Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėja S. M. (toliau – ir pareiškėja) 2012 m. rugsėjo 13 d. patikslintu skundu (b. l. 64-73) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydama:

1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus (toliau – ir NŽT Klaipėdos rajono skyrius) 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. 12 SD-(14.12.104.)-457 (toliau – ir 2012 m. balandžio 30 d. Sprendimas), kuriuo atsisakyta priimti įsakymą patikslinti pareiškėjos žemės sklypų, kurių kadastriniai Nr. 5558/0002:138 ir Nr. 5558/0002:124, esančių Klaipėdos rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) kaime, kadastro duomenis pagal matininko A. K. parengtas žemės sklypų kadastro duomenų bylas;

2) panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) 2012 m. liepos 11 d sprendimą Nr. 1SS-(7.5)-1239 (toliau – ir 2012 m. liepos 11 d. Sprendimas), kuriuo netenkintinas pareiškėjos skundas dėl NŽT Klaipėdos rajono skyriaus 2012 m. balandžio 30 d. Sprendimo panaikinimo;

3) įpareigoti atsakovą priimti įsakymą dėl pareiškėjos žemės sklypų, kurių kadastriniai Nr. 5558/0002:138 ir Nr. 5558/0002:124, esančių Klaipėdos rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) kaime, kadastrinių duomenų patikslinimo, servitutų ir specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nustatymo;

4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad 2012 m. kovo 30 d. NŽT Klaipėdos rajono skyriui pateikė prašymą patikslinti žemės sklypų kadastro duomenis pagal matininko A. K. parengtas žemės sklypų kadastro duomenų bylas, neįtraukiant elektros perdavimo oro linijos bei jos apsaugos zonų bei (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuoto keliuko. NŽT Klaipėdos rajono skyrius 2012 m. balandžio 30 d. Sprendimu atsisakė patikslinti žemės sklypų kadastro duomenis. Šį sprendimą pareiškėja apskundė NŽT, kuri 2012 m. liepos 11 d. Sprendimu skundo netenkino. Pareiškėjos teigimu, įsigyjant žemės sklypus iš skirtingų žemės sklypų savininkų ir skirtingu metu, nei pirkimo-pardavimo sutartyse, nei žemės sklypų paženklinimo-parodymo aktuose bei pirminiuose abrisuose nebuvo pažymėta 10 kV elektros perdavimo oro linija. Teigė, jog ši linija atsirado neteisėtai, jai nebuvo nustatyti jokie servitutai ir specialiosios žemės naudojimo sąlygos. Manė, kad specialiosios žemės naudojimo sąlygos gali būti įrašytos vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymu (toliau – ir Žemės įstatymas), t. y. patvirtinus naują teritorijų planavimo dokumentą ar jo patikslinimą, atlyginant pareiškėjai nuostolius, atsiradusius dėl žemės sklypų naudojimo apribojimų. Žemės sklype esančių įrenginių išmontuoti ir perkelti neįmanoma, todėl būtina nustatyti atlygintiną servitutą ir specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, atlyginant padarytą žalą. Taip pat pabrėžė, jog žemės sklypo plane neteisėtai įbraižytas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuotas keliukas. Nurodė, kad skundžiami sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio nuostatų, nes jie be motyvų ir argumentų, priimti pažeidžiant nustatytus terminus ir informavimo procedūras, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnio nuostatas, kadangi suvaržytos pareiškėjos teisės laisvai naudoti, disponuoti ir valdyti savo žemės sklypus.

