Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Gumuliauskienės (pirmininkaujanti ir pranešėja), Eglės Kiaurakytės, Aušrelės Mažrimienės, sekretoriaujant Vaidai Vasiliauskaitei, dalyvaujant pareiškėjos atstovui P. M., atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Redai Siautilei, trečiojo suinteresuotojo asmens AB „Lesto“ atstovei Jolantai Zabitytei, 2012 m. spalio 8 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui AB „Lesto“ dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus 2012 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. 12 SD-(14.12.104.)-457 panaikinimo, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. 1SS-(7.5)-1239 panaikinimo bei įpareigojimo atsakovą atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja S. M. į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuota tinkamai (b.l. 145). Jos interesams atstovauja įgaliotas atstovas P. M. (b.l. 53-54).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama pareiškėjai S. M. nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus 2012 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. 12 SD-(14.12.104.)-457 panaikinimo, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. 1SS-(7.5)-1239 panaikinimo bei įpareigojimo atsakovą priimti įsakymą dėl pareiškėjos žemės sklypų (kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), kadastrinių duomenų patikslinimo, servitutų ir specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nustatymo.

Taigi, šios bylos ginčo dalykas – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus (toliau – ir Klaipėdos rajono skyrius) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba) sprendimai, kuriais atsisakyta patikslinti pareiškėjai nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) kadastrinius duomenis, neįtraukiant elektros oro linijos ir jos apsaugos zonų bei suprojektuoto kelio bei įpareigojimas atsakovą nustatyti servitutus bei specialiąsias žemės naudojimo sąlygas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjai teismo nutartimis du kartus buvo nurodyta šalinti skundo trūkumus, tikslinant reikalavimus (b.l. 33-35, 62-63), tačiau ji tinkamai minėtų nutarčių neįvykdė, todėl teismas, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 4 dalimi, 2012 m. rugsėjo 14 d. nutartimi pašalino minėtą trūkumą (b.l. 80-82). Pareiškėjos atstovas teismo posėdžio parengiamojoje dalyje su minėtoje nutartyje suformuluotu skundo dalyku sutiko.

Faktinės bylos aplinkybės ir ginčo teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai

Nekilnojamojo turto registro pažymėjimu apie nekilnojamojo daikto įregistravimą nekilnojamojo turto registre nustatyta, kad pareiškėja nuosavybės teises į žemės sklypą kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) įsigijo 2003 m. gruodžio 19 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. NGP-7073 pagrindu (b.l. 23), į žemės sklypą kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) – 2004 m. kovo 17 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. NGP-1620 pagrindu (b.l. 24). Pirkimo-paradavimo sutarčių sudarymo metu sklypai buvo suformuoti atliekant preliminarius matavimus, todėl pareiškėja kreipėsi į matininką A. K., kad būtų patikslinti žemės sklypų kadastro duomenys. Matininkas parengė žemės sklypų planus (b.l. 27, 28), kuriuos 2012 m. vasario 22 d. suderino Klaipėdos rajono skyriaus vedėja.

Pareiškėja 2012 m. kovo 30 d. Klaipėdos rajono skyriui pateikė prašymą (b.l. 95-96), kuriuo prašė patikslinti žemės sklypų (kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) esančių (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis pagal matininko Alvydo Kulingausko parengtas žemės sklypų kadastro duomenų bylas. Pareiškėja prašyme nurodė, kad nesutinka su 10 kV elektros perdavimo oro linija ir jos apsaugos zonomis, todėl prašė neįtraukti 10 kV elektros perdavimo oro linijos ir jos apsaugos zonų į parengtus žemės sklypų planus bei neįtraukti Tauralaukio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuoto keliuko. Klaipėdos rajono skyrius 2012 m. balandžio 30 d. priėmė sprendimą Nr. 12 SD-(14.12.104.)-457, kuriuo atsisakė patikslinti minėtų žemės sklypų kadastro duomenis, neįtraukiant 10 kV elektros perdavimo oro linijos ir jos apsaugos zonų į žemės sklypų planus, kadangi pareiškėja nesutiko su nustatytomis specialiosiomis žemės naudojimo sąlygomis, o prašymą dėl elektros perdavimo oro linijos nutiesimo per pareiškėjai priklausančius žemės sklypus paliko nenagrinėtą, nes į šį klausimą pareiškėjai jau buvo atsakyta 2010 m. gruodžio 16 d. raštu Nr. 3B-(3.5)-L-1405-1874. Pareiškėja šį sprendimą apskundė Nacionalinei žemės tarnybai, kuri 2012 m. liepos 11 d. sprendimu Nr. 1SS-(7.5)-1239 pareiškėjos skundo netenkino.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas, Elektros energetikos įstatymas, Nekilnojamojo turto registro įstatymas, Viešojo administravimo įstatymas, Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343, Elektros tinklų apsaugos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 1-93 ir kiti teisės aktai.

