Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-05-18 · Administracinė byla Nr. I-791-386/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-05-18
Bylos Nr.
I-791-386/2017
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-01207-2015-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Laimutė Jokubauskaitė
Pareiškėjas
R. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-791-386/2017Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01207-2015-3Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1.1; 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASS P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gegužės 18 d.Klaipėda
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Laimutė Jokubauskaitė,sekretoriaujant Renatai Šarkauskienei,

2017 m. gegužės 15 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl 10 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. G. (toliau – ir pareiškėjas) skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos apskrities VPK), priteisti 10 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą, kildinamą iš jo laikymo Klaipėdos apskrities VPK areštinėje (toliau – ir Areštinė) periodiškai nuo 2013 m. rugpjūčio 24 d. iki 2014 m. rugsėjo 4 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus (b. l. 4 ir 84-85) .

Pareiškėjas skunde (teisme gautas 2015-08-10) nurodė: Areštinės kamerose buvo prasta ventiliacija, jos buvo drėgnos ir jose buvo pelėsių; kamerose esantis tualetas būdavo netinkamai aptvertas. Taip pat nurodė, kad pareigūnai jo nevesdavo į dušą, jis gaudavo patalynę, kuri smirdėjo. Pareiškėjas mano, jog tokiu būdu jis buvo kalinamas nežmoniškomis, žmogaus orumą pažeidžiančiomis sąlygomis, todėl patyrė didžiulį stresą ir pažeminimą.

Pareiškėjas patikslintuose skunduose (išsiųsti 2017-03-21, b. l. 77, 78, ir 2017-04-05, b. l. 84-85, 86) nurodė, jog jis periodiškai nuo 2013 m. rugpjūčio 24 d. iki 2014 m. rugsėjo 4 d. buvo laikomas Klaipėdos apskrities VPK areštinėje pažeidžiant teisės aktų reikalavimus - pažeidžiant minimalų Areštinės kamerų plotą, tenkantį vienam asmeniui, ir pažeidžiant teisę į privatumą pasinaudojant tualetu.

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. G. apie teismo posėdį informuotas tinkamai šaukimu (b. l. 92). Pareiškėjas skundu prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime (b. l. 7-9) nurodė kad Areštinės kamerose yra įrengta mechaninė ventiliacija, jos vėdinamos ir per langus, kamerų langai sandarūs, drėgmės nėra. Niekada nebuvo nustatyta faktų, kad kamerose būtų drėgmė ar pelėsiai. Areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai, kurie atskirti 1,20 m aukščio pertvara nuo kameros bendrojo ploto, tai atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 20 punkto reikalavimus.

Nurodo, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Taisyklės) nustato, kad areštinėje laikomas asmuo turi teisę ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam nebuvo leidžiama praustis po dušu jam pageidaujant, tačiau nenurodė, kad būtų pažeista teisė nusiprausti po dušu kartą per savaitę. Pareiškėjas nurodė, kad patalynė smirdėjo, tačiau nenurodė, kad ji buvo nešvari. Teigia, jog patalynė buvo keičiama laikantis Taisyklių 82 punkto reikalavimo.

Pažymėjo, kad pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą nekildina iš to, kad buvo pažeistas minimalus areštinės kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui, tačiau vertinant ir šią aplinkybę, toks pažeidimas būtų minimalus.

Atsakovės atstovas Klaipėdos apskrities VPK atsiliepime į patikslintą skundą (b. l. 96-100) nurodė, jog prašo taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, pripažinti pažeistą pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 24 d. iki 2014 m. rugsėjo 4 d. Areštinėje buvo laikomas 78 paras.

