Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Diana Labokaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Būsto švara“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-12918-1070/2019 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Bijusta“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Verslo administravimo centras“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Būsto švara“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė ieškinyje prašė priteisti iš atsakovės 850,72 Eur skolą, 158,69 Eur delspinigius, 40 Eur pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalį, 8 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Ieškovė ieškinyje nurodė ir paaiškino, kad šalys 2013 m. gegužės 28 d. sudarė sutartį Nr. 11010024, pagal kurią ieškovė įsipareigojo teikti atsakovei pasiuntinių, siunčiamos korespondencijos tvarkymo ir išsiuntimo paslaugas, o atsakovė įsipareigojo atsiskaityti už suteiktas paslaugas sutartyje nustatyta tvarka (toliau – ir Sutartis). Už ieškovės 2016, 2017 m. suteiktas atsakovei paslaugas UAB „Būsto švara“ atsiskaitė iš dalies, liko skolinga 850,72 Eur. Dėl paslaugų teikimo kokybės paslaugos gavėja (atsakovė) nepareiškė jokių pretenzijų ieškovei. Ieškovė taip pat nurodo, kad Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) patvirtino pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) sąskaitų faktūrų registro duomenų tvarkymo ir pateikimo taisykles bei i.SAF duomenų rinkmenos aprašymą. PVM mokėtojai privalo suvesti PVM sąskaitų faktūrų duomenis į I.SAF posistemį ir gaunamų/išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrus VMI teikti nuo 2016 m. spalio 1 d. Atsižvelgdama į šias taisykles ieškovė laiku įkėlė išrašytas PVM sąskaitas faktūras į PVM sąskaitų registrus, todėl atsakovė ne tik galėjo bet ir privalėjo, teikdama PVM ataskaitų formas, peržiūrėti, įvertinti bei teikti prieštaravimus dėl ieškovės įregistruotų PVM sąskaitų, tačiau jokių prieštaravimų nebuvo pateikta. Atsakovė žinojo apie išrašytas PVM sąskaitas faktūras ir nepagrįstai neatsiskaitė su ieškove. Pagal teisės aktus nereikalaujama, kad išrašytos sąskaitos faktūros būtų pasirašytos abiejų šalių. Sutartis galėjo būti nutraukta po 30 d. nuo įspėjimo, t. y. Sutartis pagal bylos įrodymus galėjo būti nutraukta nuo 2017 m. rugsėjo 20 d. Atsakovė neginčijo Sutarties galiojimo, ieškovės apyvartos žiniaraščio duomenimis paslaugos 2017 m. buvo teikiamos ir už jas buvo atsiskaitoma. Net jei ir pasitvirtintų atsakovės teigiamos aplinkybės, kad ieškovė realiai neteikė paslaugų, tai neatleidžia atsakovės nuo pareigos mokėti Sutarties administravimo (abonentinį) mokestį, numatytą Sutarties 3.4 punkte. Administravimo mokestis turi būti sumokėtas, kadangi tarp šalių buvo ilgalaikiai santykiai.

3. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašo atmesti ieškovės ieškinį kaip nepagrįstą. Atsakovė nurodė ir paaiškino, kad ieškovė nesilaikė šalių tarpusavyje sudarytos sutarties sąlygų. Dar 2015 m. ieškovė pradėjo netinkamai teikti paslaugas atsakovei, o 2017 m. ieškovė visiškai nustojo teikti ar netinkamai teikė paslaugas, nes atsakovės klientai informavo ją, kad laiškai adresatams nėra įteikiami. Atsakovei nepavyko susisiekti su ieškove jokiais kontaktais, todėl 2017 m. rugsėjo 19 d. atsakovė elektroniniu paštu susisiekė su ieškove, prašė paaiškinti, kodėl yra išrašomos sąskaitos, nors paslaugos nėra teikiamos. Atsakovė, negavusi jokio atsakymo, 2017 m. rugsėjo 20 d. išsiuntė ieškovei raštą, kuriuo informavo, kad Sutartis yra nutraukiama dėl esminio pažeidimo, t. y. dėl to, kad ieškovė nevykdo savo sutartinių įsipareigojimų ir neteikia paslaugų. Atsakovė kėlė klausimą dėl ieškovės sąskaitose faktūrose nurodomų paslaugų kiekio ir kainos 2017 m., nes 2017 m. nuo liepos iki rugsėjo mėn. (imtinai) išrašytos sąskaitos buvo trigubai didesnės nei ankstesnių mėnesių sąskaitos, nors korespondencija nebuvo pristatoma. Ieškovė neįrodė, kad visos byloje esančios sąskaitos buvo pateiktos apmokėjimui atsakovei, ir kad ši žinojo apie jai išrašytas sąskaitas faktūras. Atsakovė nėra skolinga ieškovei už paslaugas, teiktas 2016 m., jokie skolų suderinimo aktai dėl to nebuvo pasirašyti. Atsakovė dar 2017 m. informavo ieškovę, kad išrašytos sąskaitos (apie kurias atsakovė žinojo) nebus apmokėtos, nes paslaugos nebuvo teikiamos. Ieškovė prašo priteisti delspinigius už laikotarpį, viršijantį įstatyme nustatytą ieškinio senaties terminą (t. y. už 750, 719, 688, 597, 566 ir 537 dienas). Todėl net tenkinus ieškinio reikalavimus, turi būti taikoma ieškinio senatis reikalavimui dėl delspinigių priteisimo. Ieškovė prašė priteisti ir delspinigius, ir 40 Eur baudą, mokėtiną pagal įstatymą. Atsižvelgiant į skolos sumą, ieškovės veiksmus (neveikimą, paslaugų neteikimą, nebendradarbiavimą ir kt.), tenkinus ieškovės reikalavimus iš atsakovės priteistini delspinigiai turi būti mažinami iki 0,02 proc., bei skaičiuojami už ne ilgesnį kaip šešių mėnesių laikotarpį. Ieškovės pateiktos į bylą PVM sąskaitos faktūros yra nepasirašytos atsakovės ir niekada jai nebuvo pateiktos. Atsakovei realiai pateiktos sąskaitos faktūros visada buvo pasirašomos abiejų šalių. PVM sąskaitų faktūrų registrų duomenų tvarkymo ir pateikimo taisyklės nustato gaunamų ir išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrų tvarkymo reikalavimus, pateikimo VMI tvarką ir terminus. Ieškovės nurodytos taisyklės ir i.SAF sistema yra skirta PVM sąskaitų faktūrų pateikimui būtent VMI, t. y. yra susijusi su mokestinėmis šalių pareigomis, o ne su sąskaitų pateikimu kitai sandorio šaliai. Vienašalis ieškovės sąskaitų įkėlimas į i.SAF sistemą nereiškia, kad atsakovė priėmė tokias sąskaitas ir, kad paslaugos buvo suteiktos. Be to, ieškovė visą Sutarties vykdymo laikotarpį nereiškė atsakovei pretenzijų dėl neapmokėtų PVM sąskaitų faktūrų, neprašė apmokėti neapmokėtas sąskaitas. Šie reikalavimai buvo pateikti tik ieškovės bankroto administratoriui susipažinus su ieškovės dokumentais. Ieškovė neįrodė paslaugų suteikimo fakto ir apimties. PVM sąskaitos faktūros išrašymas yra vienašalis aktas, kuris neįrodo paslaugų suteikimo. Ieškovė visuomet teikė atsakovei sąskaitas faktūras, pasirašytas jos finansininkės. Atsakovė nematė šioje byloje pateiktų ir nepasirašytų sąskaitų faktūrų. Viešai prieinamuose informacijos šaltiniuose yra duomenų, kad 2017 m. ieškovė buvo įtraukta į nepatikimų tiekėjų sąrašą. Sutarties administravimo mokestis negali būti reikalaujamas, kai sutartis nevykdoma. Atsakovė nenutraukė Sutarties su ieškove dėl to, kad stengėsi išsaugoti sutartinius santykius, iš pradžių bendradarbiavo su ieškove. Ieškovės paslaugos buvo priimamos pasirašant siuntų priėmimo-perdavimo aktus. Ieškovė nuo 2017 m. paslaugų neteikė, į telefono skambučius neatsakė, nebendradarbiavo. Administravimo mokestis tarp šalių pasirašytoje sutartyje nėra nurodytas bei aptartas, netesybos turi būti mažinamos, skaičiuojant 0,02 proc. dydžio delspinigius už ne ilgesnį, nei šešių mėnesių laikotarpį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas priteisė iš atsakovės UAB „Būsto švara“ ieškovei BUAB „Bijusta“ 439,34 Eur skolą, 47,45 Eur delspinigius, iš viso - 486,79 Eur, 40 Eur skolos išieškojimo kompensaciją, 8 proc. palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos (486,79 Eur) už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. balandžio 4 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Teismas priteisė iš ieškovės BUAB „Bijusta“, atsakovei UAB „Būsto švara“, 455,58 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teismas priteisė iš atsakovės UAB „Būsto švara“ valstybei 11,09 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teismas kitą ieškinio dalį atmetė.

5. Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių tai, kaip susidarė ieškovės prašoma priteisti apyvartos žiniaraštyje nurodyta 411,38 Eur skola, apskaičiuota kaip susidariusi iki 2017 m. sausio 1 d. Teismas pažymėjo, kad apyvartos žiniaraštyje nenurodyta, kas jį sudarė, žiniaraštis nepasirašytas (Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis, 14 straipsnio 2 dalis). Byloje nėra įrodymų, kad ieškovė teikė atsakovei pretenzijas dėl šios skolos sumokėjimo. Atsakovės į bylą pateiktose sąskaitose faktūrose, kurias ieškovė pateikė atsakovei apmokėti, nenurodyta, kad atsakovė turi kažkokių skolų ieškovei. Teismo vertinimu, paskutinėje atsakovei po Sutarties nutraukimo 2017 m. rugsėjo 29 d. išrašytoje sąskaitoje faktūroje nebuvo nurodyta jokių duomenų, jog atsakovė yra skolinga ir turi sumokėti atsakovei 411,38 Eur skolą, susidariusią iki 2017 m. sausio 1 d. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė atsakovės 411,38 Eur skolos, nurodytos tik ieškovės apyvartos žiniaraštyje (CPK 185 straipsnis).

6. Teismas nustatė, kad šalys susitarė, jog sąskaitos faktūros atsakovei bus pateikiamos pasibaigus einamajam mėnesiui iki kito mėnesio 15 dienos. Nors atsakovė teigia, kad ji negavo byloje pateiktų sąskaitų faktūrų už 2017 m. (išskyrus tris sąskaitas, kurias ji apmokėjo), teismas kritiškai vertino šiuos atsakovės teiginius. Teismas, įvertinęs tai, kad tik viena byloje pateikta sąskaita faktūra buvo išrašyta po atsakovės Sutarties nutraukimo 2017 m. rugsėjo 20 d. (t. y. 2017 m. rugsėjo 29 d. sąskaita faktūra), padarė išvadą, kad ieškovė prašo priteisti skolą už paslaugas, suteiktas atsakovei iki Sutarties nutraukimo (t. y. iki 2017 m. rugsėjo 20 d.). Teismas nurodė, kad vertinant tai, ar pagrįstai atsakovė atsisakė priimti ir apmokėti ieškovės pateiktas sąskaitas, reikšminga tai, kad byloje nėra įrodymų apie tai, jog atsakovė reiškė ieškovei pretenzijas dėl šios suteiktų paslaugų iki pat 2019 m. rugsėjo mėn. Ieškovė nepateikė į bylą įrodymų, paneigiančių atsakovės nurodomas aplinkybes apie tai, kad Sutartis buvo nutraukta teisėtai. Teismo vertinimu byloje nustačius, kad atsakovė nutraukė su ieškovė Sutartį, svarstytinas klausimas, ar ieškovė turi teisę į savo paslaugų atlyginimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.721 straipsnį.

7. Teismas nurodė, kad ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 439,34 Eur, nesumokėtų pagal 2017 m. sausio 31 d. – 2017 m. rugsėjo 29 d. laikotarpiu išrašytas sąskaitas faktūras. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju reikšminga tai, kad atsakovė, tvirtindama, jog ieškovė nuo 2016 m. pabaigos nekokybiškai teikė paslaugas arba apskritai jų neteikė, nutraukė su ieškove Sutartį tik 2017 m. rugsėjo antroje pusėje. Byloje nėra pateikta įrodymų (išskyrus subjektyvaus pobūdžio dokumentus – atsakovės darbuotojos rašytinius paaiškinimus direktoriui), patvirtinančių, kad atsakovė buvo nepatenkinta paslaugų teikimu, kad atsakovė siuntė ieškovei pretenzijas dėl netinkamo paslaugų vykdymo ar jų nevykdymo. Atsakovė nenurodė byloje nei vieno konkretaus paslaugų nevykdymo ar netinkamo paslaugų vykdymo atvejo, išskyrus vieną gana seniai (2015 m.) galbūt atsitikusį atvejį dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo siuntos. Teismo vertinimu, atsakovės teiginiai apie tai, kad viešai prieinamais duomenimis ieškovė vertinama kaip nepatikima tiekėja, taip pat neįrodo, kad ieškovė, vykdydama konkrečią Sutartį, sudarytą su atsakove, neteikė paslaugų ar teikė jas nekokybiškai.

