 2K-447/2012, 2K-437/2013, 2K-397-895/2015). Veikos motyvai ir tikslai tiesioginės įtakos veikos kvalifikavimui pagal BK 284 straipsnio 1 dalį neturi, tačiau jų analizė svarbi teisingam kaltininko tyčios apibrėžimui, sprendimui, kad asmuo suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas (kasacinė nutartis Nr. 2K-242/2011). Nagrinėjamu atveju nustatytos baudžiamosios bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistieji M. M. ir P. K. veikė be aiškios asmeninės motyvacijos ir tai skatina daryti išvadą, jog jų bendra tyčia atlikta veika pirmiausia nukreipta viešajai tvarkai pažeisti, todėl kvalifikuotina pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies, 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų M. M. ir P. K. apeliacinius skundus atmesti.