- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-08
- Bylos Nr.
- 2A-24-516/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-07636-2009-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė, Andrius Ignotas, Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- D. G.
- Atsakovas
- UAB “RCB”
- Kategorijos
- 1.2.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tatjanos Žukauskienės ir Andriaus Ignoto,
dalyvaujant ieškovui D. G.
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB “RCB” apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. vasario 23 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovo D. G. ieškinį atsakovui UAB “RCB” dėl skolos už nesumokėtą darbo užmokestį priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas D. G. 2009-06-15 kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB ,,RCB“ nesumokėtą darbo užmokestį ir kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas – 4063,60 Lt, delspinigius – 264,29, vidutinį darbo užmokestį nuo atleidimo iš darbo dienos iki ieškinio parengimo teismui dienos – 4042,80 Lt, vidutinį darbo užmokestį nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad nuo 2008-11-05 dirbo pas atsakovą vadybininko pareigose. Darbo sutartimi buvo sutarta, kad darbdavys mokės 1370 Lt mėnesinį atlyginimą du kartus per mėnesį – pirmąją dalį iki einamojo mėnesio 20 dienos, antrąją dalį – iki sekančio mėnesio 15 d. 2009-03-19 darbo sutartis su atsakovu buvo nutraukta pagal DK 127 str. 1 d. – darbuotojo pareiškimu, tačiau atsakovas pilnai neatsiskaitė. Liko nesumokėtas darbo užmokestis už 2009 m. sausio – kovo mėnesius. Už uždelstą atsiskaityti laikotarpį privalo sumokėti vidutinį darbo užmokestį ir delspinigius.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010 m. vasario 23 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino iš dalies.
Teismas priteisė iš atsakovo UAB ,,RCB“ ieškovui 4063,60 Lt nesumokėto darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, 35,38 Lt delspinigių, vidutinį darbo užmokestį nuo atleidimo iš darbo dienos iki ieškinio parengimo teismui dienos – 4042,80 Lt, vidutinį darbo užmokestį nuo ieškinio padavimo teismui dienos t.y. 2009-06-15 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, skaičiuojant pagal vienos darbo dienos uždarbį – 64,62 Lt, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos 8141,78 sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos t.y. 2009-06-16 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Likusioje dalyje ieškinį atmetė.
Teismas konstatavo, jog iš pateiktų į bylą rašytinių įrodymų ir ieškovo paaiškinimų teisme, nustatyta, kad ieškovas D. G. pagal neterminuotą darbo sutartį nuo 2008-11-05 buvo priimtas dirbti pas atsakovą UAB „RCB“ antraeilėse vadybininko pareigose. Darbo sutarties 3 punktu atsakovas įsipareigojo mokėti ieškovui 1370 Lt dydžio darbo užmokestį du kartus per mėnesį. Byloje nėra pateikta duomenų, kad DK 120 str. nustatyta tvarka darbo sutartis šalių susitarimu būtų pakeista ir nustatytas kitas darbo užmokesčio dydis.
Teismas, remdamasis DK 141 str. 1 ir 2 d. bei DK 177 str. nuostatomis, padarė išvadą, jog ieškovo reikalavimas tenkintinas ir iš atsakovo ieškovui priteistinas nesumokėtas darbo užmokestis ir kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, iš viso 4063,60 Lt.
Teismas remdamasis DK 141 str. 3 d. nuostata taip pat konstatavo, jog ieškovo reikalavimas tenkintinas ir iš atsakovo priteistinas vidutinis darbo užmokestis nuo atleidimo iš darbo dienos iki ieškinio teismui parengimo dienos – 4042,80 Lt ir ieškinio pateikimo teismui dienos, t.y 2009-06-15 ir vidutinis darbo užmokestis nuo ieškinio padavimo teismui dienos t.y. 2009-06-15 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, skaičiuojant pagal vienos darbo dienos uždarbį – 64,62 Lt (1370/21,2=64,62).