8. Teismas nurodė, kad vertinant atsakovės atstovės išsakytą argumentą, jog ieškovė nepateikė į bylą lydraščių, pagal kuriuos perimdavo korespondenciją iš atsakovės, būtina turėti omenyje šalių pasirašytos Sutarties 7.2 punktą. Šiame punkte šalys susitarė, kad perduotų siuntinių lydraščiai bus saugomi šešis mėnesius nuo siuntų perdavimo dienos. Teismas pažymėjo, kad ieškinys pareikštas ieškovės bankroto administratoriaus, kuris turėjo galimybę perimti įmonės dokumentus tik po bankroto bylos iškėlimo, t. y. po 2018 m. balandžio 23 d. Sutartis buvo nutraukta 2017 m. rugsėjo mėnesį. Todėl teismas sprendė, kad paskutinės siuntos galėjo būti perduotos ir įformintos lydraščiais tik 2017 m. rugsėjo mėn., dėl to turėjo būti saugomi tik iki 2018 m. balandžio mėn. Teismo vertinimu, kad labiau tikėtina, jog bankroto administratorius neperėmė siuntų perdavimo lydraščių būtent dėl to, kad jie buvo sunaikinti dar iki bankroto bylos iškėlimo (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

9. Teismas, vertindamas atsakovės argumentus apie tai, kad atsakovė nenutraukė Sutarties anksčiau nei 2017 m. rugsėjo 20 d., nes siekė išsaugoti sutartį ir bendradarbiauti su ieškove, pažymėjo, kad atsakovė nepateikė įrodymų apie jos aktyvius veiksmus, kuriais ji siekė išsaugoti Sutartį. Byloje nėra įrodymų apie tai, kad ieškovei netinkamai teikiant paslaugas atsakovė reiškė jai rašytines pretenzijas dėl to, reikalavo atlikti tam tikras konkrečias paslaugas, kurių ieškovė neva neatliko. Todėl minėtą atsakovės atstovės argumentą teismas atmetė kaip neįrodytą.

10. Teismas konstatavo, kad byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovė suteikė atsakovei paslaugas, nurodytas 2017 m. sausio 31 d. – 2017 m. rugsėjo 29 d. laikotarpiu išrašytose sąskaitose faktūrose, tačiau atsakovė jų visų neapmokėjo. Atsakovė neįrodė, kad neapmokėtose sąskaitose faktūrose nurodytos paslaugos buvo nekokybiškos ir būtent dėl sąskaitose faktūrose nurodytų paslaugų buvo nutraukta Sutartis. Todėl teismas tenkino ieškovės ieškinį iš dalies, priteisdamas iš atsakovės ieškovės naudai 439,34 Eur skolą (CK 6.721 straipsnio 1 dalis).

11. Teismas nurodė, kad teismas nepasisako dėl ieškinio ir atsiliepimo į ieškinį motyvų, susijusių su PVM sąskaitų faktūrų atspindėjimu i.SAF sistemoje, kaip teisiškai nereikšmingų šios bylos nagrinėjimui. Kitų įrodymų pagrindu nustatyta, kad atsakovei buvo pateiktos sąskaitos faktūros apmokėjimui, išskyrus 2017 m. rugsėjo 29 d. sąskaitą faktūrą. Teismas pažymėjo, kad nors byloje nėra įrodymų, jog 2017 m. rugsėjo 29 d. sąskaita faktūra buvo pateikta atsakovei apmokėjimui, tai nepaneigia atsakovės pareigos sumokėti ieškovei už šios suteiktas paslaugas iki Sutarties nutraukimo (t. y. iki 2017 m. rugsėjo 20 d.).

