Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainos Kukalienės, Ramūno Šarkos ir Janinos Vitunskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. A. skundą atsakovei Marijampolės savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Skundas netenkintinas.

Byloje kyla ginčas dėl Marijampolės savivaldybės administracijos 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. AL-6481(12.27.E), kuriuo panaikintas 2013 m. spalio 2 d. Marijampolės savivaldybės Architektūros ir urbanistikos departamento direktoriaus-vyriausiojo architekto A. L. išduotas pritarimas laikinajam prekybos paskirties statiniui – kioskui (duomenys neskelbtini) (projekto vadovas G. V., statytoja B. A.) (b. l. 7–8), teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis, pareiškėja dėl minėto sprendimo apskundimo, prieš kreipdamasi į teismą, su 2020 m. spalio 13 d. skundu kreipėsi į Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyrių. Komisija 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. 21R1-219 (AG1-223/11-2020) bylą nutraukė, nurodydama, jog ginčas priskirtas teismo kompetencijai.

Nagrinėjamos bylos ir Komisijos bylos Nr. AG1-223/11-2020 (toliau – ir Komisijos byla) duomenimis nustatyta, jog pareiškėjos užsakymu 2013 m. uždarosios akcinės bendrovės „Laimos ir Ginto projektai“ buvo parengtas laikinojo prekybos paskirties statinio – kiosko supaprastintas projektas Nr. 03113 (duomenys neskelbtini) gatvėje (prie kapinių), kuriam gautas rašytinis Architektūros ir urbanistikos departamento direktoriaus-vyriausiojo architekto A. L. 2013 m. spalio 2 d. pritarimas, jame nurodant terminą dešimt metų (iki 2024 m.) (Komisijos byla, b. l. 10–16).

Reikalavimas nurodyti šio statinio naudojimo terminą išduodant leidimą statyti laikinąjį statinį įtvirtintas tuo metu galiojusio Statybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje.

Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies nuostatas, savivaldybės administracijos direktorius ar kiti savivaldybės viešojo administravimo subjektai savo priimtus teisės aktus gali sustabdyti ir juos pakeisti ar panaikinti.

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjai (duomenys neskelbtini), buvo leista pastatyti 2 laikinuosius statinius – prekybos kioskus. Byloje nustatyta, jog pareiškėja dėl vieno iš jų kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, inicijuodama ginčą administracinėje byloje Nr. I2-171-644/2020, prašydama: 1) panaikinti Marijampolės savivaldybės administracijos 2019 m. gegužės 10 d. raštą Nr. SA-4126-(12.27) „Dėl vietos skyrimo laikinam nesudėtingam statiniui (duomenys neskelbtini)“, priimtus administracinius sprendimus; 2) įpareigoti atsakovę pratęsti pareiškėjai laikinojo prekybos kiosko adresu (duomenys neskelbtini), naudojimo terminą trejų metų laikotarpiui. Teismas 2020 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino ir panaikino Marijampolės savivaldybės administracijos 2019 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. SA-4126-(12.27.) „Dėl vietos skyrimo laikinam nesudėtingam statiniui (duomenys neskelbtini)“ dėl procedūrinių pažeidimų.

Tačiau pažymėtina, jog iš skunde nurodytų aplinkybių matyti, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėja nekelia ginčo dėl atsakovės veiksmų, susijusių su priimtais administraciniais sprendimais dėl prekybos kiosko adresu (duomenys neskelbtini) (pareiškėjos teigimu, dėl kiosko prie Tremtinių kapų), o kelia ginčą dėl Marijampolės savivaldybės administracijos 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. AL-6481 (12.27.E), kuriuo panaikintas 2013 m. spalio 2 d. Marijampolės savivaldybės Architektūros ir urbanistikos departamento direktoriaus-vyriausiojo architekto A. L. išduotas pritarimas laikinajam prekybos paskirties statiniui – kioskui (duomenys neskelbtini) (pareiškėjos teigimu, prie Naujųjų kapinių) (toliau – ir Ginčo kioskas).

Administracinės bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėja su 2020 m. birželio 23 d. prašymu (reg. Nr. GA-7271) kreipėsi į atsakovę dėl pareiškėjai priklausančių dviejų kioskų, esančių (duomenys neskelbtini), kuriuose neleidžiama prekiauti dėl planuojamos rekonstrukcijos. Nurodė, kad kioskai uždaryti jau 13 mėnesių, tačiau jokie rekonstrukcijos darbai nevykdomi. Dėl Ginčo kiosko buvo teirautasi, ar būtų galimybė išduoti leidimą prekiauti iki statybų pradžios, juo labiau kad jam išduotas statybos dokumentas galioja iki 2024 m. spalio mėnesio (Komisijos byla, b. l. 42, 43).

