Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-483-790/2018

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2018-10-16
Bylos Nr.: e2A-483-790/2018
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Marius Bajoras, Konstantinas Gurinas, Antanas Rudzinskas
Ieškovas: OU ,,Valgevene info – JA Arikeskus“
Atsakovas: uždarajai akcinei bendrovei „Gretvita“
Trečiasis asmuo: akcinė bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“

Kategorijos

2.6.11.1Bendrosios pirkimo-pardavimo sutarties nuostatos
2.10.2Tarptautinių sutarčių taikymas

Civilinė byla Nr. e2A-483-790/2018Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00663-2016-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.1; 2.10.2 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. spalio 16 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Konstantino Gurino ir Antano Rudzinsko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės OU ,,Valgevene info – JA Arikeskus“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-918-254/2017 pagal ieškovės OU „Valgevene info – JA Arikeskus“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Gretvita“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo – akcinė bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė Estijos Respublikoje įsteigta bendrovė OU „Valgevene info – JA Arikeskus“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė jai iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Gretvita“ priteisti 44 810,97 Eur skolos ir 1 872,67 Eur delspinigių, iš viso 46 683,64 Eur, 8 proc. procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovė atsakovės skolą grindė netinkamu tarp ieškovės ir atsakovės 2015 m. rugsėjo 28 d. sudarytos sutarties Nr. 150928 (toliau – ir sutartis) dėl prekių pardavimo vykdymu. Ieškovė nurodo, kad nuo 2016 m. kovo 9 d. iki 2016 m. kovo 25 d. ieškovė atsakovei patiekė medienos skiedras ir išrašė 25 PVM sąskaitas faktūras bendrai 48 105,76 Eur sumai. Atsakovė tik iš dalies įvykdė savo prievolę apmokėti už patiektą medieną, iš dalies apmokėdama ieškovės atsakovei 2016 m. kovo 9 d. pateiktą PVM sąskaitą faktūrą Nr. 322 ir liko skolinga ieškovei 44 810,97 Eur. Ieškovė nuo pat bendradarbiavimo pradžios 2015 m. rugsėjo 28 d. iki pat paskutinio prekių pardavimo 2016 m. kovo 25 d. tinkamai vykdė sutartį ir atsakovei nustatytu laiku perduodavo specifikacijose nurodytą prekių kiekį. Iki 2016 m. kovo 11 d. ieškovė iš atsakovės nebuvo gavusi jokių pretenzijų. Ieškovė atkreipė dėmesį, kad šalys sutarties 7.1 punkte susitarė, kad prekes pagal kiekį ir kokybę priima pirkėjas pardavėjo (krovinio siuntėjo) sandėlyje. Tai atlieka pirkėjo atstovas, įgaliotas pagal rašytinį pirkėjo įgaliojimą, gauti rezultatai įforminami prekių priėmimo ir perdavimo aktu. Po to, kai pasirašomas priėmimo ir perdavimo aktas, pretenzijos dėl kiekio ir kokybės nebepriimamos. Tačiau šalys šį sutarties punktą modifikavo, savo konkliudentiniais veiksmais susitardamos, kad priėmimo ir perdavimo aktai nebus sudaromi. Tai lėmė aplinkybė, kad šalių atstovai dalyvaudavo prekių pakrovime ir toks pakrovimas būdavo įforminamas atskiru rašytiniu dokumentu – prekių pakrovimo specifikacija, kurią sudarydavo miškų ūkio įmonės atstovas. Taigi, faktiškai atsakovė prekes priimdavo jas pakrovus į atsakovės geležinkelio transportą (vagonus), o priėmimas buvo įforminamas prekių pakrovimo specifikacija ir prekių gabenimo geležinkelio transportu važtaraščiais. Kadangi prekės buvo gabenamos geležinkelio transportu iš Baltarusijos Respublikoje veikiančių miškų ūkio įmonių į Lietuvos Respubliką, ginčui išspręsti visų pirma turi būti taikomas 1951 m. lapkričio 1 d. Tarptautinių krovinių vežimo geležinkeliais susitarimas (toliau – ir SMGS). Taip pat ginčui išnagrinėti yra aktualūs ir muitinės procedūras reglamentuojantys teisės aktai. Atsakovė muitinei deklaravo, kad įvežė į Lietuvos Respubliką ir gavo tokį patį prekių kiekį, koks yra nurodytas prekių pakrovimo specifikacijose, sąskaitose ir SMGS važtaraščiuose. Ieškovė nesutinka su atsakovės atliktu įskaitymu, nurodo, kad jis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes atsakovė neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, dėl to jos reikalavimas atlyginti nuostolius negali būti laikomas pagrįstu.

Atsiliepimas

2. Atsakovė UAB „Gretvita“ su ieškovės reikalavimais nesutiko. Atsakovė nurodė, kad nuo 2016 m. pradžios ieškovė pradėjo sistemingai pažeisti susitarimą dėl atsakovei parduodamos skiedros kiekio, pristatydama atsakovei nepilnai pakrautus geležinkelio vagonus su didesne negu leistina pagal sutartį skiedros kiekio trūkumo paklaida. Apie kiekvieną sutarties pažeidimo faktą ieškovės atstovai buvo tiesiogiai informuojami telefonu, taip pat kviečiami atvykti į skiedros pristatymo vietą, šalių susitarimu atsakovės atstovas yra netgi vykęs į skiedros pakrovimo geležinkelio stotis tam, kad kartu su ieškove būtų nustatytos skiedros trūkumo priežastys. Ieškovei nepašalinus sutarties pažeidimų, atsakovė 2016 m. kovo 11 d. kreipėsi į ieškovę su oficialia pretenzija. Atsakovė apskaičiavo, kad ieškovė 2016 m. kovo 25 d. buvo nepristačiusi atsakovei 5 700 kubinių erdvinių metrų (toliau – erdmetrių) skiedros, kurios bendra vertė pagal sutartį yra 25 650 Eur, o transportavimo išlaidos – 17 499 Eur. Šiuo pagrindu bendrai 43 149 Eur sumai atsakovė ieškovei pateikė debetinę sąskaitą faktūrą Nr. 1107. Dėl atsakovės ieškovei pagal sutartį 2015 m. gruodžio 22 d. ir 2015 m. gruodžio 23 d. pateiktų vagonų prastovos (12-13 dienų) atsakovė patyrė 2 583 Eur išlaidų, kurioms kompensuoti ieškovei 2016 m. kovo 31 d. pateikė PVM sąskaitą faktūrą Nr. 1112. Dėl atsakovės ieškovei 2016 m. kovo mėnesį pagal sutartį pateiktų 17 geležinkelio vagonų skiedrovėžių, kuriais atsakovei nebuvo pristatyta skiedra, o patys vagonai negrąžinti, pervežimo, atsakovė taip pat patyrė 1 990,87 Eur išlaidų, kurioms kompensuoti ieškovei 2016 m. kovo 31 d. pateikė PVM sąskaitą faktūrą Nr. 1113. Pagal nurodytas atsakovės ieškovei išrašytas sąskaitas bendra ieškovės atsakovei mokėtina suma sudarė 47 722,87 Eur. Ieškovė ignoravo atsakovės reikalavimus ir 2016 m. balandžio 28 d. pateikė formalią pretenziją dėl 44 810,46 Eur skolos ir tariamų delspinigių apmokėjimo. Atsakovė, atsakydama į šią pretenziją, 2016 m. balandžio 28 d. aktu įskaitė ieškovei mokėtiną 44 810,46 Eur sumą į savo reikalavimą ieškovei dėl 47 722,87 Eur sumos pagal nurodytas PVM sąskaitas faktūras apmokėjimo. Po šio atsakovės prievolės įvykdymo ieškovė liko skolinga atsakovei 2 912,41 Eur. Atsakovė yra atsiskaičiusi su ieškove už faktiškai gautą skiedrą, o netesybų mokėjimo prievolė neatsirado, nes mokėjimai pagal ieškovės sąskaitas buvo sustabdyti dėl neteisėtų ieškovės veiksmų pažeidžiant sutartį. Atsakovės nuomone, ginčo santykiams taikytinos 1980 m. balandžio 11 d. Vienoje sudarytos Jungtinių Tautų Konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutarčių (toliau – Konvencija) ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos. Nors ieškovės parduodamos skiedros trūkumas nebuvo užfiksuotas geležinkelio vagonų pakrovimo momentu sutarties 7.1 punkte nurodyta tvarka, tačiau ši aplinkybė neatleidžia ieškovės nuo atsakomybės perduoti tinkamą skiedros kiekį atsakovei. Atsakovė pasitikėjo ieškove ir jos pažadais pašalinti sutarties pažeidimą. Skiedros trūkumas buvo nustatytas iš karto ją pristačius į atsakovės geležinkelio stotis Paneriuose ir Kaune. Tai reiškia, kad skiedros trūkumas egzistavo jos pakrovimo metu (Konvencijos 36 (1) straipsnis, CK 6.327 straipsnio 3 dalis). Kadangi ieškovė perdavė atsakovei mažiau skiedros, negu nurodė jos pardavimo PVM sąskaitose faktūrose, atsakovei kilo pareiga sumokėti ieškovei tik už faktiškai gautą skiedros kiekį, taip atsakovė įgijo teisę į visišką nuostolių, patirtų dėl laiku negauto reikiamo skiedros kiekio, atlyginimą (Konvencijos 45 (1) straipsnio a ir b punktai, 50-51, 74 straipsniai). Formalų ieškovės prie ieškinio pridėtų sąskaitų apmokėjimą atsakovė atliko 2016 m. balandžio 28 d. aktu dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo. Šiuo atsakovės vienašališku veiksmu buvo realizuota atsakovės teisė į kainos sumažinimą iki faktiškai gautos skiedros vertės pagal sutartį ir į dalies nuostolių, patirtų dėl skiedros trūkumo, atlyginimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Kauno apygardos teismas 2017 m. spalio 10 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovės 3 534,16 Eur skolos ir delspinigių, 8 proc. dydžio procesines palūkanas, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