12. Teismas, nustatęs, kad atsakovė skolinga ieškovei 439,34 Eur, konstatavo, kad yra pagrindas priteisti ieškovės naudai 40 Eur sumą kaip kompensaciją už skolos išieškojimą pagal galiojantį teisinį reguliavimą (MAPKSVPĮ 7 straipsnio 1 dalis). Teismas nurodė, kad įvertinus tai, jog ši kompensacija teismų praktikoje priskiriama prie procesinių išlaidų, darytina išvada, kad net priteisus ieškovei šią kompensaciją ji turi teisę ir į materialinio reikalavimo dėl netesybų patenkinimą, esant kitiems netesybų mokėjimo pagrindams.

13. Teismas, įvertinęs atsakovės motyvus dėl delspinigių normos sumažinimo iki 0,02 proc., sprendė, kad atsakovės argumentai nesudaro pagrindo mažinti ir taip santykinai nedidelę Sutartyje numatytą mokėtinų ieškovei delspinigių normą (0,06 proc.). Teismas nurodė, kad esant atsakovės prašymui taikyti ieškinio senatį reikalavimui dėl delspinigių priteisimo, teismas šį reikalavimą tenkina ir priteisia iš atsakovės 0,06 proc. delspinigius, skaičiuotinus nuo 439,34 Eur sumos už paskutinius 6 mėn. (180 dienų), t. y. 47,45 Eur (439,34 Eur×0,06 proc./100 proc.×180 d.).

14. Teismas nurodė, kad vadovaujantis Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, 3 straipsnio 2 dalimi, CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, 6.37 straipsnio 2 dalimi, iš atsakovės ieškovės naudai priteistinos 8 proc. palūkanos, skaičiuojamos nuo priteistos 486,79 Eur sumos (skolos ir delspinigių) už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo teisme (2019 m. balandžio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

15. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Būsto švara“ prašo panaikinti teismo 2019 m. rugsėjo 9 d. sprendimo dalį, kuria ieškovės UAB „Bijusta“ ieškinio dalis buvo patenkinta ir ieškovės ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Ieškovė įsipareigojo suteikti atsakovei paslaugas, o atsakovė įsipareigojo už suteiktas paslaugas sumokėti. Ieškovė netinkamai teikė/neteikė paslaugų atsakovei, todėl už nesuteiktas/netinkamai suteiktas paslaugas atsakovei nekilo pareiga atsiskaityti su ieškove. Ieškovės pateiktos PVM sąskaitos faktūros yra nepasirašytos, tuo labiau jos niekada nebuvo pateiktos atsakovei.

15.2. Atsakovė teismui pateikė atsakovės realiai gautas PVM sąskaitas faktūras, kurios yra su apskaitininkės parašu ir UAB „Būsto švara“ parašu/gavimo žyma. Taigi, akivaizdžiai matyti, kad realios sąskaitos už realiai suteiktas paslaugas buvo pateikiamos UAB „Būsto švara“ tiesiogiai, jos būdavo pasirašomos abiejų šalių, priešingai, neapmokėtos sąskaitos nebuvo pasirašytos nei vienos iš šalių, nes jos iš tikrųjų buvo išrašomos ne už suteiktas paslaugas ir nebuvo teikiamos atsakovei. Teismas šių argumentų nevertino ir dėl jų nepasisakė.

15.3. Teismas susikoncentravo į faktą, kad pagal šalių sudarytą sutartį lydraščiai galimai yra neišlikę, todėl ieškovė jų pateikti negali. Vis dėlto, ar lydraščiai yra išlikę, ar ne, nustatyta nebuvo. Tik preziumuojama, kad ieškovė jų pateikti negali, formaliai remiantis sutarties nuostatomis. Ieškovė apskritai neįrodė jokių paslaugų suteikimo fakto, įrodinėjimo našta nuo jos buvo nuimta ir perkelta atsakovei.

15.4. Teismas pažeidė CPK įtvirtintą rungimosi principą. Teismas, nuspręsdamas, kad atsakovė yra skolinga ieškovei, išimtinai rėmėsi tik PVM sąskaitomis faktūromis, nes tai yra vieninteliai įrodymai, kuriuos pateikė ieškovė, siekdama įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą.