Šalies argumentai

Pareiškėja, kreipdamasi į NŽT Klaipėdos rajono skyrių ir į NŽT savo prašyme kėlė priešingą reikalavimą, t. y. pareiškėja prašė ne nustatyti servitutus ir specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, tačiau patikslinti žemės sklypų kadastro duomenis, neįtraukiant elektros oro linijos ir jos apsaugos zonų bei (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemėtvarkos projekte suprojektuoto 5 metrų kelio. Pagal atsakovo atsiliepimą į skundą ir atstovės paaiškinimus teismo posėdyje nustatyta, kad ginčo dėl šio pareiškėjos prašymo nėra. Pareiškėjos prašymas patikslinti žemės sklypų kadastro duomenis nebuvo tenkintas dėl to, kad pareiškėja nesutiko šiuos duomenis patikslinti pagal matininko A. K. parengtas žemės sklypo kadastro duomenų bylas. Jau buvo minėta, kad pareiškėjai priklausantiems žemės sklypams nustatytas įstatyminis servitutas, todėl jo nustatyti papildomu administraciniu aktu ar sandoriu nėra reikalinga. Taigi nenustačius, kad atsakovas atsisakė ar atsisako atlikti pareiškėjos prašomus veiksmus, nėra pagrindo atsakovą įpareigoti atlikti minėtus veiksmus. Nurodė CK 4.129 straipsnį ir pažymėjo, kad Elektros energetikos įstatymui visiems energetikos objektams, įrengtiems kitų savininkų žemėje iki 2004 m. liepos 10 d., buvo nustatytas įstatyminis servitutas ir nebuvo nustatyta prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui.

Pareiškėja S. M. apeliaciniu skundu (b. l. 161-167) prašo: 1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu spręsti, ar Elektros energetikos įstatymo 75 straipsnio 3 dalyje nustatant atgaline data įstatyminius neatlygintinius servitutus privačiuose žemės sklypuose neturint jokių valdymo ar disponavimo teisių, nesuderinus ir neatlyginus nuostolių su privačių žemės sklypų savininkais, prieš tai neįregistravus specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų Registrų centre, kurios taikytinos šioje byloje, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės bei teisingumo principams, ir sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą iki Konstitucinis Teismas išnagrinės šį prašymą; 2) panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 19 d. sprendimą; 3) spręsti klausimą dėl bylos perdavimo bendrosios kompetencijos teismui.

Apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas (ABTĮ 142 str. 2 d. 5 p.). Nurodo, jog privačiam žemės sklypui servitutai administraciniu aktu gali būti nustatomi tik Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktuose įtvirtintais atvejais, kurie neapima teismo ginčijame sprendime deklaruojamų įstatyminių servitutų, t. y. Klaipėdos apskrities sprendimais numatytų, bet neįregistruotų servitutų pagrindu. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nepagrįstai teigiama, jog nagrinėjamu atveju servitutai nustatyti įstatymo, t. y. Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Pabrėžia, kad nurodytoje įstatymo normoje nustatytas vienas iš atvejų, kai servitutas nustatomas administraciniu aktu, tai atitinka CK 4.127 straipsnio 1 dalį. Teigia, jog servitutų numatymas Klaipėdos apskrities viršininko sprendimais administraciniu aktu pirmiems žemės sklypų savininkams, t. y. neįregistravus, negali sutapti su servituto nustatymu įstatymu. Mano, jog nagrinėjamu atveju servitutai gali būti nustatomi tik teismo sprendimu pagal CK 4.126-4.129 straipsniuose numatytas taisykles. Dėl to pareiškėja turėdama teisę kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti atlygintiną servitutą bei atlygintinas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas teismo sprendimu. Remiasi CK 4.126 straipsniu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartimi byloje Nr. 3K-3-246/2005. Teigia, jog teismas turėjo vertinti prašomų nustatyti servitutų būtinumą ir proporcingumą, jų įtaką tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisių apimčiai, ar be servitutų neįmanoma normaliomis sąnaudomis naudoti viešpataujančiojo daikto pagal paskirtį ir kt. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjos skundo reikalavimas buvo nustatyti ginčo servitutus teismo sprendimu, todėl pirmosios instancijos teismas skundą išnagrinėjo nepagrįstai, kadangi kilo abejonių, jog ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui. Tokiais atvejais byla perduodama pagal rūšinį teismingumą (ABTĮ 21 str. 2 d., 4 d. ir 142 str. 2 d. l p.), todėl teismas privalėjo spręsti klausimą dėl bylos rūšinio teismingumo. Atsižvelgdama į tai, pareiškėja prašo teismo kreiptis į specialiąją teisėjų kolegiją ir spręsti rūšinio teisingumo klausimą.

