Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Laima Ribokaitė, sekretoriaujant Rasai Kvartūnaitei, dalyvaujant ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atstovams R. L., M. Z., atsakovei I. R., išvadą teikiančios institucijos atstovei S. S.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovams I. R., K. R., A. R., J. R., E. R., R. R. dėl iškeldinimo, kurioje trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ieškovo pusėje, – Vilniaus miesto savivaldybės administracija, išvadą byloje teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškinyje nurodyta, kad gyvenamosios patalpos , (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. 2003-11-17 UAB „Naujamiesčio būstas“ ir Ž. C. pasirašė Manevrinio butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartį terminuotam naudojimui iki 2004-11-17, kurios pagrindu nuomotojas suteikė gyvenamąsias patalpas nuomininkui ir jo šeimos nariams. Iš Vilniaus miesto gyventojų registro išrašo apie asmenis matyti, kad nuomininkė Ž. C. nuo 2012-05-15 išvyko į užsienio valstybę Jungtinę Karalystę. Įmonės darbuotojai 2014-09-09 patikrinimo metu nustatė, kad Patalpose gyvena I. R., jos sutuoktinis K. R. bei keturi jų mažamečiai vaikai – A. R. (gim. 2001-05-16), J. R. (gim. 2010-01-16), E. R. (gim. 2002-03-09) ir R. R. (gim. 2003-03-15). I. R. buvo įteiktas įspėjimas geranoriškai per 12 dienų atlaisvinti savavališkai užimtas patalpas. Atsakovė 2014-09-09 kreipėsi į ieškovą su prašymu leisti atidėti išsikėlimą iš Patalpų, nes yra užsiregistravusi priėmimui pas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vadovybę dėl būsto problemų. Ieškovo pabrėžta, kad 2014-09-12 vykusiame gyventojų priėmime, taip pat dalyvaujant SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atstovui, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinio būsto skyriaus vedėjas rezoliucija nurodė I. R. savavališkai užimtas patalpas atlaisvinti geranoriškai. Atsakovai patalpų neatlaisvino, iki šiol jose gyvena be jokio teisinio pagrindo, todėl teikiamas ieškinys dėl iškeldinimo.

Atsakovai nepateikė atsiliepimo į ieškinį.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė teismui išvadą, kurioje nurodė, kad I. R. ir K. R. kartu su nepilnamečiais vaikais A. R. (gim. 2001-05-16), J. R. (gim. 2010-01-16), E. R. (gim. 2002-03-09) ir R. R. (gim. 2003-03-15) gyvena Vilniaus miesto savivaldybei priklausančiame trijų kambarių bute , (duomenys neskelbtini). Skyrius neturi duomenų, kad atsakovai netinkamai vykdytų tėvų pareigas (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11, 21 straipsniai), jų šeima nėra įrašyta nei į Vilniaus miesto socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, sąrašą, nei į Vilniaus miesto socialinių įgūdžių stokojančių šeimų, auginančių vaikus, sąrašą.

Teismo posėdyje ieškovo atstovai palaikė ieškinio reikalavimus ir prašė ieškinį tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad gyvenamosios patalpos , (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei; jas patikėjimo teise valdo ieškovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“.

2003-11-17 tarp UAB „Naujamiesčio būstas“ ir Ž. C. buvo sudaryta terminuota Manevrinio butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartis Nr. E3-14-(8.18), pagal kurią gyvenamosios patalpos , (duomenys neskelbtini), iki 2004-11-17 išnuomotos nuomininkei ir jos šeimos nariams. Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, Ž. C. 2012-05-15 deklaravo išvykimą į Jungtinę Karalystę.

2014-09-09 buto patikrinimo akte nustatyta, kad bute , (duomenys neskelbtini), faktiškai gyvena I. R. ir K. R. kartu su nepilnamečiais vaikais A. R., J. R., E. R. ir R. R..

2014-09-09 ieškovas įteikė atsakovei I. R. įspėjimą geranoriškai per 12 dienų atlaisvinti butą , (duomenys neskelbtini).

2014-09-09 prašymu atsakovė pateikė prašymą leisti atidėti jos ir jos šeimos narių iškeldinimą iš ginčo gyvenamųjų patalpų.

Netenkinus atsakovės prašymo, 2014-12-07 vykusiame Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento posėdyje nutarta pritarti teikti ieškinį dėl atsakovų iškeldinimo.

Dėl atsakovų iškeldinimo

Tam, kad būtų teisėtas pagrindas gyventi savivaldybės gyvenamojoje patalpoje, turi būti sudaryta savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartis (Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 straipsnio 3 dalis; CK 6.576 straipsnis). Savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartis sudaroma raštu, savivaldybės institucijos priimto sprendimo pagrindu (Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 straipsnio 3 dalis; CK 6.577 straipsnio 1 dalis, 6.579 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo patalpos buvo išnuomotos Ž. C., kuri 2012-05-15 išvyko į Jungtinę Karalystę. Pagal CK 6.609 straipsnio 3 dalį, kai nuomininkas, jo šeimos nariai ir buvę šeimos nariai išvyksta gyventi kitur, gyvenamosios patalpos nuomos sutartis laikoma nutraukta nuo išvykimo dienos.

