Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. Y. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, (iki reorganizavimo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo) dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 7 d. iki 2019 m. sausio 15 d. ir dėl to kilusios 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas pažymi, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje H. Y. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Lukiškių TI-K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K kamerose jam nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma - 3,6 kv. m vienam asmeniui.

EŽTT 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (žr., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Muršič prieš Kroatiją byloje EŽTT pabrėžė, kad tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis negu 3 m² bendroje kameroje, ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tais atvejais, kai kaliniams yra užtikrinamas nuo 3 m² iki 4 m² gyvenamasis plotas, ne tik mažas gyvenamasis plotas yra rodiklis vertinant įkalinimo sąlygų tinkamumą. Tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas gali būti nustatytas, atsižvelgus į kitus netinkamo įkalinimo sąlygų aspektus, ypač susijusius su galimybėmis mankštintis lauke, natūralaus apšvietimo ar oro nepakankamumu, ventiliacijos trūkumu, netinkama vidaus temperatūra, privataus tualeto nebuvimu bei esminių sanitarinių ir higienos reikalavimų pažeidimu. Tais atvejais, kai bendroje apgyvendinimo erdvėje vienam kaliniui tenka daugiau kaip 4 m², ploto trūkumo problema nekyla, tačiau EŽTT vertinimui dėl įkalinimo sąlygų atitikties Konvencijos 3 straipsniui yra svarbūs kiti fizinių kalinimo sąlygų aspektai. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Nors pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 7 d. iki 2019 m. sausio 15 d., tačiau byloje esanti kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelė patvirtina, kad į Lukiškių TI-K pareiškėjas atvyko 2017 m. gruodžio 9 d., taigi byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 9 d. iki 2019 m. sausio 15 d. (b. l. 23). Teismas, įvertinęs šiuos įrodymus, daro išvadą, kad minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimas nebuvo pažeistas. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad minimalaus asmeniui tenkančio ploto norma – 3,6 kv. m – nebuvo pažeista.

Pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1 – 1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.). Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Byloje esančiame Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime dėl pareiškėjo skundo (b. l. 41–43) nurodyta, kad tam tikrose kamerose yra įrengtos sanitarinių mazgų patalpos kaip atskiros kabinos su durimis, tačiau pareiškėjas nurodytose patalpose nebuvo laikomas. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime taip pat nurodyta, kad gerinant asmenų laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti pakabintos užuolaidos, kurios pilnai uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas, kuomet sanitarinis mazgas atitveriamas užuolaida ar sienele, nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą (LVAT 2016 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016). Tualetą atskiriantis audeklas negali būti laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų (žr. 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas daro išvadą, kad šios aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad privatumo apsauga yra netinkama.

Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, tačiau, remiantis naujausia LVAT praktika, net ir tada negalima teigti, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo užtikrinta, kadangi pareiškėjo teisė į privatumą vis vien galėjo būti pažeidžiama fragmentiškai, net ir nekalint kartu su kitais asmenimis (LVAT 2019 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-l 75-438/2019).

Atsižvelgęs į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir nurodytą teismų praktiką, teismas konstatuoja, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaidomis ir 1,5 m sienele neužtikrina visapusiškos asmens privatumo apsaugos tiek nuo kameros, tiek nuo priežiūros akutės bei įeinančių prižiūrėtojų, todėl Lukiškių TI-K veiksmai negali būti laikomi teisėtais. Įvertinus byloje esančius įrodymus darytina išvada, kad pareiškėjas 402 paras laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 9 d. iki 2019 m. sausio 15 d. buvo laikomas kamerose vienas arba su kitais asmenimis, neužtikrinant jo privatumo, t. y. tokiose, kuriose sanitarinis mazgas nuo bendro gyvenamojo ploto atskirtas nepakankamo aukščio sienele arba užuolaida.

Pareiškėjas teigia, kad kamerose nėra ventiliacijos, drėgna, dėl to čiužiniai pūva, veisiasi parazitai, oras nešvarus, trūko gryno oro. Be to, pareiškėjas teigia, kad kamerose nėra užtikrinama tinkamas dirbtinis ir natūralus apšvietimas.

Higienos norma 134:2015 įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 punktas). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas). Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val (15 punktas) Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (16 punktas). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas). Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (Toliau – ir Taisyklės) 14.3 įtvirtinta, kad kameroje turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Taisyklių 14. 1 papunktyje įtvirtinta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose Nr. 125, 177, 185, 152, 365, 366, 223. Byloje yra pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Lukiškių TI-K atliktų patikrinimų aktai (b. l. 61–89). 2018 m. rugpjūčio 23 d. patikrinimo akte (b. l. 61–63) nustatyta, kad kameroje Nr. 152 dirbtinė apšvieta buvo 129 lx ir tai neatitiko Higienos normos 134:2015 14 punkto reikalavimų, taip pat nustatyta, kad oro judėjimo greitis kameroje Nr. 125 ir Nr. 152 neatitiko Higienos normos 134:2015 16 punkto reikalavimo. 2018 m. rugsėjo 6 d. grįžtamuoju patikrinimo aktu (b. l. 70–71) nustatyta, kad pažeidimai buvo pašalinti. 2018 m. rugpjūčio 16 d. patikrinimo akte (b. l. 72–74) nustatyta, kad kameroje Nr. 366 buvo 145 lx ir tai neatitiko dirbtinės apšvietos normos. Šis trūkumas pašalintas 2018 m. rugsėjo 4 d. (b. l. 79).

