- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-03-24
- Bylos Nr.
- e2S-877-921/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-39-3-01046-2025-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jurgita Sujetienė
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Šalčininkų komunalinis ūkis“, mažajai bendrijai „EVP Projektai“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurgita Sujetienė, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės „Nekilnojamojo turto valdymas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. sausio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-526-1246/2026 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ patikslintą ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Šalčininkų komunalinis ūkis“ ir mažajai bendrijai „EVP Projektai“ dėl sandorio ir sąskaitų faktūrų pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais ir restitucijos taikymo bei pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Šalčininkų komunalinis ūkis“ priešieškinį bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Nekilnojamojo turto valdymas“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir BUAB) „Nekilnojamojo turto valdymas“ nemokumo administratorė UAB „Prokesa“ pateikė patikslintą ieškinį atsakovėms UAB „Šalčininkų komunalinis ūkis“ ir mažajai bendrijai (toliau – MB) „EVP Projektai“, kuriuo prašė: 1) pripažinti 2023 m. kovo 1 d. kasdienio valymo paslaugų sutartį Nr. SKU-2023/03/01 niekine ir negaliojančia ab initio (apsimestine sutartimi); 2) pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis 2023 m. liepos 14 d. – 2025 m. sausio 2 d. laikotarpiu atsakovės UAB „Šalčininkų komunalinis ūkis“ ieškovei išrašytas PVM sąskaitas faktūras: Nr. SKU00892, SKU00691, SKU00889, SKU00888, SKU00929, SKU00927, SKU Nr. 00927, SKU00925, SKU00922, SKU00919, SKU00916, SKU00915, SKU00930; 3) pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis 2023 m. birželio 30 d. – 2024 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu MB „EVP Projektai“ išrašytas atsakovei UAB „Šalčininkų komunalinis ūkis“ PVM sąskaitas faktūras: Serija EVPP Nr. 00003525, Serija EVPP Nr. 00003695, Serija EVPP Nr. 00003883, Serija EVPP Nr. 00004049, Serija EVPP Nr. 00004232, Serija EVPP Nr. 00004410, Serija EVPP Nr. 00004587, Serija EVPP Nr. 00004795 (1990,81 Eur), Serija EVPP Nr. 00004795 (1385,20 Eur), Serija EVPP Nr. 00004944, Serija EVPP Nr. 00005127, Serija EVPP Nr. 00005325, Serija EVPP Nr. 00005541, Serija EVPP Nr. 00005742, Serija EVPP Nr. 00005944, Serija EVPP Nr. 00006156 (1385,20 Eur), Serija EVPP Nr. 00006156 (1385,20 Eur), Serija EVPP Nr. 00006421; 4) taikyti restituciją natūra, įpareigojant atsakovę UAB „Šalčininkų komunalinis ūkis“ grąžinti ieškovei BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 62 236,35 Eur sumą; 5) priteisti iš atsakovės UAB „Šalčininkų komunalinis ūkis“ 11,15 proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 6) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Patikslinto ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės UAB „Šalčininkų komunalinis ūkis“ turto areštą 62 236,35 Eur sumai. Prašymą grindė tuo, kad ieškinio reikalavimas šioje byloje yra aiškiai suformuluotas ir grindžiamas tiek faktiniais duomenimis, tiek rašytiniais įrodymais, todėl ieškinys turėtų būti laikomas prima facie (preliminariai) pagrįstu. Egzistuoja realios objektyvios aplinkybės, patvirtinančios realią grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, dėl ko yra būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovės veiksmai rodo sistemingą ir kryptingą nesąžiningumą, kurio tikslas neteisėtai pasisavinti bankrutuojančios įmonės lėšas. Atsakovė gavo daugiau kaip 62 000 Eur iš bendrovės už paslaugas, kurios nebuvo teiktos. Šiai bylai aktualūs buvusio ieškovės nemokumo administratoriaus padaryti pažeidimai buvo nustatyti neplaninio Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – AVNT) patikrinimo metu. Egzistuoja reali tikimybė, kad galutinis naudos gavėjas šiuo atveju nėra (nebuvo) atsakovė, t. y. atsakovė, veikdama kaip