Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal savivaldybės įmonės „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“ prašymą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo iš atsakovės A. S..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas savivaldybės įmonė „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“ (toliau – ir VASA, pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės A. S. (toliau – ir atsakovė) 191,84 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (toliau – ir Rinkliava), susidariusios už laikotarpį nuo 2018 m. gegužės 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d., 8,58 Eur delspinigių ir 24,20 Eur bylinėjimosi išlaidų.

2.1. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. 1-817 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ buvo nuspręsta patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai), bei taikyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą Vilniaus miesto savivaldybėje nuo 2018 m. gegužės 1 d.

2.2. Pagal Nuostatus Rinkliava taikoma visiems Vilniaus miesto savivaldybės komunalinių atliekų turėtojams, savivaldybės teritorijoje nuosavybės teise valdantiems nekilnojamojo turto objektus, kurie suskirstyti į nekilnojamojo turto rūšis, o Rinkliavos apskaičiavimą, apskaitą, surinkimo kontrolę ir nepriemokų išieškojimą vykdo VASA.

2.3. Laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d., atsakovė valdė nekilnojamąjį turtą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje: patalpos / butai, adresas – (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 32.50 kv. m.); patalpos / butai, adresas – (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 21.10 kv. m.), todėl atsakovei taikoma prievolė mokėti Rinkliavą, apskaičiuotą atsižvelgiant į valdomo nekilnojamojo turto plotą ir kitus Rinkliavos nuostatuose apibrėžtus nekilnojamojo turto parametrus.

2.4. Vykdant teisės aktų nustatytą pareigą informuoti atsakovę apie esamą prievolę mokėti Rinkliavą, buvo suformuoti ir atsakovei išsiųsti 5 mokėjimo pranešimai. Mokėjimo pranešimai buvo išsiųsti adresu: (duomenys neskelbtini). Atsakovei buvo pateikti 3 priminimai apie pradelstą įsiskolinimą, tačiau įsiskolinimas taip ir nebuvo padengtas.

3. Atsakovė pateiktame atsiliepime nesutiko su pareiškėjo prašymu, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, bei nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

3.1. Atsakovė labai daug metų pastoviai ir laiku mokėjo įmokas už jai suteiktas paslaugas. Pareiškėjas sąmoningai ir tyčia ignoruoja teismų sprendimus, teikia skirtingus reikalavimų laikotarpius. Vilniaus apygardos administracinis teismas byloje Nr. eLI-8401-1064/2022 nutarė atsisakyti priimti pareiškėjo pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo. Pakartotinai paduotą pareiškėjo pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, byloje Nr. eLI-10949-1161/2022, teismas priėmė. Atsakovė minėtoje byloje pateikė prieštaravimus.

3.2. Atsakovė nuo 1998 m. dirbo Vilniaus universitete, gavo pastovias mėnesines darbines pajamas/darbo užmokestį, todėl reguliariai mokėjo įmokas pareiškėjui pagal savo finansines galimybes. Nuo 2019 metų rugsėjo atsakovė gavo tik nedarbo socialinio draudimo išmoką, todėl neturėjo jokių galimybių laiku sumokėti Rinkliavos. Skola už ieškovės suteiktas paslaugas susidarė per ilgą laiko tarpą. Atsakovė pastoviai, pagal savo finansines galimybes, pagerėjus situacijai, mokėjo įmokas už paslaugas, todėl pareiškėjo vienašališkas sprendimas kreiptis į teismą su nauju prašymu dėl skolos priteisimo buvo priimtas nepagrįstai ir nesąžiningai. Pareiškėjo teikiamos paslaugos nėra kokybiškos, atsakovė ne kartą kreipėsi į pareiškėją dėl teikiamų paslaugų kokybės, tačiau paslaugų kokybė nepasikeitė.

