Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-09-12 · Administracinė byla Nr. I-2827-281/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-09-12
Bylos Nr.
I-2827-281/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00011-2016-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Mefodija Povilaitienė
Pareiškėjas
O. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
  • 1.15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2827-281/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00011-2016-4Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugsėjo 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas O. B. 2016-01-04 teismui padavė skundą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 5 000 € neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 1).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš kalinimo sąlygų, kurios esą neatitinka teisės aktų reikalavimų. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats nerūko, dėl ko pareiškėjui sutriko sveikata, kildavo konfliktai su kamerose rūkančiais asmenimis. Nurodo, kad ne kartą kreipėsi į įstaigos administraciją, tačiau į tai nebuvo tinkamai reaguojama, o pareiškėjui paskelbus bado akciją, išreiškiant nepasitenkinimą laikymo sąlygomis, pareigūnai šiuos pareiškėjo veiksmus ignoravo. Pareiškėjas buvo kalinamas perpildytose kamerose, kurių plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, buvo pažemintas, sutriko sveikata bei miegas.

Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą pareiškėjui pranešta tinkamai.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (b. l. 5–11).

Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija nedaro įtakos suimtųjų, nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Atsakovas ėmėsi visų reikiamų priemonių užtikrinti nerūkančių asmenų teises. Nors Lukiškių TI-K nėra specialiai įrengtų atskirų kamerų rūkantiems asmenims, atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus bei asmenų, pirmą kartą atvykusių į Lukiškių TI-K anketos atsakymus, asmenys pagal jų pageidavimą laikomi arba su rūkančiais arba su nerūkančiais asmenimis. Pareiškėjas, atvykęs į Lukiškių TI-K anketoje pareiškė, kad yra nerūkantis, todėl buvo laikomas gyvenamojoje kameroje kartu su nerūkančiais asmenimis, šias aplinkybės patvirtina 2015-04-01 raštas Nr. 96-761. Atsakovo teigimu, pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, žalos atsiradimo pagrindų neįrodė, todėl žala nepriteistina.

Teismo posėdyje atsakovas nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimą Lukiškių TI-K nuo laikotarpiu 2015-12-23 iki 2015-12-31 sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - ir EŽTT) praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė jį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Kaip ne kartą pažymėjo EŽTT savo praktikoje, ypač mažas kameros plotas yra labai svarbi aplinkybė, kurią būtina įvertinti sprendžiant, ar kalinimo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 str. prasme. Ypač mažas kamerų plotas yra savaiminis pagrindas pripažinti, kad kalinimo sąlygos yra žeminančios (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 53254/98).

Pareiškėjas teigia, kad jis kamerose Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį minimalųjį gyvenamąjį plotą.

1996 m. sausio 18 d. Suėmimo vykdymo įstatymo Nr. I-1175 3 str. nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal šio įstatymo 44 str. 1 d., suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 104 p. nustatyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus.

Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 p., vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 d. įsakymu Nr. V-908, kaip ir iki 2015-10-30 galiojusi HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.

Bylos medžiaga patvirtina ir nėra ginčo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015-12-23 iki 2015-12-31 buvo laikomas šiose kamerose: 7,31 kv. m ploto kameroje Nr. 109 (1 asm.), 7,18 kv. m ploto kameroje Nr. 316 (1–2 asm.). Taigi kameros vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimų neatitiko 4 dienas, t. y. laikotarpiu nuo 2015-12-25 iki 2015-12-26 bei nuo 2015-12-29 iki 2015-12-30 pareiškėjas buvo laikomas kameroje su kitu asmeniu, kuomet vienam asmeniui tenkantis plotas buvo 3,59 kv. m.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą teisinį reglamentavimą ir faktines aplinkybes, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ta aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (pvz., LVAT 2011-01-06 nutartis, priimta adm. byloje Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis, priimta adm. byloje Nr. A756-116/2011, 2010-10-11 nutartis, priimta adm. byloje Nr. A756-122/2010). Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad jis buvo laikomas kameros tipo palatoje kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats nėra rūkantis, dėl ko pareiškėjui atsirado sveikatos sutrikimų.