tarpininkė, dalį iš ieškovės gautų lėšų galbūt pervedė ar gali pervesti kitiems, susijusiems su buvusiu nemokumo administratoriumi, asmenims. Tokia piniginių lėšų judėjimo schema dar labiau sustiprina grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, kadangi iš esmės apsunkina ar net eliminuoja galimybę efektyviai realizuoti priteistą. Nepaisant to, kad ankstesnis nemokumo administratorius nuo Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 3 d. nutarties priėmimo momento jau nėjo bendrovės nemokumo administratoriaus pareigų, nes buvo nedelsiant atstatydintas, jis ir jo įgaliotas asmuo atliko įvairius mokėjimus, pvz. 2025 m. sausio 8 d. VP Prekyba pervedė 518 481,08 Eur sumą, mokėjimo paskirtyje nurodant: „Pirkimas biržoje 500000 vnt., VP kodas LT0000630105”, 2025 m. sausio mėn. mokėjimas daugiau nei 4 000 Eur sumai buvo atliktas ir atsakovei. Nors ankstesnis nemokumo administratorius iki 2025 m. sausio 16 d. privalėjo perduoti naujajai nemokumo administratorei visus bendrovės dokumentus ir turtą, tačiau turtas iki šiol nėra perduotas, o dokumentų perduota tik dalis. Atsakovė naujajai nemokumo administratorei teikia nepagrįstas sąskaitas su neaiškiomis skolomis.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2026 m. sausio 27 d. nutartimi atsisakė tenkinti ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
4. Teismas nustatė, kad ieškovė tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus, kadangi nurodė aplinkybes ir pateikė įrodymus, kurie gali patvirtinti ieškinyje suformuluotų reikalavimų pagrįstumą, tačiau antros būtinos sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti teismas nenustatė.
5. Teismas vertino, kad ieškovė nepateikė duomenų, leidžiančių atsakovės elgesį vertinti kaip nesąžiningą. Pažymėjo, kad vien aplinkybė, jog atsakovė gavo iš bankrutuojančios įmonės pinigines lėšas už paslaugas, kurių galimai nesuteikė, savaime negali būti laikomos pakankama atsakovės nesąžiningumui laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aspektu nustatyti. Teismas pabrėžė, kad šių ieškovės nurodytų aplinkybių pagrįstumas bus vertinamas ir gali būti konstatuotas tik bylą išnagrinėjus iš esmės. Kartu pažymėjo, kad pradiniame ieškinyje buvo suformuluotas analogiškas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, grindžiamas iš esmės tapačiais argumentais, kuris 2025 m. spalio 7 d. nutartimi jau buvo atmestas, o patikslintame ieškinyje pateiktame prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepateikti jokie nauji argumentai ar duomenys, kurie leistų atsakovės elgesį traktuoti kaip nesąžiningą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste.
III. Atskirojo skundo argumentai
6. Ieškovė pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. sausio 27 d. nutartį ir priimti naują nutartį – taikyti laikinąsias apsaugos priemones: areštuoti atsakovės UAB „Šalčininkų komunalinis ūkis“ turtą ieškinio sumai, t. y. 62 236,35 Eur. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
6.1. Priešingai nei konstatavo teismas, egzistuoja objektyvios aplinkybės, patvirtinančios realią grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, dėl kurios yra būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones: iš atsakovės prašoma priteisti didelė pinigų suma, t. y. 62 236,35 Eur; atsakovės veiksmai rodo sistemingą ir kryptingą nesąžiningumą, kurio tikslas – neteisėtai pasisavinti bankrutuojančios ieškovės lėšas; atsakovė, veikianti glaudžiai susijusiuose ryšiuose su buvusiu nemokumo administratoriumi, gavo daugiau kaip 62 000 Eur iš ieškovės už paslaugas, kurios nebuvo teiktos ; AVNT neplaninio patikrinimo metu nustatė bylai aktualius administratoriaus padarytus pažeidimus. Net ir po poveikio priemonės paskyrimo, nemokumo administratorius tęsė lėšų pervedimą iš ieškovės banko sąskaitų, įskaitant ir atliktus mokėjimus atsakovei, net neturint tam įgaliojimų. Todėl egzistuoja reali tikimybė, jog galutinė turtinės naudos gavėja šiuo atveju nėra (ar nebuvo) vienintelė atsakovė. Todėl šiuo atveju aktualios konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės.
