- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-06-20
- Bylos Nr.
- 2A-680-520/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-39-3-00488-2010-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alvydas Barkauskas, Liuda Uckienė
- Ieškovas
- UAB „Vivatrans“
- Atsakovas
- UAB „Šalauta“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Dalia Višinskienė (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Vivatrans“ apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 22 d. sprendimo civilinėje byloje dėl skolos priteisimo pagal ieškovo UAB „Vivatrans“ ieškinį atsakovui UAB „Šalauta“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Vivatrans“ 2010-03-10 kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė jam iš atsakovo UAB „Šalauta“ priteisti 12 637,25 Lt skolos ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad 2009-04-07 su atsakovu pasirašė pervežimo sutartį, pagal kurią jis įsipareigojo pervežti krovinį, o atsakovas įsipareigojo sumokėti 3 300 eurų už krovinio pervežimą, 290 eurų už eksporto deklaraciją bei 70 eurų už TIR procedūrų atlikimą, iš viso 3 660 eurų (12 637,25 Lt). Jis savo įsipareigojimus įvykdė, t. y. pristatė krovinį ir 2009-06-29 pateikė atsakovui apmokėti PVM sąskaitą-faktūrą. Atsakovas per sutartyje numatytą 30 dienų terminą su juo neatsiskaitė, pagal sutarties 17 p. už pavėluotą krovinio pristatymą apskaičiavo netesybas - po 345 Lt už 38 pavėluotas dienas (13 110 Lt) ir įvykdė priešpriešinių prievolių įskaitymą, kuris yra neteisėtas.
Žemesnės instancijos teismas
Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2010 m. birželio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovas, pakrovimo metu priimdamas prekes, nepatikrino tinkamai jų atitikimo dokumentuose nurodytiems kiekiams, todėl jo transporto priemonė su kroviniu buvo sulaikyta Rusijos muitinėje, o jam pačiam iškelta administracinio teisės pažeidimo byla, jis buvo pripažintas kaltu dėl šio pažeidimo, jam buvo paskirta 50 000 Rusijos rublių bauda. Teismas, vadovaudamasis CK 6.252 str.1 d., CMR konvencijos 29 str. 1 d., bei remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, laikė, jog net paprasčiausių atidumo ir dėmesingumo reikalavimų nepaisymas (vežamo krovinio neatitikimas dokumentuose nurodytam kiekiui ir svoriui), lėmęs vežamo krovinio sulaikymą muitinėje, reiškia vežėjo neatsargumą, prilygintiną tyčiniams veiksmams. Teismas, vadovaudamasis CPK 178 str., konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog prekės buvo pristatytos pavėluotai ne dėl jo kaltės. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas, ginčydamas nuostolių dydį, elgiasi priešingai civilinio proceso principams, numatytiems CPK 7 str. 2 d., kadangi atsakovo nuostolių dydį pagrindžia byloje esantys įrodymai. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nurodė, kad jie patvirtina ieškovo kaltę dėl krovinio pavėluoto pristatymo, todėl jo atsakomybė negali būti ribojama, tačiau, nepaisant šios aplinkybės, atsakovas iš ieškovo nereikalavo daugiau nei pervežimo atlyginimas, tik šią sumą įskaitė kaip priešpriešinį reikalavimą ir jokio priešieškinio nepateikė. Teismas nustatė, kad atsakovas 2009-08-19 informavo ieškovą apie įvykdytą įskaitymą: jis iš ieškovo 3 800 eurų skolos atsakovui atėmė atsakovo skolą ieškovui– 3 660 eurų atlyginimą už pervežimą. Likusios skolos dalies (140 eurų) atsakovas iš ieškovo nereikalauja. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybės, konstatavo, jog ieškovas buvo skolingas atsakovui, skolą sudarė nuostoliai už krovinio pavėluotą pristatymą. Teismas, vadovaudamasis CK 6.130 str. 1 d., priėjo prie išvados, kad ieškovo ir atsakovo priešpriešiniai reikalavimai yra vienarūšiai, kad priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai yra galiojantys ir vykdytini, kad yra nustatyti ginčo šalių priešpriešinių reikalavimų konkretūs dydžiai, todėl atsakovo pareiškimas apie įskaitymą buvo teisėtas ir pagrįstas ir pagal CK 6.130, 6.131 str. atsakovo prievolė ieškovui pasibaigė įskaitymu.