Pareiškėjos teigimu, iš teismo sprendimo neaišku, kokie servitutai jos žemės sklypams yra nustatyti – įstatyminiai Klaipėdos apskrities viršininko sprendimais, vadovaujantis Žemės įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi ar 23 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktuose numatyta tvarka, ir ar jie turi būti registruojami Nekilnojamo turto registre, ar ne. Taip pat iš priimto teismo sprendimo neaišku, kodėl atsakovai nepatikslino jos žemės sklypų kadastrinių matavimų duomenų, jeigu nustatyti įstatyminiai servitutai, kurie nereikalauja jos sutikimo, t. y. kodėl atsakovai neįpareigoti patikslinti jos žemės sklypų kadastrinius duomenis. Pažymi, kad iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus servitutą, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymas (CK 4.124 str. 2 d.). Teigia, kad neįregistruotas servitutas nesukelia teisių ir pareigų nei viešpataujančiojo, nei tarnaujančiojo daikto savininkams. Remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-39/2011, 2010 lapkričio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2010. Pabrėžia, kad tam, jog administraciniu aktu nustatytas servitutas sukeltų daiktinių santykių subjektams teises ir pareigas, turi būti dviejų juridinių faktų sudėtis – priimtas servitutą nustatantis administracinis aktas ir įregistruotas servitutas.

Teigia, jog ginčijame sprendime teismas neįvertino to, kad parengtas (duomenys neskelbtini) kadastrinės vietovės žemėtvarkos projektas ir jo papildymai, kurie patvirtinti Klaipėdos apskrities viršininko įsakymais, bet iki šios dienos neįregistruoti Teritorinių planavimo dokumentų Registre, negali sukelti daiktinių teisių. Be to, žemėtvarkos projekte ir jo papildymuose nesuformuoti pareiškėjos ir gretimybėse esantys žemės sklypai. Dėl to teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas pateikė prašymą dėl įrodymų išreikalavimo, bet teismas į tai neatsižvelgė. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog servitutas ir naudojimo sąlygos yra nustatyti įstatymu. Pažymi, kad Elektros energetikos įstatymas nenumato, jog visiems energetikos objektams, įrengtiems kitų savininkų žemėje iki 2004 m. liepos 10 d. yra nustatytas įstatyminis servitutas, ir nebuvo nustatyta prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančio daikto savininkui. Pareiškėjos manymu, tai prieštarauja Žemės įstatymo 22 straipsnio 7 daliai, 23 straipsnio 2 dalies 1, 3, 4 punktams, Konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsnio l daliai, CK bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 2.1 punktui. Nesuprantamas teismo argumentas, kodėl atsakovas atsisakė priimti įsakymą dėl kadastrinių duomenų patikslinimo, jeigu minėti teisiniai institutai nustatyti įstatymu.

Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog skundžiami administraciniai aktai atitinka Viešojo administravimo įstatymo nuostatas. Be to, nors teismas ir konstatavo, kad pažeisti skundžiamų sprendimų tyrimo terminai, atskiros nutarties pagal ABTĮ 108 straipsnio 1 dalį nepriėmė. Pažymi, jog AB „Lesto“ nepateikė jokių įrodymų, kad linija pastatyta 1969 m. ir teismas, neįvertinęs ABTĮ 81 straipsnio nuostatų, nesiėmė visų priemonių nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir objektyviai, visapusiškai jas ištirti. Pažymi, kad nustatyti servitutai ir sąlygos negali būti registruojami viešame registre, nes tai pažeistų Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 2 dalį. Toks servitutų įregistravimas reikštų naujų servitutų registravimą, bet nauji servitutai gali būti nustatomi tik teismo sprendimu pagal CK 4.126 straipsnį, kuriame nustatytų sąlygų (būtinumo ir proporcingumo) pirmosios instancijos teismas neįvertino, kadangi nagrinėjimu atveju šalių ginčas kilo dėl servituto nustatymo. Tokiu atveju teismas privalėjo iš naujo vertinti prašomų įregistruoti servitutų įtaką atsakovo turimai nuosavybės teisės prigimčiai, ar dėl tokio servituto nustatymo atsakovas nepatirs nuostolių, kuriuos reikia atlyginti (CK 129 str.). Teismas privalėjo teikti pirmenybę pareiškėjos nuosavybės teisių apsaugai, bet ne atsakovų ar trečiųjų asmenų teisėms. Nagrinėjamos bylos atveju aktualus Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintas servitutų ir sąlygų nustatymo atvejis, tačiau jie per klaidą neįregistruoti Nekilnojamojo turto registre, kai apskrities viršininkas savo sprendimu (administraciniu aktu) Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius turėjo teisę nustatyti servitutus ir specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, t. y. elektros oro linijos apsaugos zonas valstybinės žemės sklypams, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomi grąžinti, perduoti ar suteikti nuosavybėn neatlygintinai, parduoti ar kitaip perleisti. Ta pati nuostata pakartota Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtintų Žemės servitutų nustatymo administracinių aktų taisyklių 2.1 punkte. Byloje nustatytų aplinkybių kontekste darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė, kad pareiškėjos prašomi įregistruoti servitutai ir sąlygos ginčo sklypuose nustatyti administraciniu aktu.

