Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-08-29 · Administracinė byla Nr. A-520-2724-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2012-05-07Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-08-29Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-08-29
Bylos Nr.
A-520-2724-12
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00672-2011-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Virgilijus Valančius (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Dalia Višinskienė (pran.)
Pareiškėjas
G. M.
Atsakovas
Alytaus miesto savivaldybei
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A520–2724/2012Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00672-2011-3Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2.; 79.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. rugpjūčio 29 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant atsakovo atstovui M. J.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. M. skundą atsakovui Alytaus miesto savivaldybei dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja G. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama priteisti iš atsakovo Alytaus miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas) 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėja skunde nurodė, kad atsakovas 2011 m. liepos 22 d. paskelbė konkursą Alytaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos savivaldybės kontrolieriaus pareigoms užimti. Išsiuntusi privalomus pateikti dokumentus, 2011 m. rugpjūčio 4 d. gavo Alytaus miesto savivaldybės administracijos vidaus administravimo skyriaus raštą Nr. PL-25, kuriame buvo informuota, kad galės dalyvauti minėtame konkurse, bei nurodyta konkurso data – 2011 m. rugsėjo 2 d. ir vieta. 2011 m. rugpjūčio 17 d. pareiškėjos dabartinė darbovietė (antstolio V. Z. kontora) gavo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT) 2011 m. rugpjūčio 12 d. raštą Nr. 4-01-3103 dėl informacijos pateikimo. Rašte buvo nurodyta, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo (toliau – ir Korupcijos prevencijos įstatymas) 9 straipsniu renka informaciją apie pareiškėją bei prašė jos darbdavio pateikti informaciją, ar pareiškėja dirbdama antstolio kontoroje yra padariusi šiurkščių darbo pareigų pažeidimų ir ar buvo paskirtos drausminės nuobaudos už juos. 2011 m. rugsėjo 2 d. Alytaus miesto savivaldybėje prieš pradedant vykti konkursui į minėtas pareigas pareiškėja buvo supažindinta su STT surinkta medžiaga. Pareiškėja teigė, jog atsakovas tokiais savo veiksmais, užpildydamas prašymą pateikti informaciją apie asmenį, siekiantį eiti pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje ar įmonėje, prieš įvykstant konkursui, pažeidė teisės normas, reglamentuojančias informacijos apie asmenį rinkimą, ir tuo padarė jai 2000 Lt neturtinės žalos. Nurodė, jog Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 8 dalyje yra sakoma, kad paminėti rašytiniai prašymai STT turi būti pateikiami prieš asmenį skiriant į pareigas. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 966 patvirtinto Konkursų į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo ir tvarkos aprašo 64² punkte nustatyta, kad valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnyje nustatytais atvejais ir tvarka priėmęs sprendimą kreiptis į kompetentingą valstybės instituciją dėl informacijos apie asmenį, siekiantį eiti pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, į šią instituciją kreipiasi ne anksčiau kaip po 3 darbo dienų ir ne vėliau kaip po 6 darbo dienų po konkurso pabaigos. Minėti imperatyvūs įstatymo reikalavimai yra taikomi tik asmenims, apsisprendusiems būti tokių teisinių santykių subjektais, kurie ir privalo paisyti šių reikalavimų. Pareiškėja nurodė, jog 2011 m. rugpjūčio 17 d. su skundu dėl neteisėtų atsakovo veiksmų kreipėsi į Valstybės tarnybos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Minėta institucija 2011 m. rugpjūčio 25 d. rašte Nr. 27D informavo, kad Alytaus miesto savivaldybės tarnyba informaciją apie asmenį, siekiantį eiti valstybės tarnautojo pareigas, privalėjo rinkti po konkurso. Taip pat pažymėjo, jog buvo kreiptasi į Vyriausybės atstovą Alytaus apskrityje prašant užtikrinti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) ir su juo susijusių teisės aktų nuostatų laikymąsi Alytaus miesto savivaldybėje. Pabrėžė, jog Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nurodyta informacija, kurią STT surenka ir pateikia į pareigas asmenį skiriančiam ar paskyrusiam subjektui. Minėto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad renkama informacija apie pareiškėjos teistumą. Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas) 2 straipsnio 8 dalyje yra apibrėžta ypatingų asmens duomenų sąvoka. Pagal šį įstatymą ypatingi asmens duomenys yra duomenys, susiję su fizinio asmens rasine ar etnine kilme, politiniais, religiniais, filosofiniais ar kitais įsitikinimais, naryste profesinėse sąjungose, sveikata, lytiniu gyvenimu, taip pat informacija apie žmogaus teistumą. Teisė į privatų gyvenimą ir jo slaptumą – tai žmogaus laisvo apsisprendimo teisė nustatyti išimtinai tik jam priklausančio asmeninio ir šeiminio gyvenimo konfidencialumo režimą, leisti ar ne kelti šio gyvenimo detales į viešumą. Privataus gyvenimo neliečiamumas, išskyrus atvejus, kai šis neliečiamumas gali būti įstatymų apribotas ir suvaržytas, reiškia, kad informaciją apie žmogaus privatų gyvenimą galima rinkti ir (ar) skelbti tik jo sutikimu.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 39 straipsnis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nustatyta tvarka. Pareiškėja manė, kad atsakovo kaltė ir neteisėti veiksmai yra jau įrodyti. Apie ketinimą dalyvauti minėtame konkurse į savivaldybės kontrolieriaus pareigas pareiškėja neinformavo nei savo darbovietės, nei tiesioginio viršininko, nei kartu dirbančių kolegų. Pareiškėjos manymu, tokią teisę jai užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 22 straipsnis, kuris suteikia teisę į jos privatų gyvenimą ir į jo neliečiamumą. Dalyvaudama konkurse, pareiškėja atitiko keliamus reikalavimus, tačiau didelių vilčių jį laimėti neturėjo. Nurodė, jog tam, kad galėtų dalyvauti konkurse, pareiškėja buvo prašiusi suteikti jai kasmetinių atostogų nuo 2011 m. rugpjūčio 29 d. iki 2011 m. rugsėjo 2 d. Nurodė, jog darbdavys, gavęs minėtąjį STT užklausimą, pasikvietė ją paaiškinti situaciją. Teigė, jog šis pranešimas buvo klaidinantis ir ji turėjo aiškinti, kad dar nelaimėjo konkurso, kad dar jis net neįvyko, kad jame tik pateikusi dokumentus, taip pat turėjo nurodyti priežastis, kodėl ieško naujo darbo. Bendradarbiai taip pat buvo pasipiktinę, kad jų neinformavusi ketina keisti darbo vietą. Pažymėjo, jog nuo tos dienos pablogėjo jos santykiai tiek su tiesioginiu viršininku, tiek su kolegomis, kadangi jie pradėjo ja nepasitikėti. Pareiškėja nurodė, jog tokiais atsakovo veiksmais jai buvo sukelti nepatogumai asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime, taip pat buvo sumenkintas jos vardas darbe, dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai. Pareiškėja buvo šokiruota pamačiusi STT atsiųstą užklausimą darbdaviui ir patyrė didelę įtampą darbe bei stresą. Neigiami išgyvenimai susiję ir su tuo, jog jai teko dalyvauti ginče su valstybės institucija, kreiptis į ją dėl informacijos pateikimo, taip pat kreiptis į teismą ir bylinėtis, ginti savo pažeistas teises. Nurodė, jog tikėtina, kad 2011 m. rugsėjo 2 d. įvykusiame konkurse komisijos nariai bei komisijos sekretorius žinojo apie pareiškėjos užklausimus Valstybės tarnybos departamentui, taip pat turėjo žinoti ir savivaldybės taryba, ir meras (komisijos pirmininkė buvo mero pavaduotoja), kadangi Valstybės tarnybos departamentas išsiuntė Vyriausybės atstovui Alytaus apskrityje pranešimą. Taip pat pažymėjo, jog apie šios informacijos žinojimą patvirtina komisijos sekretorės žodinis atsiprašymas už sukeltus nepatogumus, kurį ji pasakė supažindindama pareiškėją su STT surinkta informacija apie ją. Teigė, jog tokie veiksmai konkurso metu kėlė dar didesnę įtampą, taip pat gal būt ir komisijos kitokį, t. y. blogesnį, požiūrį. Minėtu pažeidimu buvo pasikėsinta į Konstitucijos saugomas vertybes. Nurodė, jog tai yra pažeidimas, kuriuo buvo pasikėsinta į neturtinę vertybę – informacijos apie asmens privatų gyvenimą nerinkimą ir privataus gyvenimo neliečiamumą, sukėlė neigiamus pareiškėjos psichikos pakeitimus, kurie pasireiškė pareiškėjos sąmonėje, todėl nėra įmanoma teismui pateikti rašytinių ar kitų įrodymų, kurie galėtų patvirtinti jos patirtus išgyvenimus. Teigė, jog dėl institucijos neteisėtų veiksmų pareiškėja dvasiškai labai išgyveno, realiai jautė emocinę depresiją, reputacijos pablogėjimas buvo juntamas ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Pažymėjo, jog prašomas priteisti žalos dydis nėra didelis ir atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