Šiuo metu ginčo patalpose faktiškai gyvena atsakovai I. R. ir K. R. kartu su nepilnamečiais vaikais. Bylos duomenimis, su atsakovais I. R. ir K. R. ginčo gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis sudaryta nebuvo, jie nėra įstatymų nustatyta tvarka deklaravę savo gyvenamosios vietos nurodytuose butuose.

CK 6.612 straipsnyje nustatyta, kad savavališkai užėmę gyvenamąją patalpą, t. y. įsikėlę į ją be nuomos sutarties, asmenys iškeldinami teismo tvarka ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama.

Siekiant nustatyti šalių interesų pusiausvyrą bylose dėl iškeldinimo iš gyvenamojo būsto, vertintina žmogaus teisė į būsto neliečiamybę, nepriklausomai nuo to, ar asmuo būste apsigyveno laikydamasis nustatytos tvarkos. Žmogaus teisė į būsto neliečiamybę įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje. Pagarbos šiai teisei principas taip pat įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje. Dėl asmens teisės į būsto neliečiamybę Europos Žmogaus Teisių Teismo yra pasisakyta, kad Konvencijos 8 straipsnio prasme ginamo asmens „būsto“ sąvoka yra autonominė, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą. Tokios pozicijos nuosekliai laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 201002-09 nutartį civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. A. S., L. R., A. Ž., bylos Nr. K-3-51/2010; 2008-04-29 nutartį civilinėje byloje AB „Lietuvos geležinkeliai“ v. G. D., bylos Nr. 3K-3-249/2008).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ilgalaikis socialinio būsto patalpų faktinis naudojimas, jas remontuojant, prižiūrint, atsiskaitant už atitinkamas komunalines paslaugas, nors nesukuria teisės į nuomą, bet suformuoja pareigą vietos savivaldos institucijai spręsti tokių asmenų teisės į būstą klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į teisines galimybes užtikrinti teisę į būstą, ypač jeigu šios teisės apsauga taikoma nepilnamečiams vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002-12-16 nutartis civilinėje byloje O. K. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-1547/2002, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-25 nutartis civilinėje byloje I. V. ir E. V. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-410/2010).

Nagrinėjamu atveju vykusio teismo proceso metu atsakovei I. R. buvo sudaryta ne viena galimybė pasirūpinti tinkamu atstovavimu (CPK 161 straipsnis), pateikti įrodymus dėl atsakovų teisės į socialinį būstą. Tam bylos nagrinėjimas buvo atidėtas tris kartus. Atsakovė teismo proceso metu nepateikė jokių įrodymų, kad ėmėsi konkrečių priemonių teisei į būstą įgyvendinti.

Aptartų aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad teismo proceso metu atsakovams buvo sudarytos visos įmanomos protingos galimybės išsakyti savo poziciją dėl byloje pareikšto ieškinio, pateikti įrodymų jai pagrįsti, tačiau atsakovai nesiėmė jokių aktyvių veiksmų. Be to, teismas ne kartą priminė, kad, gyvenant ginčo Patalpose, turi būti mokami mokesčiai. Atsakovė, nurodžiusi, kad imsis priemonių skoloms už Patalpų nuomą ir komunalines paslaugas dengti, nepateikė įrodymų apie skolų dengimą. Ieškovo pateiktais duomenimis, skolos nedengiamos, jos toliau didėja.

Atsižvelgiant į kasacinio teismo formuojamą praktiką ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovai gyvenamosiose patalpose , (duomenys neskelbtini) gyvena be teisėto pagrindo. Esant tokioms aplinkybėms, ieškovas turi teisę reikalauti atsakovus iškeldinti (CK 6.612 straipsnis).

Minėta, kad, be atsakovų, ieškovas reikalauja iškeldinti ir keturis atsakovų nepilnamečius vaikus - A. R. (gim. 2001-05-16), J. R. (gim. 2010-01-16), E. R. (gim. 2002-03-09) ir R. R. (gim. 2003-03-15).

Siekiant nustatyti šalių interesų pusiausvyrą bylose dėl iškeldinimo iš gyvenamojo būsto, atsižvelgtina į vaikų teisių apsaugą, nes tai yra viešasis interesas. Taikant prievolių teisės normas, jos derinamos su šeimos teise, kurioje vaiko teisių apsauga pripažįstama prioritetine. Nepilnamečiai vaikai – viena iš labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių. Tarptautinė bendrija bei atskiros valstybės vaikams nustato padidintos teisinės apsaugos reikalavimus (Jungtinių Tautų vaiko teisių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnis). Dėl to, ginant vaikų teises, turi būti pasirenkamas toks racionalus sprendimo būdas, kad minimalios gyvenimo sąlygos, kurias jie turėjo, būtų išsaugotos. Įstatymas formuluoja bendrąjį principą, jog nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto. Šio principo įgyvendinimą turi užtikrinti vaiko tėvai, kiti teisėti atstovai, o jiems neišgalint – valstybė per savo institucijas. Kartu pažymėtina tai, kad vaiko teisių, kaip ir bet kurių teisių, negalima suabsoliutinti. Vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000-12-20 nutartis civilinėje byloje Prienų senelių globos namai v. R. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1365/2000). Taigi kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti protingą bei sąžiningą pusiausvyrą tarp vaikų interesų gynybos bei būsto, iš kurio reikalaujama išsikelti, savininko teisių bei teisėtų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-25 nutartis civilinėje byloje I. V. ir E. V. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-410/2010).