4. Teismas nurodė, kad tarp šalių susiklostė pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai. Teismas sprendė, kad ieškovė nepagrįstai teigia, jog sutarties 7 punkte nurodytas priėmimo ir perdavimo aktas abiejų šalių sutikimu buvo pakeistas prekių išsiuntimo specifikacija. Teismas rėmėsi tuo, kad sutarties sąlyga nebuvo pakeista sutartyje nustatyta tvarka, atsakovė neigė, jog toks pakeitimas buvo atliktas. Specifikacijas surašydavo prekių išsiuntimą vykdę ieškovės verslo partneriai. Teismo nuomone, šalių elgesys nesurašant priėmimo ir perdavimo aktų negali sukurti neigiamų pasekmių tik vienai sutarties šaliai. Nors ieškovė nurodė, kad atsakovės įgaliotas asmuo V. J. 2017 m. vasario 23 d. teismo posėdžio metu patvirtino, jog prekių pakrovime dalyvavo ieškovės ir atsakovės atstovai ir miškų įmonės darbuotojai, tačiau teismas pažymėjo, kad šio asmens parodymų negalima vertinti taip, kaip to siekia ieškovė. Liudytojas parodė, kad dalyvauti visuose prekių pakrovimuose jis, net būdamas Baltarusijoje, fiziškai nebūtų galėjęs, nes prekių pakrovimai tuo pačiu metu vyko iš skirtingų sandėlių. Pastarąsias aplinkybes patvirtina ir išsiuntimo specifikacijos, kuomet tą pačią dieną vagonai buvo kraunami Orša Osinovkos, Šumilino, Lepelio, Polocko, Komunarų, Prima geležinkelio stotyse (pvz. 2016 m. kovo 9 d.). Byloje nėra duomenų, kad net ir ieškovės prekių sandėlyje dalyvaujant atsakovės įgaliotam atstovui priimant prekes buvo pasirašomi priėmimo ir perdavimo aktai. Dėl šių priežasčių, teismo nuomone, sutarties 7.2 punktą aiškinant taip, kaip jį aiškina ieškovė, t. y. kad nesant priėmimo ir perdavimo aktų, prekė laikoma priimta tinkamu būdu, kiekiu ir kokybe nuo skiedros perdavimo atsakovės įgaliotam pervežėjui ir atsakovė negali reikšti pretenzijų dėl skiedros kokybės ir kiekio, būtų neteisinga, nesąžininga ir neatitiktų sutartyje įtvirtintų nuostatų. Nors pareigą įforminti prekių perdavimą priėmimo ir perdavimo aktu turėjo abi šalys, tačiau sutarties atveju tuo turėjo būti labiausiai suinteresuota ieškovė (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Priėmimo rezultatų neįforminus priėmimo ir perdavimo aktu, laikyti, kad pirkėjas turės teisę nepriimti pretenzijų dėl prekių kiekio ir kokybės, negalima (CK 1.5 straipsnis).

5. Teismas nustatė, kad ieškovė yra Estijos Respublikos juridinis asmuo, jos verslo vieta – prekių sandėliai, iš kurių vykdomas prekių pakrovimas – yra Baltarusijos Respublikoje. Vadovaujantis sutarties 3.3 punktu, prekės buvo pakraunamos į atsakovės geležinkelio transportą įvairiose Baltarusijos Respublikos teritorijoje veikiančiose miškų ūkio įmonėse ir išsiunčiamos atsakovei, kuri yra Lietuvos Respublikos juridinis asmuo. Dėl taikytinos teisės šalys nesusitarė, sutarties 10.1 punkte nurodė, kad visi ginčai, kilę iš sutarties arba su ja susiję, nagrinėtini teisme pagal atsakovės buveinę. Teismas sutiko su atsakove, kad byloje ginčas nagrinėtinas pagal Lietuvos Respublikos teisės normas, kartu taikant Konvencijos nuostatas (CK 1.37 straipsnio 4 dalies 1 punktas). Priešingai nei įrodinėjo ieškovė, teismo nuomone, SMGS nagrinėjamoje byloje netaikytinas, nes šis susitarimas taikomas krovinių vežimo dalyvių santykiams reguliuoti, krovinius vežant tarptautiniais maršrutais, o šiuo atveju ginčas kilo dėl prekių pirkimo– pardavimo sutarties (ne)tinkamo vykdymo. Teismas sprendė, kad ieškovė nepagrįstai teigia, jog ieškovės prekių išsiuntimo specifikacijose nurodomą parduodamų skiedrų kiekį neginčijamai patvirtina SMGS važtaraštis ir išmuitinimo dokumentai. Pirma, vežant skiedras geležinkelio įmonė neprivalėjo patikrinti važtaraštyje siuntėjo nurodytų duomenų ir pareiškimų tikslumo. Šiuo atveju toks patikrinimas nebuvo atliekamas, nes važtaraštyje nėra įrašyta susijusi su patikrinimu išlaidų suma, kuri išieškoma iš siuntėjo, jeigu patikrinimą atliko pradinis geležinkelis, arba iš gavėjo, jeigu patikrinimą atliko galinis geležinkelis. Be to, pagal SMGS 17 straipsnio 1 paragrafą gavėjas gali atsisakyti priimti krovinį tik tais atvejais, kai dėl sugadinimo, gedimo arba kitų priežasčių krovinio kokybė pasikeitė taip, kad panaudoti jį visą ar jo dalį pagal pradinę paskirtį negalima.

6. Teismas nustatė, kad iki ieškovei kreipiantis į teismą su ieškiniu (2016 m. gegužės 16 d.) šalys sprendė ginčą geruoju, susirašinėjo el. paštu, teikė pretenzijas. Ieškovė, gavusi atsakovės raštus ir pretenzijas, 2016 m. balandžio 28 d. raštu priminė atsakovei jos 46 683,64 Eur skolą su delspinigiais, nurodė, kad tariantis žodžiu atsakovei buvo siūlyti įvairūs skolos padengimo variantai. 2016 m. balandžio 28 d. aktu atsakovė įskaitė ieškovės reikalaujamą 44 810,46 Eur sumą į savo 47 722,87 Eur reikalavimą ieškovei pagal jos nurodytas PVM sąskaitas faktūras ir nurodė, kad po šio prievolės įvykdymo įskaitymu ieškovė liko skolinga atsakovei 2 912,41 Eur. Atsakovė 2016 m. gegužės 2 d. raštu, atsakydama į 2016 m. balandžio 28 d. ieškovės rašte nurodytas aplinkybes, plačiai išdėstė savo argumentus dėl netinkamai vykdomos sutarties ir patirtų nuostolių, kurie buvo įskaityti 2016 m. balandžio 28 d. aktu, ieškovės nebendradarbiavimą sprendžiant skiedros trūkumų problemą. Teismas darė labiau tikėtiną išvadą, kad atsakovė įrodė buvus jai parduotos skiedros trūkumą ir kad ieškovei apie tai turėjo būti žinoma. Teismas pažymėjo, kad atsakovė ikiteisminėje ginčo stadijoje buvo daug aktyvesnė, jos pozicija yra aiškesnė ir labiau pagrįsta. Ieškovė savo atsikirtimą iš esmės grindė tik sutarties modifikavimo argumentais bei dokumentais, kurie buvo surašyti jos įgaliotų trečiųjų asmenų, su kuriais atsakovė nebuvo susijusi jokiais teisiniais santykiais. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo atsakovės pateiktus Geležinkelio vagonų su skiedra patikrinimo aktus laikyti deklaratyviais ar niekiniais vien todėl, kad patikrinime nedalyvavo ieškovės atstovas, kai bylos šalys yra skirtingų valstybių juridiniai asmenys. Abi šalys turėjo pareigą elgtis sąžiningai viena kitos atžvilgiu, rūpestingai vykdyti iš sutarties kylančias pareigas, nedaryti ir nedidinti viena kitai žalos, laiku imtis priemonių jai išvengti ar sumažinti (CK 6.158, 6.200 straipsniai). Teismas konstatavo netinkamą šalių bendradarbiavimą vykdant sutartį.

Atsiliepimas

7. Atsakovė akte „Dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo“ nurodė, kad įskaito priešpriešinius 47 722, 87 Eur atsakovės ir 44 810,46 ieškovės reikalavimus, po to atsakovės prievolė pasibaigia, o ieškovės skola atsakovei 2016 m. balandžio 28 d. sudaro 2 912,41 Eur. Teismas pažymėjo, kad akto turinys aiškus, suprantamas ir nedviprasmiškas. Atsakovė akte nurodė, kad jos reikalavimą patvirtina 2016 m. kovo 25 d. debetinė PVM sąskaita faktūra Nr. 1107 43 149 Eur sumai (2016 m. kovo 25 d. ieškovė jai nepristatė 5 700 kubinių erdvinių metrų skiedros, kurios bendra vertė pagal sutartį yra 25 650 Eur, su tuo susijusios atsakovės transportavimo išlaidos sudarė 17 499 Eur), 2016 m. kovo 29 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 1112 dėl 2 583,00 Eur išlaidų, susidariusių per 2015 m. gruodžio 22 d. ir 2015 m. gruodžio 23 d. ieškovei pateiktų vagonų prastovų (12-13 dienų) ir 2016 m. kovo 31 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 1113 dėl 1 990,87 Eur išlaidų dėl 2016 m. kovo mėn. ieškovei pateiktų 17 geležinkelio vagonų skiedrovėžių, kuriais atsakovei nebuvo pristatyta skiedra, o patys vagonai negrąžinti, pervežimo. Teismas sutiko su atsakove, kad ji turėjo teisinį pagrindą ginti savo pažeistas teises ir išrašyti ieškovei sąskaitas dėl kainos sumažinimo ir nuostolių atlyginimo. Byloje negalima paneigti, kad galimai skiedros trūkumas egzistavo jos pakrovimo metu (Konvencijos 36 (1) straipsnis, CK 6.327 straipsnio 3 dalis), o perdavus mažiau skiedros, negu nurodyta jos pardavimo sąskaitose faktūrose, atsakovė turėjo teisę sumokėti tik už faktiškai gautą skiedros kiekį (Konvencijos 45 (1) straipsnio a punktas, 50-51 straipsnis), taip pat atsakovė įgijo teisę į visišką nuostolių, patirtų dėl laiku negauto reikiamo skiedros kiekio, atlyginimą (Konvencijos 45 (1) b punktas, 74 straipsnis). Teismas, remdamasis tuo, kad atsakovė turi teisę sumokėti tik už faktiškai gautą skiedros kiekį, teisę į visišką nuostolių, patirtų dėl laiku negauto reikiamo skiedros kiekio, atlyginimą, taip pat į jos piniginio reikalavimo dydį pagrindžiančių įrodymų visumą (2016 m. sausio 16 d. ir 2016 m. sausio 21 d. įsakymus apie skiedros kiekio vagonuose patikros komisijos sudarymą, patikrinimo aktus, šalių paaiškinimus, šalių ikiteisminio ginčo sprendimo duomenis), pripažino galiojančia atsakovės 43 149 Eur reikalavimo teisę pagal 2016 m. balandžio 28 d. aktą „Dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo“. Atsakovė, įskaičiusi 43 149 Eur sumą į visą ieškovės ieškiniu reiškiamą pagrindinę 44 810,46 Eur skolą, faktiškai pripažino šią skolą, todėl po įskaitymo liko skolinga ieškovei 1 661,49 Eur. Kadangi atsakovė įskaitymu pripažino visą 44 810,46 Eur ieškovės pagrindinį reikalavimą, teismas sprendė, kad ieškovės 1 872,67 Eur reikalavimas dėl delspinigių priteisimo yra pagrįstas sutarties 11.2 punkto nuostatomis, todėl jį tenkino (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Teismas nepripažino, kad atsakovė įskaitymo metu turėjo galiojančią 2 583 Eur dydžio reikalavimo teisę dėl išlaidų, susidariusių per 2015 m. gruodžio 22 d. ir 2015 m. gruodžio 23 d. dėl ieškovei pateiktų vagonų prastovų (12-13 dienų) ir 1 990,87 Eur išlaidų pagal 2016 m. kovo 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 1113 dėl 2016 m. kovo mėn. ieškovei pateiktų 17 geležinkelio vagonų skiedrovėžių, kuriais atsakovei nebuvo pristatyta skiedra, o patys vagonai negrąžinti, pervežimo. Atsakovė neįvykdė pareigos įrodyti šių reikalavimų pagrįstumo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12, 178 straipsniai).