Byloje nustatyta, jog Marijampolės savivaldybės meras, atsakydamas į pareiškėjos 2020 m. birželio 23 d. prašymą, 2020 m. liepos 22 d. raštu Nr. SA-5867 (12.27E) informavo apie Regionų apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 30 d. sprendimą, nurodė, jog Marijampolės savivaldybės administracija iš naujo svarstė 2019 m. balandžio 24 d. suinteresuoto asmens prašymą ir 2020 m. birželio 8 d. raštu Nr. SA-4431-(12.27) bei 2020 m. birželio 12 d. raštu Nr. SA-4663-(12.27E) motyvuotai atsisakė patenkinti pareiškėjos prašymą.

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėja, nesutikdama su atsakovės atsakymais, 2020 m. liepos 31 d. pateikė prašymą (reg. Nr. JF-4548) išduoti leidimą naudoti laikinąjį prekybos kioską, esantį (duomenys neskelbtini) (b. l. 67), prašyme taip pat nurodė, jog Marijampolės savivaldybės meras tinkamai neišnagrinėjo ir nepateikė motyvuoto atsakymo į jos 2020 m. birželio 23 d. prašymą (Komisijos byla, b. l. 67).

Bylos duomenimis, Marijampolės savivaldybės administracijos 2020 m. rugsėjo 7 d. raštu Nr. SA-7248-(12.27.E) pareiškėja buvo informuota apie jos 2020 m. liepos 31 d. prašymo nagrinėjimo termino pratęsimą iki 2020 m. rugsėjo 14 d. (Komisijos byla, b. l. 32–35).

Marijampolės savivaldybės administracija 2020 m. rugsėjo 14 d. raštu Nr. SA-7453-(12.27.E) „Dėl leidimo išdavimo“ informavo pareiškėją, kad pakartotinai išnagrinėjo pareiškėjos 2020 m. birželio 23 d. ir liepos 31 d. prašymus, atsisakydama juos patenkinti. Minėtame rašte pareiškėja buvo informuota ir apie priimtą šioje byloje ginčijamą sprendimą, išaiškinant jo priėmimo priežastis (b. l. 9–11).

Pareiškėja šioje byloje skundžiamo sprendimo neteisėtumą grindžia esminiais argumentais nurodydama, jog Savivaldybės administracijos pritarimas Ginčo kioskui (duomenys neskelbtini), buvo išduotas dešimties metų laikotarpiui, t. y. iki 2024 metų, ir jis nepasibaigęs; taip pat galioja elektros tinklų operatoriaus (LITGRID AB) 2014 m. liepos 23 d. išduotas sutikimas statyti prekybos kioską elektros tinklų apsaugos zonoje; pareiškėjos veikla pradėta vykdyti ir pritarimas laikinam prekybos kioskui bei sutikimas statyti statinius elektros linijų apsaugos zonose yra išduoti iki Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo įsigaliojimo, kurio 141 straipsniu grindžiamas Sprendimas, todėl minėtas įstatymas negali būti taikomas, be to, skundžiamas sprendimas nemotyvuotas, nes jame nenurodytos aplinkybės ir nepateikti išaiškinimai dėl gatvės raudonųjų linijų ir kiosko buvimo vietos jų atžvilgiu, gatvės kategorijos ir jai taikomų reikalavimų.

Teismas pažymi, jog ginčas susijęs su kiosko kaip laikinojo statinio specialiu teisiniu reglamentavimu.

Laikinojo statinio sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos statybos įstatyme (toliau – ir Įstatymas), kurio 2 straipsnio 24 dalyje nurodyta, kad laikinasis statinys – tai statinys, kurį leidžiama statyti numatant naudoti ribotą terminą. Laikinų statinių (kioskų, paviljonų) statymo ir naudojimo miesto viešosiose vietose tvarkos, patvirtintos Marijampolės savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. 1-437 „Dėl Laikinų statinių (kioskų, paviljonų) statymo ir naudojimo miesto viešosiose vietose tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarka), 4.1 papunktyje įtvirtinta, jog laikinasis statinys – tai statinys, skirtas naudoti ne ilgiau kaip 3 metus, pagamintas gamykloje ar pastatytas iš surenkamųjų konstrukcijų, kurį galima išardyti ar perkelti į kitą vietą ir kuris neturi pamatų, bet remiasi į žemės paviršių. Pagal Tvarkos 15 punkto ir 15.2 papunkčio nuostatas, laikinajam statiniui (kioskui, paviljonui) eksploatuoti leidimai neišduodami, kai vieta, kurioje buvo leista prekiauti (teikti paslaugas) kioske (paviljone), yra reikalinga miesto reikmėms. Byloje nėra ginčo, kad Ginčo kiosko naudojimo terminas pagal Tvarkoje įtvirtintą teisinį reglamentavimą yra pasibaigęs.