6.2. Ieškovė išsamiai nurodė ir atskleidė atsakovės sąsajas su buvusiu ieškovės nemokumo administratoriumi, kaip, ne pirmą kartą, neteisėtai pelnomasi ieškovės ir jos kreditorių sąskaita, kaip kuriamos schemos nepagrįstai išvesti kuo daugiau lėšų ieškovės administratoriui ir su juo susijusių asmenų poreikiams. Teismas šias aplinkybes turėjo įvertinti itin atidžiai ir apginti bankrutuojančios įmonės bei jos kreditorių interesus, kad ieškovė dar labiau nenukentėtų. Todėl atsakovė gali nevaržomai savo turtu disponuoti, jį galimai perleisti, apsunkinti, kas, palankaus ieškovei teismo sprendimo atveju, lems, jog ieškovė neturės galimybės priteistų sumų išsiieškoti iš atsakovės.
6.3. Teismas neatsižvelgė, kad šiuo atveju egzistuoja viešasis interesas, dėl ko teismas turėtų atidžiau įvertinti prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių svarbą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktai, 338 straipsnis).
8. Apeliacijos objektas šiuo atveju yra nutarties, kuria atsisakyta tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl atskirojo skundo argumentų
9. Apeliantė atskirąjį skundą grindžia tuo, kad: iš atsakovės prašoma priteisti didelė pinigų suma, t. y. 62 236,35 Eur; atsakovės veiksmai rodo sistemingą ir kryptingą nesąžiningumą, kurio tikslas – neteisėtai pasisavinti bankrutuojančios ieškovės lėšas; atsakovė, veikianti glaudžiai susijusiuose ryšiuose su buvusiu nemokumo administratoriumi, gavo daugiau kaip 62 000 Eur iš ieškovės už paslaugas, kurios nebuvo teiktos. Tačiau, ieškovės nuomone, pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių tinkamai neįvertino.
10. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Procesinę pareigą įrodyti abi minėtas sąlygas turi ta šalis, kuri prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 straipsniai).
11. Nagrinėjam atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, konstatavo, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas. Atskiruoju skundu ieškovė nekvestionuoja šios teismo konstatuotos aplinkybės, todėl dėl šios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako.
12. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl antrosios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui egzistavimo, t. y. ar netaikius ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomu.
13. Pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ieškovei nepateikus įrodymų dėl grėsmės teismo sprendimo tinkam įvykdymui, t. y. nepateikus įrodymų, kurie būtų pagrindas konstatuoti atsakovės nesąžiningumą.
14. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į šios kategorijos byloje suformuotą apeliacinio teismo praktiką, pagal kurią būtinybę taikyti atitinkamus turtinius ribojimus asmeniui visų pirma lemia poreikis eliminuoti galimybę jam pakeisti savo turtinę padėtį, nesąžiningai perleidžiant turimą turtą kitiems asmenims, todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, t. y. apie jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-943/2018; 2023 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-590-912/2023).
15. Nei didelė ieškinio reikalavimų suma, nei prasta to asmens finansinė padėtis nėra savaime pakankamos aplinkybės sprendimo neįvykdymo grėsmei konstatuoti, jeigu laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašanti šalis neįvardija ir neįrodo konkrečių nesąžiningų veiksmų, nukreiptų turtui paslėpti, jo masei ar vertei sumažinti. Jeigu ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemia objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017; 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1567-464/2018; 2019 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1046-790/2019; 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-450/2020).
16. Šiame kontekste pažymėtina, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Atsakovės UAB „Šalčininkų komunalinis ūkis“ nesąžiningumas, sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nėra preziumuojamas, todėl jos nesąžiningumą visada privalo įrodinėti asmuo, prašantis taikyti atitinkamas priemones (CPK 178 straipsnis). Atitinkamai, ieškovei siekiant laikinųjų apsaugos priemonių atsakovės atžvilgiu taikymo, jos nesąžiningumą galėjo patvirtinti ne bet kokie atsakovės veiksmai (neveikimas) ar kitos su ieškinio reikalavimų įvykdymo apsunkinimu nesusijusios aplinkybės, juo labiau ne ieškovės pasvarstymai apie vienokį ar kitokį galimą atsakovės elgesį, tačiau tik tokie veiksmai, kuriais siekiama specialiai sudaryti situaciją, kai atsakovė neturėtų galimybių atsiskaityti su ieškove pagal byloje priimtą sprendimą, jeigu ieškovės reikalavimai šios atsakovės atžvilgiu būtų patenkinti.
