- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-10-09
- Bylos Nr.
- I2-16954-422/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01922-2025-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Asta Urbonienė, Rimantas Giedraitis, Janina Vitunskienė
- Pareiškėjas
- N. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Astos Urbonienės ir Janinos Vitunskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos N. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėja N. K. (toliau – Pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Atsakovas, Migracijos departamentas) 2025 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. 25S172598 (teismo pastaba: skundo reikalavime padarytas rašymo apsirikimas, prašant panaikinti 2025 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – Sprendimas), kuriuo panaikintas jai leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, ir įpareigoti Migracijos departamentą išduoti jai naują leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėja nurodė, kad Sprendimas yra grindžiamas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ĮUTP) 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nurodant, kad ji ne Europos Sąjungos valstybėje narėje buvo ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės (nuo 2020 m. rugsėjo 13 d. iki 2022 m. liepos 3 d.).
Paaiškino, kad išvykimas iš Lietuvos Respublikos ir ilgalaikis buvimas Ukrainoje buvo nulemtas ypač svarbių asmeninių bei nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, kurios vertintinos kaip force majeure (neįveikiamos aplinkybės, nenugalima jėga). Tvirtino, jog 2020 m. rugsėjo 13 d. išvyko į Ukrainą slaugyti sunkiai sergančios sesers. Be to, 2021 m. jai pačiai buvo atlikta klubo sąnario keitimo operacija Ukrainoje, po kurios ilgesnį laiką ji negalėjo keliauti dėl savo sveikatos būklės.
Šalies argumentai
Pabrėžė, kad šias aplinkybes apsunkino pasaulinė COVID-19 pandemija, kurią Pasaulio sveikatos organizacija paskelbė 2020 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais buvo įvesti griežti judėjimo ir sienų kirtimo apribojimai, galioję visą jos buvimo Ukrainoje laikotarpį. 2022 m. vasario 24 d. prasidėjęs karas Ukrainoje dar labiau apsunkino Pareiškėjos galimybes grįžti į Lietuvą. Pareiškėja grįžo į Lietuvą iškart, kai tik sveikatos būklė ir situacija leido tai padaryti – 2022 m. liepos 3 d. Pažymėtina, kad Pasaulio sveikatos organizacija tik 2023 m. gegužės 5 d. paskelbė apie COVID-19 pandemijos pabaigą. Po grįžimo į Lietuvą 2022 m. liepos 3 d. iki šiol (daugiau kaip trejus metus) Pareiškėja nebuvo palikusi šalies ilgesniam laikui ir neplanavo palikti ateityje. Ši aplinkybė turėtų būti vertinama kaip papildomas įrodymas, kad Pareiškėja neketino ir neketina nutraukti ryšių su Lietuva.
Pažymėjo, kad Lietuvoje gyvena ir neįgalus Pareiškėjos sutuoktinis, kuriam reikalinga nuolatinė jos priežiūra. Sprendimo panaikinimas ir Pareiškėjos priverstinis išvykimas paliktų jį be būtinos globos, o tai sukeltų itin sunkias pasekmes visai Pareiškėjos šeimai.
Nurodė, jog Ukrainoje nebeturi jokių artimųjų ir gyvenamosios vietos, todėl neturi kur grįžti. Karo Ukrainoje metu nuo ligos mirė Pareiškėjos sesuo, taip pat mirė ir brolis, kurio namas, kuriame Pareiškėja buvo apsistojusi, buvo susprogdintas Rusijos oro atakos metu.
Akcentavo, kad jos ryšiai su Rusijos Federacija yra tik formalūs – (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad nuo gimimo yra ukrainietė, Rusijoje niekada negyveno ir jokių ryšių su šia šalimi neturi. Jos vyras buvo dislokuotas į Lietuvą prieš daugelį metų ir nuo to laiko visa šeima nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje.
Migracijos departamentas su Pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą nurodė, jog Pareiškėja pateikė prašymą pakeisti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje. Nagrinėdamas minėtą prašymą, Migracijos departamentas nustatė, kad Pareiškėja gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės (nuo 2020 m. rugsėjo 13 d. iki 2022 m. liepos 3 d.).