Žemesnės instancijos teismas

8. Teismas, remdamasis pirmiau nurodytomis aplinkybėmis, konstatavo, kad ieškovės ieškinys tenkinamas iš dalies ir iš atsakovės ieškovei priteisiama 3 534,16 Eur skolos ir delspinigių (44 810,97 Eur – 43149,00 Eur + 1 872,67 Eur) (CK 6.205, 6.206 straipsniai, 6.71 straipsnio 1 dalis), taip pat 8 proc. dydžio procesinės palūkanos. Taip pat teismas, remdamasis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9. Apeliaciniame skunde ieškovė prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

9.1. Teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias įskaitymą ir nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos taikant įskaitymo institutą. Tuo pačiu teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą dėl tariamo atsakovės piniginio reikalavimo ieškovei pagrįstumo.

9.1.1. Ieškovė nereiškė atskiro reikalavimo dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu, nes kasacinio teismo praktikoje yra suformuota teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė, kad reikalavimas įvykdyti prievolę, kuri, kitos šalies požiūriu pasibaigė įskaitymu, taip pat reiškia nesutikimą su įskaitymu, ir teismas tokiu atveju turi patikrinti, ar prievolė nėra pasibaigusi įskaitymu. Ieškovė procesiniuose dokumentuose išdėstė detalius argumentus dėl įskaitymo nepagrįstumo ir neteisėtumo, tačiau teismas į juos neatsižvelgė.

9.1.2. Teismas nepagrįstai nustatė, kad abu reikalavimai yra galiojantys. Teismas sutiko, kad ieškovės reikalavimas dėl 44 810,46 Eur yra galiojantis ir kad ieškovė pateikė tokius prekių kiekius atsakovei, kokie yra nurodyti ieškovės išrašytose PVM sąskaitose faktūrose. Tokia išvada išplaukia iš sprendimo turinio, kuriame buvo nurodyta, kad atsakovė įskaitymu pripažino visą 44 810,46 Eur skolą. Akivaizdu, kad atsakovės reikalavimas dėl prekių trūkumo negali būti galiojantis ir pagrįstas, nes jis reiškiamas ir dėl tų ieškovės sąskaitų, kurių pagrindu pati ieškovė reiškia savo reikalavimą atsakovei ir kurias teismas pripažino pagrįstomis.

9.1.3. Atsakovė reiškė reikalavimą tuo pagrindu, kad ieškovė neva pažeidė sutartį, pristatydama per mažą prekių kiekį. Taigi, atsakovė kėlė sutartinės atsakomybės klausimą ir prašė atlyginti nuostolius. Tačiau civilinės atsakomybės sąlygų atsakovė neįrodė. Todėl atsakovės reikalavimas atlyginti nuostolius negalėjo būti laikomas pagrįstu ir galiojančiu. Teismas nenagrinėjo atsakovės reikalavimo pagrįstumo pagal civilinės atsakomybės sąlygas.

9.1.4. Dokumentai, kuriais atsakovė grindė savo reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, yra parengti atsakovės vienašališkai, todėl teismas juos turėjo vertinti kritiškai, didesnę įrodomąją galią skiriant objektyviems įrodymams: SMGS važtaraščiams, muitinės deklaracijoms ir kt.

9.2. Teismo išvada, kad 2016 m. kovo 25 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 1107 nurodyta 43 149 Eur suma yra pagrįsta, neteisinga. Atsakovė nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad faktiškai patyrė sąskaitoje nurodytus nuostolius. Teismas neatsižvelgė į tai, kad yra akivaizdus neatitikimas tarp sąskaitos turinio ir dokumentų, kuriuos atsakovė pateikė sąskaitoje nurodytai sumai pagrįsti, t. y. geležinkelio patikrinimo aktų. Taip pat nėra aišku, kaip yra atlikti neva nepristatyto medžio skiedos kiekio apskaičiavimai ir kodėl deklaruojama kaip nepristatyta būtent 5 700 kubinių erdmetrių skiedros, kodėl yra nurodoma būtent 4,50 Eur už vieną kubinį erdmetrį neva nepristatytos skiedros kaina, kodėl nepristatyta medžio skiedra apskaitoma būtent erdmetriais, kuo remiantis yra apskaičiuota transporto išlaidų kaina ir kodėl nepateikti duomenys, kad šios išlaidos realiai buvo patirtos. Atsakovės 2017 m. vasario 21 d. buhalterės paaiškinimai dėl sąskaitos neturi jokios įrodomosios galios, nes buhalterė nėra ir nebuvo atsakovės atstovė ir pateikti paaiškinimai neturi objektyvaus pagrindimo.

9.3. Atsakovės pateikti geležinkelio vagonų patikrinimo aktai turėjo būti laikomi niekiniais, nes yra pasirašyti tik atsakovės darbuotojų. Nė viename patikrinimo akte nėra nurodytas registracijos numeris ir yra akivaizdus neatitikimas tarp patikrinimo aktų ir atsakovės PVM sąskaitos faktūros Nr. 1107. Sąskaitoje yra nurodyta, kad skiedra buvo nepristatyta už laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 23 d. iki 2016 m. kovo 25 d., kai pirmieji patikrinimo aktai buvo parengti tik 2016 m. sausio 14 d. Todėl teismo išvada, neva prekių trūkumas buvo nustatytas per laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 23 d. iki 2016 m. kovo 25 d., yra nepagrįsta objektyviais duomenimis. Be to, visos ieškovės sąskaitos, nurodytos atsakovės patikrinimo aktuose, sudarytuose 2016 m sausio – vasario mėn., yra atsakovės apmokėtos. Lieka neaišku, kodėl atsakovė sąskaitas apmokėjo, jei pagal jas sutarto prekių kiekio negavo. Šalių sudarytos sutarties priedai leidžia iki 5 proc. nuokrypį nuo viso krovinio kiekio, tačiau nuokrypis nei viename patikrinimo akte nebuvo įvertintas. Patikrinimo aktai buvo pateikti tik su atsiliepimu į ieškinį, todėl galėjo būti surašyti atbuline data. Nors atsakovė teigia, kad dideli prekių kiekio trūkumai buvo nuo 2016 m. sausio 14 d., pretenziją pareiškė tik 2016 m. kovo 11 d. Sąskaitoje faktūroje Nr. 1107 apskritai nurodoma, kad atsakovė pirmą kartą nuostolius patyrė 2015 m. lapkričio 23 d. Be to, nėra aišku, kodėl esant prekių trūkumams nuo 2016 m. sausio 14 d., atsakovė nesiuntė į prekių pakrovimą savo atstovų, o toliau formino vienašalius patikrinimo aktus, taip pat kodėl trūkumo bent keletu atvejų neįformino objektyviais įrodymais, pvz. antstolių faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu.

9.4. Teismas sprendime plačiau nepasisakė dėl atsakovės pateiktų fotonuotraukų, tačiau akivaizdu, kad jos nepagrindžia atsakovės teiginių dėl neva buvusio prekių trūkumo. Iš fotonuotraukų neįmanoma objektyviai nustatyti, kad jose yra pavaizduotos būtent iš ieškovės įsigytos prekės, taip pat kada nuotraukos buvo atliktos, ypač kai atsakovės vadovas 2017 m. vasario 23 d. teismo posėdžio metu patvirtino, kad prekes ginčo laikotarpiu atsakovei tiekė apie 20 tiekėjų.

