Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Gyčio Večersko, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Rūtai Baltušninkaitei, Vitai Naureckienei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, nuteistajam G. K., jo gynėjai advokatei Vandai Laukevičienei, nukentėjusiesiems T. E., V. E., jų atstovui advokatui Valdui Venckūnui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. K. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 22 d. nuosprendžio, kuriuo G. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-LR BK) 284 straipsnio 1 dalį (nusikalstama veika T. B. atžvilgiu) laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams, pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį (nusikalstama veika T. E., V. E. atžvilgiu) laisvės atėmimu 1 (vieniems) metams, pagal LR BK 145 straipsnio 1 dalį (grasinimas nužudyti V. E.) laisvės atėmimu 1 (vieniems) metams 3 (trims) mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant, subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams. Taikytas LR BK 75 straispnis ir bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, nuteistasis įpareigotas be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Vadovaujantis LR BK 75 straispnio 2 dalimi, BK 71 straipsniu, paskirta 5 MGL (650 litų) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įmoką sumokant per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Priteista iš nuteistojo G. K. 3 000 (trys tūkstančiai) litų T. B. neturtinei žalai atlyginti. Priteista iš nuteistojo G. K. 5000 (penki tūkstančiai) litų T. E. neturtinei žalai atlyginti ir 522 litai turtinei žalai atlyginti. Priteista iš nuteistojo G. K. 7 000 (septyni tūkstančiai) litų V. E. neturtinei žalai atlyginti ir 466 litai turtinei žalai atlyginti. Priteista iš nuteistojo G. K. 3 540 litų T. B., 1 500 litų T. E., 1 500 litų V. E. už advokato pagalbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. K. buvo kaltintas ir nuteistas pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2006 m. rugsėjo mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, viešoje vietoje -„(duomenys neskelbtini) gatvėje, įžūliais veiksmais - įremdamas kumščius T. B. į krūtinę, ją stumdydamas bei keikdamas necenzūriniais žodžiais, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Taip pat nuteistas pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2006 m. spalio 18 d. apie 12 val. 30 min. viešoje vietoje „(duomenys neskelbtini) , prie miškelio, įžūliais veiksmais - spirdamas T. E. du kartus į koją, suduodamas kumščiu V. E. į nosį, grasindamas „suvaryti“ akinius su visais stiklais tiesiai į akis, sudaužydamas jo akinius, suduodamas ne mažiau kaip du smūgius į kitas vietas, šokinėdamas ant V. E. dviračio ir jį sulaužydamas, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Taip pat nuteistas pagal LR BK 145 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2006 m. spalio 16 d. apie 12 val. 30 min. (duomenys neskelbtini) , prie miškelio, grasinimais - rankoje laikydamas atlenkiamą peilį, artindamasis link nukentėjusiojo V. E., grasino papjauti, sudeginti, sunaikinti turtą, sudarė pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įgyvendintas.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad tyrimo metu nenustatyta įvykio vieta, o kaltinimo ir nukentėjusiojo nurodyta įvykio vieta skiriasi. 2009-05-18 teismo posėdžio metu dėl įvykio vietos V. E. teigė, kad neprivažiavus 300 metrų iki jo žemės, ant kelio sutiko jį (apeliantą). Apelianto teigimu, nuo(duomenys neskelbtini) pašto iki V. E. žemės sklypo yra kilometro atstumas, apelianto sveikata prasta, todėl jis atsirasti nukentėjusiojo nurodytoje vietoje per trumpą laiką negalėjo. Apeliantas pažymi, kad netirta aplinkybė dėl nukentėjusiųjų nurodytos konflikto vietos, neatliktas nukentėjusiųjų parodymų patikrinimas vietoje. Nukentėjusieji teigia, kad konfliktas įvyko miške, o teismas nustatė, kad prie miškelio. Teismas nepagrįstai greitosios pagalbos iškvietimą sieja su įvykiu ir nepagrįstai nurodo, kad tai patvirtina nukentėjusiųjų parodymus dėl sužalojimo. Visų pirma, nukentėjusieji greitąją pagalbą kvietė ne iškarto, o praėjus valandai ir dešimt minučių, o į policiją nesikreipė. Antra, iškviestas greitosios pagalbos gydytojas jokių sužalojimų nekonstatavo, o apklaustas liudytoju nepatvirtino aplinkybių, patvirtinančių nukentėjusiųjų parodymus. Apeliantas tvirtina, kad jis peilio neturėjo ir juo negrasino, byloje nėra tai patvirtinančių įrodymų. Teismas nenurodė, kokie įrodymai patvirtina šį kaltinimą. Teismas buvo šališkas, neobjektyvus, nuosprendį grindė neišsamiai ištirtais įrodymais, atmetė prašymus prijungti dokumentus. Taip pat nepagrįstai patenkinti civiliniai ieškiniai, netirti turtinės žalos patvirtinimo įrodymai, pasiremta tik nukentėjusiųjų prašymais, E. kvitai vaistams nesusiję su patirtų sužalojimų gydymu, vaistų įsigijimo būtinumas nepatvirtintas ligos istorijos išrašais ir būtinybe juos vartoti.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuosprendį panaikinti ir bylą nutraukti.