Paaiškino, kad 2025 m. liepos 11 d. Migracijos departamento darbuotojai per MIGRIS komunikacijos priemonę paprašė Pareiškėjos pateikti išsamų paaiškinimą apie jos išvykimą iš Lietuvos Respublikos nuo 2020 m. rugsėjo 13 d. ir nurodyti, kur ji gyveno, kada sugrįžo į Lietuvą bei pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad po 2020 m. rugsėjo 13 d. Pareiškėja gyveno Lietuvoje. 2025 m. liepos 12 d. Pareiškėja pateikė paaiškinimą (rusų kalba), kuriame nurodė, kad ji periodiškai lankėsi Ukrainoje. Ukraina yra (duomenys neskelbtini). Slaugė sergančią seserį. Vėliau grįždavo į Lietuvą. Lietuvoje asmuo gauna pensiją. Turi banko sąskaitą. Lankosi medicininėse įstaigose ir turi šeimos gydytoją. Pareiškėjai buvo atlikta akių operacija, ji nuolat vartoja vaistus, moka už komunalines paslaugas. Pareiškėjos senas pasas yra anuliuotas. 2025 m. liepos 14 d. Pareiškėjos pakartotinai buvo paprašyta pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad nuo 2020 m. rugsėjo 13 d. ji gyveno Lietuvoje. Pareiškėja pateikė Lietuvos Respublikos medicinos įstaigos 2025 m. liepos 15 d. išrašą iš sveikatos istorijos, kuriame nurodyta, kad nuo 2015 m. Pareiškėja periodiškai lankosi ir gydosi toje įstaigoje. Pareiškėja taip pat nurodė, kad paskutinį kartą iš Ukrainos išvyko 2025 m. sausio 26 d. ir nuo to laiko nuolat būna Lietuvoje. Taip pat nurodė, kad nuo 1982 m. Rusijoje ir Baltarusijoje nesilankė. 2025 m. liepos 22 d. Pareiškėjos pakartotinai buvo paprašyta pateikti paaiškinimą apie tai, kur ji gyveno nuo 2020 m. rugsėjo 13 d. iki 2022 m. liepos 3 d. Atsakydama Pareiškėja nurodė, kad 2020 m. rugsėjo 13 d. ji išvyko į Ukrainą, (duomenys neskelbtini) miestą, ir ten gyveno iki 2022 m. liepos 2 d. 2021 m. Ukrainoje jai buvo atlikta klubo sąnario keitimo operacija. Dėl ligos Pareiškėja negalėjo keliauti. 2022 m. liepos 3 d. ji sugrįžo į Lietuvą.
Nurodė, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445, (toliau – Leidimo nuolat gyventi aprašas) 90 punktu, nutraukė prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą.
Pažymėjo, kad, vertinant Pareiškėjos paaiškinimuose pateiktą informaciją ir turimus duomenis apie Pareiškėjos valstybių sienų kirtimus, darytina išvada, jog, išvykusi iš Lietuvos Respublikos 2020 m. rugsėjo 13 d. per Baltarusiją į Ukrainą, atgal į Europos Sąjungos teritoriją (Lenkiją) Pareiškėja sugrįžo tik 2022 m. liepos 3 d., t. y. ji ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės negyveno Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje.
Paaiškino, jog, atsižvelgdamas į minėtas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, Migracijos departamentas ginčijamu sprendimu nusprendė panaikinti Pareiškėjai išduotą leidimą nuolat gyventi. Priimdamas ginčijamą sprendimą Migracijos departamentas įvertino Pareiškėjos gyvenimo Lietuvos Respublikoje trukmę, socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika.
Akcentavo, kad Pareiškėja skunde neneigia, jog daugiau nei 12 mėnesių iš eilės (beveik dvejus metus) negyveno Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje. Nei Pareiškėjos paaiškinimai Migracijos departamentui, nei su Pareiškėjos skundu pateikti dokumentai nepatvirtina, kad buvo objektyvios priežastys, dėl kurių Pareiškėja daugiau nei 12 mėnesių iš eilės negyveno Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje.