9.5. Ieškovė nesutinka su teismo sprendime nurodytu sutarties sąlygų aiškinimu. Per visą sutarties galiojimo ir vykdymo laikotarpį šalys nepasirašė nė vieno prekių priėmimo ir perdavimo akto, kaip tai nustato sutarties 7.1 punktas. Tarp šalių susiformavo kiek kitokia nei nurodyta sutartyje prekių priėmimo ir perdavimo praktika. Šalys šį sutarties punktą modifikavo, susitardamos, kad priėmimo ir perdavimo aktai nebus sudarinėjami. Tą lėmė tai, kad prekių pakrovimas buvo įforminamas atskiru rašytiniu dokumentu – prekių pakrovimo specifikacija, kurią sudarydavo miškų ūkio įmonės atstovas. Nors rašytinis sutarties pakeitimas ir nebuvo sudarytas, tačiau tokio susitarimo egzistavimą patvirtina pati sutarties šalių vykdymo praktika, dėl kurios nei viena iš šalių pretenzijų nereiškė. Tai reiškia, kad atsakovė faktiškai prekes priimdavo jas pakrovus į atsakovės geležinkelio transportą (vagonus), o priėmimas buvo įforminamas prekių pakrovimo specifikacijomis ir prekių gabenimo geležinkelio transportu važtaraščiais. Net jei laikyti pagrįsta teismo išvadą, kad šalys nepakeitė sutarties 7.1 punkto sąlygų tokia tvarka, kokia ji buvo numatyta jos 13.1 punkte, tokiu atveju šalims nepasirašius prekių perdavimo ir priėmimo akto turėtų būti vadovaujamasi sutarties 7.2 punktu. Pagal šio punkto sąlygas perduotų prekių kiekiu laikytinas tas prekių kiekis, kuris nurodytas prekių pakrovimo specifikacijose, SMGS važtaraščiuose ir muitinės deklaracijose. Atsakovė, manydama, kad jai pristatytas mažesnis prekių kiekis, nei nurodytas SMGS deklaracijose, pretenzijas galėtų reikšti tik prekių vežėjui. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad teismas nukrypo nuo kasacinio teismo suformuluotų sutarčių aiškinimo taisyklių ir CK 6.193 straipsnio taikymo praktikos, taip pat nesivadovaudamas sutarties 7.2 punkte aptartomis sąlygomis, pažeidė ir CK 6.195 straipsnio reikalavimus, kurie suteikia teisę teismui papildyti sutarties spragas tik tais atvejais, kai šalys neaptarė tam tikrų sutarties sąlygų. Be to, teismas, nesant tam objektyvaus pagrindo, iš esmės preziumavo aplinkybę, kad pakrovimo metu egzistavo skiedros trūkumas ir nepagrįstai įrodinėjimo pareigą tokią aplinkybę paneigti nustatė ieškovei.

9.6. Ieškovė visiškai palaiko bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pateiktus argumentus dėl 46 683,64 Eur reikalavimo pagrįstumo.

Atsiliepimas

10. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė prašė ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir teismo sprendimą palikti nepakeistą, prie civilinės bylos prijungti su UAB „Gretvita“ 2017 m. gegužės 23 d. prašymu į civilinę bylą Nr. e2-918-254/2017 teiktus dokumentus – UAB Baltintertrans Lietuva PVM sąskaitas faktūras už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 8 d. iki 2016 m. kovo 31 d. ir UAB „Gretvita“ banko sąskaitos išrašą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

10.1. Teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad ginčas turi būti sprendžiamas pagal Konvencijos ir CK nuostatas, nes jis kyla iš tarptautinio prekių prikimo pardavimo teisinių santykių. Sutartyje šalys nesusitarė dėl teisės taikymo, o ginčas kyla būtent dėl pirkėjo ir pardavėjo pareigų tinkamo vykdymo.

10.2. Teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo nesutikti su atsakove, jog ji turėjo teisinį pagrindą ginti savo pažeistas teises ir išrašyti ieškovei sąskaitas dėl negautos skiedros kainos sumažinimo ir nuostolių atlyginimo priteisimo. Teismas teisingai vertino, kad byloje surinktais įrodymais negalima paneigti atsakovės pozicijos, jog galimai skiedros trūkumas egzistavo jos pakrovimo metu (Konvencijos 36 (1) straipsnis, taip pat CK 6.237 straipsnio 3 dalis), o perdavus mažiau skiedros, negu nurodyta jos pardavimo sąskaitose faktūrose, atsakovė turėjo teisę sumokėti tik už faktiškai gautą skiedros kiekį (Konvencijos 45 (1) straipsnio a punktas, 50 – 51 straipsniai), taip pat atsakovė įgijo teisę į visišką nuostolių atlyginimą (Konvencijos 45 (1) straipsnio b punktas, 74 straipsnis).

10.3. Ieškovė apeliaciniame skunde neatsižvelgia į atsakovės procesiniuose dokumentuose ir paaiškinimuose teisme pažymėtą aplinkybę, kad 2016 m. balandžio 28 d. aktas dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo apėmė pranešimą ne tik apie atsakovės reikalavimų įskaitymą, bet taip pat ir kainos už sutarties vykdymo metu negautą skiedrą sumažinimą Konvencijos 45, 50 – 51 straipsnio pagrindu. Nors ieškovė nesutiko su atsakovės pateiktais įrodymais, kad nuo 2016 m. sausio 14 d. iki 2016 m. kovo 16 d. atsakovė iš ieškovės gavo 5 700 kubiniais erdmetriais mažiau skiedros, negu atsakovės PVM sąskaitose faktūrose nurodyta, ieškovė nepateikė jokių įrodymų apie nuo 2016 m. sausio 14 d. iki 2016 m. kovo 8 d. perduotos skiedros kiekį.

10.4. Teismas sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad sutarties 7 punktas nebuvo pakeistas. Atsakovė pažymi, kad ieškovės nurodomas sutarties 7.2 punktas turi būti aiškinamas kartu su 7.1 punktu, kuris aiškiai numato skiedros perdavimo įforminimą perdavimo priėmimo aktu. Sutarties 7.2 punktas neatleidžia pardavėjo nuo šios sąlygos vykdymo. Kadangi ieškovė pripažino, kad vykdant sutartį nesudarė netgi vienašalių skiedros perdavimo priėmimo dokumentų bei neteikė į bylą įrodymų, paneigiančių atsakovės nuo 2016 m. sausio 14 d. iki 2016 m. kovo 8 d. užfiksuotus gautos skiedros kiekio trūkumus, teismas pagrįstai sprendė, kad byloje surinktais įrodymais negalima paneigti atsakovės pozicijos dėl skiedros trūkumo jos pakrovimo metu egzistavimo. Atsakovė pagrindė, kad negautos 5 700 kubinių erdmetrių skiedros vertė sudaro mažiausiai 25 650 Eur (vertė apskaičiuota naudojant pagal sutartį sutartą žemiausią skiedros pirkimo kainą, naudojant kietmetrių perskaičiavimo į erdmetrius koeficientą, kuris buvo pritaikytas fiksuojant faktiškai gautą skiedros kiekį). Šia suma buvo sumažinta ieškovei mokėtina suma pagal 2016 m. kovo 9 d. – 2016 m. kovo 25 d. išrašytas skiedros pardavimo PVM sąskaitas faktūras. Pagal Konvenciją pirkėjas tokią teisę turi, nepriklausomai nuo to, ar kaina jau buvo sumokėta.

10.5. Byloje konstatavus, kad ieškovė siuntė atsakovei nepilnai pakrautus geležinkelio vagonus, už kurių pristatymą į Baltarusiją ir pervežimą į Lietuvą mokėjo atsakovė, teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė turėjo išlaidų 5 700 kubiniams erdmetriams skiedros pervežti, t. y. sumokėjo už tokio kiekio skiedros pervežimą, nors šios skiedros faktiškai negavo. Kadangi už skiedros pakrovimą/perdavimą vežėjui atsakinga ieškovė, pareiga kompensuoti už šios prievolės netinkamą vykdymą atsakovės turėtas išlaidas priklauso ieškovei.

10.6. Dėl nepilnai pakrautų geležinkelio vagonų atsakovė, negavusi 5 700 kubinių erdmetrių skiedros, turėjo sumokėti už 73 tuščių geležinkelio vagonų pervežimą iš Lietuvos į Baltarusiją bei jų grąžinimą iš Baltarusijos į Lietuvą, pastaruoju atveju už juos sumokėdama kainą, taikytiną už kroviniais pakrautų geležinkelių vagonų pervežimą, t. y. patyrė nuostolių.

10.7. Teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė nepaneigė į bylą pateiktų dokumentų apie atsakovei perduotą per mažą skiedros kiekį.

10.8. Atsakovė kartu su 2017 m. gegužės 23 d. prašymu į bylą pateikė UAB Baltintertrans Lietuva nuo 2016 m. sausio 8 d. iki 2016 m. kovo 31 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Šie dokumentai į bylą pateikti iki teismo sudėties pasikeitimo. Pasikeitus teismo sudėčiai ir pradėjus bylą nagrinėti iš naujo byloje nebuvo iškilę ginčų dėl šių dokumentų priėmimo, todėl atsakovė neteikė pakartotinio prašymo dėl šių dokumentų prijungimo. Jeigu būtų laikoma, kad šie dokumentai nebuvo prijungti į bylą, atsakovė mano, kad tai įvyko dėl klaidos, susijusius bylos nagrinėjimo metu pasikeitusia teismo sudėtimi. Šie dokumentai yra susiję su atsakovės atsikirtimais ir pagrindžia realias bendrovės išlaidas ir teismo sprendimo pagrįstumą, todėl jie turi būti prijungti prie bylos (CPK 314 straipsnis).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl įrodymų priėmimo

12. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą suformulavo prašymą prijungti prie bylos UAB Baltintertrans Lietuva laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 8 d. iki 2016 m. kovo 31 d. atsakovei išrašytas PVM sąskaitas faktūras už krovinių vežimą geležinkeliu bei atsakovės banko sąskaitos išrašus, įrodančius šių sąskaitų faktūrų apmokėjimą.

13. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovė šiuos dokumentus teikė į bylą pirmosios instancijos teismui kartu su 2017 m. gegužės 23 d. prašymu. 2017 m. gegužės 24 d. teisėjos rezoliucija nutarta klausimą dėl atsakovės nurodytų dokumentų priėmimo išspręsti teismo posėdyje. Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 6 d. teismo posėdyje nutarta sudaryti atsakovei galimybę pateikti naujus įrodymus dėl turėtų transporto išlaidų, o jau pateiktų dokumentų prijungimo klausimą išspręsti kitame teismo posėdyje. Pasikeitus teismo sudėčiai, 2017 m. rugsėjo 5 d. teismo posėdyje atsakovės nurodytų dokumentų priėmimo klausimas nebuvo išspręstas.

14. Viena ribotos apeliacijos civiliniame procese išraiškos formų – draudimas priimti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus (CPK 314 straipsnis). Kita vertus, pirmiau nurodytas draudimas turi išlygas – apeliacinės instancijos teismas turi teisę priimti naujus įrodymus, jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (žr. CPK 314 straipsnį). Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus, tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015, 2016 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016 14 punktą).

15. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad atsakovė pateiktais įrodymais siekia pagrįsti savo atsikirtimų į ieškinį faktinį pagrindą (kad pagrįstai į ieškovės reikalavimą įskaitė nuostolius dėl nepatiektų prekių transportavimo), todėl prašomi priimti įrodymai yra susiję su byloje nustatinėjamomis faktinėmis aplinkybėmis. Be to, atsižvelgtina, kad atsakovė dar 2017 m. gegužės 23 d. teikė šiuos įrodymus pirmosios instancijos teismui, tačiau įrodymai pirmosios instancijos teismo nemotyvuotai nebuvo priimti (šių įrodymų prijungimo prie bylos klausimas nebuvo išspręstas). Matyti, kad ieškovė turėjo galimybę su šiais įrodymais susipažinti, kadangi jie faktiškai yra elektroninės bylos medžiagoje (6 t., b. l. 54-152). Dėl šių argumentų apeliacinės instancijos teismas priima šiuos įrodymus (CPK 314 straipsnis).

Dėl atsakovės skolos už nupirktas prekes

16. Tarp šalių 2015 m. rugsėjo 28 d. buvo sudaryta sutartis Nr. 150928, pagal kurią pardavėjas (ieškovė) įsipareigojo parduoti, o pirkėjas (atsakovė) pirkti prekes, kurių kiekis, kokybė, asortimentas ir kaina suderinti specifikacijose (Prieduose), kurios yra neatsiejama šios sutarties dalis (sutarties 1.1 punktas). Tarp šalių buvo suderinti šeši priedai (specifikacijos), kuriuose nurodyti perkamų prekių pavadinimai, techninės savybės, kiekiai, kainos, prekių siuntimo mėnuo. Taigi, tarp šalių susiklostė pirkimo–pardavimo sutartiniai teisiniai santykiai. Iš šių santykių kilusias šalių tarpusavio teises ir pareigas, be sutarties sąlygų, reguliuoja Konvencija, kadangi šalių verslo vieta yra skirtingose susitariančiose valstybėse – Estijoje ir Lietuvoje (Konvencijos 1 straipsnio 1 dalies a punktas).

17. Konvencijos 53 straipsnis nustato, kad pirkėjas privalo sumokėti prekių kainą ir priimti jų pristatymą kaip reikalaujama pagal sutartį ir šią Konvenciją.

18. Pagal sutarties 2.1 ir 2.2 punktus prekių kaina nustatyta eurais ir įtvirtinta specifikacijose (Prieduose). Į prekės kainą įskaičiuojama pakrovimo į pirkėjo geležinkelio transportą ir muitinės dokumentų įforminimo vertė siuntėjo šalyje. Pagal sutarties 3.1-3.3 punktus, prekės tiekiamos geležinkelio transportu tokiomis sąlygomis, kurios nurodytos specifikacijose ir suprantamos taip, kaip numatyta Incoterms 2010 redakcijoje. Prekių patiekimo data laikoma muitinės eksporto dokumentų įforminimo siuntėjo šalyje data. Specifikacijose nurodytos pristatymo sąlygos pagal Incoterms 2010 redakciją – FCA, reiškiančios, kad prekes pardavėjas pristato vežėjui ar kitam pirkėjo paskirtam asmeniui pardavėjo patalpose ar kitoje paskirtoje vietoje, kurioje pirkėjui pereina rizika (https://iccwbo.org/resources-for-business/incoterms-rules /incoterms-rules-2010). Sutarties 5.1 punkte numatytos apmokėjimo sąlygos – faktiškai išsiuntus kiekvieną prekių partiją pagal sąskaitas faktūras ir geležinkelio važtaraščius per dvi darbo dienas.

19. Nagrinėjamu atveju ieškovė (pardavėja) pateikė įrodymus apie atsakovei (pirkėjui) laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 9 d. iki 2016 m. kovo 25 d. išrašytas sąskaitas faktūras, prekių pakrovimą į pirkėjo geležinkelio transportą patvirtinančius įrodymus ir prekių išsiuntimą geležinkelio transportu patvirtinančius geležinkelio važtaraščius. Geležinkelio transportą pakrovimui teikė atsakovė, prekės į šį transportą buvo pakrautos ir išsiųstos. Byloje pateikti prekių importo dokumentai patvirtina, kad atsakovė prekes įvežė į Lietuvos teritoriją. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovė sąskaitose faktūrose nurodytas prekes priėmė, todėl jai atsirado pareiga sutartyje aptartomis sąlygomis sumokėti prekių kainą.

20. Atsakovė nepaneigė įrodymais (ir neįrodinėjo) ieškovės nurodytų aplinkybių, kad sutartyje nustatytu terminu atsakovė nesumokėjo prekių kainos, nurodytos paminėtu laikotarpiu ieškovės išrašytose sąskaitose faktūrose, todėl konstatuotina, kad ji liko ieškovei skolinga 44 810,97 Eur sumą pagal šias sąskaitas faktūras.

Dėl kilusio ginčo esmės

21. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti atsakovės nesumokėtą prekių kainą kartu su netesybomis iš atsakovės, tačiau atsakovė nurodė, kad jos prievolė sumokėti kainą pasibaigė 2016 m. balandžio 28 d. aktu „Dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo“ įskaičius atsakovės priešpriešinius reikalavimus ieškovei pagal 2016 m. kovo 25 d. sąskaitą Nr. 1107, 2016 m. kovo 29 d. sąskaitą Nr. 1112 ir 2016 m. kovo 31 d. sąskaitą Nr. 1113.

22. Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką „reikalavimas įvykdyti prievolę, kuri, kitos šalies požiūriu, pasibaigė įskaitymu <...>, taip pat reiškia nesutikimą su įskaitymu, ir teismas tokiu atveju turi patikrinti, ar prievolė nėra pasibaigusi įskaitymu, t. y. ir tai, ar buvo pagrindas atlikti įskaitymą ir kokio dydžio sumos galėjo būti įskaitytos <...>“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2008). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi teisės aiškinimo, kad viena iš teisėto įskaitymo sąlygų – abu reikalavimai turi galioti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3301/2011).

23. Taigi, byloje ieškovei reiškiant reikalavimą dėl skolos už prekes priteisimo ir atsakovei teigiant, kad jos prievolė sumokėti kainą pasibaigė įskaičius atsakovės priešpriešinius reikalavimus ieškovei pagal 2016 m. kovo 25 d. sąskaitą Nr. 1107, 2016 m. kovo 29 d. sąskaitą Nr. 1112 ir 2016 m. kovo 31 d. sąskaitą Nr. 1113, byloje buvo būtina nustatyti, ar iš tiesų atsakovei buvo pagrindas atlikti tokį įskaitymą, be kita ko, ir spręsti, ar atsakovės reikalavimo teisė buvo galiojanti (šią teisėto įskaitymo sąlygą ginčijo ieškovė).

Žemesnės instancijos teismas

24. Pirmosios instancijos teismas nepripažino, kad atsakovė įskaitymo metu turėjo galiojančią 2 583 Eur dydžio reikalavimo teisę pagal 2016 m. kovo 29 d. sąskaitą Nr. 1112 dėl išlaidų, susidariusių dėl ieškovei pateiktų vagonų prastovų, ir 1 990,87 Eur dydžio reikalavimo teisę pagal 2016 m. kovo 31 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 1113 dėl geležinkelio vagonų pervežimo, kadangi, pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovė neįvykdė pareigos įrodyti šių reikalavimų pagrįstumą. Tačiau pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovė turėjo teisinį pagrindą ginti savo pažeistas teises ir išrašyti ieškovei 2016 m. kovo 25 d. sąskaitą Nr. 1107 dėl kainos sumažinimo ir nuostolių atlyginimo, kadangi ieškovė perdavė atsakovei mažesnį kiekį prekių, nei buvo nurodyta sąskaitose faktūrose, todėl atsakovė teisėtai įskaitė 43 149 Eur sumą pagal 2016 m. kovo 25 d. sąskaitą Nr. 1107 į 44 810,46 Eur skolą už prekes.

25. Apeliantė nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, manydama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino sutarties sąlygas, neanalizavo civilinės atsakomybės sąlygų buvimo, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė neteisingą išvadą, kad atsakovės reikalavimas pagal 2016 m. kovo 25 d. sąskaitą Nr. 1107 buvo pagrįstas ir galiojantis, todėl šio reikalavimo įskaitymas teisėtas. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su tokiais ieškovės argumentais.

Dėl atsakovės reikalavimų (ne)galiojimo įskaitymo metu

26. Atsakovės reikalavimas ieškovei pagal 2016 m. kovo 25 d. sąskaitą faktūrą Nr. 1107 susideda iš dviejų dalių: 1) reikalavimas sumažinti kainą dėl nepristatyto prekių kiekio, skaičiuojant, kad ieškovė atsakovei nepristatė 5 700 kubinių erdmetrių medžio skiedros, kurios vieno kubinio erdmetrio kaina 4,50 Eur, o bendra kaina 25 650 Eur ir 2) nuostolių (transporto išlaidų) dėl nepristatyto prekių kiekio, atsakovės vertinimu, sudarančių 17 499 Eur.

27. Aiškinantis atsakovės reikalavimų pagrįstumo klausimą, pirmiausia būtina nustatyti, ar ieškovė iš tiesų neperdavė sąskaitose faktūrose nurodyto prekių kiekio. Atsakovė prekių trūkumą įrodinėja jos komisijos, kurios sudėtyje buvo atsakovės vadovas ir kiti darbuotojai, patikrinimo aktais, sudarytais laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 14 d. iki kovo 16 d., kuriuose nurodyta, kiek centimetrų atskiruose vagonuose neprikrauta skiedros bei kiek kubinių erdmetrių tai sudaro, vagonų fotonuotraukomis, bendrovės vadovo paaiškinimais, kitais išvestiniais dokumentais (2016 m. kovo 25 d. sąskaita faktūra Nr. 1107, 2016 m. kovo 11 d. pretenzija).