Prokuroras ir nukentėjusieji prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Kolegija daro išvadą, kad yra įstatyminis pagrindas panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės LR Baudžiamojo proceso kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, ir tai trukdo nagrinėti bylą teisme, ištaisyti trūkumus teisme nėra galimybės, būtina atlikti procesinius veiksmus, kurių apeliacinės instancijos teismas atlikti negali.

LR BPK 1 straipsnis nurodo, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių visuma, apibūdinanti pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą ir sudaranti pagrindą tokią veiką kvalifikuoti pagal konkretų BK specialiosios dalies straipsnį. Vadinasi, nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini ir kartu pakankami, kad juos nustačius pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o asmuo, padaręs tą veiką, patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei asmens veikoje nėra bent vieno sudėties požymio, tai nėra ir nusikalstamos veikos sudėties – vienintelio baudžiamosios atsakomybės pagrindo.

Baudžiamosios teisės principinės nuostatos reikalauja, kad baudžiamosios atsakomybės taikymo sąlygos būtų nustatytos aiškiai ir pakankamai konkrečiai, o baudžiamoji atsakomybė būtų taikoma tik tuomet, kai traukiamo atsakomybėn asmens padaryta veika tiksliai atitinka BK nurodytus nusikalstamos veikos sudėties požymius. Taip pat įstatymas reikalauja, kad kaltinamojo kaltei pagrįsti turi būti surenkama pakankamai duomenų ir jie turi būti pateikti kaltinamajame akte.

Sprendimas perduoti bylą prokurorui nagrinėjamoje byloje grįstinas bendraisiais teisės principais. Pagal Konstituciją, baudžiamojo proceso įstatymą prokuroras yra atsakingas už baudžiamojo proceso ikiteisminį tarpsnį. Teismui turėtų būti perduota tik tinkamai parengta byla (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimas). Iš Konstitucijos kylanti teismo priedermė nustatyti objektyvią tiesą ir teisingai išspręsti bylą suponuoja tai, kad jeigu teismas mano, jog neatlikus ikiteisminio tyrimo ar tam tikrų proceso veiksmų, kurių neįmanoma atlikti teisme, jis negalės teisingai išnagrinėti baudžiamosios bylos ir priimti teisingo sprendimo (pavyzdžiui, dėl to, kad teismo turima informacija yra nepakankama, prieštaringa ir pan.), teismas turi turėti įgaliojimus nuspręsti, kad toje byloje turi būti atliktas ikiteisminis tyrimas ar atskiri proceso veiksmai ir duoti tam tikri pavedimai atitinkamiems subjektams. Tokie teismo pavedimai yra privalomi visiems asmenims (pareigūnams, institucijoms), kuriems jie adresuoti. Taigi pagal Konstituciją tik pats teismas sprendžia, kaip reikėtų nagrinėti konkrečią baudžiamąją bylą. 2006 m. sausio 16 d. Konstitucinio Teismo nutarime yra nurodyta, kad „Nagrinėjant baudžiamąsias bylas turi būti paisoma teisingumo, sąžiningumo, protingumo, proporcingumo, teisėtumo principų, kitų bendrųjų teisės principų“. Teisėjų kolegijos nuomone, protingumo, teisingumo, sąžiningumo, onus probandi principai reikalauja, kad byloje prokuroro padarytos klaidos būtų taisomos paties prokuroro.