Atsiliepimas

Atsakovas Alytaus miesto savivaldybė atsiliepimu prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad Alytaus miesto savivaldybės taryba 2011 m. gegužės 5 d. priėmė sprendimą Nr. T-114 „Dėl konkurso Alytaus miesto savivaldybės kontrolieriaus pareigoms eiti organizavimo ir konkurso komisijos sudarymo“. Pretendentų į valstybės tarnautojo pareigas konkursas įvyko 2011 m. rugsėjo 2 d. Pažymėjo, kad pareiškėja siekė eiti Alytaus miesto savivaldybės kontrolieriaus pareigas. Nurodė, jog įstatymų leidėjas yra nustatęs tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų patikrinti siekiančių eiti pareigas valstybės tarnyboje asmenų patikimumą, lojalumą Lietuvos valstybei. Tokia konstitucinės doktrinos nuostata suponuoja tai, kad pretendentų į pareigas valstybės tarnyboje patikimumas turi būti tikrinamas dar prieš jiems pradedant eiti pareigas. Teigė, jog pareiškėjos aiškinimas, kad atsakovas, užpildydamas prašymą pateikti informaciją apie asmenį, siekiantį eiti pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje ar įmonėje, pažeidė teisės normas, reglamentuojančias informacijos apie asmenį rinkimą, prieštarauja Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio nuostatoms.