3.3. Tarp pareiškėjo ir atsakovės sudarytoje paslaugų teikimo sutartyje nėra numatytas jokių materialinių palūkanų (delspinigių) už vėluojančias įmokas mokėjimas, todėl toks reikalavimas yra neteisėtas ir nesąžiningas. Pareiškėjo prašymas teismui priteisti iš atsakovės delspinigius už vėlavimą sumokėti skolą yra taip pat neteisėtas ir nesąžiningas, nes tam tikriems sandoriams įstatymas numato palūkanų skaičiavimo išimčių.

3.4. Atsakovė nėra gavusi pasirašytinai registruotu paštu jokių priminimų, įspėjimų, pretenzijų dėl susidariusio įsiskolinimo, todėl neturėjo jokių fizinių ir realių galimybių tinkamai sureaguoti į jai siųstus raginimus ir įspėjimus. Pareiškėjo vienašališkas sprendimas kreiptis į teismą su nauju pareiškimu (prašymu) prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams, iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą atsakovės, kaip vartotojos, nenaudai, todėl teismo iniciatyva jis turėtų būti pripažintas negaliojančiu.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gegužės 17 d. sprendimu pareiškėjo prašymą patenkino iš dalies: priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovės A. S. 191,84 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos, susidariusios už laikotarpį nuo 2018 m. gegužės 1 d. iki 202 m. gruodžio 31 d. ir 8,58 Eur delspinigių; pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkino.

5. Teismas byloje vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 6 straipsnio 31 punkto, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnio, Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 3 straipsnio, 11 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 12 straipsnio 1–2 punktų, 13 straipsnio ir Nuostatų nuostatomis.

6. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, kad tik jei vietinės rinkliavos mokėtojas įrodo, t. y. pateikia objektyvius įrodymus, kad nėra sukūręs atliekų arba turi jo atžvilgiu priimtą sprendimą atleisti (suteikti lengvatą) nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, jis gali būti pripažintas neturintis pareigos mokėti vietinę rinkliavą, pažymėjo, kad byloje nepateikta duomenų, kurie patvirtintų, kad atliekos atsakovei nuosavybės teise valdomame ginčo objekte nuo 2018 m. gegužės 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. nesusidarė, ar kad pareiškėja būtų atleista nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, o šią aplinkybę įrodyti pareiga teko būtent atsakovei.

7. Teismas, įvertinęs Nuostatų 5, 8, 39, 46, 52.1–52.6 punktų nuostatas, valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės 2023 m. vasario 7 d išrašų duomenis, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso nekilnojamojo turto objektas: patalpos/butai, adresas – (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir patalpos/butai, adresas – (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), sprendė, kad atsakovė laikytina vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėtoja ir turėjo pareigą mokėti vietinę rinkliavą.

8. Teismas konstatavo, kad susidariusios vietinės rinkliavos įsiskolinimo ir VASA prašomos priteisti sumos dydį patvirtina atsakovei suformuoti ir siųsti mokėjimo pranešimai bei priminimai sumokėti įsiskolinimą. Mokėtina vietinė rinkliava atsakovei apskaičiuota remiantis Nuostatuose patvirtintais vietinės rinkliavos dydžiais ir Nekilnojamojo turto registro duomenimis apie atsakovo turėtą nekilnojamą turtą. Byloje nėra duomenų, kad atsakovei būtų suteikta lengvata ir ji neprivalėjo mokėti vietinės rinkliavos. Be to, nėra duomenų, kad visą įsiskolinimą ji būtų sumokėjusi.