Teismas taip pat nurodė, jog teismų praktikoje darbo užmokesčio mokėjimas yra aiškinamas kaip piniginė prievolė t.y kai darbuotojo ir darbdavio darbo santykiai nutrūksta, jiems turi būti taikomos CK, normos ginančios kreditoriaus turtinius interesus, todėl nutrūkus darbo santykiams ir esant nesumokėtoms išmokoms, susijusioms su darbo teisiniais santykiais, taikytinas ne Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, įstatymas, bet LR CK 6.210, 6.261 straipsnių normos, reglamentuojančios palūkanas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą, bei LR CK 6.37 str. 2 d. norma, įtvirtinanti procesines palūkanas už priteistą sumą. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta , teismas ieškovo reikalavimą priteisti delspinigius patenkino iš dalies ir delspinigius priteisė už uždelstą atsiskaityti laikotarpį iki atleidimo iš darbo dienos t.y. 2009-03-19. Iš atsakovo ieškovui priteisė 35,38 Lt dydžio delspinigių.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „RCB“ prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Atsakovas taip pat prašo priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
1) gale mėnesio ieškovas turėdavo pateikti atliktų darbų valandinę ataskaitą. Pirmosios instancijos teismas, gavęs tokią ataskaitą, neatsižvelgė į tai, kad realiai sausio mėnesį ieškovas dirbo 7 valandas, o vasario ir kovo mėnesiais nevykdė jokių darbo užduočių ir negalėjo už jas pateikti ataskaitų. Apie tai, kad už vasario ir kovo mėnesius jokių ataskaitų nebuvo parengta paliudijo ir ieškovas. Teigia, jog kovo 18 d., t.y. atleidimo dieną, ieškovas negalėjo įvardinti jokių vasario ir kovo mėnesiais atliktų darbų, nepateikė jokių ataskaitų, neturėjo ką perduoti ar parodyti, t.y. ieškovas faktiškai nedirbo ir jokių darbų neatliko. Sužinojus ir aptarus neigiamus rezultatus, buvo priimtas bendras sprendimas, kad ieškovo paslaugų atsakovui daugiau nebereikės, o ieškovas parašė prašymą atleisti iš darbo. Taigi apelianto nuomone, ieškovas, kreipdamasis į teismą su ieškiniu, aiškiai piktnaudžiavo teise kreiptis į teismą. Be to, teismui taip pat buvo pateikta UAB „RCB“ buhalterijos pažyma apie ieškovui priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį, kitas sumas. Apeliantui visiškai nesuprantama, kodėl teismas nesivadovavo pateikta pažyma ir ignoravo joje nurodomus duomenis, t.y. kad ieškovui už 2009 m. sausio mėn. buvo sumokėta 456 Lt, už vasario mėn. – 456 Lt, už kovo mėn. – 282,29 Lt, bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas – 224,13 Lt;
2) UAB „RCB“ atstovei nedalyvavus teismo posėdyje, nebuvo užtikrintas tinkamas atsakovo teisių įgyvendinimas bei teisė į tinkamą procesą. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad UAB „RCB“ atstovė į teismo posėdį neatvyko dėl svarbių priežasčių, t.y. dėl ligos. Teigia, jog teismas nenurodė, ar šiuo atveju liga pripažintina svarbia, ar nesvarbia priežastimi, nors prašymą gavo iki teismo posėdžio pradžios. Apelianto nuomone, teismui išnagrinėjus bylą nedalyvaujant atsakovo atstovui, atsakovas prarado galimybę pirmosios instancijos teismui pateikti visus įrodymus, reikšmingus bylai dokumentus. Būtent dėl to, kad teismas neturėjo visų bylai tinkamai išnagrinėti reikiamų dokumentų, galėjo priimti sprendimą, neatitinkantį teisingumo ir proporcingumo principų. Teismas realiai turėjo tik ieškovo patiektus duomenis ir dokumentus;
3) visiškai nepagrįstas teismo sprendimas dalyje dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo ieškovui už kiekvieną uždelstą dieną, iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Kadangi atsakovas sumokėjo ieškovui darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad nebuvo tinkamai ir laiku atsiskaityta su darbuotoju, atleidžiant jį iš darbo jo paties prašymu. Apeliantas nurodo, kad LAT yra išaiškinęs, jog DK 141 str. 3 d. nustatyta suma – vidutinis darbo užmokestis už visą uždelsimo atsiskaityti laiką – mokėtina tik tais atvejais, kai atleidžiamas iš darbo darbuotojui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis vieno mėnesio darbo užmokestis. Jeigu atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta mažesnė už jo vidutinį darbo užmokestį suma, tai tokiais atvejais pagal DK 141 str. 3 d. mokėtinos išmokos dydį sudaro neišmokėto darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelsimo laiką. Apelianto nuomone, teismas net nenustatinėjo, ar darbuotojui neišmokėta dalis jam priklausančių sumų, ar visa suma ir DK 141 str. 3 d. taikė aiškindamas šią normą gramatiškai, tuo nukrypdamas nuo suformuotos teismų praktikos, bei pažeisdamas atsakovo teises ir teisėtus interesus.