Pažymėjo, kad Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio nauja redakcija įsigaliojo nuo 2011 m. liepos 1 d. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) savo aktuose ne kartą konstatavo, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams. Konstitucinio Teismo 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarime konstatuota, kad pagal Korupcijos prevencijos įstatymą (9 straipsnį) informacijos apie tikrinamąjį asmenį gali būti paprašyta iki konkurso į atitinkamas pareigas ir po to konkurso. Be to, Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 8 dalyje imperatyviai neapibrėžta asmenų, siekiančių eiti arba einančių pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, tikrinimo momento eiga, tai reiškia, kad institucija informacijos apie tikrinamąjį asmenį gali paprašyti iki konkurso į atitinkamas pareigas ir po to konkurso. Nurodė, jog Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad darbdavys turi pareigą kreiptis su prašymu į STT tikrinti pretendento patikimumą – prašyti informacijos apie asmenį, siekiantį eiti pareigas valstybės įstaigoje. Šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad siekiančio eiti arba einančio pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, patikimumo patikros vykdymo pagrindai, kuriuos STT pagal kompetenciją surenka iš teisėsaugos, kontrolės, operatyvinės veiklos subjektų ar operatyvinės veiklos subjektų pagrindinių institucijų, kitų institucijų. Atsakovas, kaip viešojo administravimo institucija, privalo vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymus, tai reiškia ir Korupcijos prevencijos įstatymą. Atsakovas pareiškėjos, kaip asmens teisių, nesiekė pažeisti, o tik vykdė įstatymuose numatytas pareigas, todėl reikalavimas atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atmestinas.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 30 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, jog CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, atsakovui pagal CK 6.271 straipsnį prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą nekyla.

Pažymėjo, jog Konkursų į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašo (akto redakcija, galiojusi nuo 2011 m. rugpjūčio 21 d. iki 2011 m. spalio 19 d.) 64² punkte nustatyta, jog valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo, Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnyje nustatytais atvejais ir tvarka priėmęs sprendimą kreiptis į kompetentingą valstybės instituciją dėl informacijos apie asmenį, siekiantį eiti pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, į šią instituciją kreipiasi ne anksčiau kaip po 3 darbo dienų ir ne vėliau kaip po 6 darbo dienų po konkurso pabaigos. Nustatė, jog atsakovas 2011 m. rugpjūčio 9 d. prašymu Nr. SD-5965 kreipėsi į STT dėl informacijos apie G. M., siekiančią eiti Alytaus miesto savivaldybės kontrolieriaus pareigas. Prašymas buvo teiktas vadovaujantis Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatomis. STT 2011 m. rugpjūčio 24 d. raštu Nr. 4-01-3270 pateikė prašomą informaciją atsakovui. Raštas gautas 2011 m. rugpjūčio 26 d. Konkursas Alytaus miesto savivaldybės Kontrolės ir audito tarnybos savivaldybės kontrolieriaus pareigoms eiti įvyko 2011 m. rugsėjo 2 d. Teismas konstatavo, kad atsakovas nesilaikė Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje, Konkursų į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašo 64² punkte nustatytos tvarkos, t. y. kreipėsi dėl informacijos apie asmenį, kuris nelaimėjo konkurso kontrolieriaus pareigoms užimti, todėl pripažino, kad atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, ir tokiais savo veiksmais pažeidė teisės aktuose reglamentuotą tvarką, ir nesilaikė jame nustatytų terminų kreiptis į STT dėl informacijos apie asmenį, siekiantį eiti pareigas savivaldybės įstaigoje. Pažymėjo, jog atsakovo argumentas, kad pagal Korupcijos prevencijos įstatymą (9 straipsnį) informacijos apie tikrinamąjį asmenį gali paprašyti iki konkurso į atitinkamas pareigas ir po to konkurso, nepagrįstas.

Nurodė, jog atsakovo minimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas yra priimtas 2007 m. rugpjūčio 13 d., paskelbtas „Valstybės žiniose“ 2007 m. rugpjūčio 18 d., o Konkursų į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašo 64² punktas dėl informacijos gavimo termino priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1323, kurio redakcija įsigaliojo nuo 2007 m. gruodžio 22 d., todėl Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas teisinę situaciją, nagrinėjo šiai bylai neaktualias įstatymo ir Vyriausybės norminių aktų redakcijas. Dėl kitos sąlygos, reikalingos civilinei atsakomybei atsirasti – žalos – teismas sprendė, jog šioje byloje neturtinės žalos atsiradimas nepagrįstas. Pažymėjo, jog iš pateikto atsakovui pareiškėjos 2011 m. liepos 27 d. prašymo dėl leidimo dalyvauti konkurse matyti, kad ji nurodžiusi adresą (duomenys neskelbtini), kuris pagal skelbiamą internetinio portalo www.antstoliai.lt informaciją yra ir pareiškėjos darbdavio antstolio V. Z. kontoros adresas, be to, nurodomas, kaip iš pavadinimo galima spėti, ir pareiškėjos darbo elektroninio pašto adresas (duomenys neskelbtini).