Nurodė, kad Pareiškėja Atsakovui nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad jos seseriai buvo reikalinga slauga ir kad ją galėjo slaugyti tik Pareiškėja. Pareiškėja taip pat nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad jai Ukrainoje buvo atlikta kelio sąnario operacija, kad dėl šios operacijos ji buvo hospitalizuota ir kiek laiko, dėl kokių priežasčių operacija buvo atlikta būtent Ukrainoje, nors analogiškos operacijos atliekamos ir Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjos skundo teiginiai, kad jos grįžimą į Lietuvos Respubliką apsunkino COVID-19 pandemija ir 2020 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais įvesti apribojimai, yra nepagrįsti. Pagal karantino metu galiojusias taisykles, užsieniečiai, turintys leidimą gyventi (t. y. turintys teisę gyventi Lietuvos Respublikoje), be didesnių ribojimų galėjo atvykti į Lietuvos Respubliką. Taip pat pažymėtina, kad karantino metu galioję apribojimai nesutrukdė Pareiškėjai 2020 m. rugsėjo 13 d. išvykti į Ukrainą.
Pažymėjo, kad ginčijamu sprendimu Pareiškėja nėra privestinai išsiunčiama iš Lietuvos Respublikos. Migracijos departamentas Pareiškėjos atžvilgiu nėra priėmęs sprendimų dėl jos grąžinimo ar išsiuntimo.
Akcentavo, kad Pareiškėja nei Migracijos departamentui, nei teismui nėra pateikusi jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad jos sutuoktiniui būtų nustatyta globa ar kad jo globėja yra Pareiškėja. Migracijos departamento turimais duomenimis, Pareiškėjos sutuoktinis laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 13 d. iki 2022 m. liepos 3 d. nebuvo išvykęs su ja.
Atsiliepimas
Nurodė, jog aplinkybė, kad Pareiškėja yra deklaravusi gyvenimą Lietuvos Respublikoje ir nėra deklaravusi išvykimo iš Lietuvos Respublikos, nepatvirtina Pareiškėjos nepertraukiamų ryšių su Lietuva. Pareiškėja nuo 2020 m. rugsėjo 13 d. iki 2022 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublikoje negyveno, neįgalaus sutuoktinio Lietuvos Respublikoje neprižiūrėjo, Lietuvos Respublikoje nesigydė. Pagal Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalį, užsienietis, išvykstantis iš Lietuvos Respublikos ilgiau kaip 6 mėnesiams, privalo deklaruoti išvykimą iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėja šios prievolės nevykdė.
Šalies argumentai
Pažymėjo, kad ginčijamas sprendimas neužkirto kelio Pareiškėjai kreiptis dėl leidimo gyventi išdavimo ĮUTP numatytais pagrindais. Pareiškėja 2025 m. rugpjūčio 12 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Minėtas prašymas yra priimtas nagrinėti.
Atsakovo vertinimu, Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, yra motyvuotas, todėl atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl Sprendimo, kuriuo Pareiškėjai panaikintas leidimas nuolat gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.
Nustatyta, kad Pareiškėja yra Rusijos pilietė, gimusi (duomenys neskelbtini), kuriai ĮUTP 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu išduotas leidimas nuolat gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) (galiojo iki 2025 m. rugpjūčio 21 d.) (b. l. 17–18). 2025 m. birželio 29 d. Pareiškėja Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi, nurodydama šiuos dokumento keitimo pagrindus: pasibaigia leidimo nuolat gyventi galiojimas (b. l. 79).
Migracijos departamentas 2025 m. liepos 30 d. priėmė sprendimą nutraukti prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą, nustatęs aplinkybes, kad asmuo gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės (b. l. 58–60).
Migracijos departamentas 2025 m. liepos 31 d., vadovaudamasis ĮUTP 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priėmė Sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi, nes asmuo gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės (b. l. 7–9, 65–68).
Pareiškėja, nesutikdama su Migracijos departamento ginčijamu sprendimu, kreipėsi į teismą.
Ginčo teisinius santykius reguliuoja ĮUTP ir Leidimo nuolat gyventi aprašas. ĮUTP 53 straipsnyje numatyti leidimo nuolat gyventi išdavimo ir keitimo pagrindai. Šio straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečio prašymu gali būti pakeistas, jeigu pasibaigia leidimo nuolat gyventi galiojimas.
Pagal ĮUTP 54 straipsnio 1 dalies 3 punktą, leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės arba užsienietis, kuriam leidimas nuolat gyventi išduotas šio ĮUTP 53 straipsnio 1 dalies 8¹ ar 8² punkte nustatytu pagrindu, gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 24 mėnesius iš eilės.
