- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-03-03
- Bylos Nr.
- 1A-204-468/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-31206-2018-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Dzedulionis, Daiva Kazlauskienė, Paulius Veršekys
- Nuteistasis
- M. K.
- Advokatai
- Eugenijus Karažinas
Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Pauliaus Veršekio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019-12-12 nuosprendžio, kuriuo M. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį - 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme;
- pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą - 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 5 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.
Skundžiamu nuosprendžiu taip pat T. M. pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnį, BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, BK 140 straipsnio 2 dalį; remiantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis ir 5 dalies 1 punktu, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu už BK 284 straipsnyje, BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytas nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir iš dalies sudedant su bausme, paskirta už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką paskirta galutinė 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas, remiantis BK 75 straipsnio 2 dalies 5, 7, 8 punktais, atidėtas 1 metams;
E. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnį, BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, paskirtos bausmės, remiantis BK 63 straipsnio 1 ir 5 dalies 1 punktu, subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas, remiantis BK 75 straipsnio 2 dalies 5, 7, 8 punktais, atidėtas 1 metams. Nuosprendis šių nuteistųjų atžvilgiu neapskųstas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. M. K. pripažintas kaltu dėl to, kad jis nesunkiai sužalojo žmogų, o būtent: jis, T. M. ir E. M. 2018-09-01 apie 21.20 val., viešoje vietoje – kelyje prie gyvenamųjų namų, esančių (duomenys neskelbtini), veikdami kartu, dėl chuliganiškų paskatų, panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams menkavertę dingstį, priėję prie kelyje stovėjusių Z. G. ir R. K., tyčia stipriai pastūmus Z. G., o šiam griūnant, nugriuvus ant nukentėjusiojo ir tyrimo nenustatytu objektu smūgiuojant ne mažiau kaip keturis kartus gulinčiam kniūbsčiam Z. G. į nugaros sritį, po to tęsiant nusikalstamą veiką, lazda sudavus gulinčiam Z. G. per kairės rankos, kuria pastarasis dengėsi galvą, dilbį, šiais bendrais veiksmais mažiausiai keturiais trauminiais poveikiais padarė nukentėjusiajam Z. G. nugaros odos nubrozdinimus, kairės alkūnės odos nubrozdinimą ir muštinę žaizdą, kairio alkūnkaulio distalinio galo lūžį, tokiais bendrais veiksmais dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė Z. G. sveikatą. Šiais veiksmais M. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte.
2. M. K. taip pat pripažintas kaltu už tai, kad demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, o būtent: jis, T. M. ir E. M. 2018-09-01 apie 21.20 val., viešoje vietoje – kelyje prie gyvenamųjų namų, esančių (duomenys neskelbtini), veikdami bendrai, nesilaikydami elementarių moralės bei elgesio normų, savo veiksmais parodydami aiškią nepagarbą visuomenei, kitų žmonių akivaizdoje, panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams menkavertę dingstį, kartu priėję prie kelyje stovėjusių Z. G. ir R. K., lazda sudavus R. K. į pakaušį (kairėje pusėje), po to lazda smogus į viršugalvį, o R. K. atstūmus ir nubėgus prie mušamo Z. G., vieną kartą smogė metaline teleskopine lazda R. K. per viršugalvį, tokiais bendrais veiksmais padarydami nukentėjusiajam R. K. muštinę viršugalvio žaizdą, t. y. sužalojimą, vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu, bei, tęsdami nusikalstamą veiką, bendrais veiksmais, stipriai pastūmė Z. G., o šiam griūnant, nugriuvus ant nukentėjusiojo ir tyrimo nenustatytu objektu smūgiuojant ne mažiau kaip keturis kartus gulinčiam kniūbsčiam Z. G. į nugaros sritį, po to tęsiant nusikalstamą veiką, lazda sudavus gulinčiam Z. G. per kairės rankos, kuria pastarasis dengėsi galvą, dilbį, šiais bendrais veiksmais mažiausiai keturiais trauminiais poveikiais padarė nukentėjusiajam Z. G. nugaros odos nubrozdinimus, kairės alkūnės odos nubrozdinimą ir muštinę žaizdą, kairio alkūnkaulio distalinio galo lūžį, tai yra sužalojimus, dėl alkūnkaulio lūžio, vertinamus nesunkiu sveikatos sutrikdymu, bei tokiu įžūliu elgesiu, piktybiškai tyčiodamiesi demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir bendrais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. Šiais veiksmais M. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai
3. Apeliaciniu skundu M. K. prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019-12-12 nuosprendį ir pagal BK 284 straipsnį M. K. išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių bei paskirti švelnesnę bausmę.