Teismas nustatė, jog šie duomenys paneigia pareiškėjos teiginius, kad apie jos dalyvavimą minėtame konkurse neturėjo ir negalėjo žinoti nei darbdavys, nei kolegos, ir vertintini kaip pareiškėjos pasirinktas elgesio modelis. Be to, pažymėjo, jog pareiškėjos darbdaviui pateiktame STT 2011 m. rugpjūčio 12 d. rašte Nr. 4-01-3103 bei šios tarnybos 2011 m. rugpjūčio 24 d. rašte Nr. 4-01-3270, pateiktame Alytaus miesto savivaldybei, jokios informacijos ar kitokių duomenų apie pareiškėjos asmenį nebuvo nurodyta, o tai, kad Konkursų į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašo 64² punkto pagrindu valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo – Alytaus miesto savivaldybė – kreipsis dėl informacijos apie asmenį, pareiškėjai buvo žinoma ir tai negalėjo sukelti jai nepatogumų asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime ar galėjo būti sumenkintas pareiškėjos vardas darbe. Teismas nesutiko su pareiškėjos nurodymu, jog buvo pažeista jos teisė į privatų gyvenimą, kadangi STT informaciją apie pareiškėją rinko vadovaudamasi Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio nuostatomis, o pateikta šios tarnybos informacija jokios informacijos apie asmens privatų gyvenimą neatskleidžia.

III.

Pareiškėja G. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliaciniame skunde pateikiami šie pagrindiniai argumentai:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nepagrįstai darė išvadą, kad, prašyme dėl leidimo dalyvauti konkurse pareiškėjai nurodžius adresą (duomenys neskelbtini) ir savo elektroninio pašto dėžutės adresą (duomenys neskelbtini), šie jos veiksmai vertinami, kaip pasirinktas elgesio modelis. Teigia, jog prašyme pareiškėja išreiškė aiškų savo norą gauti visą informaciją elektroniniu paštu. Nurodo, jog iš teismui pateiktų įrodymų nėra suprantama teismo išvada, kodėl buvo suprasta, kad pareiškėja pageidauja gauti kokią nors informaciją paštu, t. y. adresu (duomenys neskelbtini), kur yra jos darbovietė. Mano, jog teismo išvada, kad nurodydama savo darbovietės adresą pareiškėja pati sukūrė tokią situaciją, kad apie jos dalyvavimą konkurse galėjo sužinoti jos darbdavys bei kolegos, yra nepagrįsta ir neatitinka teisme surinktų ir pateiktų įrodymų.Teismas neteisingai įvertino pareiškėjos pateiktą elektroninio pašto adresą, kurį nurodė pareiškėja. Teismas galimai spėjo, kad tai yra jos darbo elektroninis paštas, tačiau posėdžio metu pareiškėjos nei karto niekas nepaklausė apie jos elektroninio pašto naudojimo paskirtį, apie jo sukūrimą, apie jo prieigą ir t. t. Teigia, jog šis elektroninis paštas yra jos privatus, asmeninis ir juo naudojamasi asmeninėms reikmėms. Nurodo, jog internetiniame portale www.antstoliurumai.lt yra nurodyta, kad antstolio kontoros elektroninio pašto dėžutė vadinasi (duomenys neskelbtini), joje esanti informacija yra pasiekiama tiek antstoliui, tiek kontoros darbuotojams. Teismas nepagrįstai teigė, kad pareiškėjai buvo žinoma, jog Alytaus miesto savivaldybė kreipsis dėl informacijos apie ją, ir todėl negalėjo jai sukelti nepatogumų asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime ar galėjo būti sumenkinamas jos vardas darbe. Pareiškėja teigia, jog ji tikrai negalėjo žinoti, kad Alytaus miesto savivaldybė, pažeisdama Konkursų į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašą, kreipsis dėl informacijos rinkimo apie ją. Nurodo, jog teismas pats savo sprendime pripažino, kad atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, tokiais savo veiksmais pažeidė teisės aktuose reglamentuotą tvarką ir nesilaikė jame nustatytų terminų kreiptis į STT dėl informacijos apie asmenį, siekiantį eiti pareigas savivaldybės įstaigoje. Mano, jog, jeigu Alytaus miesto savivaldybė būtų laikiusis teisės aktų nustatytų kreipimosi į STT terminų, tai jos darbovietė net ir nebūtų sužinojusi apie jos dalyvavimą konkurse, jai nebūtų atsiradusi neturtinė žala. Taip pat teigia, jog teismas netinkamai vertino STT 2011 m. rugpjūčio 24 d. surašytą raštą dėl informacijos pateikimo apie asmenį, siekiantį eiti pareigas savivaldybės įstaigoje. Pažymi, jog STT savo rašte nurodė, kad Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybinio registro, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Personalo departamento Vidaus reikalų pareigūnų registro duomenimis 2001 m. rugpjūčio 11 d. apie G. M. įrašų nėra. Mano, jog toks atsakymas suformuluoja išvadą, kad apie pareiškėjos teistumą Alytaus miesto savivaldybei informacija buvo pateikta.