Dėl prašymo neįtraukti 10 kV elektros perdavimo oro linijos ir jos apsaugos zonų į parengtus žemės sklypų planus

Minėta, kad pareiškėja 2012 m. kovo 30 d. prašymu, kuris išnagrinėtas skundžiamu sprendimu, ginčijo elektros perdavimo oro linijos ir jos apsaugos zonų atsiradimo jai nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose teisėtumą ir pagrįstumą teigdama, jog esančios elektros perdavimo oro linijos teisinis pagrindas nėra aiškus, nebuvo nustatytos ir įregistruotos elektros perdavimo oro linijos apsaugos zonos ir servitutai.

Civilinio kodekso 4.124 straipsnio 1 dalis nustato, kad servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas. Civilinio kodekso 4.124 straipsnio 2 dalis numato, jog iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus servitutą, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai. Nekilnojamojo turto registre registruojamas daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą reglamentuoja Nekilnojamojo turto registro įstatymo 11 straipsnis, o šio straipsnio 2 dalis numato, kad nekilnojamojo turto registre neregistruojamos įstatymų nustatytos daiktinės teisės. Aptartas teisinis reglamentavimas patvirtina aplinkybę, kad servitutas, kaip įstatymu nustatyta daiktinė teisė, yra neregistruojama viešame valstybės registre. Elektros energetikos įstatymo 75 straipsnis reglamentuoja žemės naudojimą elektros energetikos objektams. Šio straipsnio 3 dalyje numatoma, kad elektros energetikos objektų ir įrenginių, esančių elektros energetikos objektus ir įrenginius valdančiai elektros energetikos įmonei nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nepriklausančioje žemėje ar kituose nekilnojamuosiuose daiktuose, eksploatavimui, aptarnavimui, remontui, rekonstravimui, modernizavimui ir (ar) naudojimui užtikrinti šiuo įstatymu nustatomi žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų servitutai šių objektų ir įrenginių teisės aktuose nustatytų apsaugos zonų ribose (ši įstatymo nuostata įsigaliojo nuo 2004 m. liepos 10 d., kuri tuo metu buvo numatyta šio įstatymo 2004 m. liepos 10 d. galiojusios redakcijos 50 straipsnio 2 dalyje). Taip pat Elektros energetikos įstatymo 75 straipsnio 6 dalyje nurodoma, kad perdavimo sistemos ar skirstomųjų tinklų operatoriai tiesti naujus perdavimo, skirstomuosius tinklus ar įrengti kitus elektros įrenginius tinklų operatoriui nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nepriklausančioje žemėje turi teisę tik sudarę sutartis su žemės savininku ar gavę savininko sutikimą arba įstatymų nustatyta tvarka nustačius žemės servitutą. Šioje dalyje nustatyti reikalavimai netaikomi tinklų operatoriams atliekant šio straipsnio 3 dalyje nurodytus veiksmus. Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343, 18 punkte nurodyta, kad elektros oro linijos apsaugos zona – žemės juosta ir oro erdvė tarp dviejų vertikalių plokštumų, lygiagrečių elektros linijos ašiai, matuojant horizontalų atstumą nuo kraštinių jos laidų; elektros oro linijos apsaugos zonos plotis nustatomas atsižvelgiant į šios linijos įtampą, o būtent – 10 kV oro linijų apsaugos zonos nustatomos abiejose oro linijos pusėse 10 metrų atstumu nuo kraštutinių oro linijos laidų. Analogiško ploto elektros oro linijos apsaugos zona numatyta Elektros tinklų apsaugos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro įsakymu Nr. 1-93, 6.1.2 punkte, t.y. kad 10 kV oro linijų apsaugos zonos nustatomos abiejose oro linijos pusėse 10 metrų atstumu nuo kraštutinių oro linijos laidų.