Pažymi, kad pareiškėjas reikalavimą dėl minimalaus gyvenamojo ploto trūkumo vienam asmeniui nurodė tik 2017 m. balandžio 5 d. patikslintame skunde, todėl reikalavimas dėl galimai kilusios neturtinės žalos atlyginimo nagrinėtinas tik už laikotarpį, kuriam netaikoma ieškinio senatis, t. y. už laikotarpį nuo patikslinto skundo išsiuntimo iki 2014 m. rugsėjo 4 d. (paskutinė buvimo areštinėje diena). Teigia, kad per šį laikotarpį pareiškėjo teisė dėl minimalaus gyvenamojo ploto trūkumo vienam asmeniui galėjo būti pažeista nuo 3 iki 6 parų (atsakovo atstovui nėra žinoma tiksli pareiškėjo patikslinto skundo išsiuntimo diena).

Klaipėdos apskrities VPK pažymi, jog pasitaikantys minimalaus ploto neatitikimai yra pasekmė to, kad Areštinė negali riboti į pristatomų asmenų skaičiaus, negali jų nepriimti, nes dėl to gali būti nevykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Be to, į Areštinę pristatytus asmenis privalu skirstyti laikantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje bei tuo metu galiojusios Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012-10- 10 įsakymu Nr. 5-V-677 „Dėl policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintos instrukcijos ir ją pakeitusios, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015-02-10 įsakymu Nr. 5-V-139 „Dėl policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“, patvirtintos instrukcijos (toliau tekste - ir Instrukcijos) V skyriuje nustatytų areštinėse laikomų asmenų izoliavimo reikalavimų. Dėl tokio teisinio reglamentavimo galėjo pasitaikyti, kad kai kuriose kamerose vienam asmeniui teko mažesnis gyvenamosios patalpos plotas, tačiau atsakovo atstovas siekia, kad Areštinėje laikomi asmenys tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiko tarpą ir atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Be to, Areštinės kameroje laikomi asmenys buvo išvedami pasivaikščioti, vienam asmeniui išvykus, likusiems kameroje asmenims teko daugiau kameros bendro ploto.

Klaipėdos apskrities VPK nurodo, kad užtikrinti Areštinėje laikomų asmenų teisę į privatumą naudojantis tualetu, sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios paskirties ploto yra atskirti 120-130 cm aukščio pertvaromis (atitvarais).Tai patvirtino ir pareiškėjas skunde. Pažymi, kad įrengtos pertvaros (atitvarai) sanitarinio mazgo zonas (su jose esančiais unitazais) atitveria nuo kamerose esančių kitų kalinamųjų, todėl jie matyti (stebėti) asmenį, atliekantį gamtinius reikalus, neturi galimybės. Konkrečiu atveju tinkamai įrengtas sanitarinis mazgas užtikrino privatumą ne tik kito kalinamojo, bet ir pareigūnų atžvilgiu. Nė kartą Klaipėdos visuomenės sveikatos centro atliktuose Klaipėdos apskrities VPK areštinės patikrinimo aktuose nėra konstatuota, kad kamerose esantys sanitariniai mazgai įrengti netinkamai, t. y. ne taip, kaip reglamentuoja higienos normos HN 37: 2009 20 punkto nuostata.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas nurodė, jog pareiškėjas nuo 2013-10-16 iki 2013-10-22 2 kartus kreipėsi į bendruomenės slaugytoją dėl virškinamojo trakto veiklos sutrikimo, jis 2013-10-21 apžiūrėtas VšĮ „Klaipėdos universitetinė ligoninė“ medikų ir jam apskirtas gydymas.

Klaipėdos apskrities VPK atsiliepime į patikslintą skundą kitus motyvus nurodė analogiškus kaip ir atsiliepime į pirmąjį pareiškėjo skundą.

Klaipėdos apskrities VPK dėl neturtinės žalos atlyginimo nurodo, jog pareiškėjas nebuvo laikomas antisanitarinėmis sąlygomis, nebuvo žeminama jo garbė ir orumas, neturi duomenų apie pareiškėjo sužalotą sveikatą būnant Klaipėdos apskrities VPK areštinėje. Pažymi, jog Nacionalinio visuomenės sveikatos centro specialistų atliktų skirtingų teritorinių policijos komisariatų areštinių patikrinimų metu nėra buvę nustatyta, kad vien buvimas areštinėje žaloja ten laikomų asmenų sveikatą. Objektyvių įrodymų apie patirtą žalą pareiškėjas nepateikia.