Atsiliepimas

Atsakovas Alytaus miesto savivaldybė atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia iš esmės analogiškais argumentais, kurie pateikti atsiliepime į skundą. Papildomai nurodo, kad Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio nauja redakcija įsigaliojo 2011 m. liepos 1 d., atsakovas kreipėsi į STT dėl informacijos apie pareiškėją, siekiančią eiti Alytaus miesto savivaldybės kontrolieriaus pareigas, gavimo 2011 m. rugpjūčio 9 d., t. y. galiojant naujai šio įstatymo 9 straipsnio redakcijai. Pažymi, jog šio įstatymo 9 straipsnio 8 dalis numato, kad šio straipsnio 6 dalyje nurodyti rašytiniai prašymai STT turi būti pateikiami prieš asmenį skiriant į pareigas. Nurodo, jog atsižvelgiant į šį pakeitimą STT direktorius 2011 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 2-366 patvirtino Kreipimosi į Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybą dėl informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje ar įmonėje, arba apie asmenį, kurį į pareigas Europos Sąjungos ar tarptautinėse institucijose teikia Lietuvos Respublika, pateikimo rekomendacijas (toliau – ir Rekomendacijos). Mano, jog būtent šie minėti teisės aktai įrodo faktą, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 966 patvirtinto Konkursų į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašo 64² punktas neatitinka Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio realios taikymo ir vykdymo pozicijos. Teigia, jog pagal Rekomendacijų 9 punktą rašytiniai prašymai STT turi būti pateikiami prieš asmenį skiriant į pareigas, t. y. prieš tokį laiko tarpą, kad STT per įstatymo nustatytą terminą spėtų surinkti ir pateikti informaciją. Nurodo, jog patartina kreiptis į STT likus ne mažiau kaip 20 kalendorinių dienų iki numatomos asmens skyrimo į pareigas dienos, o jei asmuo į pareigas priimamas konkurso būdu – jam pateikus prašymą dalyvauti konkurse. Pagal Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 4 dalį informacija apie asmenį STT pateikia ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo rašytinio prašymo pateikti informaciją apie asmenį gavimo dienos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėja G. M. apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kurių pagrindu netenkintas pareiškėjos reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo Alytaus miesto savivaldybės, prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėja siekia, jog jai iš atsakovo Alytaus miesto savivaldybės būtų priteistas 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimas, t. y. būtų patenkintas skundo, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, reikalavimas.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas sprendimu nustatė, kad atsakovas 2011 m. rugpjūčio 9 d., t. y. iki konkurso eiti Alytaus miesto savivaldybės kontrolieriaus pareigas (konkursas vyko 2011 m. rugsėjo 2 d.), kreipdamasis į Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybą dėl informacijos apie pareiškėją, siekiančią eiti Alytaus miesto savivaldybės kontrolieriaus pareigas ir nelaimėjusią konkurso kontrolieriaus pareigoms užimti, nesilaikė Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje, Konkursų į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašo 64² punkte nustatytos tvarkos, ir pripažino, kad atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, ir tokiais savo veiksmais pažeidė teisės aktuose reglamentuotą tvarką, ir nesilaikė nustatytų terminų kreiptis į Lietuvos Respublikos specialiąją tyrimų tarnybą dėl informacijos apie asmenį, siekiantį eiti pareigas savivaldybės įstaigoje, suteikimo.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs atsakovo neteisėtus veiksmus, netenkino pareiškėjos reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo, konstatuodamas, kad pareiškėja neįrodė žalos jai (pareiškėjai) padarymo fakto ir priežastinio ryšio tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Pirmosios instancijos teismas nepripažino įrodytais pareiškėjos paaiškinimų, kad atsakovas pirmiau minėtais neteisėtais veiksmais pažeidė jos teisę į privatų gyvenimą, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų apie jos dalyvavimą konkurse sužinojo darbdavys ir kiti darbuotojai, o tai sukėlė pareiškėjai nepatogumus asmeniniame gyvenime ir visuomeniniame gyvenime, buvo sumenkintas pareiškėjos vardas darbe ir dėl to ji patyrė dvasinius išgyvenimus. Pareiškėja, nesutikdama su šia pirmosios instancijos teismo pozicija, teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, nustatydamas kad pareiškėja atsakovui nurodydama savo darbovietės adresą, sukūrė tokią situaciją, kad apie jos dalyvavimą konkurse galėjo sužinoti jos darbdavys ir kolegos, neteisingai buvo įvertintas jos pateiktas elektroninio pašto adresas, nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjai buvo žinoma, jog atsakovas kreipsis į STT dėl informacijos apie pareiškėją.

Vertinant pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus dėl jai padarytos neturtinės žalos, priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir nurodomos atsiradusios žalos, pažymėtina, kad tam, jog būtų pripažintas reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Tačiau įstatymų numatytais atvejais civilinė atsakomybė gali atsirasti net ir nesant teisės pažeidėjo kaltės. Taip nustatoma griežta (objektyvi) atsakomybė. Vienas iš tokios atsakomybės atvejų yra numatytas CK 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (CK 6.271 straipsnio 3 dalis). Taigi savivaldybės atsakomybė (viešoji atsakomybė) CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra nurodoma, kad viešoji atsakomybė dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų tiek neturtinės, tiek turtinės žalos atveju atsiranda esant trim civilinės atsakomybės sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nurodė, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007 yra pažymėjęs, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Taigi įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nustatytus atsakovo neteisėtus veiksmus, pareiškėjos nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu ji nagrinėjamoje byloje teigė, kad ji dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, proceso šalių nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti pagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog pareiškėja neįrodė, kad jai buvo padaryta neturtinė žala ir yra priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas 2011 m. rugpjūčio 9 d. prašymu Nr. SD-5965 kreipėsi į Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybą dėl informacijos apie G. M., siekiančią eiti Alytaus miesto savivaldybės kontrolieriaus pareigas. Prašymas buvo teiktas vadovaujantis Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatomis (b. l. 55). Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba 2011 m. rugpjūčio 24 d. raštu Nr. 4-01-3270 pateikė prašomą informaciją atsakovui. Pagal bylos duomenis Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba, rinkdama informaciją apie pareiškėją pagal atsakovo prašymą, 2011 m. rugpjūčio 12 d. raštu kreipėsi į Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo pirmininką dėl informacijos apie pareiškėją pateikimą, apie šios informacijos rinkimą buvo informuotas pareiškėjos darbdavys antstolis V. Z., nes pareiškėja dirbo šio antstolio kontoroje antstolio padėjėja. Konkursas Alytaus miesto savivaldybės Kontrolės ir audito tarnybos savivaldybės kontrolieriaus pareigoms eiti įvyko 2011 m. rugsėjo 2 d. Pareiškėja šio konkurso nelaimėjo.