Pagal ĮUTP 2 straipsnio 15 dalį, leidimas nuolat gyventi – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą. Tai reiškia, kad užsienietis Lietuvos Respublikoje turėtų gyventi nuolat. ĮUTP nenustatyta išimčių, kurioms esant, užsieniečiui, gyvenančiam ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra išaiškinęs, jog ĮUTP nenustatyta išimčių, kuomet užsieniečiui, gyvenančiam ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas, šis laikotarpis gali būti tik pratęsiamas iki 24 mėnesių užsieniečiams, įgijusiems leidimą nuolat gyventi ĮUTP 53 straipsnio 1 dalies 8¹ punkte nustatytu pagrindu, jeigu jie įrodo, kad yra išvykę į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti (2021 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3289-520/2021, 2020 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4239-438/2020). Kartu pažymėtina, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka ĮUTP reikalavimus (LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014).
Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (2012 m. birželio 12 d. sprendimas byloje Bajsultanov prieš Austriją (pareiškimo Nr. 54131/10). Valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek LVAT (2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010), tiek EŽTT (2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99) praktikoje.
Leidimo nuolat gyventi aprašo 104 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš ĮUTP 54 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punktuose ar 3 dalyje nustatytam leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir priima Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo nuolat gyventi.
Remiantis byloje esančiais Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenimis, nustatyta, jog Pareiškėja iš Lietuvos Respublikos išvyko 2020 m. rugsėjo 13 d. (b. l. 61). Iš Migracijos departamento ir Pareiškėjos komunikacijos per MIGRIS matyti, kad Pareiškėja 2020 m. rugsėjo 13 d. iš Lietuvos Respublikos išvyko į Ukrainą, (duomenys neskelbtini) miestą, ir į Lietuvos Respubliką grįžo tik 2022 m. liepos 2 d. (b. l. 87–89). Pareiškėja neginčija aplinkybės, kad laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 13 d. iki 2022 m. liepos 2 d. ji Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos šalyje negyveno, kadangi visą tą laiką buvo Ukrainoje. Šis faktas yra ĮUTP 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas pagrindas, kuriuo remiantis panaikinamas leidimas nuolat gyventi.
Teismas pažymi, jog šiuo atveju nėra reikšminga, kokios priežastys lėmė Pareiškėjos buvimą už Europos Sąjungos ribų ilgiau nei 12 mėnesių. ĮUTP nenumatyta jokių išimčių, kurios sudarytų galimybę užsieniečiui išlaikyti leidimo nuolat gyventi statusą tuo atveju, jeigu jis nepertraukiamai ilgiau nei vienerius metus gyvena už Europos Sąjungos teritorijos ribų. ĮUTP įtvirtintas aiškus, objektyvus ir griežtas kriterijus – 12 mėnesių nepertraukiamo buvimo už Europos Sąjungos ribų. Kaip yra išaiškinęs LVAT, toks teisinis reguliavimas reiškia, kad institucijos neturi diskrecijos spręsti kitaip nei numatyta įstatyme, t. y. nustačiusios faktą, kad užsienietis išvyko ilgiau nei vieneriems metams, jos privalo konstatuoti leidimo panaikinimo pagrindą.
Šiuo atveju nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, susijusių su Pareiškėjos buvimu už Europos Sąjungos teritorijos ribų ilgesnį nei įstatyme nustatytą terminą, todėl Migracijos departamentas, nustatęs šias aplinkybes, pagrįstai taikė ĮUTP 54 straipsnio 1 dalies 3 punktą. O tai taip pat reiškia, jog Pareiškėjos prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimas pagrįstai buvo nutrauktas, nes leidimas, kurį buvo prašoma pakeisti, pagal įstatymą turėjo būti panaikintas.
Skunde teigiama, kad Pareiškėjos išvykimas iš Lietuvos Respublikos ir ilgalaikis buvimas Ukrainoje buvo nulemtas ypač svarbių asmeninių bei nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, kurios vertintinos kaip force majeure. Nepaisant to, jog, kaip minėta, iš esmės netgi nėra reikšminga, kokios priežastys lėmė Pareiškėjos buvimą už Europos Sąjungos ribų ilgiau nei 12 mėnesių, pasisakytina dėl kiekvienos iš Pareiškėjos nurodytų aplinkybių.