Šalies argumentai

Pareiškėjas buvimo areštinėje metu fiziniais nepatogumais, neigiamais dvasiniais išgyvenimais nesiskundė, kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo dėl laikymo areštinės kamerose, trūkstant gyvenamojo ploto vienam asmeniui, praėjus daugiau kaip 3 metams, tai kelia pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo galimai patirtų nepatogumų. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją reikėtų atlyginti pinigais.

Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities VPK, atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 77 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad proceso dalyvių neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Į teismo posėdį neatvykus proceso šalims, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 78 straipsnio 5 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

Ši administracinė byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ, 1999-01-14 įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016-06-30, nes byla pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 1 dalis).

Dėl faktinių aplinkybių

Pareiškėjas, pareikšdamas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl laikymo Klaipėdos apskrities VPK areštinėje netinkamų sąlygų, skunde teismui (b.l.4) pretenzijas reiškė šiais aspektais: 1) kamerose įrengtas tualetas atitvertas netinkamai, juo naudojantis nėra privatumo; 2) kamerose nėra tinkamos ventiliacijos (langai neatsidaro iki galo), drėgna, yra pelėsis; 3) patalynė nemalonaus kvapo; 4) atvykus į Areštinę pareigūnai nesuteikdavo galimybės pasinaudoti dušu.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas šiais aspektais Klaipėdos apskrities VPK neteisėtų veiksmų nenustatė ir 2015 m. spalio 30 d. sprendimu (b. l. 37–43) pareiškėjo skundo netenkino. Teismas taip pat nurodė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimo nekildino iš reikalavimo užtikrinti vienam asmeniui atitinkamą minimalų Areštinės kameros plotą, teismas šiuo aspektu pareiškėjo laikymo Areštinėje sąlygų neanalizavo ir nevertino.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2017 m. vasario 14 d. nutartimi panaikino Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 30 d. sprendimą ir bylą perdavė nagrinėti šiam teismui iš naujo.

LVAT minėta nutartimi pažymėjo, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė naują aplinkybę (minimalaus gyvenamosios patalpos ploto vienam asmeniui neužtikrinimą), kurios nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo (b.l.4), tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad apie šią aplinkybę teismui atsiliepime į skundą buvo pareiškęs Klaipėdos apskrities VPK. Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą, nesutikdamas su pareiškėjo skundo argumentais, kad buvo pažeistos pareiškėjo laikymo Areštinėje sąlygos skunde nurodytais aspektais, iš esmės pripažino, kad atitinkamą pareiškėjo laikymo Areštinėje periodą, jis buvo laikomas neužtikrinant minimalaus gyvenamosios patalpos ploto vienam asmeniui (b.l.7-9).

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos prielaida (Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalis, Higienos normos HN 37:2009 6 punktas, Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktas).

Šiuo konkrečiu atveju atsakovės atstovui Klaipėdos apskrities VPK byloje dėl neturtinės žalos, kurią inicijavo pareiškėjas dėl netinkamų laikymo Areštinėje sąlygų, pareiškus, kad jis nepažeidė pareiškėjo nurodytų sąlygų, tačiau pripažinus, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pažeidė pareiškėjo laikymo Areštinėje sąlygas minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui aspektu, teismo procesinio sprendimo priėmimas neišsiaiškinus pareiškėjo pozicijos, ar jis atsakovės atstovo nurodytą aplinkybę vertina kaip jo neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme, ar jais papildo savo reikalavimo dėl žalos atlyginimo apimtį, negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, nes neištirtos visos bylai reikšmingos aplinkybės.

Taigi, nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Klaipėdos apskrities VPK areštinėje periodiškai nuo 2013 m. rugpjūčio 24 d. iki 2014 m. rugsėjo 4 d., atlyginimo priteisimo.

Dėl teisės aktų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą. Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga.