28. Konvencijos 30 straipsnis nustato pardavėjo prievolę pristatyti prekes, perduoti su jomis susijusius dokumentus ir perduoti nuosavybės teisę į prekes, kaip to reikalauja sutartis ir ši Konvencija. Pagal Konvencijos 31 straipsnio a punktą, jeigu pardavėjas nėra įpareigotas pristatyti prekių kokioje nors konkrečioje vietoje, jo pristatymo prievolę sudaro prekių įteikimas pirmajam pervežėjui perduoti pirkėjui (jeigu pirkimo–pardavimo sutartis numato prekių pervežimą).

29. Konvencijos 35 straipsnio 1 dalis nustato, kad pardavėjas privalo pristatyti prekes, kurios kiekiu, kokybe ir aprašymu atitinka sutarties reikalavimus ir kurios sudėtos į tarą ar supakuotos tokiu būdu, kaip reikalaujama sutartyje. Pagal Konvencijos 36 straipsnio 1 dalį pardavėjas atsako pagal sutartį ir šią Konvenciją už bet kokį neatitikimą, kuris egzistuoja rizikos perėjimo pirkėjui momentu, net jei tas neatitikimas paaiškėja tik vėliau.

30. Konvencijos 38 straipsnyje numatyta pirkėjo pareiga patikrinti prekes arba užtikrinti jų patikrinimą per tokį trumpą laikotarpį, koks yra praktiškai galimas tomis aplinkybėmis. Jeigu sutartyje numatytas prekių pervežimas, patikrinimas gali būti atidėtas iki prekės pasieks jų paskyrimo vietą. Remiantis Konvencijos 39 straipsnio 1 dalimi, pirkėjas netenka teisės remtis prekių neatitikimu, jeigu jis neduoda pranešimo pardavėjui, nurodydamas neatitikimo pobūdį, per protingą laiką po to, kai jis jį pastebėjo ar turėjo pastebėti.

31. Kaip jau minėta, pagal šalių sudarytos sutarties sąlygas pardavėjas (ieškovė) įsipareigojo parduoti, o pirkėjas (atsakovė) pirkti prekes, kurių kiekis, kokybė, asortimentas ir kaina suderinti specifikacijose (Prieduose), kurios yra neatsiejama šios sutarties dalis (sutarties 1.1 punktas). Tarp šalių buvo suderinti šeši priedai (specifikacijos), kuriuose nurodyti perkamų prekių pavadinimai, techninės savybės, bendri kiekiai, kainos, prekių siuntimo mėnesiai.

32. Iš sutarties 5.1 punkto sąlygų matyti, kad šalys sutarė, jog prekės bus tiekiamos partijomis, o pirkėjas atsiskaitys faktiškai išsiuntus kiekvieną prekių partiją pagal sąskaitas faktūras ir geležinkelio važtaraščius per dvi darbo dienas. Prieduose prie sutarties (specifikacijose) nebuvo nurodytas konkretus kiekviena partija parduodamų prekių kiekis – remiantis sutarties 3.3 ir 3.4 punktais, prekių partijų išsiuntimo apimtis, kiekius, paskirties punktus ir kitas konkrečias sąlygas šalys turėjo suderinti sutarties vykdymo eigoje. Sutarties 4.1 punktas numatė, kad pardavėjas išsiunčia prekes pirkėjui pakrautas į pusvagonius be specialios pakuotės.

33. Kaip numatyta sutarties 5.1 punkte, konkretus kiekvieną partiją sudarančių ir pristatomų pirkėjui prekių kiekis (tūrine prekių išraiška) buvo nurodomas sąskaitose faktūrose ir geležinkelio važtaraščiuose, todėl pagal Konvencijos 35 straipsnio 1 dalies reikalavimus pardavėjas privalėjo užtikrinti būtent tokio prekių kiekio pirkėjui pristatymą ir atsakyti už prekių kiekio neatitikimą, egzistuojantį rizikos perėjimo pirkėjui momentu.

34. Iš šios teismo nutarties 18 punkte nurodytų sutarties sąlygų matyti, kad pardavėjo pristatymo prievolę sudarė prekių pakrovimas pirkėjo geležinkelio transportui specifikacijose nurodytose konkrečiose geležinkelio stotyse, esančiose Baltarusijoje. Pardavėjas nebuvo įpareigotas organizuoti prekių pervežimo į pirkėjo norimą vietą, tai įsipareigojo atlikti pats pirkėjas. Vadinasi, pardavėjas turėjo užtikrinti sąskaitose faktūrose ir geležinkelio važtaraščiuose nurodyto prekių kiekio (tūrine prekių išraiška) pakrovimą į pirkėjo geležinkelio transportą konkrečiose geležinkelio stotyse Baltarusijoje.

35. Sutarties 7.1 ir 7.2 punktuose buvo nustatyta prekių perdavimo ir priėmimo tvarka, pagal kurios sąlygas buvo numatyta, kad prekes pagal kiekį ir kokybę priima pirkėjas pardavėjo (krovinio siuntėjo) sandėlyje. Tai atlieka pirkėjo atstovas, įgaliotas pagal rašytinį pirkėjo įgaliojimą, gauti rezultatai įforminami prekių priėmimo ir perdavimo aktu. Po to, kai pasirašomas priėmimo ir perdavimo aktas, pretenzijos dėl kiekio ir kokybės nepriimamos. Tuo atveju, jei pirkėjas sutartu laiku nepriima prekių pardavėjo sandėlyje, laikoma, kad prekės priimtos tinkamai, atitinka jų kiekis ir kokybė nuo momento, kai jos perduodamos pirkėjo įgaliotajam vežėjui.

36. Iš aptartų sutarties 7.1 ir 7.2 punktuose numatytų sąlygų aiškiai matyti, kad šiuo atveju pirkėjo pareiga patikrinti prekes, nustatyta Konvencijos 38straipsnyje, nebuvo atidėta iki prekės pasieks jų paskyrimo vietą. Priešingai, šiose sutarties nuostatose buvo įtvirtinta aiški taisyklė, kad prekes pagal kiekį ir kokybę priima pirkėjas pardavėjo (krovinio siuntėjo) sandėlyje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia sutarties sąlyga paaiškinama perkamų prekių savybėmis. Kadangi perkamos skiedros kurui, kurios pagal sutarties sąlygas pakraunamos į pusvagonius be specialios pakuotės, jų kiekis (tūrine išraiška) transportavimo metu gali kisti dėl birumo, drėgmės sąlygų ar kitų objektyvių veiksnių, todėl pristatomų (pakraunamų) į atsakovės geležinkelio transportą prekių kiekis ir jo atitiktis kiekiui, nurodomam sąskaitose faktūrose ir geležinkelio važtaraščiuose, turi būti patikrinama būtent pakrovimo metu.

37. Apeliacinės instancijos vertinimu, prekių patikrinimas pakrovimo metu buvo praktiškai galimas ir racionalus, kadangi, kaip patvirtina į bylą pateikti krovinį lydėję dokumentai (pakrovimo specifikacijos, pakrovimo aktai), prekių kiekiai (tūrine išraiška) buvo apskaičiuojami būtent pakrovimo metu pagal atvykusių geležinkelio vagonų matmenis bei gaunant pakrautų prekių kiekį kubiniais erdmetriais ir jį perskaičiuojant į kubinius kietmetrius pagal sutarties prieduose (specifikacijose) šalių suderintą koeficientą. Svarbu pastebėti, kad sutarties prieduose (specifikacijose) šalių buvo suderintas ir leidžiamas pristatomų prekių nurodyto tūrio nuokrypis iki 5 proc., todėl tai, ar šis nuokrypio rodiklis nepažeidžiamas, praktiškai galėjo būti patikrinama tik prekių pakrovimo metu, atsižvelgiant, kad pardavėjo prekių pristatymo pareigą sudarė prekių pristatymas į pirkėjo geležinkelio transportą, atvykusį į geležinkelio stotis Baltarusijoje, bet ne prekių pristatymas į paskirties punktus Lietuvos teritorijoje.

38. Byloje buvo nustatyta faktinė aplinkybė, kad šalys nei vienos prekių partijos atveju neformino sutarties 7.1 punkte nurodytų prekių priėmimo ir perdavimo aktų, kuriuose būtų objektyviai užfiksuoti prekių patikrinimo (taip pat ir pagal kiekį) rezultatai. Tačiau sutartyje esant įtvirtintai aiškiai pirkėjo pareigai priimti prekes pagal kiekį ir kokybę krovinio siuntėjo sandėlyje, šios aplinkybės neigiami padariniai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, turi tekti būtent pirkėjui, o ne abiems sutarties šalims, kaip sprendė pirmosios instancijos teismas. Sutarties sąlygos, minėta, sudarė pirkėjui galimybę atvykti į prekių pakrovimo vietą, tikrinti prekes pagal kiekį, o gautus rezultatus fiksuoti prekių priėmimo ir perdavimo aktuose, ir toks patikrinimas buvo praktiškai galimas ir racionalus.

39. Svarbu pastebėti, kad šalys sutarties 7.2 punkte nustatė pasekmes tuo atveju, jei pirkėjas nepriima prekių pardavėjo sandėlyje. Tokiu atveju laikoma, kad prekės priimtos tinkamai, atitinka jų kiekis ir kokybė nuo momento, kai jos perduodamos pirkėjo įgaliotam vežėjui. Vadinasi, pirkėjui prekių pakrovimo metu neįvykdžius pareigos patikrinti prekes ir neįforminus prekių priėmimo rezultatų prekių priėmimo ir perdavimo aktais, dėl prekių kiekio pakrovimo metu nereiškus pretenzijų kitokia forma, laikytina, kad prekių kiekis pakrovimo metu buvo toks, koks nurodytas prekių pakrovimo dokumentuose (pakrovimo specifikacijose, pakrovimo aktuose), geležinkelio važtaraščiuose ir sąskaitose faktūrose.

40. Bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovei faktiškai buvo žinoma apie jos pareigą priimti prekes pagal kiekį ir kokybę pardavėjo (krovinio siuntėjo) sandėlyje, kadangi liudytoju apklaustas buvęs atsakovės darbuotojas komercijos direktorius V. J. teismui patvirtino, jog kaip atsakovės atstovas dalyvavo kai kuriuose prekių pakrovimuose Baltarusijoje (Baltarusijoje būdavo 2-3 dienas per savaitę), o jo pareiga buvo žiūrėti, ar vagonai pilnai pakraunami, į jo pareigas taip pat įėjo siekti kuo didesnio prekių kiekio, kadangi viskas buvo skubinama (liudytojo parodymai 2017 m. rugsėjo 9 d. teismo posėdyje). Nors atsakovė neigė, kad liudytoją laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m kovo 30 d. komandiravo į Baltarusiją (atsakovės 2017 m. balandžio 25 d. pažyma Nr. 13-005), tačiau liudytojo parodymais apeliacinės instancijos teismas remiasi kaip teisingais, kadangi neginčytina, jog jis iš tiesų dirbo atsakovės komercijos direktoriumi (šią aplinkybę patvirtina pačios atsakovės surašyti patikrinimo aktai) ir vyko į Baltarusiją bei pateikė pakankamai detalius paaiškinimus dėl faktinių aplinkybių, kurie nebuvo paneigti kitais įrodymais (pvz., atsakovė nepaneigė liudytojo nurodytos aplinkybės, kad Baltarusijos valstybinės sienos kirtimas yra pažymėtas jo asmens dokumentuose).

41. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teisiškai nereikšminga pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad buvęs atsakovės darbuotojas V. J. negalėjo fiziškai dalyvauti visuose pakrovimuose Baltarusijoje, nes jie vyko tuo pačiu metu skirtingose vietose. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal sutarties sąlygas konkretų prekių partijų skaičių, apimtis šalys derino tarpusavyje, vadinasi, prekių pakrovimas tuo pačiu metu skirtingose vietose buvo suderintas su atsakove ir atitiko jos interesus. Tokiomis aplinkybėmis būtent atsakovės pareiga buvo tinkamai organizuoti darbą ir spręsti, kokiu būdu vykdyti prekių priėmimą. Todėl tai, kad atsakovė į visus pakrovimus nesiuntė savo atstovų, yra nuo jos pačios priklausanti aplinkybė, kuri negali sukelti neigiamų padarinių kitai sutarties šaliai.

42. Kaip minėta, atsakovė mažesnį jai pristatytų prekių kiekį, nei nurodyta sąskaitose faktūrose ir geležinkelio važtaraščiuose, byloje įrodinėja komisijos, kurios sudėtyje buvo atsakovės vadovas ir kiti darbuotojai, patikrinimo aktais, sudarytais laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 14 d. iki kovo 16 d. prekių paskirties vietose Lietuvoje, kuriuose nurodyta, kiek centimetrų atskiruose vagonuose neprikrauta skiedros bei kiek kubinių erdmetrių tai sudaro, vagonų fotonuotraukomis, bendrovės vadovo paaiškinimais, kitais išvestiniais dokumentais (2016 m. kovo 25 d. sąskaita faktūra Nr. 1107, 2016 m. kovo 11 d. pretenzija).

43. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šie įrodymai negali būti vertinami kaip objektyviai įrodantys prekių kiekio trūkumą jų pakrovimo metu.

44. Kaip jau išsamiai aptarta, pagal sutarties sąlygas pardavėjas įsipareigojo pakrauti atitinkamą prekių kiekį į pirkėjo geležinkelio transportą, atvykusį į geležinkelio stotis Baltarusijoje, tačiau neįsipareigojo organizuoti prekių transportavimo ir pristatymo į pirkėjo paskirties vietas Lietuvos teritorijoje. Todėl prekių atitiktis pagal kiekio reikalavimus turėjo būti tikrinama pardavėjo (krovinio siuntėjo) sandėliuose pakrovimo metu, o ne prekių paskirties vietose. Pirkėjui prekių pakrovimo metu neįvykdžius pareigos patikrinti prekes ir neįforminus prekių priėmimo rezultatų prekių priėmimo ir perdavimo aktais, dėl prekių kiekio pakrovimo metu nereiškus pretenzijų kitokia forma, laikytina, kad prekių kiekis pakrovimo metu buvo toks, koks nurodytas prekių pakrovimo dokumentuose (pakrovimo specifikacijose, pakrovimo aktuose), geležinkelio važtaraščiuose ir sąskaitose faktūrose.

45. Pagrindą nesivadovauti paminėtais dokumentais kaip įrodančiais prekių kiekio trūkumą sudaro ir kitos teisiškai reikšmingos aplinkybės.

46. Visų pirma, nei atsakovės pateiktuose dokumentuose, nei fotonuotraukose nenurodyti tikslūs tikrintų vagonų matmenys, neužfiksuota, kokiu metodu, kokiomis matavimo priemonėmis buvo matuojamas tariamas prekių kiekio trūkumas, niekaip neįforminti matavimų rezultatų apskaičiavimai, o tik nurodytas bendras trūkstamas kiekis. Taigi, kilusio ginčo metu netgi nėra galimybės patikrinti, ar pateiktuose dokumentuose teisingai ir objektyvai nurodytas tariamai trūkstamas prekių kiekis.

47. Be to, patikrinimo aktuose nėra pateikti apskaičiavimai, ar nurodytas trūkstamas prekių kiekis viršija šalių sulygtą leistiną tūrio nuokrypį. Iš kai kurių patikrinimo aktų akivaizdžiai matyti, kad juose nurodytas tariamas trūkstamas prekių kiekis neviršija šalių sulygto leistino tūrio nuokrypio. Pavyzdžiui, 2016 m. kovo 15 d. patikrinimo akte konstatuota, kad geležinkelio vagonuose, kuriais atvežtų prekių pardavimas įformintas sąskaita faktūra Nr. 337, iš viso trūksta 19,470 kubinių erdmetrių skiedros. Tačiau pačioje sąskaitoje faktūroje Nr. 337 nurodytas patiektas 537,36 kubinių erdmetrių kiekis, vadinasi patikrinimo akte nurodytas tariamas prekių trūkumas yra mažesnis, nei šalių nustatyta 5 proc. (3,62 proc.) leistina paklaida.

48. Vagonų patikrinimo dokumentai buvo surašyti, fotonuotraukos padarytos vienašališkai pačios atsakovės (jos darbuotojų) ir todėl jie neatitinka objektyvumo reikalavimų. Į bylą atsakovė nepateikė duomenų, kad prekių tikrinimuose kvietė dalyvauti ieškovo atstovus. Dar daugiau, nors atsakovė teigia, kad apie prekių trūkumą nuolat informuodavo ieškovę, tačiau tokį savo teiginį ji įrodinėja tik įmonės vadovo paaiškinimais, kurie nepagrįsti jokiais kitais objektyviais duomenimis, tuo tarpu ieškovė šią aplinkybę neigia. Įmonės vadovo paaiškinimus apie nuolatinį žodinį ieškovės atstovų informavimą apie prekių trūkumus paneigia byloje surinktų objektyvių įrodymų visuma. Nors pagal atsakovės pateiktus patikrinimo aktus, vagonai su prekių trūkumais atvykdavo jau nuo 2016 m. sausio 14 d., tačiau atsakovė už šiais vagonais atvežtas prekes atsiskaitydavo. Byloje yra pateiktas atsakovės 2016 m. kovo 8 d. raštas ieškovei, kuriame atsakovė siūlo aptarti naują darbo planą 2016 m. balandžio mėn., kartu patvirtina, kad išsiųsti kiekiai pagal jau užsakytus vagonus bus laiku apmokėti, ir jokių pretenzijų dėl pilnai nepakrautų vagonų nereiškia. Atsakovė, būdama protingu ir apdairiu verslininku, esant sutarties vykdymo pažeidimams, privalėjo iškart informuoti ieškovę, spręsti susidariusią situaciją, nusiųsti savo atstovą dalyvauti tolesniuose prekių pakrovimuose, reikalauti nurodyti pakraunamą kiekį perdavimo ir priėmimo aktuose, nemokėti už nepatiektą prekių kiekį, tačiau jokių duomenų apie tokius atsakovės veiksmus nėra. Ir priešingai, matyti, kad susiklosčiusi bendradarbiavimo su ieškove praktika (įskaitant prekių pakrovimo aplinkybes) atsakovę tenkino, nes ji nuolat užsakinėjo naujas prekių partijas, ir, kaip tvirtino liudytojas V. J., siekė gauti kuo daugiau prekių partijų iš ieškovo. Taigi, apeliacinės instancijos teismas laiko neįrodyta aplinkybę, kad atsakovė apie prekių trūkumą nuolat informuodavo ieškovę žodine forma.

49. Atsakovė pirmąją pretenziją dėl nepilnai pakrautų vagonų ieškovei surašė tik 2016 m. kovo 11 d., vadinasi apie tariamus prekių neatitikimus, nustatytus iki šios datos, pardavėjai nebuvo pranešta per protingą terminą, kaip to reikalauja Konvencijos 39 straipsnio 1 dalis. Taigi, remiantis Konvencijos 39 straipsnio 1 dalimi, atsakovė neteko teisės remtis jos nustatytu tariamu prekių neatitikimo faktu.

50. Sutiktina su ieškove, kad fotonuotraukos nepagrindžia atsakovės teiginių dėl neva buvusio prekių trūkumo. Iš fotonuotraukų neįmanoma objektyviai nustatyti, kad jose yra pavaizduotos būtent iš ieškovės įsigytos prekės, taip pat kada nuotraukos buvo atliktos. Atsakovės vadovas teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad prekes ginčo laikotarpiu atsakovei tiekė 10 – 20 tiekėjų.

51. Svarbi ir ta aplinkybė, kad atsakovė ieškovei niekada nebuvo pateikusi vėliau teismui į bylą pateiktų atsakovės komisijos patikrinimo aktų. Tarp šalių kilus ginčui, atsakovė ieškovei teikė tik sąskaitą faktūrą Nr. 337 kaip įrodančią prekių kiekio trūkumą, tačiau šioje sąskaitoje faktūroje buvo nurodytas visiškai kitas prekių trūkumo susidarymo laikotarpis, nei tas, kuriuo buvo sudaryti atsakovės komisijos patikrinimo aktų. Taigi, ši aplinkybė dėl pačios atsakovės pateiktų dokumentų prieštaringumo taip pat sudaro pagrindą jais nesiremti kaip neobjektyviais.