9. Teismas, spręsdamas dėl byloje taikytino senaties termino, atsižvelgęs į LVAT praktiką, konstatavo, kad senaties terminų klausimui šioje srityje spręsti pagal analogiją turi būti taikomos Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo (toliau – ir MAĮ). Nuostatos. Teismas, įvertinęs Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 2, 38, 68, 87, 100, 132, 139, 140 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 401 straipsniu įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 4 straipsniu pakeistos MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatas, Pakeitimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo pateikti mokėjimo pranešimai ir įspėjimai patvirtina, kad atsakovei 20,00 Eur vietinės rinkliavos skola už laikotarpį nuo 2018 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. buvo apskaičiuota 2018 m. birželio 6 d. mokėjimo pranešimu Nr. 10074470, ir atsakovė buvo informuota apie mokėtiną sumą; Rinkliavos mokestis už 2019 m. buvo apskaičiuotas taip pat atitinkamu mokėjimo pranešimu; konstatavo, kad atsakovei vietinė rinkliava (už 2018 m. ir 2019 m.) buvo apskaičiuota iki Pakeitimo įstatymo 4 straipsnio įsigaliojimo, t. y. galiojant MAĮ 68 straipsnio 1 dalies redakcijai, nustačiusiai, kad mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir 5 praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju neaktuali LVAT praktika, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi 2023 m. kovo 6 d., nes nagrinėjamu atveju senaties terminas skaičiuojamas nuo tada, kada mokestinės prievolės (šiuo atveju – vietinė rinkliava) yra apskaičiuojamos.

10. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė nesilaikė įstatymuose nustatytos pareigos mokėti vietinę rinkliavą laiku, patenkino pareiškėjo prašymą priteisti delspinigius, skaičiuojant nuo kiekvieno ketvirčio pradelstos dienos 0,03 proc.

11. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo priteisti jam 24,20 Eur bylinėjimosi išlaidų, konstatavęs, jog nagrinėjamu atveju byloje nebuvo keliama nauja teisinė problematika, byla nėra sudėtinga dėl jos apimties, faktinių aplinkybių, įrodymų vertinimo, ginčui taikytinos teisės taikymo, pareiškėja turėjo galimybę savo pajėgumais užtikrinti tinkamą atstovavimą jos interesams teisme, todėl prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos neatitinka būtinumo kriterijaus.

III.

12. Atsakovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 17 d. sprendimą ir patenkinti atsakovės apeliacinį skundą: atmesti pareiškėjo prašymą priteisti iš atsakovės 191,84 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už laikotarpį nuo 2018 m. gegužės d. iki 2022 m. gruodžio 31 d., 8,58 Eur delspinigių ir 24,20 Eur bylinėjimosi išlaidų.

13. Atsakovės apeliacinis skundas grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime.

14. Atsakovė teigia, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja jau įsiteisėjusioms teismų nutartims (Vilniaus apygardos administracinis teismo 2022 m. lapkričio 8 d. dienos nutarčiai administracinėje byloje Nr. eLI-8401-1064/2022, 2023 m. sausio 16 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. eLI-10949-161/2022), nes teismas netinkamai taikė MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad šioje teisės normoje nustatyto termino skaičiavimo pradžia yra sietina su pareiškėjo kreipimosi į teismą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo diena, todėl toks teismo sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas, nes buvo ignoruotos prejudicinės aplinkybės ir teismų praktika; teismas netinkamai nustatė teisines ir faktines esmines ginčo bylos aplinkybes, spręsdamas, kad atsakovė nesilaikė įstatymuose nustatytos pareigos mokėti vietinę rinkliavą laiku, ir priteisdamas delspinigius, nes atsakovė; 1) laikėsi įstatymuose nustatytos pareigos mokėti vietinę rinkliavą laiku; 2) negavo jokių pareiškėjo perspėjimų 3) delspinigiai laikytini nepagrįstais ir atmestini, nes tarp pareiškėjo ir atsakovės sudarytoje paslaugų teikimo sutartyje nėra numatytas jokių materialinių palūkanų (delspinigių) už vėluojančias įmokas mokėjimas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.360 str. 5 d.), o delspinigiai, apskaičiuoti už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d., prieštarauja įstatyme numatytam ne ilgesniam kaip 180 kalendorinių dienų delspinigių skaičiavimo terminui.