Dėl sveikatos saugos reikalavimų neužtikrinimo

Areštinėse laikomų asmenų teises ir pareigas, policijos pareigūnų veiklą ir darbo organizavimą užtikrinant teritorinių policijos įstaigų areštinėse laikomų asmenų apsaugą ir areštinės vidaus tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (minėta, toliau – ir Taisyklės), Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 5-V-677 „Dėl policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ patvirtinta Areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad Klaipėdos apskrities VPK areštinės kamerose buvo prasta ventiliacija, jos buvo drėgnos, jose buvo pelėsių, kamerose esantis tualetas buvo netinkamai aptvertas. Taip pat nurodė, jog pareigūnai pareiškėjo nevesdavo į dušą, jis gaudavo smirdinčią patalynę.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) nustato policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą. Higienos normos HN 37:2009 5-15 punktuose pateikiamos bendrosios nuostatos, numatančios, kad policijos areštinėje laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 punktas); Higienos normos HN 37:2009 18-33 punktuose reglamentuoti policijos areštinių įrengimo reikalavimai. Policijos areštinės kamerose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą (20 punktas).

Higienos normos HN 37:2009 23 punktas numato, kad policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Higienos normos HN 37:2009 24 punkte nurodyta, jog policijos areštinės kamerų ir karcerio pakankama oro temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti – 18–28 °C, santykinė drėgmė – 30–75 %, oro judrumas – 0,15–0,5 m/s; šaltuoju metų periodu oro temperatūra – 18–26 °C, santykinė drėgmė – 30–75 %, oro judrumas – 0,05–0,2 m/s. Higienos normos HN 37:2009 56 punktas numato, kad policijos areštinėse laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis), švariais lovos skalbiniais (dviem paklodėmis, užvalkalu pagalvei) ir dviem rankšluosčiais. Lovos skalbiniai, rankšluosčiai ir kiti skalbiniai skalbiami viešojoje skalbykloje. Minkštasis inventorius, kurio negalima skalbti, valomas cheminėje valykloje. Lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir/arba dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis, pvz., areštinėje įrengtoje dezinfekcijos kameroje (Higienos normos HN 37:2009 58 punktas). Higienos normos HN 37:2009 59 punkte nustatyta, kad lovos skalbiniai turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (taip pat Taisyklių 82 punktas). Higienos normos HN 37:2009 60 punkte, numatyta, kad policijos areštinėse laikomi asmenys privalo prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.

Faktinę aplinkybę dėl areštinės kamerų tinkamumo eksploatavimui įrodo Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos generalinio komisaro 1999 m. birželio 11 d. patvirtintas leidimas pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 1-ojo padalinio 1-ąją dalį (b. l. 17-18) bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. vasario 22 d. įsakymas Nr. 5-V-142 leisti pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2-ąją dalį nuo 2005 m. vasario 21 d. (b. l. 12). Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos generalinio komisaro 1999 m. birželio 11 d. patvirtintame leidime pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 1-ojo padalinio 1-ąją dalį nurodyta, kad patalpų apšvietimas natūralus ir dirbtinis; vėdinimas natūralus ir mechaninis; areštinės patalpų techninė higieninė būklė gera. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2005 m. vasario 18 d. Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2-osios dalies rekonstrukcijos įvertinimo akte Nr. 5-IN-31 (b. l. 14-15) nurodyta, kad šioje areštinės dalyje įrengtos 42 vietos kalinamiesiems (13 kamerų). Kiekvienoje kameroje įrengtos pritvirtintos lovos, individualios spintelės, taburetės, sieninės gembės rūbams, unitazai ir praustuvės, atskirti 1,20 m aukščio pertvara nuo kameros bendro ploto.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas jokių skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų bei kitų skunde dėl žalos atlyginimo nurodytų pažeidimų nėra teikęs, todėl teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentų pagrįstumą bei atsakovės atstovo atsikirtimus, vadovaujasi byloje pateiktais 2015 m. gegužės 19 d. bei 2015 m. birželio 9 d. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais Nr. K3-159 ir K3-214 (b. l. 20-24, 26-28).

Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2015 m. gegužės 11 d. atliko Klaipėdos apskrities VPK patikrinimą, siekdamas įvertinti Areštinės atitiktį Higienos normos HN 37:2009 reikalavimams, taip pat įvertinti asmenų (ne pareiškėjo R. G. 2015 m. balandžio 22 d. bei 2015 m. balandžio 27 d. skunduose išdėstytus faktus. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. gegužės 19 d. patikrinimo aktu Nr. K3-98 nustatyta, kad skunduose nurodyti faktai, jog kamerose Nr. 3, 4, 26, 34 buvo netinkama dirbtinė ir natūrali apšvieta, nepakankamas oro judrumas – pasitvirtino. Atliktais matavimais nustatyta, kad kamerose Nr. 3, 4, 26 ir 34 dirbtinė ir natūrali apšvieta bei šiltuoju metu oro judrumas neatitiko Higienos normos HN 37:2009 21 ir 24 punkto reikalavimų, tačiau šie pažeidimai nebuvo vertintini kaip pažeidimai Higienos normos HN 37:2009 21 ir 24 punkto reikalavimams, kadangi apšvietimo ir pastato vėdinimo ir oro kondicionavimo inžinerinės sistemų pakeitimui reikalinga atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus, todėl vadovaujantis Higienos normos HN 37:2009 2 punktu (veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie HN 37:2009 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais), tokie pažeidimai nelaikytini pažeidimais. Patikrinimo akte konstatuota, kad pareiškėjų skunduose nurodyti faktai, kad Klaipėdos AVPK areštinės kamerose Nr. 3, 4, 26 ir 34 šalta, drėgna, yra žiurkių, tarakonų, blusų, kamerų sienos nelygios, aštrios aptrupėjusios, nesaugios, ventiliacijos angose ir dirbtinio apšvietimo angose daug dulkių, voratinklių, <...>, kamerose nesandarūs langai, <...> nuo gyvenamosios paskirties netinkamai atitverti sanitariniai mazgai (nustatyta, kad sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios vietos atitverti kamerose Nr. 3 ir 4 120-130 cm aukščio pertvaromis) ir kt. – nepasitvirtino, tačiau pasitvirtino, kad areštinės pagalvės ir antklodės be užvalkalų iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių tinkamų skalbti. Patikrinimo akte konstatuota, kad Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos biuro areštinėje operatyviosios valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės metu tiriant skunduose nurodytus faktus kamerose nustatytas Higienos normos HN 37:2009 58 punkto (pagalvės ir antklodės be užvalkalų iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių tinkamų skalbti) reikalavimo pažeidimas. Patikrinimo akte nurodyta, jog minkštasis inventorius kamerose Nr. 16 ir 37 buvo švarus ir nesuplyšęs.

Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2015 m. birželio 8 d. atliko Klaipėdos apskrities VPK patikrinimą, siekdamas įvertinti areštinės atitiktį Higienos normos HN 37:2009 reikalavimams, taip pat įvertinti D. I. 2015 m. birželio 1 d. skunde išdėstytus faktus. D. I. buvo nurodęs, kad buvo laikomas Klaipėdos apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro areštinės 32 kameroje, kurioje drėgna, sienos apipelijusios, spintelės, skirtos maisto laikymui, surūdijusios. Patikrinimo metu nustatyta, kad kameroje Nr. 32 pelėsio ant sienų nebuvo, spintelės, skirtos maisto laikymui, nudažytos, nesurūdijusios. Be to, operatyviosios kontrolės metu Klaipėdos visuomenės sveikatos centro užsakymu Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Klaipėdos skyriaus specialistas kameroje Nr. 32 atliko oro santykinės drėgmės matavimus, kuriais buvo nustatyta, kad oro santykinė drėgmė atitiko Higienos normos HN 37:2009 24 punkto reikalavimus.

