Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Kazio Kailiūno ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų V. D. ir J. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. D. ir J. L. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir indėlių draudimo išmokų priteisimo, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė J. L. pagal 2011 m. rugsėjo 14 d. Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110914S990003 įsigijo 200 vnt. atsakovės BAB banko SNORAS (toliau – Bankas) obligacijų už 19 997,92 Eur. Ieškovas V. D. pagal 2011 m. spalio 26 d. Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111026S990006 įsigijo 300 vnt. Banko obligacijų už 29 999,79 Eur. Bankrutavus Bankui, obligacijos nebuvo išpirktos. Ieškovų teigimu, jie buvo suklaidinti Banko darbuotojų, nes nebuvo tinkamai informuoti, kad įsigytos obligacijos nėra draustos VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Jeigu būtų tai žinoję, obligacijų nebūtų įsigiję.Ieškovai prašė pripažinti šias obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis nuo sudarymo momento, kaip sudarytas dėl ieškovų apgaulės ir / arba ieškovų esminio suklydimo; taikyti restituciją ir konstatuoti, kad visi ieškovų pinigai, sumokėti pagal ginčijamas obligacijų pasirašymo sutartis, turi pinigų, esančių ieškovų banko sąskaitose, teisinį statusą; priteisti ieškovams šias indėlių draudimo išmokas: ieškovei J. L. – 19 981,70 Eur (68 992,82 Lt) indėlio draudimo išmoką; ieškovui V. D. – 29 975,46 Eur (103 499,28 Lt) indėlio draudimo išmoką; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 11 d. sprendimu ieškinį atmetė.Teismas nustatė, kad ieškovas V. D. buvo Banko klientas nuo 2011 m. spalio 26 d., o ieškovė J. L. – nuo 2007 m. spalio 25 d. Ieškovė su Banku buvo sudariusi penkis terminuotojo indėlio bei du terminuotojo indėlio pratęsimo sandorius. Visi pratęsimo sandoriai buvo sudaryti automatiniu būdu, ieškovei nepasirašant jokių papildomų susitarimų su Banku. Taigi, ieškovė jau ankščiau iki ginčijamo obligacijų įsigijimo sandorio turėjo patirties įsigyjant finansinius produktus Banke ir turėjo galimybę atskirti terminuotojo indėlio sutartį nuo obligacijų įsigijimo sutarties. Ieškovai pasirašydami Obligacijų pasirašymo sutartis patvirtino, kad visos sutarties sąlygos su jais buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jie su jomis sutiko ir jos išreiškė investuotojų valią. Prieš pasirašydami sutartį patvirtino, kad yra susipažinę su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka. Buvo supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes. Apie rizikos veiksnius, susijusius su investavimu į obligacijas, buvo informuojama obligacijų bazinio prospekto 1.3.1 punkte. Obligacijų pasirašymo sutartyje ieškovai savo parašu patvirtino, kad jie susipažino su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis. Teismo posėdyje ieškovai nurodė, jog sutarties iš esmės neskaitė, ją pasirašė pasitikėdami banko darbuotojais, kurie užtikrino, jog obligacijos yra draustos. Aplinkybė, kad ieškovai nesusipažino ar neskaitė pasirašytos sutarties, reiškia pačių ieškovų nerūpestingumą ir suklydimo nepateisinimą, juo labiau byloje nesant įrodymų, jog ieškovai būtų skubinami ar verčiami priimti atitinkamą sprendimą. Teismas pažymėjo, kad sutarties tekstas nedidelės apimties (vos vienas puslapis), todėl susipažinimas su sutarties turiniu nebūtų užtrukęs. Be to, ieškovams niekas netrukdė detaliau pasidomėti investavimo į obligacijas sąlygomis. Ieškovai teismo posėdyje iš esmės patvirtino, kad esminė aplinkybė, nulėmusi jų apsisprendimą sudaryti obligacijų sandorį ar jo nesudaryti, buvo siūloma didesnė palūkanų norma už obligacijas. Minėtos aplinkybės, teismo vertinimu, sudaro pagrindą konstatuoti, kad neigiamos tokio sandorio