Bylos duomenimis, Marijampolės savivaldybės administracija 2019 m. balandžio 11 d. raštu Nr. SA-3186 (12.27.) pareiškėją informavo, kad Ginčo kioskas (duomenys neskelbtini), pastatytas 110 kV įtampos elektros kabelių oro linijos apsaugos zonoje, kurioje neleistina statyba kaip neatitinkanti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ VI skyriaus 21 punkto reikalavimų (Komisijos byla, b. l. 73).

Minėti duomenys pareiškėjai jau buvo žinomi anksčiau, t. y. 2018 metais, iš Savivaldybės administracijos 2018 m. birželio 6 d. rašto Nr. SA-5171-(12.1) (prijungta administracinė byla Nr. I-2-171-644, 1 t., b. l. 152), kuriuo buvo konstatuota, jog atsakovės sudaryta darbo grupė, kurioje, be kita ko, dalyvavo ir Aplinkos valdymo skyriaus specialistai, Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjas, 2018 m. kovo 14 d. išnagrinėjusi susidariusią situaciją, nustatė, kad paviljonai (duomenys neskelbtini), yra pastatyti 110 kV elektros tinklų orinės linijos apsaugos zonoje (po 20 m į abi puses nuo kraštinio laido), kuri apima visą teritoriją nuo gatvės važiuojamosios dalies iki kapinių tvoros, pažeidžiant jau minėto Vyriausybės nutarimo reikalavimus dėl oro linijos apsaugos zonos. Darbo grupė taip pat nustatė, jog paviljonas adresu (duomenys neskelbtini), yra gatvės raudonųjų linijų teritorijoje, kurioje gali būti statomi tik gatvės elementai: važiuojamoji dalis, pėsčiųjų ir dviračių takai, apšvietimo įranga, transporto eismą reguliuojantys ženklai, automobilių sustojimo ar stovėjimo vietos, inžineriniai tinklai ir t. t. Pareiškėjai buvo nurodyta, jog šis reikalavimas nustatytas Statybos techniniame reglamente 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. D1-933 „Dėl statybos techninio reglamento STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“. Minėtame rašte nurodyta, jog laikinuosius paviljonus iš (duomenys neskelbtini) būtina iškelti, jie gali sukelti avarines situacijas, toje teritorijoje numatyta įrengti pėsčiųjų ir dviračių taką, kurio projektas yra parengtas.

Teismas pažymi, jog pareiškėja 2019 m. balandžio 25 d. prašyme Administracijai pati pripažino, jog jai iš susitikimų su Administracijos darbuotojais, iš viešų savivaldybės administracijos architekto A. B. pasisakymų tapo žinoma, jog ginčo objektas nebegali stovėti (duomenys neskelbtini), nurodė, jog iš esmės neprieštarauja dėl jo perkėlimo į kitą vietą, tik iš minėto rašto matyti, jog pareiškėja siekė, kad būtų paskirta jos norima prekybos vieta Administracijos tam skirtoje kitoje teritorijoje (Komisijos byla, b. l. 84–85).

Byloje nustatyta, jog Ginčo kiosko vieta bus panaudota visuomenės poreikiams. Atsakovės nurodytas aplinkybes, jog Administracijos užsakymu 2016 m. rugpjūčio mėnesį buvo parengtas ir teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintas techninis projektas „(duomenys neskelbtini)atkarpos rekonstravimas, įrengiant pėsčiųjų taką“ (toliau – ir Techninis projektas), kurio tikslas – įrengti pėsčiųjų taką vakarinės miesto dalies gyventojų susisiekimo reikmėms tenkinti, įrodo byloje esami duomenys (administracinė byla Nr. I-2-171-644, 1 t., b. l. 161–163). Iš į nagrinėjamą bylą pateikto Marijampolės miesto teritorijos bendrojo plano keitimo bendrojo plano sprendinių ištraukos (skyriaus 6.3. Marijampolės miesto gatvių tinklas) matyti, jog 6.1 lentelėje nurodyti rekomenduojami atstumai tarp gatvių raudonųjų linijų ((duomenys neskelbtini) priskirta C2 kategorijos gatvei, kurioje numatytas rekomendacinis atstumas tarp raudonųjų linijų yra nuo 17,0 iki 24,0 metrų). Pateiktas brėžinys iš Techninio projekto įrodo, jog Ginčo kioskas (didžioji objekto dalis) patenka į (duomenys neskelbtini) ir jos raudonųjų linijų ribas, kuriose bus taikomi projekto sprendiniai (b. l. 73–78). Šiuos duomenis patvirtina ir į bylą pateikti aerofotografinio žemėlapio fragmentai.