Apibendrinus faktines aplinkybes, kurios buvo užfiksuotos patikrinimo aktuose, konstatuotina, jog pažeidimai dėl ventiliacijos (oro judėjimo) ir apšvietos buvo nustatyti kamerose Nr. 3, 4, 26 ir 34, tačiau remiantis Higienos normos HN 37:2009 2 punktu, jie nelaikyti pažeidimais, kadangi norint juos pašalinti reikalinga atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus. Taip pat buvo nustatytas Higienos normos HN 37:2009 58 punkto pažeidimas, kadangi areštinės pagalvės ir antklodės buvo be užvalkalų iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių tinkamų skalbti.

Bylos medžiaga nustatyta, jog pareiškėjas buvo laikomas Klaipėdos apskrities VPK areštinėje periodiškai nuo 2013 m. rugpjūčio 27 d. iki 2014 m. rugsėjo 4 d. kamerose Nr. 5, 9, 10, 18, 19, 24, 25, 32, 33, 34, 35, 39 (b. l. 10-11).

Taigi ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo laikymo kamerose sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimas buvo atliktas ir nenustatyti pareiškėjo nurodyti pažeidimai, išskyrus tai, kad areštinės pagalvės ir antklodės buvo be užvalkalų iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių tinkamų skalbti, t. y. Higienos normos HN 37:2009 58 punkto pažeidimas. Spręsti, ar šis pažeidimas buvo nustatytas kamerose, kuriose buvo patalpintas pareiškėjas, nėra galimybės, nes aptartuose patikrinimo aktuose nurodoma apie patikrintos kameros Nr. 3 ir 4, kurios buvo tuščios ir jose nebuvo minkštojo inventoriaus, be to, pareiškėjas šiose kamerose nebuvo laikomas. Pažymėtina, kad kameroje Nr. 32, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, jokių pažeidimų nebuvo nustatyta. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. gegužės 11 d. patikrinimo akte pažymėta, kad areštinėje minkštasis inventorius laikomas kamerose Nr. 16 ir 37 lentynose, minkštasis inventorius švarus, nesuplyšęs. Todėl laikytinas nepagrįstu pareiškėjo argumentas, kad jo gaunama patalynė smirdėjo ar buvo nešvari..

Esant minėtoms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas nebuvo aprūpinamas švaria patalynė (pareiškėjas to ir pats neginčija, tik nurodo, kad ji smirdėjo), kameros buvo drėgnos, jos nebuvo tinkamai ventiliuojamos.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje akcentuoja, kad sanitarinis mazgas (tualetas) nebuvo tinkamai aptvertas.

Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2015 m. gegužės 19 d. patikrinimo aktu nustatė, tiek atsakovas atsiliepime nurodė, kad Klaipėdos apskrities VPK areštinės kamerose sanitariniai mazgai yra atitverti 120-130 cm aukščio pertvaromis. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad Areštinės kamerose sanitariniai mazgai yra atitverti pertvara, tačiau mano, kad toks sanitarinių mazgų atitvėrimas prieštarauja teisės aktų nuostatoms.

Minėta, jog Higienos normos HN 37:2009 20 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Kiti areštinių veiklą reglamentuojantys teisės aktai tai, jog sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos privalo būti atitvertas kitaip nei 120-130 cm aukščio sienelėmis, nenumato.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, pripažįstama, jog pareiškėjo argumentas, kad netinkamai buvo atitvertas sanitarinis mazgas, laikytinas nepagrįstu.

Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina ir iš to, kad nebuvo tenkinamas pareiškėjo prašymas etapavus jį į areštinę nuvesti į dušą.

Higienos normos HN 37:2009 60 punkte nurodyta, kad policijos areštinėse laikomi asmenys privalo prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.