Pareiškėjos teigimu, Elektros energetikos įstatymo straipsnių nuostatos (73 str. 3 d.), kuriomis suteikiamas įstatymo galiojimas atgaline data, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui ir 46 straipsnio 1 daliai. Remiasi Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. nutarimu, 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu. Teigia, jog abejotina, ar įtvirtintas teisinis reglamentavimas teisingai, maksimaliai ir proporcingai suderina nurodytų asmenų grupių teises ir interesus, ar juo nėra suteikiamas nepagrįstas prioritetas AB „Lesto“, kartu neproporcingai paneigiant jos kaip žemės sklypo savininko nuosavybės teises, interesus, nepagrįstai apribojant jos teisę į nuosavybę, ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą. Pareiškėjos manymu, egzistuojant CK normose įtvirtintam teisiniam reglamentavimui, kyla abejonių dėl Elektros energetikos įstatymo 75 straipsnio 3 dalyje nustatomo įstatyminio servituto, kuriuo suteikiama atgaline data privačiuose žemės sklypuose nustatyti servitutus be nuosavybės savininko sutikimo, taikant neteisėtus apribojimus ir dėl kažkieno padarytų klaidų, taip nesudarant sąlygų sutvarkyti aptarnaujamus įrenginius ir įregistruoti teisinius institutus įstatymo nustatyta tvarka, kad būtų suderinti ir nuosavybės savininko (tarnaujančio daikto) interesai, ir šių objektų viešpataujančio daikto interesai. Mano, kad Elektros energetikos įstatymo 75 straipsnio 3 dalies nuostata prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, nes sudaro galimybę asmeniui, kuriam nustatomas įstatyminis servitutas, negauti jokio atlygio už jo nuosavybės suvaržymą, o kompensacijos dydžio nenustato joks subjektas, kurio naudai yra nustatomas servitutas, t. y. žemės savininko ne tik suvaržomos teisės į jo turimą nuosavybę, bet ir užkertamas kelias gauti teisingą ir sąžiningą atlygį už jo nuosavybės suvaržymą. Taip pat mano, kad minėta nuostata prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, kurioje numatyta, jog nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Pareiškėjos nuomone, galima teigti, kad valstybė neužtikrina Konstitucijos 23 straipsnio ir 46 straipsnio 1 dalies nuostatų. Šios išvados nepaneigia aptariamose teisės normose numatyta galimybė jai ir AB „Lesto“ susitarti kitaip, nei tai numatyta Žemės įstatymo 22 straipsnio 9 dalyje, 23 straipsnio 8 dalyje, 2 dalies l, 3 ir 4 punktuose, nustatant žemės servitutus sutartimis, nes pagal įtvirtintą teisinį reglamentavimą teisėtas žemės savininkas yra saistomas AB „Lesto“ valios. Teigia, jog įtvirtintas teisinis reglamentavimas disonuoja su sutarties laisvės principu, teise šalims savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, faktiškai eliminuoja teisėto žemės savininko ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą dėl atlygintino servituto sutarties ar teismo sprendimo objektu esančios žemės, kuri priklauso nuosavybės teise jai, nes, nesant suderintos šalių valios arba esant ginčui, šalis saisto servituto sutartyje ar teismo sprendime nustatytos teisės ir pareigos. Dėl šių priežasčių skundžiamas teismo sprendimas dėl nustatyto įstatyminio servituto jos žemės sklype yra neteisėtas, jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.