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Vivatrans“ apeliaciniu skundu prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų tenkintas. Nurodo, kad CMR konvencija nustato vienintelę kompensacijos formą už vėlavimą pristatyti krovinį - nuostolių atlyginimą, todėl sutarties nuostatos dėl baudų už vėlavimą laikytinos niekinėmis, o atsakovo reikalavimas - neteisėtu ir negaliojančiu. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime ir konstatavo teismo pareigą patikrinti įskaitymo atitikimą minėtoms sąlygoms, tačiau šią pareigą įvykdė netinkamai. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovo įskaitymas atitinka įstatymo nustatytas sąlygas. Priešingai - jis negali būti laikomas turinčiu pareigą mokėti netesybas, nes atsakovo reikalavimas nėra galiojantis, nėra vykdytinas ir apeliantas neturi pareigos mokėti netesybas atsakovui. Bylos nagrinėjimo metu jis nurodė, kad krovinys buvo pristatytas 2009-05-28 ir, kad iš atsakovo jokių pretenzijų dėl krovinio vėlavimo per CMR konvencijos nustatytą terminą nebuvo sulaukta, todėl atsakovas neturi teisės reikalauti nei kompensacijos, nei netesybų. Pretenzijos pagal CMR konvencijos 30 str. 3 d. turi būti rašytinės, nepareiškus pretenzijos raštu, gavėjas netenka teisės teismine tvarka reikalauti atlyginti dėl pavėluoto pristatymo patirtus nuostolius. Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad įtvirtintas 21 dienos terminas tik parodo šalių pozicijas, bandant ginčą išspręsti geranoriškai ikiteismine tvarka, yra nepagrįstas. Vežėjo atsakomybę, jos ribas reglamentuoja CMR konvencijos IV skyrius, tuo tarpu CMR 30 str. 3 d. reglamentuoja privalomą ikiteisminę ginčo sprendimo procedūrą ir yra priskiriama V skyriui (pretenzijos ir ieškiniai). Net ir pripažinus jo veiksmus tyčiniais, jis vis tiek turėtų teisę remtis CMR 30 str. 3 d. įtvirtintomis nuostatomis, nes tai nėra atsakomybę naikinanti ar ribojanti teisės norma. Vežėjo kaltės forma (tyčiai prilygintinas didelis neatsargumas) negali užsakovo (atsakovo) atleisti nuo visų CMR konvencijoje įtvirtintų pareigų, įskaitant pareigą laikytis ikiteisminės ginčų sprendimo tvarkos, pareikšti reikalavimą per nustatytą senaties terminą ir pan. Atsakovas, nurodydamas, kad jo prievolės ieškovui pasibaigė įskaitymu, teigė, kad jo reikalavimą sudaro netesybos (bauda) - 345 Lt už kiekvieną pradelstą dieną, viso – 13 110 Lt. Pirmosios instancijos teismas atsakovo reikalavimą kvalifikavo kaip nuostolius, tačiau netesybos (CK 6.71 str.) ir nuostoliai (CK 6.249 str.) yra skirtingi teisės institutai, todėl, juos sutapatinus, buvo priimtas neteisingas sprendimas ir neteisingai išspręsta byla. Jis bylos nagrinėjimo metu nesirėmė aplinkybe, kad prekės pristatytos pavėluotai ne dėl jo kaltės, todėl jos ir neprivalėjo įrodinėti. Jo kaltės forma tarp šalių kilusiame ginče neturi jokios įtakos bylos nagrinėjimo dalykui. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neteisingai aiškino materialinės teisės normas (CMR konvencijos 29 str. 1 d., 30 str. 3 d., 41 str. 1 d., CK 6.130 str. 1 d.), o tai lėmė neteisingą bylos išsprendimą. Teismas taip pat neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir kitų aukštesnės instancijos teismų suformuotą teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, todėl buvo pažeisti CPK 4 str. reikalavimai.