Atsakovo atsiliepimais nustatyta ir ši aplinkybė neginčijama, kad pareiškėjas vieną kartą per savaitę buvo vedamas į dušą, t. y. Higienos normos HN 37:2009 60 punkto reikalavimas nebuvo pažeistas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Higienos normose HN 37:2009 nėra nustatyta, jog suimtieji privalo ar turi būti vedami į dušą juos etapavus į areštinę. Vertinant minėtas nuostatas ir aplinkybę, kad Klaipėdos apskrities VPK užtikrino pareiškėjo teisę būti vedamam į dušą ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, todėl pareiškėjo argumentas dėl negalėjimo pasinaudoti dušu laikytinas nepagrįstu.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo reikalavimui dėl minimalaus kameros ploto dydžio neužtikrinimo

Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovas nagrinėjamoje byloje prašo taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą nagrinėti tik už jo Klaipėdos apskrities VPK areštinėje laikytą laiką nuo patikslinto skundo išsiuntimo iki 2014 m. rugsėjo 4 d. (paskutinė buvimo Areštinėje diena).

Pareiškėjo patikslintas skundas teisme gautas 2017 m. kovo 23 d. (b. l. 77), o teismui išsiųstas 2017 m. kovo 21 d. (b. l. 78).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-553/2014, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2427-662/2016 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 26, 2014) 143 punkte nurodyta, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios nepriimtinų kalinimo sąlygų metu, atlyginimo taikomas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis numato, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 pažymėjo, jog atsakovui prašant, nuo patirtos žalos atsiradimo iki kreipimosi į teismą praėjęs laiko tarpas gali būti pagrindas ieškinio senačiai taikyti.

Minėta, kad pareiškėjas patikslintą skundą teismui išsiuntė tik 2017 m. kovo 21 d., t. y., yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą už laikotarpį iki 2017 m. kovo 21 d.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

Teismas pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-363/2012 yra pažymėta, kad ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai. Be to, ieškinio senatis sudaro realias galimybes pažeistas teises apginti. Teismų darbas tampa efektyvesnis, sudaromos objektyvios prielaidos nustatyti materialiąją tiesą byloje, nes praėjus tam tikram laikui faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingas.

Pareiškėjas patikslintame skunde nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių anksčiau negalėjo kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų teisių, susijusių su minimalaus kameros ploto dydžiu, neužtikrinimo. Teigti, kad jo nurodytu laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 24 d. iki 2014 m. rugsėjo 4 d. nežinojo apie galimus savo teisių pažeidimus, nėra pagrindo, kadangi pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 10 d. skunde nurodė, kad Klaipėdos apskrities VPK areštinėje buvo laikomas dėl kitų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, vadinasi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai galimai pasireiškė. Pažymėtina, jog analogiška išvada, vertinant suimtojo suvokimą dėl jo teisių pažeidimo, buvo padaryta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, konstatuojant, kad kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tomis sąlygomis laiką neigiamų veiksnių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2427-662/2016).

Įvertinus minėtas aplinkybes, darytina išvada, jog pareiškėjas elgėsi abejingai ir nerūpestingai, nesiekė kuo greičiau ir efektyviau pasirūpinti visų savo teisių gynimu (įgyvendinimu) per įstatymu nustatytą terminą, todėl ieškinio senaties termino atnaujinti nėra pagrindo. Be to, ir pats pareiškėjas neprašo atnaujinti praleisto termino.

Remiantis anksčiau sprendime išdėstytais motyvais bei vadovaujantis Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio ir 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atsakovo prašymas taikyti ieškinio senatį tenkinamas ir pareiškėjo reikalavimo daliai dėl neturtinės žalos priteisimo už minimalaus kameros ploto dydžio neužtikrinimą už laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 24 d. iki 2014 m. rugsėjo 4 d. taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo skundas dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 24 d. iki 2014 m. kovo 20 d. atmestinas kaip nepagrįstas ir spręstinas žalos atlyginimas už minimalaus kameros ploto dydžio neužtikrinimą už laikotarpį nuo 2014 m. kovo 21 d. iki 2014 m. rugsėjo 4 d..