sudarymo pasekmės tenka būtent patiems ieškovams. Ieškovų asmeninių savybių ir kitų aplinkybių visuma, nustatinėjant suklydimo faktą, leidžia ieškovus prilyginti vidutiniams vartotojams. Tenkinti ieškovų reikalavimus remiantis tik tuo, kad jų profesija ir išsilavinimas su finansinių rinkomis nėra susiję, neatitiktų kasacinio teismo praktikoje suformuotų standartų dėl investuotojo asmeninių savybių vertinimo ir jų reikšmės analogiško pobūdžio sandorių nuginčijimo dėl suklydimo bylose. Byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovai butų buvę aktyviais veiksmais suklaidinti nepaliekant jiems sprendimo priėmimo alternatyvos, o tik reikalaujant sudaryti obligacijų įsigijimo sutartis. Be to, reikšminga ir ta aplinkybė, kad ieškovai dėl obligacijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia kreipėsi ne iškarto, paaiškėjus faktams apie Banko nemokumą ir veiklos sustabdymą, o žymiai vėliau. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendė, kad nėra pagrindo obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis kaip sudarytas iš esmės suklydus.Reikalavimą pripažinti ginčijamus sandorius kaip sudarytus dėl apgaulės teismas atmetė, nes ieškovai neįrodė, kad: i) sudarydami ginčijamą sandorį, jie turėjo klaidingas prielaidas apie egzistavusias esmines sandorio faktines aplinkybes; ii) atsakovė savo veiksmais darė įtaką, kad ieškovai nesuvoktų esminių sudaromų ginčijamų sandorių aplinkybių; iii) ieškovai nebūtų sudaręs ginčijamų sandorių, jeigu būtų žinoję, jog atsakovės vertybinis popierius – obligacijos –nėra draudžiamas indėlių draudimu; iv) ginčijamų sandorių sudarymą lėmė išimtinai atsakovės veiksmai nuslepiant esminę informaciją bei pateikiant tik atsakovei naudingą informaciją. Ieškovams neįrodžius, kad jie buvo suklaidinti atsakovės, laikytina, kad juo labiau jie neįrodė nei vienos iš pirmiau išvardintų aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad ieškovai buvo atsakovės apgauti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovai J. L. ir V. D. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:Teismas neįvertino Banko padarytų pažeidimų, kurie buvo padaryti tyčia, siekiant suklaidinti ieškovus, t. y. kad Banko darbuotojai, sudarę ginčo sandorius, neturėjo teisės tokių sandorių sudaryti ir net negalėjo konsultuoti ieškovų, nes neturėjo finansų maklerio licencijos; Bankas veikė esant interesų konfliktui, apie kurį ieškovai pasirašytinai privaloma tvarka nebuvo informuoti; Bankas visos reikalaujamos informacijos ieškovams nepateikė pakankamai iš anksto arba nepateikė iš viso, o tą informaciją, kurią pateikė, pateikė ginčo sutarčių sudarymo metu.Ta aplinkybė, kad ieškovai iki ginčo obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo buvo sudarę ne vieną terminuotojo indėlio sutartį, liudija tik tai, kad ieškovams buvo itin aktualu savo santaupas laikyti be jokios rizikos. Ieškovai į ginčo obligacijas investavo visas savo santaupas.Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovų profesinė patirtis nėra susijusi su investavimu.Banko bankrotas buvo visiškai unikali aplinkybė, dėl kurios daugelis vertybinius popierius įsigijusių asmenų nežinojo, kaip elgtis. Daugelis atsakingų valdžios pareigūnų apie tai viešai kalbėdavo vienas kitam priešingai. Dėl šios priežasties ieškovai po Banko bankroto laukė, tikėdamiesi, kad kas nors paaiškės. Be to, ieškovai, praradę visas gyvenimo santaupas, neturėjo lėšų iš karto kreiptis į teismą.Atsakovė BAB bankas SNORAS ir trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimuose prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos argumentus:Ieškovų teiginiai dėl neva egzistavusio interesų konflikto nėra teisiškai reikšmingi, nes obligacijų pasirašymo sutartis reikalaujama pripažinti