4. Pažymi, kad nusikalstamą veiką padarė išprovokuotas nukentėjusiųjų, kurie telefoninio pokalbio metu jį įžeidė, tarp jų kilo konfliktas, norėjo išsiaiškinti. Nesutinka su atliktų veiksmų kvalifikavimu pagal BK 284 straipsnį, nurodo, kad proceso metu kaltinimas buvo keičiamas, tačiau iki kaltinimo keitimo ši nusikalstama veika jam nebuvo inkriminuojama. Apelianto manymu, paskirta galutinė bausmė yra per griežta. Pažymi, kad pripažino padaręs nusikalstamą veiką, atsiprašė nukentėjusiųjų, jie per teismo posėdį nurodė, kad neturi pretenzijų M. K. atžvilgiu, sumokėjo Valstybinei ligonių kasai padarytą žalą. Nurodo, kad turi šeimą – sugyventinę su vaiku, su kuriais dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės negali matytis, nori išvykti į užsienį, pradėti dirbti.
5. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
6. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja apeliacinį skundą palaikė, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados
Nuteistojo M. K. apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
7. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu. Apeliaciniu skundu nėra ginčijama M. K. kaltė ir veiksmų kvalifikavimas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad M. K. nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 284 straipsnį dėl visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymo, taip pat nesutinka su paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukme.
8. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį bei pateiktą apeliacinį skundą, konstatuoja, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019-12-12 nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, priimtas nepažeidžiant baudžiamojo proceso normų, išsamiai ir nešališkai ištyrus visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai priimtas apkaltinamasis nuosprendis bei paskirta teisinga bausmė. Pirmosios instancijos teismas ištyrė visus byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 ir 301 straipsnių reikalavimų, teisingai juos įvertino ir pagrįstai konstatavo, kad M. K. veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje, sudėtis.
Dėl M. K. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnį
9. Skunde pažymima, kad proceso metu pakeitus kaltinimą, M. K. atžvilgiu buvo inkriminuota nauja veika, t. y., kad iki tol nuteistasis nebuvo įtariamas/kaltinamas BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu. Tokias nuteistojo išvadas paneigia objektyvūs bylos faktiniai duomenys.
10. Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek pirminiame pranešime apie įtarimą, tiek patikslintame (b.l. 147, 155, 1 t.), nurodoma, kad M. K. inkriminuojamos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte (dėl Z. G. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo) ir BK 284 straipsnyje (dėl R. K. ir Z. G. sukelto nežymaus sveikatos sutrikdymo) numatytos nusikalstamos veikos, M. K. su jo atžvilgiu pareikštais įtarimais pasirašytinai susipažino, apklausiamas teisme nurodė, kad supranta, kuo yra kaltinamas, neginčijo veikų kvalifikavimo, davė parodymus, susijusius su nurodytų veikų aplinkybėmis, nurodė, kad pripažįsta kaltę.
11. Nors bylos nagrinėjimo teisme metu (2019-10-21) kaltinimas iš tiesų buvo keičiamas (b.l. 64-68, 3 t.), tokie veiksmai buvo atlikti ne papildant kaltinimą, o nustačius kaltinamajame akte esančią techninę klaidą, dėl kurios jame išdėstytos nusikalstamos veikos aplinkybės neatitiko bylos faktinių aplinkybių – T. M., E. M. ir M. K. buvo kaltinami padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, kai smurtiniais veiksmais nukentėjusiajam Z. G. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau byloje esančioje specialisto išvadoje (b.l. 83-84, 1 t.) buvo nustatyta, kad Z. G. patirti sužalojimai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad keičiant kaltinimą buvo ištaisyta kaltinamojo akto techninė klaida, nuteistųjų atžvilgiu nebuvo inkriminuotos papildomos, naujos nusikalstamos veikos.
12. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad po prokurorės pateikto prašymo pakeisti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes, teisiamojo posėdžio metu nei M. K., nei jo gynėjas prieštaravimų, susijusių su pakeistu kaltinimu, neteikė, nuteistasis nurodė, kad ankstesnių parodymų teisme išreikštos pozicijos dėl kaltinimo nekeičia, su nauju kaltinimu susipažino. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. K., remiantis BPK 21 straipsnio 4 dalimi, kaip įtariamojo, o BPK 22 straipsnio 3 dalimi, kaip kaltinamojo, teisė žinoti, kuo jis yra įtariamas/kaltinamas ir galimybė gintis nuo jam pareikštų įtarimų/kaltinimų, pažeista nebuvo.
13. Pagal BK 284 straipsnį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Remiantis kasacinio teismo išaiškinimu, būtent šie padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas – yra esminis šio nusikaltimo požymis, leidžiantis konstatuoti, kad veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam ginčo dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai dėl prieš asmenį panaudoto fizinio smurto aplinkiniai pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, nutraukiamas žmonių poilsis ar darbas, padaroma didelė materialinė žala, sutrikdoma normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeliamas didelis išgąstis ar kyla sumaištis, nutraukiamas jiems skirtas renginys, sustabdomas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017-01-19 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-54-222/2017).
14. Sprendžiant, ar M. K. veiksmai laikytini asmeniniu konfliktu aiškinantis nesutarimus, ar peržengia jo ribas ir atitinka BK 284 straipsnio sudėtį, apygardos teismas vertina, kokius padarinius sukėlė nuteistojo naudotas smurtas nukentėjusiųjų atžvilgiu. Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad M. K. kartu su kitais nuteistaisiais elgėsi agresyviai, nukentėjusiuosius įžeidinėjo, sudavė smūgius, pargriovė. Nuteistieji smurtavo kelyje šalia gyvenamųjų namų, viešoje vietoje, kurioje gali būti kiti asmenys ir kurioje asmeniui keliami elgesio reikalavimai gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties bei netrukdyti jiems. Konfliktas įvyko daugeliui žmonių šventinį vakarą (rugsėjo 1 d.), šeštadienį, apie 21.20 val., kuomet daugelis buvo namuose, ilsėjosi, todėl bet kuriuo momentu galėjo konfliktą išgirsti. Tai patvirtina teisiamojo posėdžio metu duoti liudytojų V. K. ir V. R. parodymai, kuriais jie pažymėjo, kad jie išgirdo triukšmą, todėl išėjo iš namų, pamatė kraujuojantį nukentėjusįjį R. K.. Liudytoja K. V. nurodė, jog būdama namie išgirdo rėkiantį brolį, kai ji atėjo asmenys dar mušėsi, brolis buvo kruvinas, paskambino policijai, pradėjo filmuoti, kai atvažiavo greitoji pagalba į įvykio vietą atėjo pašaliniai asmenys. Liudytojas S. V. taip pat pažymėjo, kad, kai atėjo, įvykio vietoje buvo susirinkęs visas kaimas, kaimynai, atvažiavusi greitoji pagalba. Tiek nukentėjusieji, tiek įvykį matę liudytojai dėl aptarto nuteistųjų elgesio buvo sukrėsti, patyrė šoką, jautė baimę, buvo sutrikdytas įprastas gyvenimo ritmas, dėl įvykio reikėjo kviesti teisėsaugos pareigūnus, greitąją medicinos pagalbą. Iš liudytojų bei pačių nuteistųjų parodymų matyti, kad visi nuteistieji buvo su lazdomis, vienas iš jų buvo užsidengęs veidą (dėvėjo slidininko kaukę), smurtiniai veiksmai buvo intensyvūs, truko pakankamai ilgą laiko tarpą. Liudytojas V. R. duodamas parodymus teisme nurodė, kad bijojo, jog jį užpuls, todėl paėmė į rankas grėblį. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad M. K. veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis.