15.5. Ieškovė nereiškė atsakovei jokių pretenzijų dėl neapmokėtų PVM sąskaitų faktūrų, neprašė apmokėti neapmokėtų sąskaitų ir pan. Šie reikalavimai jau buvo pradėti kelti tik bankroto administratoriui susipažinus su ieškovės dokumentais ir atradus vienašalius, niekam nepateiktus, dokumentus. Vis dėlto teismas, aiškindamas, ar ieškovės teigiama skola iš tikrųjų susidarė, šių aplinkybių apskritai nevertino ir dėl jų nepasisakė.

15.6. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl atsakovės nurodytų aplinkybių dėl paskutinių trijų mėnesių sąskaitų dydžio. Pažymėtina, kad 2017 m. liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesių sąskaitos yra trigubai didesnės nei ankstesnių mėnesių sąskaitos, kas apskritai yra nelogiška. Neįtikėtina, kad visos sąskaitos yra daugiau mažiau panašaus dydžio, tačiau trys paskutinės sąskaitos yra nepagrįstai išpūstos, nors niekada anksčiau jokia sąskaita nebuvo tokio dydžio.

15.7. Atsakovė pirmosios instancijos teismui pateikė ne vieną įrodymą, kuris pagrindžia, kad ieškovė netinkamai teikė paslaugas. Tiek raštas ieškovei, tiek atsakovo darbuotojų pažymos, tiek ir aplinkybė, kad ieškovė net keturių skirtingų subjektų buvo įtraukta į nepatikimų tiekėjų sąrašą. Be to, į nepatikimų tiekėjų sąrašą yra įtraukiama tik tuomet, kai tiekėjas sutartį pažeidžia iš esmės. Šios aplinkybės vienareikšmiškai patvirtina atsakovės poziciją, kad ieškovė netinkamai teikė paslaugas (jų neteikė), o sąskaitas išrašydavo už nesuteiktas paslaugas.

15.8. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai neatsižvelgė į atsakovės argumentus ir priteisė iš atsakovės ieškovės naudai per dideles netesybas. Ieškovė reikalauja priteisti 158,90 Eur dydžio delspinigius (dydis 0,06 proc.) bei 40 Eur dydžio baudą. Atsakovė su tokiais reikalavimais nesutinka ir mano, jog, atsižvelgiant į skolos sumą, ieškovės veiksmus (neveikimą, paslaugų neteikimą, nebendradarbiavimą ir pan.), priteistinos netesybos privalėjo būti mažinamos, skaičiuojant 0,02 proc. dydžio delspinigius už ne ilgesnį nei šešių mėnesių laikotarpį. Tokiu būdu būtų užtikrintas protingumo ir teisingumo principas.

16. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė BUAB „Bijusta“ prašo atsakovės UAB „Būsto švara“ apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Šioje ar kitose bylose sutartis tarp šalių buvo sudaryta 2013 m. gegužės 28 d. ir galiojo iki 2017 m. spalio 21 d. Taigi, ieškovės reikalaujamos apmokėti sąskaitos išrašytos ir pateiktos į iMAS sistemą esant galiojančiai sutarčiai. Apeliantė neginčijo faktinių aplinkybių dėl paslaugų suteikimo ir didžiojoje dalyje pripažino, kad paslaugos buvo suteiktos.

16.2. Kad PVM sąskaitos faktūros buvo išrašytos ir laiku pateiktos apeliantei, įrodo ta aplinkybė, kad informaciją apie sąskaitų faktūrų pateikimą ieškovė laiku įkėlė į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) išmaniąją elektroninės mokesčių administravimo informacinę sistemą iMAS (trumpinys - iMAS), kurios paskirtis administruojant VMI, naudojantis priepriešinių sutikrinimų būdu maksimaliai išvengti PVM mokėjimo neatitikimo.

16.3. Ieškovė ginčo išrašytas PVM sąskaitas faktūras yra įkėlusi į PVM sąskaitų registrus ir pateikė į bylą rašytinius įrodymus, t. y. duomenys iš išmaniosios elektroninės sistemos iMAS) išrašytų sąskaitų ataskaita ir pačios PVM sąskaitos faktūros. Taigi, PVM sąskaitos faktūros įregistruotos viešai prieinamoje sistemoje, todėl atsakovė turėjo galimybę peržiūrėti, įvertinti bei teikti prieštaravimus dėl ieškovės įregistruotų PVM sąskaitų, tačiau jokių prieštaravimų nebuvo pateikta.