negaliojančiomis Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 ir 1.91 straipsniuose nustatytais pagrindais. Galiojantys įstatymai nedraudžia emitentui pačiam platinti vertybinius popierius. Banko darbuotojai turėjo teisę sudaryti ginčo sandorius ir neprivalėjo turėti finansų maklerio licencijos, nes ieškovams nebuvo teikiamos investicinės paslaugos, kurioms teikti reikalinga tokia licencija. Apeliantai nepateikė įrodymų, kad jie negavo reikiamos informacijos iš Banko.Apeliantų argumentas, kad jų išsilavinimas ir profesija nėra susiję su investavimu, neatitinka kasacinio teismo praktikoje suformuotų standartų dėl investuotojo asmeninių savybių vertinimo ir jų reikšmės analogiško pobūdžio sandorių nuginčijimo dėl suklydimo bylose. Byloje nustatytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą teigti, kad nagrinėjamu atveju draudiminės apsaugos taikymo aspektas nebuvo esminė aplinkybė, lėmusi apeliantų apsisprendimą sudaryti ginčo sandorius.Apeliantų tikrasis siekis yra gauti draudimo išmoką pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – IĮIDĮ), o ne ginčo sandorių pripažinimas negaliojančiais dėl suklydimo ir apgaulės, kuriam nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau –CPK) 320 str.). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).Apeliantai ginčija su Banku sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindu, t. y. kaip sudarytas dėl apgaulės ir / arba esminio suklydimo. Vertinant, ar sudarydamas ginčijamą sandorį asmuo suklydo (CK 1.90 str.), ar buvo suklaidintas apgaulės būdu (CK 1.91 str.), abiem atvejais pirmiausia svarbu nustatyti, ar toks sandoris apskritai turi valios trūkumų, t. y. ar asmuo būtų sudaręs tokį sandorį, jeigu būtų žinojęs esmines sandorio aplinkybes. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).Apeliantai akcentuoja, kad jų tikslas buvo saugiai laikyti savo santaupas, todėl jie investavo į obligacijas, nors prieš tai apeliantė J. L. sudarinėjo terminuotojo indėlius sutartis. Apeliantai laikosi pozicijos, kad Bankas jiems tinkamai neatskleidė obligacijų esmės ir susijusių rizikų, o pagal savo išsilavinimą ir patirtį jie patys to nesuvokė. Iš esmės apeliantai įrodinėja, kad sudarydami ginčijamus sandorius jie nežinojo, kuo skiriasi obligacijos nuo terminuotojo indėlio. Tokie apeliantų argumentai yra nepagrįsti.Visų pirma, apeliantai yra neprofesionalūs investuotojai Finansinių priemonių rinkų įstatymo prasme, o pagal amžių, išsilavinimą ir kitas asmenines savybes nėra pagrindo jų neprilyginti vidutiniam vartotojui. Obligacijų pasirašymo sutarties turinys, joje vartojamos sąvokos (investuotojas, emitentas ir kt.) akivaizdžiai skiriasi nuo terminuotojo indėlio sutarties ir joje vartojamų sąvokų (indėlininkas, bankas ir kt.). Pagal obligacijų pasirašymo sutarties 1.22 punktą, investuotojas patvirtina, kad buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes. Jau vien iš šios sąlygos vidutinis vartotojas turėtų suprasti, kad obligacijų įsigijimas yra susijęs su tam tikromis rizikomis, skirtingai nei sudarant terminuotojo indėlio sutartį, kurioje apie jokias rizikas apskritai nėra nurodoma. Todėl net ir tuo atveju, jeigu Bankas tinkamai neįvykdytų pareigos atskleisti visas rizikas, kylančias investuojant į obligacijas, toks pažeidimas neturėtų būti pagrindas pripažinti obligacijų pasirašymo sutartį negaliojančia dėl suklydimo ar tyčinio suklaidinimo. Apeliantams renkantis iš investavimo būdų – terminuotojo indėlio ar obligacijų – turėjo būti suprantama, kad tai yra skirtingi sandoriai ir kad Banko siūlomos didesnės palūkanos už obligacijas yra susijusios su tam tikra rizika.Antra, apeliantai kartu su Obligacijų sutartimi pasirašė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, nors tokios sutarties nereikia pasirašyti sudarant / pratęsiant terminuotojo