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas D. G. prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, kad tarp ieškovo ir atsakovo sudarytoje darbo sutartyje nustatytas fiksuotas atlyginimas, nepriklausantis nuo išdirbio ar dirbtų valandų skaičiaus. Ieškovo nuomone, faktinis laikas, kurį darbuotojas praleido vykdydamas darbdavio pavestas funkcijas šioje byloje negali būti vertinamas kaip pagrindas mokėti mažesnį ar visai nemokėti darbo užmokestį.
Nurodo, jog negali būti pripažįstama, kad asmuo piktnaudžiauja savo teise vien dėl to, kad įstatymai nustato darbuotojo teisę į pinigines išmokas, o darbuotojas siekia tą teisę įgyvendinti.
Atsakovo pateikta buhalterinė pažyma apie ieškovui priskaičiuotą darbo bei kitas sumas, taip pat faktas, kad buvo sumokėtos socialinio draudimo įmokos bei kiti mokesčiai, neįrodo, kad darbuotojui buvo išmokėtas jam priklausantis darbo užmokestis. Be to, ieškovas teismui pateikė savo banko sąskaitos išrašą už ginčijamą laikotarpį, kuriame nėra duomenų apie atsakovo ieškovui pervestas sumas.
Šalies argumentai
Ieškovas taip pat nesutinka, kad dėl to, jog byla buvo išnagrinėta nedalyvaujant atsakovo atstovui, teismas galėjo priimti nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą. Atsakovas turėjo galimybę pateikti įrodymus parengiamojo teismo posėdžio metu. Be to, atsižvelgiant į tai, jog byla pagal savo pobūdį yra nesudėtinga, su ja susipažinti galima operatyviai, atsakovas turėjo galimybę dalyvauti teismo posėdyje pats arba įgalioti kitą atstovą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Dėl darbdavio pareigos mokėti darbo užmokestį.
Darbo kodekso 93 straipsnis nustato, kad darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas. Šio kodekso 95 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kiekvienoje darbo sutartyje šalys sulygsta dėl darbo apmokėjimo sąlygų (darbo užmokesčio sistemos, darbo užmokesčio dydžio, mokėjimo tvarkos ir kt.). Tarp ieškovo ir atsakovo sudarytos darbo sutarties 3 punktu darbdavys įsipareigojo mokėti darbuotojui 1370 Lt dydžio per mėnesį darbo užmokestį, nustatė, kad darbo užmokestis mokamas du kartus per mėnesį ir mokėjimo terminus (iki einamojo mėnesio 20 dienos ir kito mėnesio 156 dienos (b.l. 3). Darbo sutartyje darbo užmokesčio dydis nebuvo siejamas su konkrečių darbų atlikimu, jų apimtimi, pridavimu darbdaviui ar panašiomis aplinkybėmis. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai nereikšmingais apelianto argumentus, kad ieškovas nepateikė ataskaitų apie 2009 m. vasario- kovo mėnesiais atliktus darbus. Pastebėtina ir tai, jog ne tik darbo sutartyje, bet ir jokiuose kituose vidaus aktuose (taisyklėse, įsakymuose, pareiginiuose nuostatuose ar pan.), su kuriais darbuotojais būtų supažindintas ir sutikęs su jais, nebuvo nustatyta darbuotojo pareiga pateikti ataskaitas apie atliktų darbų apimtis, juo labiau, siejant tai su darbdavio pareiga mokėti darbo užmokestį. Bet kuriuo atveju, tokių ataskaitų nepateikimas, jeigu ir būtų tokio pobūdžio darbdavio susitarimas su darbuotoju ar pareiga pateikti tokias ataskaitas būtų nustatyta vidaus tvarkos taisyklėse ar kituose aktuose, kuriems darbuotojas privalo paklusti, galėtų būti pagrindu darbuotojo drausminei atsakomybei kilti, bet ne pagrindu nemokėti jam darbo sutartyje sulygto darbo užmokesčio. Šiuo atveju darbdavys nekėlė darbuotojo drausminės atsakomybė klausimo (bent jau tokių įrodymų byloje nėra). Taigi, apelianto nurodomos aplinkybės apie darbų neatlikimą, ataskaitų nepateikimą jokios įtakos pareigai mokėti darbo užmokestį negalėjo turėti, tuo pačiu, atitinkami apeliacinio skundo argumentai neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.