Viena iš nurodytų aplinkybių – Ukrainoje buvusios sesers slauga. Atkreiptinas dėmesys, kad nei teikdama paaiškinimus Atsakovui, nei su teismui pateiktu skundu Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kurie bent jau patvirtintų tai, kad jos išvykimo iš Lietuvos Respublikos laikotarpiu sesuo sunkiai sirgo ir kad būtent Pareiškėja ją slaugė.
Kaip dar viena iš svarbių aplinkybių, nulėmusių Pareiškėjos buvimą Ukrainoje, nurodoma jai pačiai atlikta klubo sąnario keitimo operacija, po kurios Pareiškėja neva negalėjo keliauti. Viena vertus, ši aplinkybė vėlgi yra grindžiama tik deklaratyviais Pareiškėjos paaiškinimais ir daug vėlesniu medicinos dokumentų išrašu (siuntimu), išduotu Lietuvos Respublikoje (b. l. 12), nepateikiant jokių Ukrainoje išduotų medicininių dokumentų, patvirtinančių operacijos atlikimo faktą, jos vietą ir laiką. Kita vertus, Pareiškėja taip pat nenurodė jokių priežasčių, kodėl šią operaciją pasirinko atlikti Ukrainoje ir kad tokia operacija negalėjo būti atlikta Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje.
Atitinkamai, teismo vertinimu, iš skundo priedų ir Pareiškėjos pateiktų paaiškinimų nėra jokio pagrindo spręsti, kad Pareiškėjos išvykimas buvo neišvengiamas, o ilgalaikis buvimas Ukrainoje – pateisinamas ir (ar) nulemtas force majeure aplinkybių.
Skunde taip pat nurodoma, kad ilgalaikį Pareiškėjos buvimą ne Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje lėmė ir pasaulinė COVID-19 pandemija, dėl kurios buvo įvesti griežti judėjimo ir sienų kirtimo apribojimai. Dėl šių Pareiškėjos argumentų pažymėtina, kad pandemija, kaip aplinkybė, paneigusi galimybę grįžti į Lietuvos Respubliką, galbūt ir galėtų būti pateisinama tam tikrą laiko tarpą, tačiau ne visą išvykimo laikotarpį. Reikia pažymėti, jog, nepaisant pandemijos, asmenų judėjimas tarp šalių visiškai, nors ir su ribojimais, nebuvo paneigtas. Visuotinai žinoma ir neįrodinėtina aplinkybė, kad, įvykdžius atitinkamus reikalavimus, patekimas į Lietuvos Respubliką buvo galimas. Pareiškėja nepateikė jokių faktinių duomenų, jog pandemijos laikotarpiu ar jau sušvelnėjus reikalavimams ji bandė atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau dėl valdžios institucijų veiksmų tokia galimybė jai nebuvo sudaryta. Priešingai, kaip matyti iš pačios Pareiškėjos paaiškinimų, tuo metu galioję apribojimai nesutrukdė jai išvykti iš Europos Sąjungos į Ukrainą.
Kaip dar vieną priežastį, lėmusią jos ilgalaikį buvimą Ukrainoje, Pareiškėja nurodė 2022 m. vasario 24 d. Ukrainoje prasidėjusį karą. Minėtame kontekste aktualu, kad Pareiškėja į Ukrainą išvyko gerokai anksčiau, t. y. 2020 m. rugsėjo 13 d. Skunde vėlgi tik deklaratyviai teigiama, kad prasidėjęs karas apsunkino Pareiškėjos galimybes grįžti į Lietuvos Respubliką, tačiau nėra pateikiami jokie rašytiniai paaiškinimai ar juolab įrodymai, iš kurių būtų galima spręsti dėl apriboto Pareiškėjos judėjimo. Aktualu, kad Lietuvos Respublikos institucijos nebuvo priėmusios sprendimų ar rekomendacijų dėl privalomojo Lietuvos piliečių ar užsieniečių evakavimosi iš šalies, o kelionės į Lietuvą ar kitas Europos Sąjungos šalis nebuvo uždraustos ar objektyviai neįmanomos. Todėl, teismo vertinimu, vien tik bendro pobūdžio nuogąstavimai dėl geopolitinės situacijos negali būti laikomi objektyviu pagrindu viršyti ĮUTP nustatytą 12 mėnesių terminą.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad Pareiškėjos nurodyti argumentai – sesers slauga, jos pačios sveikatos būklė po operacijos, COVID-19 pandemijos nulemti apribojimai, karas Ukrainoje – yra labiau subjektyvaus pobūdžio pasvarstymai nei objektyvios priežastys, patvirtintos įrodymais.