Nuo 2011 m. liepos 1 d. galiojanti Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalis numato, kad informacija apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje ar įmonėje, pateikiama į pareigas asmenį skiriančiam ar paskyrusiam valstybės ar savivaldybės įstaigos ar įmonės vadovui, kolegialiam valdymo organui arba valstybės politikui siekiant įvertinti asmens patikimumą ir mažinti korupcijos pasireiškimo tikimybę valstybės ar savivaldybės įstaigose ar įmonėse. Informacija apie asmenį renkama, teikiama ir vertinama neatsižvelgiant į tai, ar jis atitinka įstatymuose numatytus specialius nepriekaištingos reputacijos reikalavimus, ar ne.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarime nurodė, kad įstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų patikrinti siekiančių eiti pareigas valstybės tarnyboje asmenų patikimumą – lojalumą Lietuvos valstybei, reputaciją ir t. t. Pretendentų į pareigas valstybės tarnyboje patikimumas turi būti tikrinamas dar prieš jiems pradedant eiti pareigas. Taip pat pabrėžė, kad tokių asmenų patikimumo patikra turi būti reglamentuojama griežtai paisant Konstitucijos normų ir principų, inter alia turi būti paisoma konstitucinio teisinės valstybės principo, suponuojančio, be kita ko, tinkamą teisinį procesą. Asmens, siekiančio eiti arba einančio pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, patikimumo patikros vykdymo pagrindai turi būti nustatyti įstatymu, poįstatyminiais teisės aktais gali būti nustatyta patikros vykdymo tvarka. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad šiame Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime nurodyta, jog piliečiui, stojančiam į valstybės tarnybą, gali ir turi būti keliami tam tikri bendrieji reikalavimai – stojimo į valstybės tarnybą bendrosios sąlygos, kurių neatitinkantis asmuo negalės tapti tarnautoju. Taip pat nurodyta, kad gali būti nustatyti bendrieji reikalavimai, susiję su stojančiojo asmeninėmis savybėmis, reputacija, išsilavinimu ir kt.