16.4. Ieškoves nuomone, kritiškai vertintinas skundo motyvas dėl paskutinių trijų mėnesių sąskaitų dydžio, nes pateikiama tik subjektyvi prielaida, kuri galimai pateikta siekiant išvengti prievolės apmokėti už suteiktas paslaugas.

16.5. Kritiškai vertintinas apeliantės motyvas, jog ieškovė jau neva žinojo, kad jos finansinė būklė yra itin prasta, tikėtina, kad jau žinojo, kad jai galimai bus keliama bankroto byla, todėl siekdama fiktyviai pasididinti gautinas sumas išrašė bent tris kartus didesnes sąskaitas. Šiuo teiginiu nepagrįstai menkinama ieškovės tuometinė reputacija ir šių teiginių vienintelis tikslas tik sukelti abejones ieškovės patikimumu, ir tokio pobūdžio subjektyvūs teiginiai negali būti pripažįstami įrodymais.

16.6. Kreditorius, su kuriuo laiku neatsiskaitė skolininkas, turi teisę gauti fiksuotą 40 Eur sumą kaip kompensaciją už skolos išieškojimą. Šis dydis yra neįrodinėtinas, t. y. kreditorius neprivalo pagrįsti, kad realiai patyrė bent 40 Eur skolos išieškojimo išlaidų. Be šios sumos, kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko kompensuoti visas šią sumą viršijančias, kreditoriaus patirtas su pavėluotu mokėjimu susijusias išieškojimo išlaidas, įskaitant užmokestį už advokatų suteiktas paslaugas ir išlaidas, susijusias su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka.

16.7. Ieškovės nuomone, tokios apimties bylinėjimosi išlaidų priteisimas iš šalies, kurios naudai yra priimtas teismo sprendimas, laikytinas ydingu ir neatitinka teisingumo principo, nes skatina ginčo šalis netaupyti bylinėjimuisi skirtų lėšų ir bylas vesti maksimaliai ekonomiškai naudingai, tačiau skatina maksimaliai didinti patiriamas bylinėjimosi išlaidas, esant pakankamai nesudėtingiems teisiniams santykiams, todėl apeliantei priteista bylinėjimosi išlaidų suma turėtų būti perskaičiuota.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

18. Apeliacinėje byloje kilo ginčas dėl sutarties tinkamo vykdymo ir sutarties neįvykdymo teisinių pasekmių (CK 6.205 str. - 6.208 str.).

19. Byloje nustatyta, kad šalys 2013 m. gegužės 28 d. sudarė pasiuntinių ir pašto paslaugų teikimo sutartį, pagal kurios 2.2.1 p. užsakovas (UAB „Būsto švara“) įsipareigojo paruošti ieškovei („Bijustai“) siuntas su pašto siuntų, siuntinių perdavimo-priėmimo lydraščiais pagal patvirtintą lydraščio formą (b.l. 34). Apeliantė (atsakovė UAB „Būsto švara“) nurodo, kad 2017 metais paslaugos nebuvo suteiktos arba buvo suteiktos netinkamai. Šioje byloje teismui nėra pateikta lydraščių, kuriais būtų buvę perduotos pašto siuntos „Bijustai“, kaip to reikalauja sutarties 2.2.1 p. Lydraščiai leistų spręsti, ar ieškovei buvo perduotos siuntos ir atitinkamai, ar jos buvo įteiktos adresatams. Nė vienai iš sutarties šalių nepateikus lydraščių, kurie įrodytų sutartinių paslaugų užsakymo faktą ir užsakytų paslaugų apimtį, kiekį, pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis kitais byloje pateiktais įrodymais.

20. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad korespondencijos ir siuntų pristatymo paslaugos pagal sutartį visgi buvo užsakomos, nes atsakovė viename iš raštų ieškovei, rašytame 2017 m. rugsėjo 20 d., nurodė, kad „Bijusta“ neatlieka savo pareigų, nepristato laiškų, todėl nepriima ‚Bijustos“ sąskaitų ir už neva atliktas paslaugas neapmokės (b.l.70).

