Šiaulių apygardos teismo nutartis

2015-01-26 · Civilinė byla Nr. 2S-309-124/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-01-26
Bylos Nr.
2S-309-124/2015
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Laisvė Aleknavičienė
Pareiškėjas
R. B.
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-309-124/2015Teisminio proceso Nr. 2-70-3-09748-2014-7Procesinio sprendimo kategorija 110.1;122.4 (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. sausio 26 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laisvė Aleknavičienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. B. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-10986-291/2014, kuria netenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja kreipėsi į antstolį, prašydama vykdymo procese taikyti laikinąsias apsaugos priemones – priimti patvarkymą dėl varžytinių sustabdymo vykdomojoje byloje Nr. 98-1064/2011. Nurodė, kad 2014-12-02 yra paskelbtos antrosios varžytinės dėl jai asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto pardavimo, tačiau išieškojimas iš jos asmeninio turto yra vykdomas neteisėtai (vykdomajame rašte skolininku yra įvardintas tik jos sutuoktinis A. B., o ji vykdomojoje byloje nėra išieškotojų bendraskolė).

Antstolis R. K. 2014-12-03 Patvarkymu dėl atsisakymo tenkinti prašymą dėl varžytynių sustabdymo (17–18 b. l.) pareiškėjos prašymo netenkino, bylą persiuntė Šiaulių apylinkės teismui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 10 d. nutartimi (17 b. l.) pareiškėjos prašymo netenkino.

Teismas nurodė, kad pareiškėja R. B. į Šiaulių apylinkė teismą 2014-11-24 kreipėsi patikslintu ieškiniu dėl 2007-03-07 žemės sklypo (duomenys neskelbtini) sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, minėtas ieškinys yra ieškinio priėmimo stadijoje (ieškovei nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti iki 2014-12-12). Teismas nurodė, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, be kita ko prima facie įvertina pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, siekdamas užtikrinti, jog laikinosios apsaugos priemonės bus taikomos laikantis proporcingumo ir ekonomiškumo principų reikalavimų. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas pareiškėjos prašymo netenkino.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą esmė

Pareiškėja R. B. atskiruoju skundu (20–22 b. l.) prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014-12-10 nutartį ir atsakovų N. Ir V. V. visam turtui taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

A. B. pirktas nekilnojamasis daiktas (žemės sklypas (duomenys neskelbtini) yra perduotas atgal išieškotojams N. ir V. V. pirmine verte ir dar yra sumokėti pareiškėjos sutuoktinio pinigai. Tai reiškia, kad ne teismas įstatymų nustatyta tvarka, o pats antstolis įvykdė restituciją - grąžino daiktą išieškotojams natūra.

Šalies argumentai

2. Nutartyje cituojama LAT civilinė byla Nr. 2-949/2008 (2008-12-31). Medžiaga su ieškiniu neturi bendrų panašumų ir ekonomiškumo principas yra nesusietas su pirkimo-pardavimo sutarties panaikinimu ir restitucijos taikymu, kaip tik atvirkščiai, atsakovai N. ir V. V. yra finansiškai pajėgūs, nes turi privatų žemės ūkio verslą ir turtą, todėl ekonominiu požiūriu laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra tikslingas ir priimtinas.

3. Teismo 2014-12-10 nutartis priimta teisėjos V. Ž.: ta pati teisėja dalyvavo ankstesnėse bylose (CB Nr. 2-1842-291/2010, Nr. 090368/10/2) 2010-10-06 ir 2010-10-08 taikė laikinąsias apsaugos priemones A. B. bei tenkino išieškotojų N. ir V. V. ieškinį. Teismas negalėjo skirti tos pačios teisėjos pareiškėjos prašymo nagrinėjimui, arba LR CPK 65 str. 1 d. 6 p. pagrindu teisėja turėjo būti nušalinta nuo šios bylos.