52. Atsakovės vienašališkai surašyti vagonų patikrinimo dokumentais nesiremtina ne tik dėl jau nurodytų argumentų, bet ir dėl to, kad jie neatitinka kitų į bylą pateiktų dokumentų, įrodančių, kad į vagonus pakrautas prekių kiekis atitiko sąskaitose faktūrose nurodytą kiekį. Ieškovė, siekdama paneigti atsakovės vienašališkai surašytus dokumentus apie prekių trūkumą, pateikė į bylą ne tik prekių pakrovimo dokumentus (pakrovimo specifikacijas, pakrovimo aktus), surašytus jos partnerių, tačiau ir geležinkelio važtaraščius, kuriuose nurodytas būtent toks prekių kiekis, koks jis nurodytas ir pakrovimo dokumentuose. Pagal SMGS nustatytas taisykles, pradinė stotis, prieš priimdama krovinį vežti, turi patikrinti, ar siuntėjas įvykdė tuos SMGS reikalavimus, kuriuos turi įvykdyti iki krovinio pateikimo vežti arba pateikiant ji vežti. Geležinkelio važtaraščio duomenys įrašomi pagal siuntėjo nurodytus duomenis ir pareiškimus, tačiau geležinkelis turi teisę patikrinti nurodytų duomenų tikslumą. Jeigu pradinėje stotyje priimant vežti krovinį, važtaraštyje bus aptikti netikslumai, tai siuntėjas turi juos ištaisyti. (SMGS 8 straipsnis, 12 straipsnio 1, 2 dalys). Šiuo atveju geležinkelio vežėjui nekilo abejonių dėl važtaraščiuose siuntėjo nurodytų duomenų teisingumo, ji priėmė vežti krovinius pagal šiuos duomenis, jokių vežamo krovinio patikrinimų neatliko. Tokios aplinkybės patvirtina, kad sudarant vežimo sutartį ir ją vykdant atsakovės pasamdytam geležinkelio vežėjui nekilo abejonių dėl pervežamo krovinio kiekio. Be to, ieškovė pateikė įrodymus, kad atsakovės vardu geležinkelio transporto vežėjas (trečiasis asmuo AB „Lietuvos geležinkeliai“) teikė Lietuvos muitinės įstaigoms prekių importo deklaracijas, kuriose taip pat yra nurodytas prekių kiekis, atitinkantis prekių pakrovimo dokumentus. Taigi, atsakovės vardu Lietuvos muitinės įstaigoms buvo deklaruotas būtent sąskaitose faktūrose nurodytas įvežamų į Europos Sąjungos muitų teritoriją prekių kiekis, nuo kurio buvo skaičiuojami muitų mokesčiai.

53. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino sutarties sąlygas dėl pirkėjo pareigos patikrinti prekes ir jos tinkamo nesilaikymo pasekmių, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus dėl pateiktų atsakovei prekių kiekio, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl pardavėjo pareigos pristatyti sutarties sąlygas atitinkantį prekių kiekį pažeidimo. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovės reikalavimas mažinti kainą už nepristatytą prekių kiekį 25 650 Eur suma buvo galiojantis ir teisėtai įskaitytas, apeliacinės instancijos teismo vertinama kaip nepagrįsta.

54. Pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai nustatęs pardavėjo pareigos pristatyti sutarties sąlygas atitinkantį prekių kiekį pažeidimą, kartu nepagrįstai sprendė, kad atsakovės reikalavimas atlyginti 17 499 Eur nuostolius dėl nepristatyto prekių kiekio (transporto išlaidas) taip pat buvo galiojantis ir teisėtai įskaitytas. Nenustačius ieškovės sutartinės prievolės pažeidimo, negalimas ir sutartinės atsakomybės jos atžvilgiu taikymas (CK 6.256 straipsnio 1 dalis).

55. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad atsakovės reikalavimas atlyginti 17 499 Eur nuostolius dėl nepristatyto prekių kiekio (transporto išlaidas) negali būti laikomas galiojančiu dar ir dėl to, kad ši suma negali būti vertinama atsakovės nuostoliais, patirtais dėl nurodomo sutartinio pažeidimo.

56. Atsakovė byloje pateikė paaiškinimą, kaip ji apskaičiavo sąskaitoje faktūroje Nr. 1107 nurodytas transporto išlaidas. Atsakovė nurodė, kad vidutinė vieno vagono atvežimo kaina yra 240,03 Eur, todėl nepristatytam prekių kiekiui (5 700 kubiniams erdmetriams), įvertinus vieno vagono tūrio vidurkį (78,08 kubiniai erdmetriai), tenka 17 499 Eur transporto išlaidų.

57. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala suprantama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, taip pat turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai). Taigi, asmuo, prašantis atlyginti jam nuostolius, turi pagrįsti, kad dėl neteisėtų veiksmų jis neteko turto ar turėjo išlaidų. Šiuo atveju neginčytina, kad atsakovė patyrė išlaidas geležinkelio transportui, kuriuo buvo vežami, atsakovės teigimu, nepilnai pakrauti prekių vagonai. Šią aplinkybę patvirtina apeliacinės instancijos teismo priimti į bylą įrodymai. Tačiau tokias išlaidas transportui atsakovė patyrė nepriklausomai nuo atvežtų prekių kiekio. Tiek esant, tiek nesant atsakovės nurodomam sutarties pažeidimui, atsakovės išlaidos geležinkelio transportui, kuriuo buvo vežami tariamai nepilnai pakrauti vagonai, būtų tokios pat. Taigi, išlaidos šių prekių transportavimui negali būti vertinamos kaip nuostoliai dėl atsakovės nurodomo sutarties pažeidimo. Nuostoliais galėtų būti kvalifikuojamos tokios atsakovės realiai patirtos išlaidos transportui, kurios būtų tiesiogiai susiję su nurodomu sutarties pažeidimu (prekių trūkumu), pavyzdžiui, jeigu atsakovė papildomai užsakytų trūkstamų (nepatiektų) prekių ir dėl jų atvežimo patirtų išlaidų. Tačiau šiuo atveju iš atsakovės pateiktų vežimo išlaidas patvirtinančių įrodymų nėra matyti, kad jos kaip nors būtų susiję būtent su trūkstamo prekių kiekio atsivežimu. Iš įrodymų apie šalių tarpusavio bendradarbiavimą matyti, kad atsakovė užsakinėjo prekių partijas sutarties prieduose (specifikacijose) nurodytų bendrų kiekių apimtyje, tačiau nėra duomenų, jog šių užsakymų pateikimas buvo kaip nors susijęs su atsakovės nurodomu patiektų prekių trūkumu. Taip pat atsakovė neįrodinėjo, kad ji patyrė transporto išlaidas dėl trūkstamo prekių kiekio, būdama priversta jį atsivežti iš kitų tiekėjų ar pan. Taigi, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad atsakovės pateikti įrodymai tik patvirtina jos veikloje bendrai patirtas transporto išlaidas, tačiau negali būti siejami su jos įrodinėjamu sutartinės prievolės pažeidimu. Atsakovės pateiktas nuostolių apskaičiavimo paaiškinimas yra hipotetinio pobūdžio ir taip pat nepagrindžia atsakovės realiai patirtų nuostolių. Į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė, spręsdamas dėl atsakovės reikalavimo atlyginti nuostolius galiojimo jo įskaitymo metu.

Dėl procesinės bylos baigties

58. Dėl išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėjo nepagrįstos išvados, jog atsakovės prievolė sumokėti 43 149 Eur kainos dalį pasibaigė atsakovei 2016 m. balandžio 28 d. aktu „Dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo“ įskaičius šio dydžio atsakovės reikalavimą ieškovei pagal 2016 m. kovo 25 d. sąskaitą Nr. 1107. Kadangi atsakovės prievolė sumokėti šią kainos dalį nesibaigė teisėtu įskaitymu, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 44 810,97 Eur skolą už prekes turi būti tenkinamas visiškai.

59. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas), ieškinį tenkinant visiškai ir priteisiant visą skolos už patiektas prekes sumą.

60. Skundas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo priteisti delspinigiai ir procesinės palūkanos, nebuvo paduotas, todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis iš esmės nekeistina. Tačiau turi būti patikslinta pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta neteisinga civilinės bylos iškėlimo teisme diena, nuo kurios skaičiuojamos procesinės palūkanos – teisėjos rezoliucija ieškovės ieškinys buvo priimtas (civilinė byla iškelta) 2016 m. gegužės 19 d., o ne 2016 m. gegužės 17 d., kaip nurodė pirmosios instancijos teismas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

61. Kadangi ieškinys tenkinamas, ieškovei iš atsakovės priteistinos patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

62. Ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 917 Eur žyminio mokesčio išlaidų, 881,87 Eur dokumentų vertimo į lietuvių kalbą išlaidų, 530,92 Eur išlaidų už dokumentų gavimą iš AB „Lietuvos geležinkeliai“ archyvo, 7500 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti (iš šios sumos 800 Eur už ieškinio parengimą, 1600 Eur už dubliko parengimą, likusi suma už pasirengimą ir atstovavimą pirmosios instancijos teismo posėdžiuose bei vykimo į juos išlaidas).

63. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato teisine pagalba apmokėti, priteisiamos atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, ne didesnės, kaip nustatyta patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad prašoma priteisti suma už pasirengimą ir atstovavimą teismo posėdžiuose neatitinka šių kriterijų ir pagrįsta laikė 2822,91 Eur atstovavimo išlaidų sumą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, remiantis kuriais nustatyta ši pagrįstų atstovavimo išlaidų suma. Todėl ieškovei iš atsakovės priteistina 7552,70 Eur išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme suma (917+881,87+530,92+800+1600+2822,91).

64. Ieškovė už apeliacinį skundą sumokėjo 872 Eur žyminio mokesčio, kuris jai priteistinas iš atsakovės.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškovės OU „Valgevene info – JA Arikeskus“ ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovei OU „Valgevene info – JA Arikeskus“, juridinio asmens kodas 10197664, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Gretvita“, juridinio asmens kodas 302526557, 44 810,97 Eur (keturiasdešimt keturis tūkstančius aštuonis šimtus dešimt eurų ir 97 ct) skolos, 1 872,67 (vieną tūkstantį aštuonis šimtus septyniasdešimt du eurus ir 67 ct) delspinigių, 8 (aštuonių) procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. gegužės 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teisėjai Marius BajorasKonstantinas GurinasAntanasRudzinskas