15. Iš bylos medžiagos ir paties M. K. parodymų viso proceso metu matyti, jog nuteistojo smurtiniai veiksmai kilo netikėtai, be jokios rimtos priežasties. M. K. duodamas parodymus teisme pažymėjo, kad nukentėjusysis Z. G. jį įžeidė, pradėjo pravardžiuoti, todėl jis susierzino, susisiekė su kitais nuteistaisiais ragindamas nuvykti pas nukentėjusiuosius išsiaiškinti, nuvykę į įvykio vietą pradėjo smurtauti prieš nukentėjusiuosius. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, fizinio smurto panaudojimas prieš asmenį be aiškios asmeninės motyvacijos arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, kai tai daroma viešoje vietoje, leidžia daryti išvadą, jog tokia asmens veika pirmiausia nukreipta viešajai tvarkai pažeisti, kadangi prieštarauja visuomenėje nusistovėjusioms žmonių tarpusavio bendravimo normoms.
16. Teisėjų kolegija nesutinka ir su nuteistojo pozicija, jog jo veiksmams įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo Z. G. elgesys. Teismų praktikoje pripažįstama, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme provokuojančiu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks nukentėjusiojo elgesys, kai jis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį ir lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį. Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-440/2013, 2K-412/2014). Nuteistasis teigia, kad fizinio smurto panaudojimą išprovokavo nukentėjusiojo Z. G. išsakyti įžeidimai jo atžvilgiu. Vis dėlto, nors nukentėjusiojo išsakytos frazės laikytinos prieštaraujančiomis moralės normoms ir įžeidžiančiomis nuteistąjį, nagrinėjamos bylos kontekste negali būti laikomos pakankamai provokuojančiu ar rizikingu elgesiu, tiesiogiai lėmusiu ir pateisinančiu nuteistojo smurtinius veiksmus. Pabrėžtina, kad žodinis konfliktas įvyko ne tiesiogiai, o telefoninio pokalbio metu, po kurio nuteistasis ėmėsi tam tikrų veiksmų, ieškojo kitų nuteistųjų, kurie galėtų jį nuvežti iki nukentėjusiojo, pasiėmė lazdas, vėlyvo vakaro metu nuvyko į įvykio vietą. Nuteistasis smurtavo itin intensyviai, naudojo lazdas, mušė nukentėjusiuosius gulinčius. Šie duomenys rodo, jog apeliantas elgiasi neapgalvotai, impulsyviai, nesugeba laikytis visuotinai priimtinų bendravimo taisyklių ir nevertina savo padarytų nusikalstamų veiksmų kritiškai ir siekia sumenkinti savo kaltę. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad M. K. veiksmuose yra nustatyti ir bylos duomenimis pagrįsti visi būtinieji viešosios tvarkos sutrikdymo sudėties požymiai, todėl daro išvadą, kad apylinkės teismas teisingai jo veiką kvalifikavo ir pagal BK 284 straipsnį.
17. M. K. veikdamas su kitais nuteistaisiais viešoje vietoje nukentėjusiesiems sukėlė skirtingo masto sveikatos sužalojimus, Z. G. – nesunkų, o R. K. – nežymų sveikatos sutrikdymą. Remiantis kasacinio teismo praktika, BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą, kilus šiems padariniams veika kvalifikuojama tik pagal BK 284 straipsnį, o BK 140 straipsnis neinkriminuojamas. Tačiau, jeigu sutrikdant visuomenės rimtį ar tvarką nukentėjusiajam padaromas nesunkus ar sunkus sveikatos sutrikdymas, asmens veika kvalifikuojama kaip idealioji dviejų nusikalstamų veikų sutaptis pagal BK 284 straipsnį ir BK 135 ar 138 straipsnio atitinkamą dalį (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-249/2009). Remiantis byloje esančia specialisto išvada, dėl M. K. smurtinių veiksmų nukentėjusiajam Z. G. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, šių padarinių BK 284 straipsnyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtis neapima, todėl nuteistojo veiksmai padarant sužalojimą nurodytam nukentėjusiajam turi būti kvalifikuojami ne tik pagal BK 284 straipsnį, bet ir atskirai pagal BK 138 straipsnį. Kadangi sveikatos sutrikdymas Z. G. buvo padarytas dėl chuliganiškų paskatų, M. K. veiksmai buvo kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kaip dviejų nusikaltimų idealioji sutaptis.