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Vivatrans“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad jis savo reikalavimą kildina būtent iš to, kad dėl ieškovo tyčinių neteisėtų veiksmų (nedeklaruotų prekių vežimo per valstybės sieną) jis patyrė nuostolių, pirmosios instancijos teismui buvo pateikti nuostolius ir jų dydį pavirtinantys įrodymai. Jis patyrė nuostolius, tačiau įskaitė tik dalį jų - tiek, kokia buvo nustatyta pervežimo suma su papildomomis išlaidomis ieškovui. CMR konvencijos 23 str. 5 d. nustato, kad tuo atveju, kai krovinio pristatymo terminas viršijamas ir pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo įrodo, kad dėl to padaryta žala, vežėjas privalo kompensuoti nuostolius, kurie neturi būti didesni kaip užmokestis už vežimą. Ieškovas nurodo, jog atsakovas išimtinai remiasi tik reikalavimu sumokėti baudą po 100 eurų už kiekvieną pavėluotą dieną, tačiau nieko nepasisako dėl to, kad jis (atsakovas) patyrė ženklius nuostolius. Jo reikalavimas (atlyginti nuostolius neviršijant užmokesčio už vežimą) neprieštarauja nei CMR konvencijai, nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai. Ieškovas mano, kad įskaitymas neatitiko trijų iš sąlygų, reikalingų įskaitymui, tačiau jis remiasi trimis klaidingais teiginiais - atsakovo reikalavimas yra niekinis ir negaliojantis, nevykdytinas ir ieškovas neturi pareigos mokėti netesybų, t. y. ieškovas nesuvokia, kad atsakovas iš jo reikalauja atlyginti patirtus nuostolius, kurių dydį apribojo iki pervežimo kainos. Kadangi dėl pavėlavimo pristatyti krovinį buvo ieškovo tyčia, todėl jis pagal CMR konvencijos 29 str. 1 d. neturi teisės reikalauti atleisti jį nuo atsakomybės atlyginti dėl jo kaltų veiksmų padarytus nuostolius. CMR 30 str. nurodytas terminas, po kurio vežėjo atsakomybė išnyksta, tik jei jo veiksmuose nėra tyčios. Savo nuostolių dydį (4 300 eurų) jis sužinojo tik gavęs pranešimą iš Rusijos įmonės 2009-08-17, todėl per 21 dieną po krovinio pristatymo negalėjo tokių nuostolių dydžio įvardyti. Jis nuo pat pirmojo savo procesinio dokumento teigė, jog patyrė nuostolius, tačiau jų dydį įskaitymo metu siejo su netesybų dydžiu, o bylos nagrinėjimo metu pateikė įrodymus, jog nuostoliai gerokai viršija užmokestį už pervežimą. Jei jis nebūtų patyręs nuostolių, jis neįskaitytų užmokesčio už vežimą į jo nuostolius. Ieškovas dėl savo kaltės pavėlavęs pristatyti krovinį, žinodamas, jog atsakovas dėl to patyrė nuostolių, reikalauja sumokėti užmokestį už pervežimą, tuo dar labiau ketindamas padidinti atsakovo nuostolius, todėl teismas pagrįstai nagrinėjo ieškovo kaltės klausimą. Teismas ne tik nepažeidė ir/ar neteisingai aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, bet ir atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės taikymo ir aiškinimo praktiką.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino ieškovo UAB „Vivatrans“ ieškinio reikalavimo dėl atlyginimo už atliktą tarptautinį krovinio pervežimą priteisimo, remdamasis CMR konvencijos nuostatomis, reglamentuojančiomis vežėjo atsakomybę, nuostolių atlyginimą, nuostolių dydį, CK 6.130, 6.131 str. Byloje esantys įrodymai tvirtina, kad atsakovas UAB „Šalauta“ nėra apmokėjęs ieškovui sutarto atlyginimo už atliktą tarptautinį krovinio pervežimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas, priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys tenkintinas.