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjos žemės sklypuose (kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini)) nėra įregistruoti elektros linijos servitutai (b.l. 23-24). Tačiau trečiojo suinteresuoto asmens AB „Lesto“ atsiliepimu į skundą bei atstovės paaiškinimu teismo posėdyje nustatyta, kad 10 kV elektros perdavimo oro linija eksploatuojama jau nuo 1969 metų, kuomet ji buvo nutiesta, gavus visus tuo metu teisės aktų nustatytus suderinimus ir patvirtinimus; visi iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo pastatyti elektros energetikos objektai buvo tvarkomi išimtinai su valstybės leidimu, valstybei nuosavybės teisė priklausančioje žemėje bei valstybės lėšomis. Taip pat trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimu bei atstovės paaiškinimu nustatyta, jog toje teritorijoje, prieš pareiškėjai įsigyjant minėtus žemės sklypus, Klaipėdos apskrities viršininko 2003 m. vasario 26 d. sprendime Nr. 55/10163 (b.l. 109-110; 113-114) ir Klaipėdos apskrities viršininko 2003 m. rugpjūčio 22 d. sprendime Nr. 55/10990 (b.l. 111-112; 115-116), kuriais atkurtos nuosavybės teisės, buvo nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos (elektros linijų apsaugos zonos) ir servitutai, tik neįregistruoti Nekilnojamojo turto kadastre ir Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėja šiuos faktus paneigiančių įrodymų nepateikė.

Jau buvo minėta, kad pagal Civilinio kodekso 4.124 straipsnio 2 dalį, iš įstatymu nustatyto servituto skylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda ir neįregistravus servitutą. Pateiktais įrodymais nustatyta, jog elektros perdavimo oro linija eksploatuojama nuo 1969 metų. Tai leidžia daryti išvadą, kad įsigaliojus Elektros energetikos įstatymui (2000 m. liepos 20 d. Nr. VIII-1881) bei jį papildžius 50 straipsniu, reglamentuojančiu žemės naudojimą elektros energetikos objektams, šio straipsnio 2 dalyje (2004 m. liepos 1 d. įstatymo VIII-1881 redakcija, galiojusi nuo 2004 m. liepos 10 iki 2009 m. vasario 1 d.) atsirado nuostata, kad perdavimo sistemos ir skirstomųjų tinklų operatoriams priklausančių elektros energetikos objektų ir įrenginių, esančių kitų asmenų žemėje, eksploatavimui, aptarnavimui, remontui bei naudojimui užtikrinti šiuo įstatymu nustatomi žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų servitutai šių objektų ir įrenginių teisės aktuose nustatytų apsaugos zonų ribose. Elektros energetikos įstatymo 75 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog elektros energetikos objektus ir įrenginius valdančiai elektros energetikos įmonei nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nepriklausančioje žemėje ar kituose nekilnojamuosiuose daiktuose, eksploatavimui, aptarnavimui, remontui, rekonstravimui, modernizavimui ir (ar) naudojimui užtikrinti šiuo įstatymu nustatomi žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų servitutai šių objektų ir įrenginių teisės aktuose nustatytų apsaugos zonų ribose. Todėl darytina išvada, jog šiuo įstatymu buvo nustatyti įstatyminiai servitutai, kuriems nėra reikalingas savininko sutikimas. Taip pat pažymėtina, kad Elektros energetikos įstatymo 75 straipsnio 6 dalis numato būtinus susitarimus su žemės savininkais, sudarant sutartis, gaunant savininkų sutikimą arba įstatymų nustatyta tvarka nustačius žemės servitutą tik toms elektros perdavimo sistemoms, kurios yra ar bus naujai tiesiamos, o ne toms elektros perdavimo sistemoms, kurios jau buvo nutiestos iki šio įstatymo įsigaliojimo, nes to paties straipsnio 6 dalyje nurodoma, kad šioje dalyje nustatyti reikalavimai netaikomi tinklų operatoriams atliekant šio straipsnio 3 dalyje nurodytus veiksmus. Taigi pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose nutiestoms elektros perdavimo oro linijoms servitutai yra nustatyti Elektros energetikos įstatymu. Remiantis Civilinio kodekso 4.124 straipsnio 2 dalimi, kurioje nurodyta, kad iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus servitutą, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai, galima daryti išvadą, kad įstatymų nustatytas servitutas subjektams (tame tarpe ir pareiškėjai) sukelia teises ir pareigas, nepriklausomai nuo to, ar jis įregistruotas, ar ne.

Jau buvo minėta, kad esamai 10 kV elektros oro linijai apsaugos zona – 10 metrų atstumu nuo kraštutinių oro linijos laidų nustatyta vadovaujantis Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 18 punktu bei Elektros tinklų apsaugos taisyklių 6.1.2 punktu, t.y. teisės aktais, reglamentuojančiais elektros oro linijos apsaugos zonos ploto nustatymą atsižvelgiant į linijos įtampą.

Remiantis prieš tai išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamai elektros perdavimo oro linijai servitutas ir specialiosios žemės naudojimo sąlygos yra nustatytos įstatymu ir jų neįregistravimas nedaro jų negaliojančiais.