Kauno rajono apylinkės teismas išnagrinėjo baudžiamąją bylą ir G. K. nuteisė pagal pateiktą kaltinimą, tačiau neįvertino tos aplinkybės, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikti būtini veiksmai įvykio laikui (T. B. epizodas) ir įvykio vietai nustatyti (T. ir V. E. epizodas). Šios aplinkybės nenurodytos kaltinamajame akte. Taip pat nenurodyti ir kiti duomenys, kurie turi būti pateikiami kaltinamajam akte. Kolegija pažymi, kad ne bet kokie, o - įstatyme paminėti duomenys.

Pažymėtina, kad LR Baudžiamojo proceso kodekso 219 straipsnis numato, jog kaltinamajame akte nurodoma: 1) teismo, kuriam teisminga byla, pavadinimas; 2) įtariamojo vardas, pavardė, gimimo data, asmens kodas, šeiminė padėtis, profesija, darbovietė, duomenys apie ankstesnį teistumą; prokuroro nuožiūra gali būti nurodyti ir kiti duomenys; 3) nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį; įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės; 4) pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas; 5) Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnis (jo dalis ir punktas), numatantis atsakomybę už padarytą veiką; 6) įtariamojo gynėjo vardas ir pavardė, jei įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu turėjo gynėją; 7) įtariamojo pozicija, jeigu įtariamasis nesutinka su įtarimu.

Šių įstatymo reikalavimų nesilaikyta, nes kaltinamajame akte nenurodyti šie duomenys: nusikalstamos veikos laikas (T. B. epizodas), nenustatyta ir neįvardinta tiksli nusikaltimo padarymo vieta (T. ir V. E. epizodas). Be to, nusikaltimų padarymo laikas (T. ir V. E. epizodas) nurodytas (2006 m. spalio 16 d.), tačiau šis laikas netikslus, nes nukentėjusieji teigia, kad įvykis buvo 2006 m. spalio 18 d.

Be to, kaltinamajame akte nepateikti duomenys, pagrindžiantys kaltinimą. Kaltinimą pagrindžiantis įrodymas šiuo atveju yra tik nukentėjusiųjų parodymai, o kiti kaltinamajame akte nurodyti duomenys nėra esminiai ir negalima laikyti, kad jie patvirtina kaltinimo aplinkybes. Taip pat ikiteisminio tyrimo metu neatlikti reikalingi procesiniai veiksmai nusikaltimui patvirtinti ar paneigti: įvykio vietos nustatymas ir apžiūra, daiktų (sudaužyti akiniai, akinių stiklų šukės, dviratis, peilis), turinčių reikšmės nusikaltstamai veikai tirti ir nagrinėti, suradimas, paėmimas, G. K. pateikto alibi tikrinimas, parodymų patikrinimas vietoje su nukentėjusiaisiais, nukentėjusiųjų nurodytų aplinkybių tikrinimas ir parodymuose esančių prieštaravimų pašalinimas.

