Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės, Gražvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Laisvydo Zederštremo,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų Kelmėje 2025 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 70 (septyniasdešimties) parų arešto bausmė;

V. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 3 dalyje, ir jam paskirta 20 (dvidešimties) parų arešto bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos taikant dalinį bausmių sudėjimo būdą, ir V. B. paskirta subendrinta bausmė – 85 (aštuoniasdešimt penkių) parų areštas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1, 2 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos 85 parų arešto bausmės visiškai pridėta Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2021 m. kovo 29 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta neatlikta baudos bausmė ir V. B. paskirta galutinė bausmė – 85 (aštuoniasdešimt penkių) parų areštas ir 40 MGL (2000 Eur) (dviejų tūkstančių eurų) dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27 straipsnio 1 dalimi, V. B. pripažintas recidyvistu.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į paskirtą arešto bausmę įskaitytas V. B. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2025 m. vasario 2 d. 21.50 val. iki 2025 m. vasario 4 d. 11.50 val. (dvi dienos), vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant vienai arešto parai.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, 67 straipsnio 3 dalimi, 72² straipsniu, V. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, kurią jis turi įvykdyti per 12 (dvylika) mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Arešto bausmė paskirta atlikti Lietuvos kalėjimų tarnybos (duomenys neskelbtini) kalėjime. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo faktinio nuteistojo atvykimo ar pristatymo į arešto bausmės atlikimo vietą, vykdant šį įsiteisėjusį teismo nuosprendį, dienos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. B. prašo jį dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje išteisinti, arba skirti laisvės apribojimo bausmę, už nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 3 dalyje paskirtą arešto bausmę pakeisti į laisvės apribojimo bausmę.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Nuteistojo V. B. apeliacinis skundas atmestinas

5. Nuteistasis V. B. apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 3 dalyje, padarymo aplinkybių, kaltės padarius jam šią inkriminuotą nusikalstamą veiką, jos kvalifikacijos, tačiau nesutinka su jo pripažinimu kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje L. L. patvirtino, jog jie nėra sugyventiniai, o sužalojimus ji patyrė gimtadienio vakarėlio metu. Taip pat apeliantas nesutinka su jam paskirtų bausmių, už nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, 187 straipsnio 3 dalyje, rūšimi, prašo arešto bausmes pakeisti į laisvės apribojimą. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniais skundais (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl nuteistojo V. B. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje

8. 2025 m. vasario 3 d. apklaustas įtariamuoju V. B. savo kaltę dėl nukentėjusiajai L. L. sukelto fizinio skausmo ir padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo iš dalies pripažino. Jis nurodė, kad dėl stipraus neblaivumo tiksliai neatsimena kaip buvo, bet neatmeta tos galimybės, kad galėjo smurtauti prieš L. L. (1 t., b. l. 147–18). Tačiau 2025 m. kovo 14 d. apklaustas įtariamuoju, taip pat ir duodamas parodymus teisiamojo posėdžio metu, V. B. neigė smurtavęs nukentėjusiosios L. L. atžvilgiu, teigdamas, kad jis prieš ją smurtinių veiksmų neatliko, o sužalojimus L. L. galėjo patirti gimtadienio vakarėlio metu. Taip pat viso proceso metu nuteistasis V. B. tvirtino, kad jie su L. L. nėra sugyventiniai. Pateiktu apeliaciniu skundu nuteistasis V. B. taip pat nurodo, kad jis su L. L. nėra sugyventiniai, jog L. L. pati nurodė, kad ji sužalojimus patyrė ne nuo jo veiksmų, o gimtadienio vakarėlio metu. Apelianto teigimu, specialisto išvada taip pat nepatvirtina, jog jis nukentėjusiajai padarė sužalojimus. Šioje dalyje pažymėtina, jog vertinant nuteistojo parodymų patikimumą ir objektyvumą, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, kad asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir taip siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, neatskleis tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Šį manymą sustiprina ir tai, kad nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo, nei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, kaltinamasis nėra prisaikdinamas bei įspėjamas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti ar paneigianti asmens kaltę. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus vertina kaip pasirinktą gynybinę versiją, siekiant išvengti atsakomybės bei gresiančios bausmės, juo labiau, kad šią versiją paneigia byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

10. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus 2025 m. vasario 4 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad L. L. padarytos poodinės kraujosruvos veide, galvos plaukuotoje dalyje, kakle kietais bukais daiktais. Sužalojimai padaryti aštuoniais trauminiais poveikiais, kurie visumoje yra būdingi kito asmens septynių smūgių sudavimui ir vienas trauminis poveikis, būdingas kaklo užveržimui kietu, buku, lanksčiu daiktu. Sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytomis aplinkybėmis ir laiku (2025 m. vasario 2 d.). Sužalojimai visumoje ir atskirai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, jų padarymas sukėlė fizinį skausmą (1 t., b. l. 63–68).