15. Atsakovės teigimu, teismas turi pareigą, spręsdamas ginčą ir priimdamas procesinius sprendimus, vadovautis ginčo šalių interesų pusiausvyros ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, o bylos aplinkybes ir šalių pateiktus visus argumentus išnagrinėti visapusiškai ir objektyviai bei nešališkai, todėl, siekdamas teisingo bei išsamaus bylos išnagrinėjimo bei atsižvelgdamas į atsakovės nurodomų aplinkybių dėl ginčo prieštaringumą, į atsakovės byloje pateiktus motyvuotus argumentus, pirmosios instancijos teismas turėjo pasisakyti dėl visų atsakovės pateiktų argumentų, todėl atsakovės prašymas yra tenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas arba naikintinas.

16. Pareiškėjas pateiktame atsiliepime nesutinka su apeliaciniu skundu, prašo jį atmesti. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino aktualų teisinį reglamentavimą dėl senaties termino taikymo, ir pagrįstai konstatavo, kad trejų metų senaties terminas netaikomas tais atvejais, kai mokesčių mokėtojų mokestinės prievolės buvo apskaičiuotos ir (ar) perskaičiuotos iki 2020 m. sausio 1 d., kaip ginčo situacijoje ir buvo padaryta.

17. Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamu atveju delspinigių dydį nustato ne šalių susitarimas, o galiojantys teisės aktai, todėl atsakovės argumentai apie neprotingai didelę delspinigių normą, apie delspinigių normos neatitikimą privatinės teisės aktams ir / ar bendrosios kompetencijos teismų sprendimas laikytini teisiškai nepagrįstais.

18. Pareiškėjas, pasisakydamas dėl prejudicinių faktų vertinimo nagrinėjamoje byloje, pažymi, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eLI-8401-1064/2022 buvo priimta nenagrinėjant įrodymų, o nutarties dėl atsisakymo išduoti teismo įsakymą priėmimas neužkerta kelio tapatų reikalavimą teikti pagal bendruosius ABTĮ reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo vadovautis atsakovės nurodytomis aplinkybėmis.

19. Pareiškėjas, pasisakydamas dėl atsakovės nurodytų motyvų, jog ji labai daug metų reguliariai ir pastoviai mokėjo ieškovui už jai suteiktas paslaugas, akcentuoja, jog nuo rinkliavos skaičiavimo pradžios (2018 m. gegužės 1 d.) atsakovė nėra atlikusi nei vienos įmokos už atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl šie teiginiai laikytini klaidinantis ir neatitinkantis tikrovės. Pareiškėjas nurodo, kad jis nėra gavęs atsakovės prašymų dėl lengvatų taikymo, taip pat nebuvo kreiptasi dėl skolos mokėjimo dalimis susitarimo sudarymo, kas tik pagrindžia, kad atsakovė, net žinodama apie prievolę mokėti rinkliavą, nevykdė Nuostatų 10 punkte numatytų pareigų, bei nesinaudojo Nuostatuose numatytomis teisėmis.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

20. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovės A. S. 191,84 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už laikotarpį nuo 2018 m. gegužės 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. ir 8,58 Eur delspinigių pagrįstumo.

21. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu patenkino pareiškėjo prašymą ir priteisė iš atsakovės pareiškėjo naudai 191,84 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos, susidariusios už laikotarpį nuo 2018 m. gegužės 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d., ir 8,58 Eur delspinigių, konstatavęs, jog atsakovė yra vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėtoja, dėl ko turėjo pareigą mokėti vietinę rinkliavą.

22. Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai byloje taikė ieškinio senaties terminus, atsakovei nebuvo tinkamai pranešta apie vietinės rinkliavos įsiskolinimą, o pareiškėjo prašoma priteisti delspinigių suma yra per didelė, apskaičiuota nesilaikant teisės aktuose nustatytų delspinigių skaičiavimo terminų ir dydžio.

23. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatytų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (ABTĮ 140 str. 2 d.).

24. Pažymėtina, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-77-575/2015). Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas ar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.