Valstybės tarnautojų priėmimo į valstybės tarnautojų pareigas tvarką reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas, statutai, Diplomatinės tarnybos įstatymas ir Vyriausybės patvirtintas konkursų į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašas (Valstybės tarnybos įstatymo 10 straipsnio 9 dalis). Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 4 dalis numato, kad asmuo, siekiantis valstybės tarnautojo statuso, turi užpildyti Vyriausybės nutarimu patvirtintos formos deklaraciją, kurioje būtų pateikiami duomenys dėl jo atitikties nepriekaištingos reputacijos reikalavimams, valstybės tarnautojas, nuslėpęs ar pateikęs tikrovės neatitinkančius duomenis dėl jo atitikties minėtiems reikalavimams, iš valstybės tarnautojo pareigų atleidžiamas. Taip pat numatyta, kad į valstybės tarnautojo pareigas negali būti priimtas asmuo, jeigu iš Korupcijos prevencijos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka pateiktos informacijos, iš asmens, siekiančio valstybės tarnautojo statuso, užpildytos deklaracijos ar kitų duomenų valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo padaro išvadą, kad asmuo neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų (Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 3¹ straipsnio 2 dalyje numatyta, kad valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo įstatymų nustatytais atvejais privalo, o kitais atvejais (gavęs duomenų, keliančių pagrįstų abejonių dėl asmens atitikties nepriekaištingos reputacijos reikalavimams) turi teisę motyvuotu rašytiniu prašymu kreiptis į teisėsaugos, kontrolės ir kitas institucijas, įstaigas ar įmones, kad šios pateiktų apie tokį asmenį jų turimą informaciją, o institucijos, įstaigos ir įmonės tokią informaciją turi pateikti ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo prašymo pateikti tokią informaciją gavimo dienos, jeigu teisės aktai nenustato kitaip.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pagrįstai ir teisėtai rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 966 patvirtinto Konkursų į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo ir tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) nuostatomis, nes būtent šio aprašo nuostatos detalizuoja valstybės tarnautojų priėmimo į valstybės tarnautojų pareigas tvarką konkurso būdu. Aprašo 64² punkte nustatyta, kad valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnyje nustatytais atvejais ir tvarka priėmęs sprendimą kreiptis į kompetentingą valstybės instituciją dėl informacijos apie asmenį, siekiantį eiti pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, į šią instituciją kreipiasi ne anksčiau kaip po 3 darbo dienų ir ne vėliau kaip po 6 darbo dienų po konkurso pabaigos. Aprašo nuostatos, galiojusios tuo metu, kai pareiškėja padavė prašymą dalyvauti konkurse, konkrečiai nenumatė, kad valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo turi teisę kreiptis į kompetentingą instituciją dėl informacijos apie asmenį, kuris yra padavęs prašymą leisti dalyvauti konkurse, gavimo. Aprašo 14 punkte buvo numatyta, kad personalo administravimo tarnyba, gavusi dokumentus, juos patikrina ir pretendento anketoje pažymi, ar pretendentas atitinka Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies bendruosius reikalavimus ir specialius reikalavimus, nustatytus pareigybės aprašyme, pagal pretendento pateiktų dokumentų duomenis, o Aprašo 15 punktas (redakcija, galiojusi iki 2011 m. rugpjūčio 24 d.) numatė, kad jeigu pretendentas neatitinka šio Aprašo 14 punkte nurodytų reikalavimų, jam per 5 darbo dienas išsiunčiamas pranešimas apie tai, kad jam neleidžiama dalyvauti konkurse (pretendentų prašymai, anketos ir dokumentų kopijos negrąžinami). Pažymėtina, kad pretendento anketoje turi būti nurodomi duomenys, susiję su teistumu. Jeigu pretendentas atitinka šiuos reikalavimus, jam išsiunčiamas pranešimas apie konkurso datą, laiką, vietą ir šio Aprašo 12 punkte nurodytu atveju – apie dokumentų pateikimo laiką. Pabrėžtina, kad pretendento anketoje turi būti nurodomi duomenys, susiję su teistumu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Aprašo 15 punkto redakcijoje, įsigaliojusioje 2011 m. rugpjūčio 24 d., buvo numatyta, jog jeigu pretendentas neatitinka Valstybės tarnybos įstatymo 3¹ straipsnio nepriekaištingos reputacijos reikalavimų, Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies bendrųjų reikalavimų ir specialiųjų reikalavimų, nustatytų pareigybės aprašyme, jam per 5 darbo dienas nuo dokumentų gavimo konkursą organizuojančioje įstaigoje prašyme nurodytu būdu išsiunčiamas pranešimas apie tai, kad jam neleidžiama dalyvauti konkurse (pretendentų prašymai, anketos ir dokumentų kopijos negrąžinami). Jeigu pretendentas atitinka šiuos reikalavimus, jam ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas iki konkurso prašyme nurodytu būdu išsiunčiamas pranešimas apie konkurso datą, laiką, vietą ir šio Aprašo 12 punkte nurodytu atveju – apie dokumentų pateikimo laiką.

Nagrinėjamoje byloje atsakovas neteikė jokių įrodymų, kad jis 2011 m. rugpjūčio 9 d. į STT dėl informacijos pateikimo apie pareiškėją kreipėsi tam, jog būtų galima išsiaiškinti ir nuspręsti, ar pareiškėjai gali būti leidžiama dalyvauti konkurse. Be to, byloje rašytiniai įrodymai tvirtina, kad atsakovas 2011 m. rugpjūčio 4 d. nurodė pareiškėjai, kad jai leidžiama dalyvauti konkurse (b. l. 49), o tik 2011 m. rugpjūčio 9 d. su prašymu kreipėsi į STT. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovas nesant faktinio ir teisinio pagrindo 2011 m. rugpjūčio 9 d. kreipėsi į STT dėl informacijos apie pareiškėją. Pažymėtina, kad atsakovo atsiliepime nurodomas STT direktoriaus 2011 m. spalio 21 d. įsakymas Nr. 2-366 2011 m. rugpjūčio 9 d. negaliojo.

Vertinant pareiškėjos nurodytas aplinkybes, susijusias su tuo, kad jai neteisėtais atsakovo veiksmais buvo padaryta neturtinė žala, pabrėžtina, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Neturtinės žalos atlyginimo, kaip civilinių teisinių santykių gynimo būdo, taikymo apimtį ir bendrų civilinės atsakomybės sąlygų nustatymą pirmiausia lemia pažeistų asmens teisių pobūdis, t. y. neturtinės žalos taikymo apimtis tuo platesnė, kuo svarbesnė yra pažeista vertybė, kai net menkiausias jos pažeidimas netoleruojamas, ir teisės saugomų asmens vertybių pažeidimu keltų neigiamų padarinių pobūdis, jų akivaizdumas, įtaka asmens gyvenimui. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 ; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007). Atkreiptinas dėmesys, kad pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. v. Lietuva, pareiškimo Nr. 53161/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja nurodo, kad neteisėtais atsakovo veiksmais buvo pažeista neturtinė vertybė – teisė į privatų gyvenimą ir jo slaptumą. Pareiškėja akcentuoja informacijos apie jos teistumą rinkimą, aplinkybę, kad jos darbdavys sužinojo apie jos dalyvavimą konkurse. Pasisakant dėl šių pareiškėjos argumentų, pažymėtina, kad pagal Konstituciją privatus žmogaus gyvenimas - tai individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeimyninė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais asmenimis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė bei psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kt. Konstitucijos 22 straipsnio normose įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas suponuoja asmens teisę į privatumą. Žmogaus teisė į privatumą apima asmeninio, šeimos ir namų gyvenimo, garbės ir reputacijos neliečiamumą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d. nutarimai). Žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves, tarp jų ir teisę į privatumą, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d. nutarimai).

