- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-12-19
- Bylos Nr.
- A-2752-662/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03267-2016-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė, Audrius Bakaveckas (pran.)
- Pareiškėjas
- D. N.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 37.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, (toliau – ir VST) priteisti 26 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 12 d. iki 2013 m. spalio 30 d. jis buvo konvojuojamas automobiliais, kurie neatitiko nustatytų reikalavimų. Automobiliuose trūko vietos, nebuvo, kur pasidėti daiktų. Taip pat automobiliuose nebuvo įrengti saugos diržai. Jų patalpos buvo purvinos. Transporto priemonėse vasarą buvo karšta, o žiemą – šalta. Pareiškėjo teigimu, konvojavimo metu pareigūnai iš jo tyčiojosi, jį žemino, nuolat demonstravo tarnybinius ginklus. Pareiškėjo nuomone, jo konvojavimas prilygo žiauriam asmens kankinimui. Teigė, kad dėl netinkamų konvojavimo sąlygų patyrė neturtinę žalą.VST, atstovaujanti atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.VST prašė daliai pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą taikyti ieškinio senaties terminą, numatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje. Nurodė, kad VST pareigūnai ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėją konvojavo du kartus planinio konvojaus maršrutu Pravieniškės-Vilnius-Pravieniškės specialiomis transporto priemonėmis, kurios buvo tinkamos konvojavimui vykdyti. Paaiškino, kad konvojavimas vyksta specialiaisiais automobiliais, autobusais, kuriuose įrengtos kameros atitinka higienos normų ir saugumo reikalavimus. Visuose automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, atsarginiai išėjimai. Konvojavimui skirtas specialusis transportas yra naudojamas remiantis transporto priemonės registracijos liudijimu su paskirties nurodymu ir kasmetinės techninės apžiūros ataskaitomis. Specialiosios paskirties transportu vyksta tik leidžiamas asmenų skaičius, priešingu atveju, skiriamos papildomos transporto priemonės arba atsisakoma priimti konvojuojamuosius, padarant apie tai įrašą konvojaus kelionės žiniaraštyje. Teisės aktai asmenų daiktų pervežimo ir saugos diržų įrengimo nereglamentuoja. Skundai konvojavimo metu yra registruojami konvojaus kelionės žiniaraštyje. Pabrėžė, kad VST užtikrina tinkamą transporto paruošimą konvojavimui. Transporto priemonės yra švarios, atliekamos planinės ir neplaninės dezinfekcijos. VST neturi duomenų, kad pareigūnai būtų elgęsi netinkamai su pareiškėju. Nagrinėjamu atveju neteisėti veiksmai pareiškėjui nebuvo padaryti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinės žalos, atsiradusios dėl galbūt netinkamų konvojavimo sąlygų laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 12 d. iki 2013 m. spalio 30 d., atlyginimą, o skundą teismui išsiuntė tik 2016 m. rugpjūčio 9 d. VST prašo taikyti Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Įvertinus pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes, teismo vertinimu, pareiškėjas tuo metu, kai buvo konvojuojamas galbūt netinkamomis sąlygomis, galėjo suvokti, jog jo teisės yra pažeidžiamos ir savo teises ginti, paduodant skundą teismui. Pareiškėjas nepaaiškino ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pažeidimų metu jis nežinojo ar negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus bei nepagrindė, kodėl tuo metu jis pažeistų teisių negynė teisme. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą. Teismas taip pat nenustatė aplinkybių, dėl kurių galėtų būti atnaujintas ieškinio senaties terminas. Kadangi VST prašė taikyti ieškinio senatį, todėl pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą už konvojavimą laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 12 d. iki 2013 m. rugpjūčio 8 d. teismas pritaikė ieškinio senatį. Nustatęs, kad pareiškėjo teisės nagrinėjamu atveju gali būti ginamos teisme tik nuo 2013 m. rugpjūčio 9 d., o jis konvojuotas 2013 m. sausio 9 ir 11 dienomis, teismas visą jo skundą atmetė kaip nepagrįstą dėl taikytos ieškinio senaties.
III.
Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo šališkai. Teismas rėmėsi tik VST pateiktais įrodymais, tačiau kitų įrodymų nerinko ir netyrė. Teismas nepasinaudojo teise atlikti įrodymų tyrimą vietoje. Pareiškėjas paaiškina, kad konvojavimo metu skundų VST pareigūnams neteikė dėl to, nes suprato, jog tai situacijos nepakeis. Pareiškėjas pabrėžia, kad nagrinėjome byloje trejų metų ieškinio senaties terminas taikytas nepagrįstai, kadangi jis turi teisę turėti laiko tinkamai pasiruošti savo teisių gynybai teisme. Minėtą teisę garantuoja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis.VST, atstovaujanti atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.VST nurodo, kad pirmosios instancijos teismas šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priimdamas motyvuotą bei pagrįstą sprendimą nepažeidė teisės normų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų jo konvojavimo sąlygų.Pareiškėjas teigia, kad jis buvo konvojuojamas laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 12 d. iki 2013 m. spalio 30 d. Atsakovo atstovas Viešojo saugumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašė daliai pareiškėjo reikalavimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Iš byloje pateiktų duomenų (b. l. 13–18) matyti, kad pareiškėjas 2013 metais buvo konvojuotas du kartus – 2013 m. sausio 9 ir 11 dienomis.Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis).Nacionaliniai teismai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikoje priimtais įstatymais, ieškinio senatį esant pagrindui gali taikyti. Pabrėžtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje numatyta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis), šis teismas pripažįsta senaties instituto nustatymo nacionalinėje teisėje galimumą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93; 22095/93)).Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą teismui padavė tik 2016 m. rugpjūčio 9 d. (b. l. 3), nors, kaip minėta, teigė, kad buvo konvojuojamas laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 12 d. iki 2013 m. spalio 30 d. Taigi pareiškėjas padavė skundą, kurio daliai reikalavimo, yra pasibaigęs Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas trejų metų ieškinio senaties terminas reikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Todėl pripažintina, kad pareiškėjas turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos dėl objektyvių, nuo jo paties valios nepriklausiusių priežasčių negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti galbūt savo pažeistas teises. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas turėjo pakankamai laiko paduoti skundą nepraleisdamas ieškinio senaties termino. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių buvimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Nustačius, kad pareiškėjas padavė skundą, kurio daliai reikalavimo ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs ir nėra svarbių priežasčių ieškinio senaties terminui atnaujinti, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už jo konvojavimą galbūt netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 12 d. iki 2013 m. rugpjūčio 8 d. Kadangi byloje nustatyta, kad pareiškėjas VST buvo konvojuotas tik tuo laikotarpiu, su kuriuo susijusios aplinkybės nenagrinėtinos dėl pritaikytos ieškinio senaties, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė visą pareiškėjo skundą.Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylai reikšmingas aplinkybes ir duomenis bei padarė teisės aktų nuostatas ir faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, jog administracinę bylą nagrinėjusi teisėja turėjo išankstinį nusistatymą ar buvo suinteresuota bylos baigtimi (subjektyvusis teisės į nešališką teismą aspektas), ar kad buvo kitos prielaidos, kurios objektyviuoju aspektu kelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo teisėjos nešališkumo. Vien ta aplinkybė, kad bylą nagrinėjusi teisėja aplinkybes vertino ne taip, kaip pageidavo pareiškėjas, nesudaro pagrindo abejoti teismo nešališkumu.Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo D. N. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.