17. Ieškovės teigimu, atsakovės nesąžiningumą patvirtina AVNT neplaninio patikrinimo metu nustatyti bylai aktualūs administratoriaus padaryti pažeidimai. Pažymėjo, kad net ir po poveikio priemonės paskyrimo, nemokumo administratorius tęsė lėšų pervedimą iš ieškovės banko sąskaitų, įskaitant ir atliktus mokėjimus atsakovei, neturint tam įgaliojimų. Todėl, ieškovės nuomone, egzistuoja reali tikimybė, jog galutinė turtinės naudos gavėja šiuo atveju nėra atsakovė, t. y. atsakovė, veikdama kaip tarpininkė, dalį iš ieškovės gautų lėšų galimai pervedė ar gali pervesti kitiems asmenims, susijusiems su buvusiu nemokumo administratoriumi. Tačiau, apeliacinės intencijos teismas pažymi, kad ieškovė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių atsakovės galimą nesąžiningumą (ketinimą paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą), turint tikslą eliminuoti bet kokią galimybę ateityje šio turto sąskaita įvykdyti nepalankų atsakovei teismo sprendimą. Tuo tarpu vien ieškovės nurodyta aplinkybė, jog atsakovė gavo iš bankrutuojančios įmonės pinigines lėšas už paslaugas, kurių galimai nesuteikė, savaime negali būti laikoma pakankama atsakovės nesąžiningumui laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aspektu nustatyti. Kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, šių ieškovės nurodytų aplinkybių pagrįstumas bus vertinamas ir gali būti konstatuotas tik bylą išnagrinėjus iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
18. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę nagrinėjamu atveju ieškovė grindžia ir siekiu užtikrinti viešąjį interesą, nes ieškovė yra bankrutavusi bendrovė. Tačiau teismų praktikoje išaiškinta, kad laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos išieškojimo procesui ateityje palengvinti nepriklausomai nuo to, kurio subjekto (veikiančio ar bankrutuojančio juridinio asmens) naudai šis išieškojimas bus vykdomas. Bendrovės bankrotas – kolektyvinis procesas, kurio metu sprendžiami ne pavienių, bet visų įmonės kreditorių teisių bei teisėtų interesų klausimai, kreditorių skirtingi interesai derinami, ieškant protingos ir teisingos jų pusiausvyros. Visgi poreikis užtikrinti bendrovės kreditorių reikalavimų operatyvų patenkinimą negali būti vertinamas kaip atsakovų sąžiningumo prezumpciją paneigianti aplinkybė, savaime lemianti laikinųjų apsaugos priemonių atsakovams taikymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1573-464/2020).
19. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šalys civiliniame procese yra lygios, todėl vien ieškinio pateikimas ar deklaratyvių teiginių dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nurodymas, nepateikus įrodymų ar bent jau tikėtinų duomenų, jog atsakovė vengs vykdyti teismo sprendimą arba atlieka ar ateityje atliks veiksmus, siekdama sumažinti finansines galimybes įvykdyti teismo sprendimą, nesudaro pagrindo varžyti atsakovės teises, taikant laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis bei mastas iš esmės priklauso nuo ieškovės valios. Pripažinus, kad laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, kad, jų nesiėmus, galėtų kilti pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, ko iš esmės ir siekia ieškovė, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinės procesinės priemonės, esmė, pažeisti proporcingumo, ekonomiškumo bei teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių galėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje.
Dėl bylos procesinės baigties
20. Įvertinus ankščiau nurodytas ir nustatytas aplinkybes bei CPK reglamentavimą, teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė antrosios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – realios grėsmės galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje susiklosčiusią situaciją ir pritaikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias proceso teisės normas. Todėl atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. sausio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.