Lietuvos HN 134:2015 7 p. nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. 3 p. įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Pažymėtina, jog neteisėtų veiksmų CK 6.271 str. prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atlaidžiai ir rūpestingai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip kiek įmanoma objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Tačiau vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (LVAT 2011-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-3076/2011, 2012-03-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-318/2012 ir kt.).

Atsakovė atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad į Lukiškių TI-K atvykę suimtieji (nuteistieji) paskirstomi į kameras su rūkančiais arba nerūkančiais asmenimis, atsižvelgiant į užpildytos anketos atsakymus. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas, atvykęs į Lukiškių TI-K anketoje pareiškė, kad yra nerūkantis, todėl buvo laikomas gyvenamojoje kameroje kartu su nerūkančiais asmenimis. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius, kad kamerose, kuriose buvo laikomas, buvo rūkoma, ar kad pareiškėjas patyrė sveikatos sutrikimų, atsiradusių dėl kalinimo kameroje, kurioje galėjo būti rūkoma. Byloje esanti Lukiškių TI-K 2016-01-13 pažyma patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015-12-23 iki 2015-12-31 su prašymais ar skundais dėl gyvenimo sąlygų nesikreipė (b. l. 16). Byloje taip pat nėra duomenų, jų nepateikė ir pareiškėjas, kad jis kreipėsi į Lukiškių TI-K dėl jo laikymo atskirai nuo rūkančių asmenų. Atsižvelgiant į aplinkybę, kad pareiškėjas nereiškė skundų ar prašymų dėl laikymo sąlygų, bei į tai, kad atsakovas ėmėsi reikiamų veiksmų užtikrinti nerūkančių asmenų teises, atskirai į kameras paskirstant rūkančius ir nerūkančius asmenis pagal jų pačių pageidavimus, nėra pagrindo pareiškėjo teiginius laikyti pagrįstais, o atsakovo veiksmus laikyti neteisėtais CK 6.271 straipsnio prasme. Nesant neteisėtų atsakovo administracijos veiksmų, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą dėl to, kad buvo laikomas kameroje kartu su rūkančiais asmenimis, negali būti tenkinamas.

CK 6.250 str. 2 d. nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 str. 2 d., tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. EŽŽT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir LVAT nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT 2007-07-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; LVAT 2010-10-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; LVAT 2012-01-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; LVAT 2012-10-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A525–2542/2012).

Įvertinus teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K, laikotarpiu nuo 2015-12-25 iki 2015-12-26 ir nuo 2015-12-29 iki 2015-12-30, kai kameros plotas neatitiko nustatytų teisės aktų reikalavimų, pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 m kv. m. kameros ploto, todėl tai galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų. Tačiau, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo pagrįstumo klausimą, nagrinėjamu atveju vertintina nurodyto pažeidimo mastas bei trukmė. Teismas pažymi, kad pareiškėjas į įstaigos administraciją dėl laikymo Lukiškių TI-K sąlygų nesikreipė, kameros plotas neatitiko teisės aktuose nustatyto minimalaus ploto kamerose tik 4 dienas, ploto reikalavimų neatitiktis buvo ypač maža, t. y. kameros plotas neatitiko teisės aktuose nustatyto ploto reikalavimų tik 0, 01 kv. Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo išgyvenimai pagal savo pobūdį ir trukmę (4 dienos, 0, 01 kv. m) laikytini tokiais, jog jo teisių pažeidimo į teisės normomis garantuotą minimalų gyvenamąjį plotą Lukiškių TI-K fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais (LVAT nutartis adm. byloje Nr. A-444-619/2008; 2014-11-25 nutartis adm. byloje Nr. A-575-2140/2014 ir kt.).

Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo O. B. skundas tenkinamas iš dalies, pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1, 4 p., 132 str. 1 d., 133 str.,

nusprendė:

Pareiškėjo O. B. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo O. B. teisė būti kalinamam Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjo O. B. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Mefodija Povilaitienė