Be įtariamojo duomenų, nusikalstamos veikos aprašymo, straipsnio ir jo dalies bei punktų, numatančių atsakomybę už padarytą veiką, baudžiamojo proceso įstatymas nurodo, kad kaltinamajame akte turi būti nurodyti pagrindinai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas. Taigi kaltinamajame akte turi būti nurodyti pagrindinai duomenys, pagrindžiantys kaltinimo aplinkybes, t. y. pagrindžiantys nusikaltimų, kuriais asmuo kaltinamas, sudėties požymius. Ši nuostata taip pat svarbi užtikrinant kaltinamojo teisę į tinkamą gynybą, o taip pat teisę žinoti, kuo jis kaltinamas, kuo grindžiamas kaltinimas.

Teisminėje praktikoje laikomasi nuostatos, kad jeigu kaltinamajame akte nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, pažyminčios baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt.), ir dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų. Nustatant, ar kaltinamasis gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, koks baudžiamasis įstatymas turi būti taikomas, kaltinamajame akte aprašant nusikalstamą veiką būtina nurodyti veikos padarymo laiką, vietą.

BPK 219 straipsnio 3 punkte išvardytų aplinkybių, kurios turi būti aprašytos kaltinamajame akte, sąrašas nėra išsamus, tačiau bendras punkto pavadinimas (nusikalstamos veikos aprašymas) reiškia, kad, vykdant šio punkto reikalavimus, kaltinamajame akte turi būti aprašyta ne kas nors kita, o būtent nusikalstamos veikos aplinkybės, kurioms taikomas baudžiamasis įstatymas. Taigi, vykdant BPK 219 straipsnio 3 punktą, kaltinamajame akte turi būti nurodytos nusikalstamos veikos aplinkybės, reikšmingos baudžiamojo įstatymo taikymui ir pirmiausia – veikos kvalifikavimui. Kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius (BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas). Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas nutartyse yra pažymėjęs, kad kaltinamojo akto turinys nustatytas BPK 219 straipsnio nuostatuose. Kaltinamasis aktas neatitinka šio įstatymo nuostatų tada, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (pavyzdžiui, veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt.), ir dėl to šio dokumento turinio defektai suvaržo kaltinamųjų teisę į gynybą.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nustatė, kad byloje surašytas kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka LR BPK 219 straipsnyje numatytų reikalavimų.

Kaltinamajame akte nurodyta, kad G. K. kaltinamas padaręs tris nusikalstamas veikas, tai yra viešosios tvarkos pažeidimą T. B. atžvilgiu, viešosios tvarkos pažeidimą T. E., V. E. atžvilgiu ir grasinimą nužudyti V. E. atžvilgiu.

Byloje nustatyta, kad nukentėjusieji tvirtina, jog G. K. jų atžvilgiu padarė nusikalstamas veikas. Nuteistasis G. K. kategoriškai neigia padaręs nusikaltimus nukentėjusiųjų atžvilgiu ir nurodo, kad kaltinime minimu laiku nukentėjusiųjų sutikęs nebuvo, jų atžvilgiu kaltinime minimų veiksmų neatliko, jis buvo kitoje vietoje.

Kolegija pažymi, kad kaltinime (T. B. epizodas) nėra nurodytas tikslus nusikaltimo padarymo laikas, jis pateiktas abstrakčiai, tai yra teigiama, kad įvykis buvo „2006 m. rugsėjo mėnesį“. Ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta ir kaltinamajame akte nenurodyta tiksli ar bent apytikslė įvykio diena, laikas. Pažymėtina, kad byloje nėra T. B. pareiškimo, kurio pagrindu buvo pradėtas tyrimas dėl G. K. veiksmų T. B. epizode (tai patvirtinama prokurorės tarnybiniame pranešime - t. 1, b.l. 17). Teisus apeliantas teigdamas, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių įvykio buvimą. Konstatuojama, kad įrodymai, išskyrus nukentėjusiosios parodymus, nenurodyti ir nepateikti kaltinamajame akte. Kaltinamajame akte dėl šio epizodo nurodyti liudytojų G. L., R. B. parodymai, tačiau jie nepatvirtina nei įvykio laiko, nei kaltinime nurodytų aplinkybių, kad G. K. „įrėmė kumščius į krūtinę, stumdė nukentėjusiąją“. Juo labiau kad R. B. įvykio nematė.