Byloje nustatyta, kad ieškovas UAB „Vivatrans“ ir atsakovas UAB „Šalauta“ sudarė krovinio pervežimo sutartį, kuria ieškovas įsipareigojo pervežti krovinį iš Italijos į Rusiją, atsakovas įsipareigojo sumokėti ieškovui 3300 eurų už pervežimą, 290 eurus už eksporto deklaraciją bei 70 eurų už TIR procedūrų atlikimą. Atsakovas ieškovui apmokėti už krovinio pervežimą turėjo ieškovui pervežus krovinį ir pateikus EX 1 deklaracijos kopiją, CMR (originalus) bei sąskaitos originalus per 30 dienų laikotarpį (b. l. 4). Byloje buvo pateiktas CMR važtaraštis, iš kurio matyti, kad ieškovas krovinį pervežė, krovinys buvo atvežtas 2009-05-28. Pagal sutartį krovinys turėjo būti atvežtas 2009-04-20. Ieškovas atsakovui 2009-06-29 išrašė PVM sąskaitą–faktūrą dėl 12 637,25 Lt apmokėjimo už pervežimą, tačiau atsakovas sutartyje nustatytu terminu šios sąskaitos neapmokėjo, ieškovui pateikė 2009-08-19 pareiškimą dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo, kuriame nurodė, kad ieškovas yra įsipareigojęs mokėti atsakovui 345 Lt už kiekvieną pavėlavimo dieną (paraiškos 17 p.) ir privalo atsakovui sumokėti 13 110 Lt, atsakovas ieškovui yra skolingas 12 637,25 Lt, abi sumos yra priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai, todėl atsakovas, vadovaudamasis CK 6.131 str., įskaito priešpriešinius vienarūšius reikalavimus ir sumažina ieškovo skolą iki 472,75 Lt (b. l. 7). Ieškovas nesutiko su atsakovo atliktu įskaitymu, vadovaujantis nacionaliniais įstatymais, ir vadovaudamasis CMR konvencijos nuostatomis prašė priteisti atlyginimą už atliktą krovinio pervežimą. Pirmosios instancijos teismas netenkino ieškinio, padaręs išvadą, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai atliko įskaitymą pagal CK 6.130, 131 str., kad ieškovas yra skolingas atsakovui, nes atsakovui priklauso 3800 eurų atlyginimas už nuostolius, dėl ieškovo kaltės atsakovas patyrė nuostolius, t. y. ieškovo transporto priemonė su kroviniu buvo sulaikyta Rusijos muitinėje, nes ieškovas, priimdamas krovinį, nepatikrino prekių atitikimo dokumentuose nurodytiems kiekiams, ieškovui buvo iškelta administracinio teisės pažeidimo byla, ieškovas buvo pripažintas kaltu, Rusijos įmonės direktorius sumokėjo paskirtą 50 000 Rusijos rublių baudą, atsakovas neteko atlyginimo už pervežimą. Su pirmosios instancijos teismo išvada nesutiktina, nes atsakovas byloje nebuvo pareiškęs priešieškinio ir neprašė priteisti iš ieškovo nuostolių, ieškovo pareikštas reikalavimas turėjo būti nagrinėjamas pagal CMR konvencijos nuostatas, nes krovinys buvo vežamas už užmokestį iš Italijos į Rusiją sausumos keliu automobiliu, t. y. CK nuostatos netaikytinos. Ieškovo apeliacinio skundo argumentai pripažintini pagrįstais ir jų pagrindu tenkintinas apeliacinis skundas.