Byloje esamais duomenimis (VĮ Registrų centro duomenų bazės išrašas; Komisijos byla, b. l. 93–94) taip pat nustatyta, jog žemės sklypas, kuriame yra Ginčo kioskas, nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai (patikėtinė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, panaudos gavėja Marijampolės savivaldybė). Šiame išraše nurodyta, kad žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), žemės naudojimo būdas yra susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijos. Statinys – kelias (gatvė) – (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Marijampolės savivaldybei, šio statinio naudojimo paskirtis yra kelių (gatvių) (administracinė byla Nr. I-2-171-644, 1 t., b. l. 157), todėl akivaizdu, jog ginčo objektas, kuris priskiriamas paslaugų, prekybos paskirčiai, neatitinka žemės sklypo paskirties.

Pagal skundžiamo sprendimo priėmimo metu galiojusias Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos įpareigoja viešojo administravimo subjektus priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus ir pateikti teisinį pagrindą. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-617/2013).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 išaiškino, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl kai nėra pagrindo atitinkamą individualų aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą.

Teismas nesutinka su pareiškėjos pozicija, jog skundžiamas sprendimas nemotyvuotas. Iš skundžiamo sprendimo matyti, jog jame išdėstytos faktinės aplinkybės ir nurodytas teisinis pagrindas, kuriuo grindžiamas 2013 m. spalio 2 d. Marijampolės savivaldybės Architektūros ir urbanistikos departamento direktoriaus-vyriausiojo architekto A. L. išduoto pritarimo kioskui Marijampolėje, (duomenys neskelbtini), panaikinimas, nurodant, jog laikinasis statinys patenka į elektros linijų apsaugos zoną ir (duomenys neskelbtini) (kelio) ribas ir taip pat į gatvės raudonųjų linijų ribas, kurias reglamentuoja Statybos techniniame reglamente 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. D1-933, III skyriaus atitinkamos nuostatos. Tai, jog Sprendime remtasi ankstesnės STR redakcijos atitinkamomis normomis (6.1 ir 6.2 p.), o ne Sprendimo priėmimo metu Reglamente nurodytomis aktualiomis 6.6 ir 6.10 punktų nuostatomis, teismo vertinimu, ginčo esmei įtakos neturi. Pagal minėtus Reglamento reikalavimus, (duomenys neskelbtini) raudonųjų linijų teritorijoje gali būti statomi tik gatvės elementai: važiuojamoji dalis, pėsčiųjų ir dviračių takai, apšvietimo įranga, transporto eismą reguliuojantys ženklai, automobilių sustojimo ar stovėjimo vietos, inžineriniai tinklai, tačiau paslaugų paskirties objektų, juolab laikino pobūdžio, buvimas negalimas. Aplinkybes, jog ginčo laikinasis statinys patenka į elektros apsaugos zoną ir (kelio) ribas ir taip pat į gatvės raudonųjų linijų ribas, patvirtina į bylą pateikti jau pirmiau paminėti įrodymai, kurių pareiškėja nepaneigė.

Teismas pažymi, jog minėtas Reglamentas nustato visų nuosavybės formų gatvių ir vietinės reikšmės kelių tiesimo, rekonstravimo ir remonto projektavimo techninius reikalavimus (1 p.), Reglamentas yra privalomas visiems statybos dalyviams, viešojo administravimo subjektams, inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų savininkams (ar naudotojams), taip pat kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims (2 p.).

Sprendime taip pat nurodyti Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo (toliau – ir SŽNSĮ), įsigaliojusio nuo 2020 m. sausio 1 d., 24 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 25 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti pagrindai, kurie numato reikalavimus oro linijos ir elektros tinklų apsaugos zonoms, nustatydami, jog oro linijos apsaugos zona – išilgai oro linijos esanti žemės juosta, kurios ribos nustatomos matuojant horizontalų atstumą į abi puses nuo kraštinių oro linijos laidų, ir oro erdvė virš šios juostos; 110 kV įtampos oro linijoms nustatytas elektros apsaugos dydis – po 20 metrų (24 str. 1 d. 4 p.). Pagal SŽNSĮ 25 straipsnio 1 dalies 1 punktą, elektros tinklų apsaugos zonose, be kita ko, draudžiama statyti paslaugų, prekybos paskirties pastatus 110 kV ir aukštesnės įtampos oro linijų apsaugos zonose.