21. Padaręs išvadą, kad paslaugos pagal sutartį buvo užsakomos, pirmosios instancijos teismas toliau aiškinosi, ar paslaugos buvo suteiktos tinkamai. Jau minėtos šalių sutarties 4.2 p. nustatė užsakovo teisę pareikšti pretenzijas dėl dingusios registruotos siuntos žalos atlyginimo per šešis mėnesius nuo išsiuntimo dienos ( b.l. 34). Tačiau į bylą yra pateikta tik viena pretenzija, atsakovės surašyta ieškovei 2017 m. rugsėjo 19 d., kurioje nurodoma, kad žmonės negauna laiškų, siųstų į Lazdijų rajoną ( b.l. 68). Kitas atsakovės raštas ieškovei- rašytas 2017 m. rugsėjo 20 d., nurodo tik tai, kad nutraukia sutartį ( b.l. 69). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad teismui nebuvo pateikta įrodymų apie atsakovės pareikštas pretenzijas ieškovei dėl netinkamai vykdomos sutarties, išskyrus 2017 m. rugsėjo 19 d. pretenziją, kuri taip pat yra nekonkreti, nes nenurodoma, kokiu lydraščiu ir kada perduotos siuntos nebuvo įteiktos adresatams. Todėl teismas pagrįstai sprendė, kad paslaugos 2017 m. buvo teikiamos ir dėl jų netinkamos kokybės įrodymų nepateikta.

22. Sutartys turi būti vykdomos tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 str.). Atsakovė įsipareigojo apmokėti „Bijustai“ už atliktas paslaugas per 5 darbo dienas nuo PVM sąskaitos gavimo dienos ir mokėti 0,06 proc. delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną (sutarties 2.2.6 p. ir 2.2.7 p., b.l. 33). Ta aplinkybė, kad sąskaitos buvo nepasirašytos, atsiųstos tik elektronine forma, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nedaro jų negaliojančių ir neatleidžia atsakovės nuo pareigos apmokėti už suteiktas paslaugas.

23. Aplinkybė, kad 2017 m. liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesių sąskaitos yra trigubai didesnės nei ankstesnių mėnesių sąskaitos, taip pat nedaro šių sąskaitų negaliojančiomis ir neatleidžia nuo pareigos atsiskaityti pagal sutartį. Jeigu atsakovė 2017 m. liepos, rugpjūčio ir rusėjo mėnesį neužsakė tiek paslaugų, už kiek yra išrašyta sąskaitų, tai turėjo pateikti įrodymus, kad paslaugų buvo užsakyta mažiau, t.y. pateikti tų mėnesių lydraščius, pagal kuriuos būtų galima nustatyti kainą už suteiktas paslaugas. Tačiau tokių lydraščių atsakovė neteikė.

24. Kiti apeliantės nurodomi argumentai (apie ieškovės įtraukimą į nepatikimų asmenų sąrašą, apie vidinius tarnybinius raštus atsakovės įmonėje, apie sąskaitų pateikimą VMI), nesudaro pagrindo byloje padaryti priešingą išvadą, negu kad padarė pirmosios instancijos teismas.

25. Apeliantė nurodė, kad sutartyje nustatytas delspinigių dydis (0,06 proc.) yra per didelis, delspinigiai turėtų būti sumažinti iki 0,02 proc., nes tai atitiktų protingumo ir teisingumo principą. Su tokiais apeliantės argumentais nėra pagrindo sutikti, nes šalys, būdamos juridiniai asmenys, verslininkai, tikėtina, vadovaudamiesi arba turėję vadovautis protingumo ir teisingumo principais, susitarė dėl 0,06 proc. delspinigių dydžio. Nurodytų principų turinys nuo 2013 m., kai buvo sudaryta šalių sutartis, nepasikeitė, todėl nėra pagrindo peržiūrėti sutartą delspinigių dydį.

26. Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismams tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sutarčių vykdymą ( CK 6.200 str.-6,205 str.), tinkamai įvertino įrodymus ( CPK 185 str.), nenukrypo nuo teismų praktikos, todėl priimtas sprendimas paliktinas galioti, o apeliacinis skundas atmetamas.

27. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pirmosios instancijos teisme nekeičiamas. Apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidų valstybė nepatyrė. Ieškovė duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė. Atsakovės bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos, nes jos apeliacinis skundas netenkinamas (CPK 93 str.).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.