Pirmosios instancijos teismas nepripažino, kad atsakovas savo veiksmais pažeidė pareiškėjos teisę į privatų gyvenimą, nurodydamas, kad informaciją apie pareiškėją rinko STT, vadovaudamasi Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio nuostatomis, o pateikta šios tarnybos informacija jokios informacijos apie asmens privatų gyvenimą neatskleidžia. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepripažino pagrįstais pareiškėjos argumentų, kad apie jos dalyvavimą konkurse neturėjo ir negalėjo žinoti nei darbdavys, nei kolegos. Pripažintini pagrįstais apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjos pateiktą elektroninio pašto adresą, nes byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad šis elektroninio pašto adresas nėra pareiškėjos privatus. Taip pat sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog byloje esantis pareiškėjos susirašinėjimas su atsakovo darbuotoja, nepatvirtina, kad pareiškėja pageidavo gauti informaciją darbovietės adresu. Tačiau tai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėja turėjo teisėtą pagrindą tikėtis, jog atsakovas nesikreips į STT dėl atitinkamos informacijos, kad apie pareiškėjos siekimą užimti pareigas valstybės tarnyboje nesužinos darbdavys. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis šiomis aplinkybėmis, nes pareiškėja, pretenduodama į Alytaus miesto savivaldybės kontrolieriaus pareigas, neturėjo pagrindo manyti, jog nebus kreipiamasi į STT dėl informacijos pateikimo, kad nebus imamasi priemonių nustatyti aplinkybes, susijusias su jos reputacija, su jos darbu ankstesnėje darbovietėje. Be to, pagal bylos duomenis nėra pagrindo konstatuoti, kad informacija, kokie asmenys (iš jų ir pareiškėja) pretenduoja užimti minėtas pareigas valstybės tarnyboje, buvo privati, slapta ir negalėjo būti viešinama. Pažymėtina, kad „privačios informacijos“ sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, nustatant, ar konkreti informacija laikytina privačia, turi būti atsižvelgiama į informacijos turinį, vertinamas informacijos santykis su asmens privačiu gyvenimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2809/2011).

Pagal Konstituciją valstybės tarnyba - tai tarnyba Lietuvos valstybei ir pilietinei Tautai, todėl valstybės tarnyba turi būti lojali Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai. Ji turi būti organizuota taip, kad valstybės ir savivaldybių institucijose sprendimus vykdant viešąjį administravimą ir teikiant viešąsias paslaugas priimtų (arba dalyvautų tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir (arba) kontroliuojant jų vykdymą ir kt.) tik lojalūs Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai žmonės. Konstitucija netoleruoja tokių situacijų, kai kuri nors valstybės tarnybos sistemos grandis, kuri nors valstybės ar savivaldybės institucija arba atskiri valstybės tarnautojai veikia priešingai nei reikalauja Lietuvos valstybės interesai ar pažeidžia Lietuvos valstybės konstitucinę tvarką. Valstybės tarnybos lojalumo Lietuvos valstybei konstitucinis imperatyvas valstybės tarnybai kelia ypatingus reikalavimus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Valstybės tarnyba - tai profesinė veikla, kurią atlieka valstybės ar savivaldybės institucijos darbuotojas, t. y. darbinė veikla. Taigi teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, įtvirtinta Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje, yra susijusi su Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teise laisvai pasirinkti darbą. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 4 d. nutarime konstatuota: „Valstybė, įgyvendindama savo priedermę užtikrinti nacionalinį saugumą, tinkamą jaunimo auklėjimą, švietimą, patikimą finansų sistemą, valstybės paslapčių apsaugą ir t. t., turi teisę nustatyti papildomus, specialius reikalavimus stojantiesiems į darbą svarbiausiose ūkio ir verslo srityse.“ Iš Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatų matyti, kad piliečiui, stojančiam į valstybės tarnybą, yra keliami reikalavimai, kad jis būtų lojalus Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai, laikytųsi Konstitucijos ir įstatymų, gerbtų, saugotų ir gintų žmogaus teises ir laisves, būtų nešališkas, neutralus politinio proceso dalyvių atžvilgiu, teisingas, vengtų viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepasiduotų neteisėtam spaudimui ar neteisėtiems reikalavimams, nesavivaliautų ir nepiktnaudžiautų tarnyba, keltų savo profesinę kompetenciją, laikytųsi profesinės etikos reikalavimų, saugotų savo, kaip valstybės tarnautojo, reputaciją, ir institucijos, kurioje jis dirba, autoritetą ir kt.

Pareiškėja nagrinėjamoje byloje nepateikė jokių įrodymų, jog vien dėl to, kad atsakovas 2011 m. rugpjūčio 9 d. su prašymu kreipėsi į STT, patyrė jos nurodomus nepatogumus, dvasinius išgyvenimus. Teismų praktikoje yra nurodyta, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, duomenis apie pareiškėją rinko STT. Pagal bylos duomenis atsakovas pareiškėjos darbdaviui ir jos kolegoms nepateikė jokios informacijos apie pareiškėjos privatų gyvenimą. Byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad atsakovas gautą informaciją iš STT pateikė tretiesiems asmenims.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl to pareiškėjos apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos G. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Vaida Urmonaitė-MaculevičienėVirgilijus ValančiusDalia Višinskienė