Taigi, nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad Pareiškėjos nebuvimas Lietuvoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau kaip 12 mėnesių iš eilės buvo pateisinamas ir (ar) nulemtas force majeure aplinkybių. Pareiškėjai išduotas leidimas nuolat gyventi, egzistuojant privalomajam leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindui, panaikintas teisėtai ir pagrįstai.
Pažymėtina, kad Pareiškėja, siekdama naudotis leidimu nuolat gyventi, turėjo ne tik teises, bet ir pareigas, kurių nesilaikymas ir lėmė Sprendimo priėmimą.
Pareiškėja skunde taip pat teigė, kad Sprendimas priimtas neatsižvelgiant į jos tvirtus ir nenutrūkstamus ryšius su Lietuva, taip pat yra neproporcingas. Nurodė, kad jos ryšius su Lietuvos Respublika apima: 1) registruota gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje; 2) nuolatinė sveikatos priežiūra ir gydymas; 3) finansinė integracija (gaunama senatvės pensija, banko sąskaita); 4) sutuoktinio su negalia priežiūra. Be to, Pareiškėja teigė, kad neturi ryšių su kitomis valstybėmis, neturi kur grįžti, nes neturi gyvenamosios vietos ir artimųjų Ukrainoje (sesuo ir brolis mirė), o su Rusija ją sieja tik formalūs sovietų laikų (duomenys neskelbtini) faktai.
Skundo priedai patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) Pareiškėja ir S. K. Archangelsko srities Obozersko kaimo taryboje sudarė santuoką (b. l. 27–28). 2024 m. rugpjūčio 22 d. Pareiškėjos sutuoktiniui S. K. išduotas asmens su negalia pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nustatytas dalyvumo lygis – 20 procentų (b. l. 15–16). Iš 2025 m. liepos 21 d. gydytojo įrašo matyti, kad S. K. nustatytos šios diagnozės: (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini) (b. l. 10).
Nepaisant to, kad aptarti dokumentai neabejotinai patvirtina Pareiškėjos sutuoktinio ligą (-as), į bylą nėra pateikta jokių duomenų apie tai, kad jos sutuoktiniui yra nustatyta globa ir kad būtent Pareiškėja yra paskirta jo globėja. Dar daugiau, ginčo aplinkybės, t. y. ilgalaikis Pareiškėjos išvykimas iš Lietuvos Respublikos, trukęs beveik dvejus metus, kelia daugiau nei pagrįstas abejones dėl Pareiškėjos paaiškinimų, susijusių su sutuoktinio priežiūra, objektyvumo. Pareiškėja nenurodė asmenų, kurie jos išvykimo laikotarpiu rūpinosi sutuoktiniu, ar kitų svarbių aplinkybių, susijusių su sutuoktinio priežiūra jos išvykimo laikotarpiu. Todėl akivaizdu, kad tokie Pareiškėjos teiginiai, jog neva jos sutuoktinis yra priklausomas nuo jos priežiūros ir negali savimi pasirūpinti, ne tik kad neatitinka realybės, tačiau yra prieštaringi bylos medžiagai ir jos pačios paaiškinimams.
Nustatyta, kad Pareiškėjos deklaruota gyvenamoji vieta yra adresu (duomenys neskelbtini), t. y. sutuoktinio asmenine nuosavybės teise valdomame bute (b. l. 24). Tačiau teismas pažymi, kad tai, jog Pareiškėja yra deklaravusi gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, savaime nereiškia, kad daugiausia laiko ji praleidžia būtent Lietuvoje. To nepatvirtina ir byloje esantys duomenys, pateikti iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos apie Pareiškėjos Lietuvos Respublikos sienos kirtimus (b. l. 61–64). Pareiškėja, išvykdama iš Lietuvos, privalėjo deklaruoti išvykimą. Byloje nustatyta, jog pareiškėja, nedeklaruodama išvykimo iš Lietuvos Respublikos, pažeidė Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje numatytą prievolę.