Kaltinime (V. E. ir T. E. epizode) nurodytas nusikaltimo padarymo laikas „2006-10-16“, nors minimą dieną jokio įvykio nėra buvę ir nukentėjusieji tokių aplinkybių nenurodo. Jie teigia, kad nusikaltimas padarytas 2006-10-18. Nors nusikaltimo padarymo laikas prokuroro buvo tikslintas, tačiau kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kaltinime nėra nurodyta ir ikiteisminio tyrimo metu nėra nustatyta tiksli nusikaltimo padarymo vieta. Iš kaltinimo išeina, kad G. K. nusikalstamus veiksmus atliko „prie miškelio“, kai nukentėjusieji nurodo, kad buvo užpulti miške. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu įvykio vieta neapžiūrėta, ji nenustatyta, parodymų patikrinimas vietoje su nukentėjusiaisiais neatliktas.

Kolegija pažymi, kad nusikaltimo padarymo vieta turi būti nustatyta ir būtinai nurodyta kaltinamajame akte, nes toks reikalavimas keliamas atliekant ikiteisminį tyrimą ir surašant kaltinamąjį aktą (BPK 219 straipsnis).

Tikslią nusikaltimo padarymo vietą būtina aiškintis, nustatyti ir nurodyti kaltinamajame akte dar ir dėl tos aplinkybės, nes pagal BK 284 straipnį baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuomet, jei veika padaryta „viešoje vietoje“.

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BK 284 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka, yra fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Veikos kvalifikavimą lemia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Nusikaltimo padarymo vieta – yra viešoji vieta. Viešoji vieta yra viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, jiems netrukdyti. Esant šioms aplinkybėms, tyrimas turi nustatyti nusikaltimo padarymo vietą ir ją tinkamai įforminti procesiškai.

Nusikaltimo padarymo vietos nustatymas glaudžiai susijęs ir su veiksmų motyvu, ar tai chuliganiškos paskatos ar asmeniniai nesutarimai. Apeliantas teigia, kad tarp jo ir nukentėjusiųjų yra senų piktumų, nesutarimų, pagal nuteistojo skundus nukentėjusieji yra nubausti už įvairius pažeidimus, todėl jie keršija jam ir tokiu būdu siekia jo baudžiamosios atsakomybės. Taigi ikiteisminio tyrimo metu ši aplinkybė netikrinta, kvalifikuojant veiką nevertinta.

Kaltinimas, tvirtindamas, jog G. K. padarė nusikaltimus, iš esmės remiasi tik nukentėjusiųjų parodymais, kitų kaltinančių įrodymų kaltinamajame akte nepateikia.

Kaltinime nurodoma, kad G. K. du kartus spyrė į koją T. E., o V. E. sudavė kumščiu į nosį, sudaužė V. E. akinius, šokinėjo ant dviračio ir jį sulaužė, rankoje laikė peilį, grasino papjauti, sudeginti, sunaikinti turtą

Kaltinime teigiama, kad G. K. sudaužė akinius, sulaužė dviratį, grasino peiliu, tačiau šie daiktai nepaimti, neapžiūrėti ir iš kaltinamojo akto neaišku, kas kaltinime šias nurodytas aplinkybes, išskyrus nukentėjusiųjų parodymus, patvirtina.

Ikiteisminio tyrimo metu nepašalinti prieštaravimai tarp nukentėjusiojo V. E. parodymų, nes jie ikiteisminio tyrimo metu kito, nebuvo nuoseklūs ir keitėsi G. K. nepalankia linkme. Jie nurodyti apeliaciniame skunde ir paminėti anksčiau, todėl nekartojami.

Šiuo atveju, kai G. K. neigia nusikaltimo padarymą ir kaltinime nurodytas aplinkybes, tai ikiteisminio tyrimo metu turi būti surinkti ir patikrinti įrodymai, patvirtinantys ar paneigiantys asmens kaltę, jie turi būti nurodyti ir kaltinamajame akte.