Dėl prašymo neįtraukti suprojektuoto kelio į parengtus žemės sklypų planus

Pareiškėja, prašydama patikslinti žemės sklypų kadastrinius duomenis, taip pat prašė neįtraukti Tauralaukio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte patvirtintą suprojektuotą kelią, teigdama, kad žemėtvarkos projekto tekstinėje dalyje neaprašytas šio kelio suprojektavimas, jo kategorija, nenustatyti servitutai ir apsaugos zonos.

Tauralaukio kadastro vietovės žemėtvarkos projekto planinėje dalyje yra nurodytas 5 metrų bendro naudojimo kelias, besiribojantis su pareiškėjai nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų (kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini)) vakarine riba (b.l. 29, 30). Iš pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad šiuose sklypuose nėra kelio servituto, o minimas kelias tik ribojasi su pareiškėjos žemės sklypais.

Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir jiems prilyginamų žemės planų rengimo ir įgyvendinimo metodikoje (toliau – Metodika), patvirtintoje Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207, nėra numatyta, kad aiškinamajame rašte turi būti paminėti žemėtvarkos projekte esami arba suprojektuoti privažiavimo keliai prie sklypų. Pagal Metodikos 45 punktą vietinės reikšmės keliai projektuojami taip, kad jungtų valstybinės reikšmės kelius su nekilnojamojo turto objektais (45.1), gamtos, istorijos ir kultūros paminklais, poilsiavietėmis, paplūdimiais, kitomis bendrojo naudojimo teritorijomis (45.2), esamais (projektuojamais) žemės sklypais (45.3). Pagal Metodikos 46 punktą naujai projektuojamas kelias turi būti nuo 4,5 m iki 6 m pločio. Kai projektuojamas kelias yra faktiškai naudojamas, šio kelio plotis turi atitikti faktinį esamo kelio plotį, tačiau neturi būti mažesnis kaip 4,5 m. Taigi, Tauralaukio kadastro vietovės žemėtvarkos projekto planinėje dalyje, vadovaujantis Metodikos 45 punktu, yra nurodytas 5 metrų bendro naudojimo kelias, kuris ribojasi su pareiškėjai nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų vakarine riba, tačiau į šiuos sklypus nepatenka ir nėra juose kelio servituto. Kelio apsaugos zonos nustatomos vadovaujantis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 12 straipsniu, kurio 1 dalyje numatyta, kad kelio apsaugos zonos plotis nustatomas pagal kelio reikšmę inter alia III kategorijos vietinės reikšmės kelių – po 10 metrų į abi puses nuo kelio briaunos. Pagal minėto įstatymo 11 straipsnio 2 dalį vietinės reikšmės kelio juostos minimalus plotis yra 10 metrų, todėl su pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiais žemės sklypais besiribojantis 5 metrų pločio kelias neatitinka vietinės reikšmės kelių juostos minimalaus pločio. Tai yra suprojektuoto kelio juostos minimalus plotis mažesnis nei III kategorijos kelių (mažesnis nei 10 metrų), todėl šiam keliui kelio apsaugos zonos nenustatomos.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjos reikalavimas neįtraukti į pareiškėjai nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų planus Tauralaukio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuotą kelią yra nepagrįstas.

Dėl įpareigojimo nustatyti servitutus bei specialiąsias žemės naudojimo sąlygas

Pareiškėja, kreipdamasi į Klaipėdos rajono skyrių ir į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, savo prašyme kėlė priešingą reikalavimą, t.y. pareiškėja prašė ne nustatyti servitutus ir specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, tačiau patikslinti žemės sklypų kadastro duomenis, neįtraukiant elektros oro linijos ir jos apsaugos zonų bei Tauralaukio kadastro vietovės žemėtvarkos projekte suprojektuoto 5 metrų kelio.

Atsakovo atsiliepimu į skundą ir atstovės paaiškinimu teismo posėdyje nustatyta, kad ginčo dėl šio pareiškėjos prašymo nėra. Būtent, pareiškėjos prašymas patikslinti žemės sklypų kadastro duomenis nebuvo tenkintas dėl to, kad pareiškėja nesutiko šiuos duomenis patikslinti pagal matininko A. K. parengtas žemės sklypo kadastro duomenų bylas. Jau buvo minėta, kad pareiškėjai priklausantiems žemės sklypams nustatytas įstatyminis servitutas, todėl jo nustatyti papildomu administraciniu aktu ar sandoriu nėra reikalinga. Taigi nenustačius, kad atsakovas atsisakė ar atsisako atlikti pareiškėjos prašomus veiksmus, nėra pagrindo atsakovą įpareigoti atlikti minėtus veiksmus.