Dėl paskirtos bausmės
18. M. K. nesutinka su paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukme ir nurodo, kad teismas individualizuodamas bausmę neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusieji neturi pretenzijų nuteistojo atžvilgiu, jis sumokėjo Valstybinei ligonių kasai padarytą žalą, dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės negali matytis su artimaisiais, nori kuo greičiau pradėti dirbti. Atsižvelgiant į tai, apelianto manymu, jam turėtų būti skiriama švelnesnė bausmė.
19. BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, jog teisingumo principas yra bendrasis teisės principas, kuris, skiriant bausmes, įgauna specifinį turinį, nulemtą būtinybės kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę, nenukrypti nuo susiklosčiusios bausmių skyrimo praktikos bei atsižvelgti į baudžiamajame įstatyme įtvirtintus reikšmingus bylai kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-68-942/2016). Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-265-1073/2018).
20. Už nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte padarymą baudžiama laisvės atėmimu iki penkerių metų, o už nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje padarymą, baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. M. K. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą nubaustas vienerių metų ir šešių mėnesių, o pagal BK 284 straipsnį devynių mėnesių laisvės atėmimu.
21. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. K. bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis padarė du tyčinius nusikaltimus (apysunkį ir du nesunkų), pripažino kaltę, gailisi, ankstesnius 6 teistumus, tai, kad nuteistasis nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupėje, būdamas recidyvistu, buvo sužaloti du asmenys, nuteistojo asmenybę ir konstatavo, kad bausmės tikslai M. K. atžvilgiu gali būti pasiekti tik taikant laisvės atėmimo bausmes ir jas subendrinant apėmimo būdu, pagal kurį griežtesnė bausmė apima švelnesnę (BK 63 straipsnio 1, 5 dalys). Su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nėra pagrindo nesutikti.
22. M. K. kartu su kitais nuteistaisiais nukentėjusiųjų atžvilgiu naudojo intensyvų smurtą: sudavė smūgius rankomis, naudojo įrankius – beisbolo lazdą, nugriovė ant žemės, mušė gulinčius, smūgiavo į galvą, iš jų tyčiojosi, kaip pretekstą savo veiksmams menkavertę dingstį – apsižodžiavimą telefonu. Apygardos teismo vertinimu, aptartos aplinkybės M. K. charakterizuoja neigiamai, kaip asmenį, kuris nesugeba laikytis visuotinai priimtinų taisyklių, elgiasi impulsyviai bei kuriam tinkamiausia bausmė – laisvės atėmimas, kurio vykdymo metu nuteistasis bus izoliuotas nuo visuomenės. Atsižvelgiant į ankstesnius teistumus, nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai nuteistojo atžvilgiu gali būti pasiekti be realios laisvės atėmimo bausmės vykdymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, visuma aptartų aplinkybių leidžia daryti išvadą, kad M. K. paskyrus švelnesnę bausmę, tokia bausmė nebūtų proporcinga padarytoms nusikalstamoms veikoms ir jomis padarytai žalai, nuteistojo asmenybei, prieštarautų teisingumo principui ir turėtų priešingą efektą – būtų tik formali ir neužtikrintų bausmės paskirties. Nors M. K. skunde išreiškia norą keisti gyvenimo būdą – įsidarbinti, leisti laiką su šeima ir daugiau nenusikalti, tačiau vien deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, jų nepatvirtinant objektyviais duomenimis, nesudaro pagrindo nuteistajam parinkti švelnesnę bausmę ar mažinti paskirtos bausmės dydį. Asmuo darydamas jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, ne tik suvokė už jas gresiančią atsakomybę, bet ir galimas dėl nusikalstamų veikų kilsiančias neigiamas pasekmes – neišvengiamą atskyrimą nuo šeimos, tačiau tai jo nuo nusikalstamų veikų darymo nesulaikė.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
M. K. apeliacinį skundą atmesti.