Dėl senaties termino taikymo

25. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl nagrinėjamoje byloje taikytino ieškinio senaties termino, pažymi, jog Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 2, 38, 68, 87, 100, 132, 139, 140 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 40¹ straipsniu įstatymo 4 straipsniu pakeista Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Pagal minėto pakeitimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio pakeitimai įsigalioja nuo 2020 m. sausio 1 d. ir trejų metų senaties terminas netaikomas tais atvejais, kai mokesčių mokėtojų mokestinės prievolės iki šio pakeitimo įstatymo 4 straipsnio įsigaliojimo jau buvo apskaičiuotos ir (ar) perskaičiuotos pagal iki šio įstatymo 4 straipsnio įsigaliojimo galiojusius mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminus.

26. Iki Pakeitimo įstatymo 4 straipsnio įsigaliojimo galiojusiose Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalies redakcijoje buvo nustatyta, kad jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos 5 metų mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminas.

27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nusistovėjęs aiškinimas, kad pagal Pakeitimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį, MAĮ 68 straipsnio pakeitimai įsigaliojo nuo 2020 m. sausio 1 d. ir trejų metų senaties terminas netaikomas tais atvejais, kai mokesčių mokėtojų mokestinės prievolės iki šio Pakeitimo įstatymo 4 straipsnio įsigaliojimo jau buvo apskaičiuotos ir (ar) perskaičiuotos pagal iki šio įstatymo 4 straipsnio įsigaliojimo galiojusius mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminus (žr., pvz., 2021 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-506-815/2021, 2021 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1253-968/2021, 2023 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-420-502/2023 ir kt.).

28. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, bylos medžiagą, nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog nagrinėjamu atveju už 2018 m. gegužės 1 d. – 2019 m. gruodžio 31 d. laikotarpio vietinės rinkliavos įsiskolinimą taikytina MAĮ 68 straipsnio 1 dalies redakcija, įsigaliojusi nuo 2020 m. sausio 1 d., t. y. kad šiam reikalavimui taikytinas trejų metų senaties terminas: byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog: 1) atsakovei 20 Eur vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuo 2018 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. buvo apskaičiuota 2018 m. birželio 6 d. ir tai užfiksuota 2018 m. birželio 6 d. vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą mokėjimo pranešime Nr. 10074470; atsakovei 2019 m. liepos 23 d. buvo siųstas priminimas dėl skolos (el. b. l. 10–12); 2) atsakovei 30 Eur vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. buvo apskaičiuota 2019 m. vasario 8 d. ir tai užfiksuota 2019 m. vasario 8 d. vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą mokėjimo pranešimu Nr. 10666178 (el. b. l. 23-24); atsakovei 2021 m. rugpjūčio 9 d. ir 2022 m. balandžio 5 d. buvo siųsti priminimai dėl skolos (el. b. l. 9; 22). Atsižvelgiant į byloje pateiktus duomenis, yra pagrindas daryti išvadą, kad atsakovei vietinė rinkliava apskaičiuota iki Pakeitimo įstatymo 4 straipsnio įsigaliojimo, t. y. galiojant MAĮ 68 straipsnio 1 dalies redakcijai, nustačiusiai, kad mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos.

29. Nesant Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatyme ar kituose įstatymuose atitinkamų nuostatų, priteisiant vietinę rinkliavą, turi būti taikomas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme numatytas senaties terminas. Šiuo atveju taikytina MAĮ 68 straipsnio 1 dalis. Šią senatį teismas privalo taikyti ex officio (savo iniciatyva). MAĮ 68 straipsnio taikymo požiūriu šioje teisės normoje nustatyto termino skaičiavimo pradžia yra sietina su pareiškėjo kreipimosi į teismą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo diena (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2346/2012; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1360-575/2015, 2021 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1253-968/2021, 2023 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr.TA-420-502/2023 ir kt.).

30. Dėl atsakovės procesiniuose dokumentuose minimos kitokios Pakeitimo įstatymo aiškinimo ir taikymo praktikos pabrėžtina, kad teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis (argumentavimo galia); rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Kad deramai atliktų šią savo funkciją, precedentai patys turi būti aiškūs. Teismų precedentai taip pat turi neprieštarauti oficialiai konstitucinei doktrinai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

31. Teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus precedento reikšmę turintį teismo sprendimą; ir kt. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Šios nutarties 27 ir 29 punktuose yra aptarta naujausia, nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika aiškinant ir taikant aptartas teisės normas, todėl nėra jokio pagrindo ja nesivadovauti nagrinėjamoje byloje.