Kaltinamajame akte kaip kaltinimą pagrindžiantys įrodymai pateiktos specialisto išvados (t. 1, b. l. 120, 123). Specialisto išvadoje nurodyta, kad T. E. diagnozuotas krūtinės ląstos sumušimas. Tačiau kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kaltinime nėra nurodyta aplinkybė, kad G. K. sudavė smūgius į krūtinę ir sužalojo T. E.. Ši specialisto išvada duota įvertinus greitosios pagalbos kvietimo duomenis, tačiau juose nėra duomenų apie sumušimus kojose, o kaltinimas pateiktas tik dėl spyrio į kojas T. E.. Todėl kaltinamajame akte kaip kaltės įrodymą pateikti minėtą specialisto išvadą nėra pagrindo. Be to, abiejose specialisto išvadose nėra pateiktas sužalojimo padarymo laikas, todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad specialistų išvados yra kaltę patvirtinantys duomenys.

Kaltinime teigiama, kad G. K. „sudavė du smūgius V. E. į kitas kūno vietas“, tačiau kokios tai vietos, kaltinime ir kaltinamajame akte nekonkretizuota.

Iš kaltinamojo akto matyti, kad jame nėra pateikta duomenų apie tai, kad būtų nustatyti liudytojai, betarpiškai matę įvykius ir G. K. atliktus veiksmus.

Ikiteisminio tyrimo metu liko nepatikrinta aplinkybė dėl G. K. keltos versijos, jog įvykio metu (2006-10-18) jis buvo kitoje vietoje. G. K. teigia, kad 2006-10-18, 12 val. 18 min. 25 sek. buvo (duomenys neskelbtini) pašto skyriuje ir atsiėmė pašto perlaidą, o 12 val. 54 min. buvo parduotuvėje, byloje pateikė parduotuvės čekį ir pašto kvitą apie gautą perlaidą (t. 2, b. l. 191, 192). Esant šioms aplinkybėms, tyrimui būtina nustatyti ir apklausti asmenis, dirbusius parduotuvėje, kad būtų patikrintas G. K. pateiktas alibi. Aplinkybę, kad 2006-10-18 G. K. buvo pašte ir jam išmokėta pašto perlaida, patvirtina akcinės bendrovės Lietuvos pašto Kauno filialo pažyma ir kvitas (t. 3, b. l. 1, 2 ). Taip pat, tiksliai nustačius įvykio vietą, būtina nustatyti ir patikrinti, ar G. K. galėjo atsirasti įvykio vietoje, jei pasitvirtintų aplinkybės, kad jis buvo pašte ir parduotuvėje. Šias aplinkybes nustatyti ir tikrinti teismas neturi galimybės, kaip ir negali tikslinti kaltinamojo akto, o iki bylos išnagrinėjimo pabaigos prokuroras to padaryti neprašo.

Dėl minėtų aplinkybių turi būti panaikintas ir teismo nuosprendis, nes jį laikyti pagrįstu ir teisėtu nėra pagrindo. Kadangi nuosprendis naikinamas ir byla perduodama prokurorui, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės LR Baudžiamojo proceso kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl nuosprendžio teisėtumo ir apelianto kaltės neanalizuojami. Tik ikiteisminiam tyrimui tinkamai atlikus būtinus veiksmus, patikrinus bylos aplinkybes, pašalinus prieštaravimus, bus galimybė spręsti dėl apelianto kaltumo ar nekaltumo šioje byloje.

Esant šioms aplinkybėms, nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 22 d. nuosprendis panaikinamas, o baudžiamoji byla perduodama Kauno rajono apylinkės prokuratūros vyriausiajam prokurorui.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu,

nutarė:

G. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 22 d. nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti Kauno rajono apylinkės prokuratūros vyriausiajam prokurorui.