Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas D. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K) 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Paaiškino, kad pareiškėjo laisvė nuo 2009 m. sausio 30 d. iki 2014 m. birželio 30 d. buvo apribota pažeidžiant teisės aktus, nes kamerose nebuvo užtikrintas minimalus plotas, natūralus apšvietimas. Atvykstant ir išvykstant būdavo daroma krata antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina), daiktus reikėdavo dėti į nešvarias dėžes. Pareiškėjo netenkino suteikiama tik 1 val. per parą pasivaikščioti. Nurodė, jog daugelis pareigūnų turėjo sadistinį asmenybės sutrikimą, tačiau jie nebuvo gydomi. Dėl tokių laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, orumo pažeminimą, galimybių bendrauti sumažėjimą. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė taikyti ieškinio senatį, skundą atmesti kaip nepagrįstą.Pateikė pareiškėjo judėjimo grafiką, paaiškino, jog maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys, šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1000 asmenų. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, todėl Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje, Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų reikalavimų.Kratos vykdomos siekiant surasti ir paimti suimtiesiems ir nuteistiesiems draudžiamus turėti daiktus, aptikti pabėgimui rengiamas vietas, surasti laisvės atėmimo vietų teritorijoje besislapstančius suimtuosius arba nuteistuosius, atliekamos suimtųjų ir nuteistųjų, laisvės atėmimo vietų teritorijų ir patalpų kratos bei apžiūros.Suimtiesiems ir nuteistiesiems atvykus į laisvės atėmimo vietą taip pat išvykstant iš jos privalomai atskiroje patalpoje atliekama visuminė krata.Visi turimi daiktai įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami. Ypatingas dėmesys atkreipiamas į drabužio siūles, apykaklę, pamušalą. Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo taikyti ieškinio senatį, skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų į Kalėjimų departamentą nesikreipė, Kalėjimų departamentas su tuo susijusios medžiagos nerinko ir nenagrinėjo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2016 m. kovo 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui, kurią jis nurodė patyręs Lukiškių TI-K.Teismas atsakovo atstovo prašymą pareiškėjo daliai skundo taikyti trijų metų senaties terminą tenkino. Pasisakė, kad pareiškėjas būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo bausmės atlikimo pradžios t. y. 2009 m. sausio 30 d., nes, patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų sąlygų į Lukiškių TI-K, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Teismas atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą, nepateikė įrodymų, kuriais remdamasis teismas turėtų atnaujinti pareiškėjui praleistą ieškinio senaties terminą, konstatavo, kad nėra pagrindo netenkinti atsakovo atstovo prašymo. Pritaikius trejų metų senaties terminą teismas sprendė, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2012 m. rugsėjo 29 d.Iš Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktų duomenų, t. y. detalizuotų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydžių bei asmenų, su kuriais buvo laikomas, skaičių, teismas nustatė, kad 9 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrinama teisė į 3,6 kv. m. kameros plotą. Teismas, vertindamas esančių byloje įrodymų visumą, darė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie kalinimą perpildytose kamerose buvo pagrįstos. Dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, jog jam nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą apšvietimą kamerose, teismas vadovavosi į bylą pateiktais Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais, kurie paneigė pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl natūralaus apšvietimo neužtikrinimo pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K atitinkamose kamerose laikotarpiu, todėl teismas konstatavo, kad šiuo atveju Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų nebuvo nustatyta.Pareiškėjo teiginius dėl kratų atlikimo antisanitarinėmis sąlygomis atmetė, kadangi jie buvo abstraktūs ir nedetalizuoti.Dėl pasivaikščiojimų suteikimo pareiškėjui, teismas vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta norma, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Atsižvelgiant į tai, teismas pasisakė, jog šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų dėl pasivaikščiojimų gryname ore. Pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl pareigūnų sadistinio elgesio vertino kritiškai. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, t. y. 9 dienas, tai, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nepadarė negrįžtamo poveikio pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklei, konstatavo, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 100 Eur neturtinė žala.

III.

Pareiškėjas nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti 2016 m. kovo 2 d. sprendimą ir priimti kitą sprendimą, kurio pagrindu jo skundas būtų tenkintas. Pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimu daliai skundo taikyti senaties terminą, nurodė jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje nėra numatyta senaties taikymo galimybė.Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo nustatyta ploto pažeidimo trukme, nurodo, jog teismas vertindamas kiek laiko jo atžvilgiu truko ploto pažeidimas, turėjo atsižvelgti į tai, kad dalį kameros užima sanitarinis mazgas. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą iš esmės atkartojo savo poziciją pateiktą atsiliepime į pirminį skundą. Nurodo, jog su pareiškėjo pozicija nesutinka, vertina, kad teismas tinkamai įvertino byloje esančias aplinkybes ir įrodymus.Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė, jog su juo nesutinka, prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo, kurią jis patyrė Lukiškių TI-K.Pareiškėjas apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu daliai skundo taikyti senaties terminą bei priteista suma, jo nuomone 100 Eur yra per maža suma kompensuoti jo patirtai neturtinei žalai Lukiškių TI-K. Dėl senaties taikymo daliai pareiškėjo skundo, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.271 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 str. 1 d. 3 p. (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) arba ABTĮ 17 str. 1 d. 3 p. (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d., su vėlesniais pakeitimais), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2194-520/2016, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Todėl šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi, nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą.Europos Žmogaus Teisių Teismas 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), be kitų aktualių kalinimo sąlygų vertinimo aspektų, paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją pagal Konvencijos 3 straipsnį. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Kita vertus, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.Kalėjimų departamento prie Teisingumo Ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas vertindamas, ar pareiškėjo teisė į minimalią ploto normą kameroje nebuvo pažeista vadovavosi duomenimis, kuriuose nurodyta kokiose kamerose kokiu metu su kiek asmenų pareiškėjas buvo laikomas. Pateikti duomenys pakankamai išsamūs, kad būtų galima įvertinti, ar buvo minimalaus ploto pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu. Įvertinusi byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis jog atskirais laikotarpiais, viso 9 dienas buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto pozicija, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią ploto normą, turėtų būti atsižvelgiama ir į tai, kad sanitarinis mazgas užima dalį kameros ploto. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog atmetus sanitarinio mazgo užimamą plotą kameroje, pareiškėjo atžvilgiu mažesnis jam tenkantis plotas nei 3 kv. m. galėtų būti nustatomas konkrečiai tomis dienomis, kuriomis pirmosios instancijos teismas ir pripažino esant pareiškėjo atžvilgiu ploto pažeidimą.Pagal HN 76:2010 11 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Byloje ginčo nėra, kad pareiškėjui 1 valanda pasivaikščioti gryname ore buvo užtikrinta. Galiojantys teisės aktai ilgesnio nei vienos valandos pasivaikščiojimų kiemeliuose laiko nenumato, todėl teismas pagrįstai nekonstatavo pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.Pareiškėjas skunde aplinkybes susijusias su kratų atlikimu bei pareigūnų sadistiniu elgesiu išdėstė deklaratyviai, tiksliai neįvardindamas dėl kokių konkrečių aplinkybių jam kilo žala, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos pareiškėjo argumentus vertino kaip abstrakčius ir dėl jų nepasisakė. Atsižvelgiant į nustatytą ploto pažeidimo trukmę (9 dienos), tai, kad kartu su ploto pažeidimu, kitų pažeidimų pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyta, vertintina, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo atžvilgiu taikė adekvatų neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 145 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.