Dėl prievolės mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą

32. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl vietinės rinkliavos už pareiškėjo teikiamas komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugas, pirmiausia pažymi, jog atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“ reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas, įskaitant išlaidas, patirtas reikiamai atliekų tvarkymo infrastruktūrai įrengti ir jai eksploatuoti, turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas. Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme numatytas principas „teršėjas moka“ nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas, t. y. atliekų darytojas arba asmuo, turintis atliekų, atliekų tvarkymo išlaidas sumokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143 -1592/2012).

33. Įgyvendindama Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu suteiktą diskreciją, Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2017 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. 1-818 patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatus. Nuostatų 7.5 (redakcija galiojusi nuo 2018 m. kovo 28 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.) punkte nustatyta, kad rinkliavos mokėtojas – fizinis ir juridinis asmuo – atliekų turėtojas, nuosavybės teise valdantis rinkliava apmokestinamos kategorijos nekilnojamąjį turtą, arba teisės aktų nustatyta tvarka jo įgaliotas asmuo, kuriam savivaldybės tarybos sprendimu yra nustatyta mokestinė prievolė mokėti rinkliavą. Vėlesnės redakcijos Nuostatų (redakcija galiojusi nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d.) 6.6 punkte vietinės rinkliavos mokėtojo sąvoka apibrėžta kaip rinkliava apmokestinamo nekilnojamojo turto objektų savininkas arba kitas atliekų turėtojas, kuriam savivaldybės tarybos sprendimu yra nustatyta mokestinė prievolė mokėti vietinę rinkliavą.

34. Iš aptarto teisinio reglamentavo matyti, kad vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje. Pagal bendrą taisyklę, atliekų turėtojų pareiga mokėti vietinę rinkliavą siejama su savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu, disponavimu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog vien faktinė aplinkybė, kad atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556- 334/2014, 2023 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-286-556/2023).

35. Byloje nėra ginčo, kad atsakovė ginčo laikotarpiu nuosavybės teise valdė nekilnojamojo turto objektus, esančius adresu: (duomenys neskelbtini). Taigi, pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė laikytina vietinės rinkliavos mokėtoja ir ji turėjo pareigą mokėti vietinę rinkliavą.

36. Minėta, jog pagal bendrą taisyklę vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu savivaldybės teritorijoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vietinė rinkliava vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka. Ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008; 2012 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2403/2012; 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama ankstesnę praktiką, 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 taip pat akcentavo, jog vietinė rinkliava ir iš jos kylantys teisiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Šie santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp vietinės rinkliavos mokėtojų ir vietos savivaldos institucijų (šių institucijų įgaliojimus įgyvendinančių asmenų). Todėl, kaip ir dėl mokesčių, taip ir dėl vietinių rinkliavų su jų mokėtojais nesitariama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 29 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A7-60/2004; 2016 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1852-552/2016). Atsižvelgiant į paminėtą teismų praktiką, atmestini apeliacinio skundo argumentai, jog nagrinėjama byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui, bei argumentai, jog nagrinėjamoje byloje turėjo būti taikomos Civilinio kodekso nuostatos, reglamentuojančios sutartinius santykius.

37. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad vietinė rinkliava atsakovei ginčo laikotarpiu paskaičiuota pagal jos nuosavybės teise arba teise valdomų nekilnojamojo turto objektų plotą. Pareiškėjas pateikė išsamius vietinės rinkliavos skaičiavimus atsakovei siųstuose mokėjimo pranešimuose bei priminimuose sumokėti vietinę rinkliavą. Vietinė rinkliava atsakovei paskaičiuota remiantis Nuostatuose patvirtintais vietinės rinkliavos dydžiais ir Nekilnojamojo turto registro centro duomenimis apie atsakovei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atsakovės argumento, kad byloje nėra pateiktų įrodymų, jog pareiškėjai minėti mokestiniai pranešimai ir priminimai buvo įteikti registruotu paštu, pažymi, jog teisės aktai (Nuostatų 64-66 p.) nereikalauja, kad pranešimai būtų siunčiami registruotu paštu, be to, atsakovė nepateikė duomenų, kad ji tuo adresu, kuriuo jai buvo siunčiami minėti dokumentai ((duomenys neskelbtini)), negyvena, ar negauna šiuo adresu siunčiamos korespondencijos, be to, būtent toks atsakovės adresas buvo nurodytas ir teismui teiktuose ankstesniuose pareiškėjo prašymuose dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos įsiskolinimo priteisimo iš atsakovės, ir atsakovė teismo siųstus dokumentus yra gavusi, taigi, atsakovės teiginiai, kad ji nebuvo tinkamai informuota apie ginčo laikotarpiu mokėtiną vietinės Rinkliavos sumą, yra vertintini kaip deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl atmestini.

38. Įvertinus teisės aktų nuostatas bei bylos duomenis, pripažintina, kad pareiškėjas pagrįstai ir teisėtai reikalavo iš atsakovės sumokėti vietinę rinkliavą, o pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovės argumentus, atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir pagrįstai priteisė pareiškėjui iš atsakovės nesumokėtą vietinę rinkliavą ir delspinigius. Atsakovė atsiliepime ir apeliaciniame skunde nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jai būtų suteikta lengvata ir ji neprivalo mokėti vietinės rinkliavos arba ji nesinaudojo jai nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju turtu.

Dėl delspinigių skaičiavimo

39. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjui iš atsakovės nepagrįstai buvo priteista 8,58 Eur delspinigių, nes nesilaikyta 180 dienų delspinigių skaičiavimo termino, jų dydis nepagrįstas ir kt., pažymi, jog Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalis nustato kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas, be kita ko, už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą (8 p.). Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 1 dalis nustato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus, kuriuose, be kita ko, nustato ir delspinigių dydį, jų apskaičiavimo, mokėjimo tvarką ir atleidimo nuo delspinigių atvejus (5 p.). Nuostatų 83 punkte nustatyta, kad delspinigiai skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai į Savivaldybės biudžeto sąskaitą sumokėtą Rinkliavą. Delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai rinkliava turėjo būti sumokėta į Savivaldybės biudžeto sąskaitą (Nuostatų 84 p.), o jų dydis apskaičiuojamas pagal tą dieną paskelbtą galiojusių delspinigių dydį (Nuostatų 86 p.).

40. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo teismui pateiktame prašyme nurodytą delspinigių apskaičiavimo tvarką ir trukmę, neturi pagrindo konstatuoti, jog, apskaičiuojant delspinigius, nebuvo laikytasi Mokesčių administravimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalyje nustatyto 180 dienų delspinigių apskaičiavimo termino nuo atitinkamo mokesčio įstatyme numatyto sumokėjimo termino, ar neteisingai buvo taikyta Mokesčių administravimo įstatymo 99 straipsnyje nurodyta skaičiavimo laikotarpiu galiojusi delspinigių norma, paskelbta Lietuvos Respublikos finansų ministerijos informaciniame puslapyje, todėl sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovės 8,58 Eur delspinigių, ir jų priteisimo terminas nėra praleistas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Nuostatų 87 punkte nustatyta, jog Rinkliavos mokėtojas atleidžiamas nuo delspinigių mokėjimo Administratoriaus sprendimu, jeigu įrodo, kad negalėjo laiku sumokėti Rinkliavos įmokos dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo jo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti, tačiau nagrinėjamu atveju atsakovė nepateikė duomenų, kad kreipėsi į pareiškėją dėl atleidimo nuo delspinigių mokėjimo.

41. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl visų atsakovės apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad kiti atsakovės apeliacinio skundo argumentai nekeičia byloje susiklosčiusios situacijos vertinimo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

42. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovės A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.