Dėl minimalaus kameros ploto dydžio neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 21 d. iki 2014 m. rugsėjo 4 d.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina inter alia (be kita ko) iš jo laikymo kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d., t. y. ginčui aktualiu laikotarpiu) 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Toks laikymas teritorinės policijos įstaigos areštinėje turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nebereikalinga. Šiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40-43 straipsnius, nuostatos. Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras, suderinęs su teisingumo ministru. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 182 (toliau – ir Taisyklės), 7 punkte nurodyta, jog areštinės savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, teisingumo ministro ir Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais ir šiomis taisyklėmis. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktas nustato, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Klaipėdos apskrities VPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės viršininko 2017 m. balandžio 26 d. tarnybiniame pranešime (b. l. 111-112) pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas pažeidžiant Taisyklių 80 punktą (atmetus 1,2 kv. m. sanitarinio mazgo plotą, vienam asmeniui plotas būdavo mažesnis nei 5 kv. m.) buvo laikomas: nuo 2014-03-27 iki 2014-03-31 (kamera Nr. 19, 18,48 kv. m., 4 asm., 1 asm. – 4,62 kv. m.), nuo 2014-04-01 iki 2014-04-02 (kamera Nr. 5, 14,88 kv. m., 4 asm., vienam – 3,42 kv. m.), nuo 2014-04-04 iki 2014-04-07 (kamera Nr. 35, 16,13 kv. m., 3 asm., vienam – 4,97 kv. m.), nuo 2014-04-08 iki 2014-04-09 (kamera Nr. 32, 20,14 kv. m., 4 asm., vienam – 4,735 kv. m.), nuo 2014-05-09 iki 2014-05-12 (kamera Nr. 9, 6,49 kv. m., 2 asm., vienam – 2,64 kv. m.). Iš šių duomenų matyti, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu buvo laikomas 12 parų pažeidžiant minimalų kameros plotą vienam asmeniui. Pažymėtina, kad tik 4 paras trūkstamas plotas buvo žymus, kitomis paromis kameros gyvenamojo ploto trūko nuo 0,03 kv. m. iki 0,68 kv. m.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Pareiškėjas prašo priteisti 10 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą teigdamas, kad kalinamas nežmoniškomis, žmogaus orumą pažeidžiamomis sąlygomis, patyrė didžiulį stresą ir pažeminimą.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų nustatytais atvejais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikties visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad dėl kalinimo perpildytoje kameroje asmuo gali patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis (2008 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444–619/2008, publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 4 (14), 2008).

Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871//02). Europos Žmogaus Teisių Teismas 2011 m. sausio 25 d. sprendime (byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05) yra konstatavęs, kad valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui. Ta aplinkybė, kad kalėjimas yra perpildytas ir jame trūksta vietų, neatleidžia kalėjimo administracijos nuo pareigos pasirūpinti kalinio sveikata.

Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalį, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais: 1) teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą; arba 2) už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

Akcentuotina, jog pareiškėjas buvo laikomas 12 parų pažeidžiant minimalų kameros plotą vienam asmeniui, kad tik 4 paras trūkstamas plotas buvo žymus, tačiau kitais atvejais kameros gyvenamojo ploto trūko tik nuo 0,03 kv. m. iki 0,68 kv. m.

Minėta, jog administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, už nedidelio ploto pažeidimus, kurie truko ne itin ilgą laiką, neturtinė žala paprastai nėra atlyginama pinigais, o pakanka satisfakcija laikoma pažeidimo konstatavimas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1-858/2017).

Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; į pragyvenimo lygį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Taip pat, atsižvelgiama ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Teismas, atsižvelgdamas į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad pareiškėjui dėl minimalaus kalinimo ploto neužtikrinimo (laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 21 d. iki 2014 m. rugsėjo 4 d.), neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 36 Eur. Dėl šių priežasčių pareiškėjo reikalavimas priteisti jam 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo yra tenkinamas iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais (redakcija, galiojusiomis iki 2016-06-30) ir 132 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojanti nuo 2016-07-01), teismas

nusprendė:

Pareiškėjo R. G. patikslintą skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui R. G., gim. (duomenys neskelbtini), iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 36 Eur (trisdešimt šešis eurus) neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Laimutė Jokubauskaitė