Civilinio kodekso 4.129 straipsnis, reglamentuojantis dėl servituto nustatymo atsiradusių nuostolių atlyginimą, numato, kad dėl šie nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui. Elektros energetikos įstatymas, kuriuo visiems energetikos objektams, įrengtiems kitų savininkų žemėje iki 2004 m. liepos 10 d., buvo nustatytas įstatyminis servitutas ir nebuvo nustatyta prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui.

Dėl skundžiamų aktų atitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatoms

Pareiškėja nurodo, kad skundžiami administraciniai aktai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, nes jie be motyvų ir argumentų, priimti pažeidžiant nustatytus terminus.

Bendruosius reikalavimus individualaus administracinio akto turiniui nustato Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (8 straipsnio 2 dalis). Kitaip tariant, viešojo administravimo sistemai priklausančių kompetentingų institucijų sprendimai privalo būti suprantami, nedviprasmiški, jų motyvų išdėstymas – adekvatus ir pakankamas, leidžiantis suinteresuotam subjektui suvokti, kokios priežastys lėmė vienokį ar kitokį valdžios institucijos sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A 756-422/2009 ir kt.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus 2012 m. balandžio 30 d. sprendimas Nr. 12 SD-(14.12.104.)-457 (b.l. 17-18) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. liepos 11 d. sprendimas Nr.1SS-(7.5)-1239 (b.l. 19-22) atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus: juose nurodomas tiek faktinis, tiek teisinis sprendimų priėmimo pagrindas, aiškiai suformuluoti motyvai dėl pareiškėjos skundo nepagrįstumo, nurodyta apskundimo tvarka. Nors apskundimo tvarka nedetalizuota (Klaipėdos rajono skyrius nurodė, kad šis atsakymas gali būti skundžiamas Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka, o Nacionalinė žemės tarnyba nurodė, kad sprendimas gali būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka ir terminais) tačiau tai nesutrukdė pareiškėjai įgyvendinti savo teisės kreiptis į teismą, nes dėl šių formalių pažeidimų, Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 14 d. nutartimi (b.l. 78-79) atnaujino skundo padavimo terminą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata reiškia, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2079/2012). Klaipėdos rajono skyrius nepasisakė dėl pareiškėjos prašymo patikslinti kadastrinius duomenis, neįtraukiant Tauralaukio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuoto kelio, tačiau tai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamus sprendimus, kadangi Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. liepos 11 d. sprendime Nr. 1SS-(7.5)-1239 detaliai pasisakė dėl šio pareiškėjos reikalavimo, nurodydama teisinį ir faktinį reikalavimo nepagrįstumo pagrindą, taip pat pažymėjo tą aplinkybę, kad informaciją dėl minėto kelio pareiškėjai Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyrius yra jau pateikęs 2011 m. lapkričio 23 d. rašte Nr. 12SD-(14.12.45)-2009.

Pareiškėja nurodo, kad skundžiami sprendimai priimti pažeidžiant nustatytus terminus. Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsnis numato, kad administravimo procedūra turi būti baigta ir administracinės procedūros sprendimas priimtas per 20 darbo dienų nuo jos pradžios. Minėto įstatymo 22 straipsnis numato, kad administracinę procedūrą pradeda viešojo administravimo subjekto vadovas rašytiniu pavedimu (įsakymu, potvarkiu, rezoliucija) per 3 darbo dienas nuo asmens skundo gavimo dienos. Pareiškėjos prašymas Klaipėdos rajono skyriuje gautas 2012 m. kovo 30 d., išnagrinėtas 2012 m. balandžio 30 d., t.y. nepažeidžiant įstatyme nustatytų terminų. Nacionalinė žemės tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjos 2012 m. gegužės 11 d. skundą, sprendimą priėmė 2012 m. liepos 11 d. Duomenų, kad administracinės procedūros nagrinėjimo terminai būtų pratęsti, byloje nepateikta, todėl darytina išvada, kad sprendimas priimtas pažeidžiant skundo išnagrinėjimo terminą. Teisėjų kolegija vertinimu, aptartas pažeidimas nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą, nes nenustatyta, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Pareiškėja skunde prašo priteisti su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas, tačiau nėra pateikusi duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 ir 6 dalyse nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, taip pat turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Taigi įstatymų leidėjas numato galimybę proceso šaliai atlyginti turėtas teismo išlaidas, jeigu sprendimas administracinėje byloje yra priimtas jos naudai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos skundas netenkintas, todėl pareiškėja negali pretenduoti į išlaidų atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija,

nusprendžia:

pareiškėjos S. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą, arba tiesiogiai – apeliacinės instancijos teismui.