Nors Pareiškėja ir teigia, kad Lietuvos Respublikoje ji naudojasi nuolatine sveikatos priežiūra ir gydymu, kartu su skundu yra pateikusi vos du medicinos dokumentų išrašus (siuntimus), kurie, be kita ko, sudaryti tik 2025 m. liepos mėn. Kaip pripažįstama pačios Pareiškėjos, sudėtingesniam gydymui – klubo sąnario keitimo operacijai – ji pasirinko Ukrainoje esančias sveikatos priežiūros įstaigas, todėl Pareiškėjos pozicija dėl glaudžių ryšių su Lietuvos Respublika yra vertintina kritiškai.
Skunde taip pat akcentuojama finansinė integracija, kurią neva patvirtina Pareiškėjos gaunama senatvės pensija ir Lietuvoje atidaryta banko sąskaita. Skundo priedai patvirtina, kad Pareiškėja turi atsidariusi tris banko sąskaitas (duomenys neskelbtini) banke (b. l. 19), tačiau šios aplinkybės nepaneigia Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo. Teismo įsitikinimu, vien banko sąskaitos turėjimas ir piniginių lėšų jose kaupimas savaime nepatvirtina ginčui aktualių aplinkybių, nes Pareiškėjai neužkertama galimybė atsidaryti sąskaitas ir kitų valstybių bankuose.
Taip pat matyti, kad Lietuvos Respublikoje Pareiškėjai yra mokama senatvės pensija (b. l. 20–22). Teismas pažymi, kad socialinės garantijos – tai materialinės ir teisinės priemonės, kuriomis valstybė įgyvendina žmonių socialines ir ekonomines teises (pirmiausia teises į darbą, poilsį, būstą, išsilavinimą, medicininę pagalbą, socialinę apsaugą senatvės, ligos, nedarbo ir kitų socialinių rizikų atvejais), tokiu būdu siekdama apsaugoti pažeidžiamiausių socialinių sluoksnių, grupių ir pavienių žmonių interesus, garantuoti jiems minimaliai priimtiną socialinių ir ekonominių poreikių tenkinimo lygį, mažinti gyventojų pajamų nelygybę. Taigi, jos iš dalies parodo asmens socialinį statusą (padėtį visuomenėje, susijusią su asmens pareigomis ir teisėmis), tačiau socialinės garantijos savaime nesukuria ir neįrodo jokių asmens visuomenės gyvenime turimų socialinių santykių ar socialinės sąveikos tarp žmonių, t. y. socialinių (visuomeninių) ryšių.
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Pareiškėja, siekdama naudotis leidimu nuolat gyventi, turėjo ne tik teises, bet ir pareigas, kurių nesilaikant ir buvo priimtas Sprendimas. Administracinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės vertintinos kaip pakankamos leidimo nuolat gyventi panaikinimui, o Pareiškėjos pateikti argumentai negali suponuoti kitokio sprendimo priėmimo.
Teismo vertinimu, skundžiamas sprendimas nevertintinas kaip pažeidžiantis Pareiškėjos teisę į pagarbą šeimos gyvenimui ar teisingumo, proporcingumo ir protingumo principus, įtvirtintus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje.
Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ginčijamas sprendimas neužkerta kelio Pareiškėjai, esant kitoms atitinkamoms ĮUTP nustatytoms sąlygoms, pakartotinai kreiptis dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo. Bylos duomenimis nustatyta, jog Pareiškėja šia teise naudojasi ir 2025 m. rugpjūčio 12 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi.
Apibendrindamas pirmiau išdėstytus motyvus, nustatytas aplinkybes, teisės aktuose įtvirtintą reguliavimą, LVAT praktiką, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą.
Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, ginčijamas sprendimas pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, o Pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Netenkinus pagrindinio Pareiškėjos reikalavimo panaikinti skundžiamą sprendimą, nėra pagrindo tenkinti išvestinį jos skundo reikalavimą – įpareigoti Migracijos departamentą išduoti Pareiškėjai naują leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos N. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.