Apeliaciniame skunde nurodoma darbdavio pažyma apie ieškovui priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b.l. 25), kurioje nurodoma, esą D. G. buvo mokėtas darbo užmokestis už 2009 m. sausio- kovo mėnesius, taip pat išmokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas, neįrodo aplinkybės, kad darbo užmokestis ir kompensacija darbuotojui iš tiesų buvo išmokėti. Visų pirma, atsakovas nepateikė jokių teisinę galią turinčių buhalterinių dokumentų, kurie patvirtintų atitinkamų sumų išmokėjimą. Tuo tarpu ieškovo pateiktas jo banko sąskaitos išrašas (b.l. 32-37) liudija priešingai- kad darbo užmokestis paskutinį kartą jam buvo pervestas už gruodžio mėnesį- 2009 m. sausio 13 d. Siekdamas įrodyti, kad darbo užmokestis (ar jo dalis) už vėlesnį laikotarpį ieškovui buvo išmokėtas, atsakovas turi pateikti ne pažymą, pasirašytą įmonės buhalterės, o apskaitos dokumentus, patvirtinančius pinigų išmokėjimo faktą (mokėjimo nurodymą pervesti atitinkamas sumas į sąskaitą, pinigų priėmimo kvitą, darbo užmokesčio mokėjimo žiniaraštį su darbuotojo parašu, patvirtinančiu pinigų gavimą ar pan.). Tokių įrodymų darbdavys nepateikė, o minima pažyma bei liudytojų parodymai, kuriais apeliantas norėjo įrodinėti šią aplinkybę apeliacinės instancijos teisme, negali būti laikomi leistina įrodinėjimo priemone pinigų išmokėjimo faktui patvirtinti (Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 str., Civilinio proceso kodekso 177 str. 4 d.).
Darbuotojo kreipimasis į teismą dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo, negali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas teise kreiptis į teismą, nes būtent teismas yra institucija, nagrinėjanti darbo ginčus, kai darbo santykiai yra pasibaigę (Darbo kodekso 295 str. 2 d. 5 p.).
Dėl bylos išnagrinėjimo, atsakovo atstovui nedalyvaujant.