4. Vykdomojoje byloje pareiškėja nėra bendraskolė, tai yra tikrovės neatitinkanti ir antstolio išgalvota informacija. Šiaulių apygardos teismas turėtų tai galutinai išsiaiškinti, pripažinti ir patvirtinti, kad pareiškėja nėra bendraskolė.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą (25–26 b. l.) antstolis R. K. prašo pareiškėjos atskirąjį skundą atmesti, palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį.

Nurodo, kad 2014-12-01 antstolis priėmė patvarkymą Nr. S-20257-14, kuriuo bendraskolei R. B. priklausančio nekilnojamojo turto pardavimą iš varžytynių atšaukė iki tol, kol teismas išspręs klausimą dėl skolininko A. B. 2014-11-26 pateikto skundo. Priimtas patvarkymas R. B., kaip ir kitiems proceso dalyviams, buvo išsiųstas, tačiau šią informaciją ji nuo teismo, tikėtina, nuslėpė ir iki rašytinio posėdžio datos teismui tokių duomenų nepateikė. Skolininko A. B. skundą Šiaulių apylinkės teismas išnagrinėjo 2014-12-22 (teisėja R. M., civilinė bylaNr.2-10782-641/2014) ir dėl dalies skundo reikalavimų civilinę bylą nutraukė, o dėl likusių skundo reikalavimų, atmetė. Sutuoktiniai A. B. ir R. B. dėl vykdymo procese atliktų veiksmų ir teismo priimtų procesinių sprendimų nuolat teikia įvairius skundus, todėl yra pagrindo manyti, kad jie tokiu būdu vilkina vykdymo procesą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

Motyvuojamoji dalis

ir teisiniai argumentai

Atskirasis skundas atmestinas.

Civilinio proceso kodekso (CPK) 510 straipsnio 1 dalis nustato, kad skundas dėl antstolio veiksmų ar atsisakymo juos atlikti pateikiamas antstoliui per CPK 512 straipsnyje nustatytą terminą. Jeigu skundą teikiantis asmuo pageidauja, kad nagrinėjant skundą būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės, jis vieną skundo egzempliorių taip pat pateikia apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendžia CPK nustatyta tvarka. CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas, gali būti taikoma tik tuomet, jeigu teismas pripažįsta vykdymo veiksmų sustabdymo reikalingumą (CPK 510 straipsnio 3 dalis). Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis grindžiamas šių priemonių taikymo būtinumas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja kreipėsi į antstolį R. K., prašydama sustabdyti 2014-12-02 vyksiančias varžytynes ir nurodydama, kad ji nėra bendraskolė, išieškojimas iš jos asmeninio turto pagal pateiktą vykdomąjį raštą vykdomas neteisėtai, o be to, Šiaulių apylinkės teismui yra pateikusi ieškinį dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Pažymėtina, kad CPK 144 straipsnio 1 dalis įtvirtina prieš sprendžiant, ar nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismo pareigą preliminariai (prima facie) įvertinti ieškinio (pareiškimo, prašymo, skundo) reikalavimų pagrįstumą. Teismas, nenustatęs prašymo reikalavimų pagrįstumo, pareiškėjos prašymą atmetė.

Iš antstolio R. K. 2014-12-03 Patvarkymo dėl atsisakymo tenkinti prašymą dėl varžytynių sustabdymo matyti, kad antstolis R. K. netenkino pareiškėjos prašymo sustabdyti paskelbtas antrąsias varžytynes. Minėtame patvarkyme antstolis nurodė, jog antstolio kontoroje buvo gautas ir išnagrinėtas 2014-12-01 skolininko A. B. skundas dėl antstolio veiksmų. Patvarkymas ir vykdomoji byla Nr. 98-1064/11 išsiųsti į Šiaulių apylinkės teismą, o iki skolininko skundas bus išnagrinėtas Šiaulių apylinkės teisme, 2014-12-01 patvarkymu yra atšauktos pareiškėjos turto varžytynės (14–15 b. l.). Taigi, iš nurodytų aplinkybių matyti, kad 2014-12-01 turėjusios vykti varžytynės antstolio patvarkymu yra atšauktos.