Krovinio vežimo sutartis – tai krovinio siuntėjo ir krovinio vežėjo susitarimas, kuriuo vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti gavėjui, o siuntėjas įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį (CK 6.808 str. 1 d.). Siuntėju krovinio vežimo sutartyje laikomas asmuo, savo vardu sudaręs sutartį su vežėju, toks asmuo nebūtinai turi būti krovinio savininkas; vežėju laikomas asmuo, kuris savo vardu įsipareigoja vežti krovinį, prisiimdamas atsakomybę už jį. Kai krovinio vežimas turi tarptautinių elementų (vežama iš vienos valstybės į kitą), taikytinos materialinės teisės klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į tai, kad tarptautinių sutarčių normos turi prioritetą nacionalinės teisės atžvilgiu jų konkurencijos atveju (CK 1.13 str.). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CMR konvencija turi būti taikoma visais atvejais, kai sutartis atitinka jos 1 straipsnyje įtvirtintus požymius: vežama kelių transporto priemone, vežama sausumos keliais, vežama už užmokestį, krovinio išsiuntimo ir gavimo vietos yra skirtingose valstybėse, krovinio išsiuntimo ir (ar) gavimo valstybės yra CMR konvencijos narės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-02-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2006; 2006-09-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2006; kt.). Taikant CMR konvenciją turi būti įvertinta tai, kad ši tarptautinė sutartis turi griežto (specialaus) reguliavimo efektą, t. y. klausimai, kurie patenka į jos reglamentavimo sritį, laikomi sureguliuotais išsamiai ir jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo negalimi – pagal CMR konvencijos 41 str. 1 d. visi susitarimai (išskyrus 40 str. leistus vežėjų susitarimus), kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo šios Konvencijos normų, laikomi negaliojančiais. Nacionalinė teisė tarptautinio pervežimo santykiuose taikoma subsidiariai – tik tiems su tarptautiniu krovinių pervežimu susijusiems santykiams, kurių CMR konvencija tiesiogiai nereglamentuoja. CMR konvencijos nuostatos nenumato, kad vežėjui gali būti nemokamas atlyginimas už atliktą pervežimą tuo pagrindu, kad vežėjas pavėlavo pristatyti krovinį ar padarė nuostolių dėl savo neteisėtų veiksmų, kad gali būti atliktas baudų už pavėlavimą pristatyti krovinį įskaitymas. Be to, CMR konvencijoje nėra įtvirtintas baudų už pavėlavimą pristatyti krovinį ar vežimo instrukcijų pažeidimą taikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-05-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2009), o atsakovas 2009-08-19 atliko įskaitymą būtent baudų, numatytų paraiškos 17 p., todėl visiškai be jokio faktinio ir teisinio pagrindo byloje buvo nustatyta, kad atsakovo prievolė apmokėti ieškovui už atliktą pervežimą pasibaigė atsakovo atliktu įskaitymu. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas įrodinėjo, jog patyrė nuostolius dėl to, kad ieškovas vežė nedeklaruotas prekes per valstybės sieną (atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat nurodoma, kad jis patyrė nuostolius dėl ieškovo tyčinių neteisėtų veiksmų – nedeklaruotų prekių vežimo per valstybės sieną). Šie nuostoliai nėra susiję su pavėluotu krovinio pervežimu. Iš atsakovo pateiktos Rusijos įmonės BiznesFracht 2009-08-17 pretenzijos matyti, kad ši įmonė nurodė, jog ji turėjo 3800 eurų išlaidų už pavėluotą krovinio pristatymą klientui, nurodoma sutartis, pagal kurios sąlygas pavėlavimas į pakrovimą arba pristatymo terminų nesilaikymas – 100 eurų per parą, baudos suma yra 3 800 eurų, kad ši įmonė turėjo 8 100 eurų nuostolių (3 800 eurų už pavėluotą krovinio pristatymą, 12 000 eurų administracinė bauda, 3 100 eurų mokamos aikštelės, pakrovimo/iškrovimo darbų išlaidos, kad už krovinio gabenimą atsisako mokėti 4 300 eurų (b. l. 46-77), tačiau jokių įrodymų kas ir kam yra sumokėjęs 3800 eurų baudą už pavėluotą krovinio pristatymą byloje nėra pateikta. Vien tai, kad Rusijos įmonė BiznesFracht atsisakė apmokėti už krovinio pervežimą atsakovui, nesudaro pagrindo teigti, jog ir atsakovas turi teisę nemokėti ieškovui už jo atliktą krovinio pervežimą. Be to, pagal