Remiantis CPK 246 str. 2 d., atsakovo ar jo atstovo neatvykimas į teismo posėdį dėl ligos, parastai nelaikomi svarbiomis priežastimis. Teismas šį klausimą išsprendė protokoline nutartimi (b.l. 40, antra pusė), kuri įrašyta į teismo posėdžio protokolą, todėl teismas sprendime neturi pareigos atskirai pasisakyti dėl atsakovo atstovo ligos vertinimo. Dėl atsakovo galimybės pateikti naujus įrodymus apribojimo ir galimo bylos esmės neatskleidimo dėl to, kad byla buvo išnagrinėta atsakovo atstovui nedalyvaujant, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas turėjo ne tik galimybę, bet ir pareigą visus įrodymus pateikti pasirengimo nagrinėti bylą stadijoje (pateikdamas atsiliepimą ar parengiamojo teismo posėdžio metu)- Civilinio proceso kodekso 225, 230, 178 str., 181 str. 2 d.. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas nenurodo, kokius įrodymus, paneigiančius teismo išvadas, jis būtų pateikęs pirmosios instancijos teismui bei nepateikia šių įrodymų apeliacinės instancijos teismui (išskyrus teismo posėdyje pareikštą prašymą apklausti liudytojus, kurių parodymai, minėta, negali būti laikomi leistina įrodinėjimo priemone atsiskaitymo faktui bei aplinkybėms patvirtinti). Apelianto pateikti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai bei elektroninis susirašinėjimas tarp ieškovo ir atsakovo direktorės (b.l. 53-67) nepaneigia darbdavio pareigos atsiskaityti su darbuotoju ir neįrodo atsiskaitymo su juo fakto- tai darbinio pobūdžio susirašinėjimas, tariantis dėl susitikimų laiko ir dėl užduočių vykdymo, kas, minėta, galėtų būti drausminės atsakomybės pagrindu, bet ne aplinkybe, atleidžiančia darbdavį nuo pareigos mokėti darbo užmokestį. Taigi, šis apeliacinio skundo argumentas pripažįstamas nepagrįstu, nesudarančiu pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą.
Dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną iki teismo sprendimo įvykdymo.
Apelianto argumentai dėl netinkamo Darbo kodekso 141 str. 3 d. bei atitinkamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos taikymo taip pat pripažįstami nepagrįstais. Minėta, kad atsakovas neįrodė aplinkybės, jog sumokėjo ieškovui darbo užmokestį už 2009 m. sausio- kovo mėnesius bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Taigi, ieškovui, atleidžiant jį iš darbo, buvo neišmokėtas visas darbo užmokestis už du mėnesius ir kovo mėnesį iki atkleidimo iš darbo, t.y. iki kovo 19 d., taip pat- kompensacija už nepanaudotas atostogas, o ne dalis priklausančio mokėti darbo užmokesčio, kaip kad nurodo atsakovas savo skunde. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, Darbo kodekso 141 str. 3 d. numatytos kompensacijos (sankcijos darbdaviui) dydis priklauso nuo neišmokėtos sumos. Tuo atveju, jeigu atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta tik dalis jam priklausančio darbo užmokesčio, darbdaviui taikomos sankcijos dydį sudaro būtent neišmokėta darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelsimo laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-07-07 nutartis c.b. Nr. 3K-3-284/2009; 2010-09-28 nutartis c.b. Nr. 3K-3-365/2010 ir kt.). Tačiau nagrinėjamu atveju, skirtingai nuo situacijų, buvusių paminėtose bylose, ieškovui nebuvo išmokėta ne dalis, o visas darbo užmokestis ir netgi ne už vieną mėnesį, todėl apelianto nuorodos į atitinkamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką yra nepagrįstos dėl skirtingų faktinių situacijų bylose. Nagrinėjamoje byloje teismas teisingai taikė Darbo kodekso 141 str. 3 d., nes darbdavys neįrodė, kad uždelsė atsiskaityti dėl darbuotojo kaltės, o įstatymas atitinkamos sankcijos taikymą darbdaviui sieja su visiško atsiskaitymo su darbuotoju momentu, todėl teismas pagrįstai vidutinį darbo užmokestį priteisė iki sprendimo įvykdymo dienos.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovo apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindų panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (Civilinio proceso kodekso 329, 330 str.), todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2010 m. vasario 23 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).
Kadangi atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, iš apelianto į valstybės biudžetą priteisiamos procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) išlaidos (Civilinio proceso kodekso 88 str. 1 d. 3 p., 92,96 str.), kurios pagal Vilniaus apygardos teismo pažymą (b.l. 80) sudarė 6,95 Lt..
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325- 331 str., teismas
nutarė:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apelianto UAB ,,RCB“ į valstybės biudžetą 6,95 Lt (šešis litus ir 95 centus) procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) išlaidų (įmokos kodas 5660).