Šiaulių apylinkės teismas išnagrinėjo skolininko A. B. skundą ir 2014-12-22 nutartimi nutraukė civilinę bylą dalyje dėl išieškojimo iš R. B. turto, vykdomo be vykdomojo rašto, nutraukimo, dėl išieškojimo iš R. B. turto, kol bus nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-10107-907/2014 sustabdymo ir dėl antrųjų varžytynių skelbimo sustabdymo. Likusioje dalyje skundą dėl pirmųjų varžytynių pripažinimo negaliojančiomis ir dėl antrųjų varžytynių skelbimo panaikinimo, atmetė.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškėjos asmeninio turto varžytynės buvo paskelbtos 2014 m. gruodžio 2 d. nuo 9 iki 14 val. Tuo tarpu atskirasis skundas yra nagrinėjamas praėjus 1,5 mėnesio nuo paskelbtų varžytynių datos. Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, teismas sprendžia, kad pareiškėjos atskirojo skundo nagrinėjimas neteko prasmės. Net ir patenkinus pareiškėjos atskirąjį skundą, nebūtų galimybės sustabdyti 2014 m. gruodžio 2 d. paskelbtas pareiškėjos turto varžytynes, tuo labiau kad jos antstolio 2014-12-01 patvarkymu buvo atšauktos. Todėl esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, pripažintina, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimas pareiškėjai R. B. nesukeltų jokių teisinių pasekmių.

Apeliantė atskirąjį skundą grindžia argumentais, jog A. B. pirktas žemės sklypas yra grąžintas išieškotojams, ji nėra išieškotojų bendraskolė, jog teisėja V. Ž. jau yra nagrinėjusi bylas, kuriose tenkino priešingos šalies prašymus, todėl teisėja turėjo būti nušalinta nuo bylos nagrinėjimo.

Iš teismų sistemos Liteko duomenų matyti, kad pareiškėjos argumentas, jog ji nėra bendraskolė jau yra išnagrinėtas. Šiaulių apygardos teismas 2013-08-19 nutartimi pripažino, kad prievolė išieškotojui yra ne asmeninė pareiškėjo A. B., o bendra sutuoktinių A. B. ir R. B., todėl ji gali būti vykdoma iš bendro sutuoktinių turto (civilinė byla Nr. 2S-510-372/2013).

Pažymėtina, kad prašymas dėl teisėjos nušalinimo turi būti pateikiamas pirmosios instancijos teismui prieš pradedant nagrinėti bylą iš esmės. Teisėjo nušalinimo pagrindai numatyti LR CPK 65, 66 straipsniuose. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas laikinųjų apsaugos priemonių teisėtumo klausimą, nesprendžia teisėjo nušalinimo klausimo, todėl šio atskirojo skundo argumento teismas nenagrinėja.

Atskirojo skundo argumentas, kad antstolis išieškotojui perdavė ginčo žemės sklypą taip pat nėra šios bylos dalykas, nes pareiškėja teikia prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Atskirajame skunde pareiškėja prašo panaikinti 2014-12-10 nutartį ir atsakovų N. ir V. V. turtui taikyti laikinąsias apsaugos priemones. LR CPK 312 straipsnis numato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pareiškėjos R. B. prašymas N. ir V. V. turtui taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra pareikštas apeliacinės instancijos teismui, pirmosios instancijos teismas dėl šio prašymo nepasisakė, todėl šis atskirojo skundo argumentas apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinas.

LR CPK 80 str. 2 dalis numato, kad už atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių mokamas dvidešimt aštuonių eurų žyminis mokestis. Pareiškėja paduodama atskirąjį skundą nėra sumokėjusi žyminio mokesčio, todėl jis priteistinas apeliacinės instancijos teisme.

Teismas, vadovaudamasis aukščiau išdėstytais motyvais, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės teisės normas, atsižvelgė į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, todėl pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios atskirojo skundo motyvais naikinti nėra teisinio pagrindo (LR CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjos R. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 28 EUR (dvidešimt aštuonis) žyminį mokestį valstybei.

Teisėja Laisvė Aleknavičienė