Teismas daro išvadą, kad tam tikrais laikotarpiais, tam tikrose kamerose pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu buvo nustatyti nežymūs higienos normų neatitikimai, tačiau konstatuotina, kad tokie pažeidimai niekaip negalėjo sukelti pareiškėjui itin didelių neigiamų išgyvenimų, kurie turėtų būti kompensuojami priteisiant neturtinės žalos atlyginimą. Pavyzdžiui, kameroje Nr. 152, kurioje buvo nustatyta nepakankama dirbtinė apšvieta ir oro judėjimo greitis, pareiškėjas buvo laikomas nuo 2018 m. gegužės 9 d. iki 2018 m. liepos 4 d.; kameroje Nr.125 ir Nr. 366 - pareiškėjas buvo laikomas tik po vieną parą, šie neatitikimai buvo nedelsiant, juos nustačius, pašalinti, todėl nėra pagrindo teigti, kad jie būtų sukėlę tokį kentėjimo lygį, kuris galėtų būti įvertintas priteisiant neturtinės žalos atlyginimą.

Be to, iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjo argumentai dėl prastos ventiliacijos, drėgmės, apšvietimo ir pelėsio su parazitais buvimo yra abstraktaus pobūdžio, kadangi pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė savo teiginius, jų nesukonkretindamas ir pagrįstai neįrodydamas, kad būtent dėl to jam kilo neturtinė žala. Tokie teiginiai nėra nustatyti atliktais patikrinimais. Be to, pavyzdžiui, kamerose Nr. 125, 152 vizualiai matomų pelėsių nebuvo nustatyta (b. l. 61–63); byloje esantis nuolatinio graužikų ir nariuotakojų stebėjimo žurnalo išrašas (b. l. 30–33) patvirtina, kad parazitų stebėsena ir naikinimas buvo periodiškai atliekami, o pareiškėjo teiginiai, jog nebuvo užtikrintas gryno oro kiekis ir natūralus apšvietimas kamerose laikytini nepagrįstais, kadangi Higienos norma 134:2015 tokio rodiklio nenumato, be to, pareiškėjas nenurodė, kokiu būdu apskaičiavo gryno oro kiekį bei natūralios šviesos patekimą. Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime dėl pareiškėjo skundo (b. l. 41–43) nurodyta, jog kamerose yra sudaryta galimybė jas vėdinti per langus, jie lengvai atidaromi. Nors byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas su įvairiais skundais kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, tačiau ne dėl nusiskundimų, kuriuos dėsto skunde teismui ir dėl kurių prašo neturtinės žalos atlyginimo.

Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę. Iš byloje pateiktų pareiškėjo judėjimo Lukiškių TI-K duomenų matyti, kad pareiškėjas įvairiais laikotarpiais buvo skirtingose kamerose. Savo ruožtu pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų ar reikšmingų aplinkybių, kurios leistų daryti nekvestionuojamą išvadą, kad pareiškėjas patyrė tikrai didelius nepatogumus ar kitokius išgyvenimus higienos normų neatitikimo. Atsižvelgus į aptartas aplinkybes ir tokio pobūdžio bylose nustatytą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl patirtos žalos, kilusios dėl higienos normų neatitikimo, pripažintini abstrakčiais ir deklaratyviais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl Lukiškių TI-K neatitikimo higienos normų reikalavimams atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo teigimu, jam turėjo priklausyti 8 valandos pasivaikščiojimo per dieną, kai tuo tarpu jam tekdavo tik 1,5 val.

Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą antrojo bendrojo pranešimo Nr. CPT/Inf(92)3 47 punkte nustatytas 8 valandų terminas yra taikomas ne pasivaikščiojimui gryname ore, o įvairiai veiklai kalinimo metu. 48 punkte nustatyta, kad 1 valandos per dieną pasivaikščiojimas yra pakankamas. BVK 103 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistieji šio Kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtina, kad nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio Kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Įvertinus teisės aktų nuostatas darytina išvada, kad pareiškėjo teiginiai, jog jam turėjo būti suteikta galimybė 8 valandas praleisti ne kameroje, yra nepagrįsti. Pagal minėtus teisės aktus pareiškėjui priklauso 1 valanda pasivaikščiojimo lauke. Bylos medžiaga nepatvirtinta, kad Lukiškių TI-K šios savo pareigos neįgyvendintų ar įgyvendintų ją netinkamai, priešingai pareiškėjas nurodo, kad jam buvo suteikiama 1,5 val. pasivaikščiojimas, todėl pareiškėjo argumentas atmetamas.