Teisėjų kolegija su šiais skundo argumentais nesutinka. Nagrinėjamu atveju minimas ginčo teritorijos statusas dėl elektros oro linijos apsaugos zonos jau buvo nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ VI skyriaus 18 punkto pagrindu (110 kV įtampos oro linijoms numatytas toks pat elektros apsaugos dydis – po 20 metrų). Minėto nutarimo 20 punkte įtvirtinta, jog elektros linijos apsaugos zonoje be elektros tinklų įmonės raštiško leidimo draudžiama statyti, kapitališkai remontuoti, rekonstruoti arba griauti pastatus, statinius ir inžinerinius tinklus (20.1 p.). Pareiškėja skunde akcentavo, jog elektros tinklų operatorius (LITGRID AB) 2014 m. išdavė sutikimą statyti statinį, t. y. Ginčo kioską elektros linijos apsaugos zonoje, ir sutikimas yra galiojantis. Dėl to ginčo byloje nėra, šias aplinkybes patvirtina LITGRID AB 2014 m. liepos 23 d. sutikimas (Komisijos byla, b. l. 6), tačiau teismas pažymi, jog minėtas sutikimas buvo duotas ginčo statinio statybai, bet ne eksploatavimui. Sutikime nurodyta, jog žemės sklype esantys ar statomi statiniai ir įrenginiai turi būti eksploatuojami vadovaujantis galiojančiais norminiais aktais. Teismo vertinimu, tolesnį statinio eksploatavimą riboja Statybos įstatymo nuostatos, kuriomis įtvirtinta, jog laikinasis statinys – tai statinys, kurį leidžiama statyti numatant naudoti ribotą terminą (2 straipsnio 24 dalis). Byloje nustatyta, jog laikino statinio naudojimo terminas pasibaigęs, dėl to pareiškėja ginčo nekelia, Administracijos priimti sprendimai dėl atsisakymo pareiškėjai išduoti naują leidimą (jo nepratęsimo) teisės aktų nustatyta nenuginčyti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog administraciniai aktai, kol jie įstatymų nustatyta tvarka nenuginčyti, yra teisėti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2232/2011, 2012 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1497/2012, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1033-520/2016).

Kaip jau minėta, Marijampolės savivaldybės administracija 2020 m. rugsėjo 14 d. raštu Nr. SA-7453-(12.27.E) „Dėl leidimo išdavimo“ atsisakė patenkinti pareiškėjos 2020 m. birželio 23 d. ir liepos 31 d. prašymus dėl leidimo Ginčo kioskui išdavimo, minėtame rašte išsamiai išdėstė dėl ginčo susiklosčiusią faktinę situaciją ir jos teisinį reglamentavimą, be kita ko, išdėstė faktinį ir teisinį šioje byloje skundžiamo sprendimo priėmimo pagrindą, kuris, teismo vertinimu, yra neatsiejama 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Nr. SA-7453-(12.27.E), įpareigojančio pareiškėją nukelti Ginčo kioską ir sutvarkyti aplinką, dalis. Administracijos 2020 m. rugsėjo 14 d. raštas Nr. SA-7453-(12.27.E) įstatymo nustatyta tvarka nenuginčytas (pareiškėjai nebuvo atnaujintas terminas jo apskundimui), todėl jo teisėtumas ir pagrįstumas šioje byloje nebegali būti kvestionuojamas.

Net ir sutinkant su pareiškėjos pozicija, jog skundžiamas sprendimas priimtas, preciziškai nesilaikant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, darytina išvada, jog minėti skundžiamo sprendimo trūkumai yra neesminiai, nesudarantys pagrindo jo panaikinimui, nes jie buvo pašalinti ginčą išnagrinėjus teisme. Be to, pagal byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog pareiškėjai yra žinomos ir suprantamos šioje byloje ginčijamo sprendimo priėmimo priežastys. Taip pat buvo žinomos šio sprendimo priėmimą lėmusios aplinkybės ir faktinė situacija bei teisinis reglamentavimas iš ankstesnių atsakovės priimtų ir nenuginčytų raštų, todėl jos skundo argumentai dėl skundžiamo rašto nepakankamo motyvavimo, situacijos neaiškumo yra nepagrįsti. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad Sprendimą priėmęs Marijampolės savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vedėjas A. B. buvo nusiteikęs prieš ją priešiškai, kaip teigė pareiškėja.

Remiantis išdėstytais argumentais, skundžiamo sprendimo panaikinimui nėra teisinio pagrindo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos B. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.