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė byloje išvadą, kurioje nurodyta, kad institucija neturi duomenų, jog atsakovai I. R. ir K. R. netinkamai vykdytų tėvų pareigas. Minėta, pareiga užtikrinti vaiko teisę į būstą pirmiausia tenka vaiko tėvams – atsakovams I. R. ir K. R..

Išanalizavus ir įvertinus šioje byloje surinktų įrodymų visumą, darytina išvada, kad nepilnamečių vaikų teisė į gyvenamąjį būstą negali paneigti ieškovo teisės nekliudomai naudotis jo patikėjimo teise valdomu turtu. Konstatuotina, kad pagal šioje konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, atsakovų iškeldinimas iš ieškovo patikėjimo teise valdomų gyvenamųjų patalpų nepažeidžia prioritetinio vaikų teisių apsaugos principo ir yra proporcinga priemonė ginant ieškovo, kaip socialinio būsto valdytojo, teises.

Ištyręs ir įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, teismas konstatuoja, kad atsakovai, gyvendami gyvenamosiose patalpose , (duomenys neskelbtini), be Vilniaus miesto savivaldybės sutikimo, nemokėdami mokesčių, pažeidžia buto savininko teisę savo nuožiūra valdyti, naudotis ir disponuoti nurodytu turtu (CK 4.37 straipsnis), o taip pat ir viešąjį interesą, nes savivaldybės gyvenamoji patalpa gali būti suteikiama tik įstatymų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nepateikta duomenų apie atsakovų veiksmus dėl teisės į ginčo gyvenamąsias patalpas įgyvendinimo, yra pakankamas pagrindas iškeldinti atsakovus iš būsto, kuriame jie gyvena savavališkai, t. y. nesudarę nuomos sutarties (CK 6.612 straipsnis).

Teismas pažymi, kad, esant šioje konkrečioje byloje nustatytoms aplinkybėms, atsakovų iškeldinimas pateisinamas pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio (teisė į būsto neliečiamybės gerbimą) reikalavimus, išaiškintus Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Atsakovų teisės į būstą apribojamas atliktas pagal įstatymą, turi teisėtą tikslą ir yra būtinas demokratinėje visuomenėje. Atsakovams taikomas apribojimas yra proporcingas siekiamam tikslui – socialiniame būste gali gyventi tik asmenys, pateikę įrodymus, pagrindžiančius teisę į tokį būstą, ir įstatymų nustatyta tvarka sudarę socialinio būsto nuomos sutartį bei mokantys atitinkamus mokesčius.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Patenkinus ieškinį, iš atsakovų I. R. ir K. R. ieškovo naudai lygiomis dalimis priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 3,39 Eur už registrų išrašus (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Ieškovas pagal įstatymą yra atleistas nuo žyminio mokesčio už pareikštą ieškinį mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Patenkinus ieškinį, iš atsakovų valstybės naudai lygiomis dalimis priteistinas už ieškinį mokėtinas žyminis mokestis, nuo kurio mokėjimo ieškovas buvo atleistas, – 31 Eur (CPK 80 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 7 dalis, 96 straipsnio 1 dalis).

Teismo proceso metu valstybė patyrė 6,60 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, kurios lygiomis dalimis priteistinos iš atsakovų I. R. ir K. R. į valstybės biudžetą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Apibendrinant, iš atsakovų valstybės naudai lygiomis dalimis priteistina iš viso 37,60 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96, 259, 260, 268, 270 straipsniais, teismas

nutarė:

patenkinti SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį.

Iškeldinti atsakovus I. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) K. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. R. (gim. 2001-05-16), J. R. (gim. 2010-01-16), E. R. (gim. 2002-03-09) ir R. R. (gim. 2003-03-15) su jiems priklausančiu turtu iš gyvenamųjų patalpų , (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.

Priteisti iš atsakovės I. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1,69 Eur (vieną eurą 69 ct), iš K. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) – 1,70 Eur (vieną eurą 70 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ (juridinio asmens kodas 124568293) naudai.

Priteisti iš atsakovų I. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir K. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 18,80 Eur (po aštuoniolika eurų 80 ct) bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą. Nurodytas sumas sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, AB banke „Swedbank“, įmokos kodas 5660. Mokėjimo kvitą būtina pateikti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.