CMR konvencijos 30 str. 3 d. kompensacijos dėl pristatymo termino viršijimo gali būti pareikalauta, jei per 21 dieną po to, kai krovinys buvo perduotas gavėjui, buvo pareikštos raštiškos pretenzijos, o byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad buvo reiškiamos raštiškos pretenzijos dėl krovinio pristatymo termino viršijimo. Pretenzija nelaikytinas bet koks rašytinis pareiškimas, o tik toks, kuriame aiškiai nurodytas reikalavimas, žalos dydis, atsakomybės pagrindai, taip pat pridėti dokumentai, iš kurių būtų galima spręsti, ar pripažinti pretenziją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-05-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2011). Pretenzijų ir ieškinių dėl nuostolių atlyginimo pareiškimą reglamentuoja CMR konvencijos 30-32 str., kurie numato pretenzijų, ieškinių pateikimo tvarką ir terminus. Atsakovo nurodomos aplinkybės, kad jis patyrė nuostolius dėl pavėluoto krovinio pristatymo, dėl nedeklaruotų prekių vežimo per valstybės sieną, galėjo būti nagrinėjamos ir nustatomos, jei atsakovas būtų pareiškęs reikalavimą dėl konkrečių nuostolių atlyginimo, tačiau šioje byloje atsakovas reikalavimo (priešieškinio) nėra pareiškęs, todėl pirmosios instancijos teismas be pagrindo nagrinėjo atsakovo nurodytas aplinkybes, susijusias su atsakovo patirtais nuostoliais ir nustatęs, kad atsakovas patyrė nuostolius, netenkino ieškinio dėl atlyginimo už atliktą krovinio pervežimą priteisimo. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjo ieškovo kaltės klausimą ir šį argumentą grindžia CMR konvencijos 29 str. 1 d., kuri numato, kad vežėjas negali vadovautis šios Konvencijos nuostatomis, kurios atleistų jį nuo atsakomybės ar ją ribotų, jeigu žala buvo padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus bylą nagrinėjančio teismo prilyginami tyčiniams veiksmas. Tam, kad būtų taikoma CMR 29 str. 1 d., byloje turi būti pareikštas reikalavimas dėl vežėjo atsakomybės, tačiau šioje byloje toks reikalavimas nebuvo pareikštas, byla nagrinėjama dėl atlyginimo už atliktą krovinio pervežimą priteisimo, pagal bylos duomenis ieškovas atliko krovinio pervežimą, jam neapmokėta sutartyje numatyta tvarka ir terminu.
Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo tenkintinas ieškinys, t. y. ieškovui iš atsakovo priteistina 12 637,25 Lt skolos. Taip pat vadovaujantis CK 6.37, 6.210 str. ieškovui iš atsakovo priteistinos jo nurodytos ieškinyje 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2010-03-23) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Kadangi ieškinys ir apeliacinis skundas tenkinti, todėl vadovaujantis CPK 93 str. ieškovui iš atsakovo priteistina 758,12 Lt žyminio mokesčio, sumokėto už ieškinį ir apeliacinį skundą. Ieškovas už advokato atstovavimą pirmosios instancijos teisme sumokėjo 2000 Lt, už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 1000 Lt. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius, į ieškovo atstovo suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir pobūdį, jo darbo ir laiko sąnaudas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, į bylos sudėtingumą ir apimtį, į bylos nagrinėjimo trukmę, ieškovui iš atsakovo priteistina 3000 Lt advokato atstovavimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (CPK 98 str.).
Pagal Vilniaus apygardos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas turėjo 6,35 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Patenkinus ieškovo apeliacinį skundą, nurodytos išlaidos priteistinos iš atsakovo į valstybės biudžetą (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92, 96 str.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Priteisti ieškovui UAB „Vivatrans“ (į. k. 300073617) iš atsakovo UAB „Šalauta“ (į. k. 174997128) 12 637,25 Lt skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2010-03-23) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 758,12 Lt žyminio mokesčio, 3000 Lt advokato atstovavimo išlaidų.
Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300 AB „Swedbank“, įmokos kodas 5660) iš atsakovo UAB „Šalauta“ 6,35 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.