Skunde nurodoma, kad dažnai Lukiškių TI-K nebuvo šilto (karšto) vandens ir nebuvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau, kaip kartą per savaitę. Lukiškių TI-K nėra įrengtų vandens šildymo sistemų, vykstant remonto darbams nėra užtikrintos galimybės nusiprausti kitur.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktas nurodo, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Atsakovės atstovas pateikė duomenis, kad, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 1-264, asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše. Higienos normos HN 134:2015 18 punkte įtvirtinta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo patalpas.

Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime nurodyta, kad dušinės maišytuvas techniškai tvarkingas, karšto bei šalto vandens tiekimo sistema veikia. Į dušus nuolat tiekiamas karštas vanduo. Dušo patalpos kiekvieną dieną yra valomos naudojant dezinfekcijos priemones. Lukiškių TI-K nurodė, kad dušinėse yra skystas muilas ir plaukų šampūnas – įrengti kūno ir plaukų prausiklio dozatoriai. Darytina išvada, kad Lukiškių TI-K veiksmais, kuriais pareiškėjui užtikrinama teisė vieną kartą per savaitę išsimaudyti karštu vandeniu po dušu 15 minučių, atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti kokius nors netinkamus atsakovės atstovo veiksmus. Pareiškėjo teiginiai, jog karšto vandens duše dažnai nebūdavo, laikytini abstraktaus pobūdžio, kadangi pareiškėjas nenurodė, kuriomis konkrečiomis dienomis patyrė šiuos nusiskundimus, kuriais laikotarpiais, nenurodė, jog būtų kreipęsis dėl šių nusiskundimų į Lukiškių TI-K. Lukiškių TI-K, pateikus paaiškinimus apie šių nuostatų laikymąsi, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde teigia, kad Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinamas pakankamas užimtumas.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 42 straipsnyje numatyta, kad suimtiesiems taikomos pagrindinės užimtumo formos yra šios: socialinis ir teisinis švietimas; suimtųjų socialinių ir dvasinių poreikių tenkinimas; pagalba sprendžiant suimtųjų problemas; kultūros, sporto ir kiti renginiai.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K pareigūnus ar administraciją, norėdamas dalyvauti socialinės reabilitacijos ar kitose užimtumo programose, renginiuose, kad teikė Lukiškių TI-K administracijai prašymus, o pastaroji jų netenkino. Pareiškėjo teiginiai dėl nepakankamo užimtumo yra abstraktūs, nedetalizuoti, pareiškėjas nenurodė, kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas. Pažymėtina, jog pareiškėjas skunde teismui neteigė, kad jis kreipėsi į Lukiškių TI-K su atitinkamais prašymais, o įstaigos administracija į šiuos pareiškėjo prašymus nereagavo ar jų nepagrįstai netenkino. Lukiškių TI-K pateikė įrodymus, jog Lukiškių TI-K vykdo įvairias programas ir priemones: naujai atvykusių į Lukiškių TI-K nuteistųjų adaptacijos programą; ŽIV/AIDS ir narkomanijos prevencijos priemones; pozityvaus užimtumo priemones; kompiuterinio raštingumo programą; kriminalinės subkultūros apraiškų prevencijos programą. Nuteistieji turi galimybę žaisti stalo tenisą, krepšinį bei tinklinį; darbo, poilsio ir švenčių dienomis išvedami į Laisvalaikio užimtumo patalpas. Vyksta užsiėmimai „Biblijos valanda“, Šv. Mišios, koncertai, renginiai. Įgyvendinant socialinės reabilitacijos programas, bendravimas su nuteistaisiais vykdomas nuolat, tiek tarnybiniuose kabinetuose, tiek gyvenamojoje kameroje.

Kaip matyti iš pateiktų įrodymų, Lukiškių TI-K ėmėsi visų reikiamų priemonių bei aktyvių veiksmų, kad būtų sudarytos galimybės kuo ilgesnį laiką praleisti aktyviai, sąlygos aktyviai veiklai buvo sudarytos, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jo prašymai būtų buvę netenkinami, taigi, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K neatliko jokių neteisėtų veiksmų užtikrindama pakankamą užimtumą, todėl pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Įvertinęs anksčiau nustatytus pažeidimus, o būtent, kad pareiškėjui 402 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas nors kamerose ir buvo laikomas vienas arba su kitu asmeniu, tačiau netinkamai atskyrus sanitarinį mazgą nuo prižiūrėjimo akutės ir tokie pažeidimai buvo tęstiniai bei ilgalaikiai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 800 Eur suma ir tokia suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti, taip pat tokia priteistina suma atitinka naujausią LVAT praktiką. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, taip pat nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų piktybiškai nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo prašoma 30 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo H. Y. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui H. Y. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.