indėlio sutartį. Apeliantai pripažįsta, kad ginčo sutartis pasirašė neperskaitę ir neįsigilinę į jų sąlygas bei jose nurodytų kitų dokumentų (Aprašymo, Santraukos, Prospekto, Galutinių sąlygų) turinį. Toks elgesys vertintinas kaip nepakankamas atidumas ir rūpestingumas. Byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantai buvo įkalbinėjami, skubinami pasirašinėti obligacijų pasirašymo sutartis ir kitus Banko pateiktus dokumentus.Trečia, jokiame iš minėtų Banko dokumentų nėra nuostatos, kad obligacijoms yra taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad Banko darbuotojai neteisingai informavo apeliantus, jog įsigytoms obligacijoms taikoma būtent tokia draudimo apsauga, juolab kad tai darė tyčia (CPK 178 str.).Ketvirta, teisėjų kolegija pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog asmens profesija ir išsilavinimas nėra susiję su finansinių priemonių rinkomis, neatitiktų ir kasacinio teismo praktikoje suformuotų standartų dėl investuotojo asmeninių savybių vertinimo bei jų reikšmės analogiško pobūdžio sandorių nuginčijimo dėl suklydimo bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016). Minėtoje byloje kasacinis teismas taip pat konstatavo, kad obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir įgijus obligaciją lydinčios emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas. Tikėjimasis, kad sudarant rizikingą sandorį jo vykdymo metu neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui. Taigi, vien ta aplinkybė, kad Bankas bankrutavo, o ieškovai tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankama pripažinti, kad jie buvo suklaidinti dėl ginčo sandorių esmės.Penkta, jeigu apeliantų vienintelis tikslas, kaip jie patys teigia, būtų buvęs tik saugus santaupų laikymas Banke tikintis vėliau atgauti visus pinigus, pagrįsta manyti, kad jie būtų sudarę / pratęsę terminuotojo indėlio sutartis, bet nerizikuotų sudaryti kitokių jiems nežinomų ir nesuprantamų sandorių. Palūkanų dydis negali būti vienintelis indėlių ir obligacijų skirtumas, nes priešingu atveju apskritai nebūtų prasmės sudaryti terminuotojo indėlio sutarties, pagal kurią Bankas siūlo mažesnes palūkanas nei už obligacijas. Todėl teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovų apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis lėmė ne obligacijų draudžiamumas, o už obligacijas mokamos didesnės palūkanos.Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas neįvertino Banko padarytų pažeidimų, kurie buvo padaryti tyčia, siekiant suklaidinti ieškovus, tačiau apeliantai nepagrindžia, kaip jų nurodytos aplinkybės, kad ginčo sandorius sudarę Banko darbuotojai neturėjo finansų maklerio licencijos ar Banko veikimas esant interesų konfliktui, yra susiję su apeliantų suklydimu ar suklaidinimu dėl ginčijamų sandorių esmės. Dėl to teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, kad šie ieškovų argumentai nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant šalių ginčą dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis CK 1.90 ir 1.91 straipsniuose nustatytais pagrindais. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovų reikalavimą pripažinti obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis ieškinyje nurodytais faktiniais bei teisiniais pagrindais, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį aukštesnės instancijos teismų praktiką analogiškose bylose. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti šio sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo, todėl nenustačius jokių CPK 329 ir 330 straipsniuose nurodytų procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių ginčas galėjo būti išspręstas neteisingai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o skundas atmestinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.