14. Be to, iš prokuroro apeliacinės instancijos teismui pateiktų duomenų matyti, kad Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. spalio 22 d. teismo baudžiamuoju įsakymu, kuris įsiteisėjo 2025 m. lapkričio 10 d., L. L. buvo nuteista už tai, kad 2025 m. kovo 14 d., laikotarpiu nuo 13:08 val. iki 13:19 val., (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-04266-25 apklausiama kaip liudytoja, bei 2025 m. liepos 16 d., laikotarpiu nuo 9:30 val. iki 11:08 val. ir 2025 m. rugpjūčio 13 d. laikotarpiu nuo 15:00 iki 16:41 val., Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmuose Kelmėje, esančiuose (duomenys neskelbtini), apklausiama teisiamojo posėdžio metu baudžiamojoje byloje Nr. 1-1015-1131/2025, būdama pasirašytinai įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį dėl melagingų parodymų davimo, siekdama padėti sugyventiniui V. B. išvengti baudžiamosios atsakomybės, davė melagingus, priešingus, nei teismas nustatė baudžiamojoje byloje parodymus, paaiškindama, kad 2025 m. vasario 2 d. V. B. jos nemušė ir nesmaugė, ji susižalojo pati. Šie minėtame teismo baudžiamajame įsakyme nustatyti duomenys tik patvirtina, kad nukentėjusioji L. L. 2025 m. kovo 14 d. papildomos apklausos metu ir 2025 m. liepos 16 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu duodama parodymus, kad V. B. jos atžvilgiu jokių smurtinių veiksmų neatliko, jie nėra sugyventiniai, siekė padėti savo sugyventiniui V. B. išvengti baudžiamosios atsakomybės, ir kaip jau buvo minėta, šie jos parodymai negali būti laikomi teisingais ir patikimais.

15. Nesutiktina su apelianto skundo argumentais, kad nukentėjusioji L. L. nėra jo sugyventinė, jie nevedė bendro ūkio. Šiuo aspektu atkreiptina į BK 248 straipsnio 2 dalies nuostatas, kuriose nustatyta, kad nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai.

16. Kasacinio teismo praktikoje dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-301-139/2016, 2K-77-942/2017, 2K-383-1073/2018, 2K-63-511/2021) šeimos nario sąvoka aiškinama remiantis ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais. Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime nurodė, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi.

17. Tai suponuoja išvadą, kad šeimos teisine apsauga, kylančia iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos, gali naudotis nebūtinai kraujo ryšiais susiję asmenys, tarp kurių egzistuoja jau minėti supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba grindžiami ilgalaikiai santykiai. Kasacinės instancijos teismo praktikoje sprendžiant, ar nusikalstama veika nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai atvejais padaryta prieš šeimos narį, be kita ko, pasisakoma, kad šeimos santykiai yra tam tikras asmenų tarpusavio santykių pobūdis, jiems būdingas abipusis artumas, abipusė atsakomybė ir parama, t. y. kur kas daugiau nei draugiški santykiai, ir šie santykiai neturėtų būti trumpalaikiai. Šeimos santykiams turėtų būti būdingi ir bendri ūkiniai, buitiniai, asmeninės prigimties reikalai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-270-628/2020). Svarbios tokios bylos aplinkybės, kurios liudija apie paties nukentėjusiojo ar nuteistojo požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų vieno kitam prisiėmimą. Taigi reikia atidžiai vertinti visumą tų aplinkybių, kurios gali atspindėti kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, asmenų vieno į kitą požiūrį, ir tuomet spręsti, ar gyvenimo kartu aplinkybės yra pagrindas konstatuoti esant šeimos būdingų santykių turinį atitinkančius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-489/2020, 2K-95-648/2021).

18. Kaip matyti iš pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo, nukentėjusiosios L. L. pirminių parodymų, tarnybinio pranešimo dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo, pareiškime nurodytų aplinkybių, liudytojų M. I. ir A. Š. parodymų, nukentėjusioji L. L. nurodė, kad ją sumušė sugyventinis V. B.. Pirminės apklausos metu nukentėjusioji L. L. parodė, kad ji kartu su sugyventiniu V. B. kartu gyvena apie 3 metus jai priklausančiuose namuose, (duomenys neskelbtini). Kaip nurodyta 2025 m. vasario 3 d. tarnybiniame pranešime dėl pokalbio su nukentėjusiąja, L. L. patvirtino, kad ji su V. B. yra sugyventiniai, veda bendrą ūkį, gyvena daugiau nei dveji metai, gyvena jai priklausančiame bendrabučio tipo bute, viename kambaryje (1 t., b. l. 74). Be to, iš byloje esančių (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2025 m. vasario 11 d. priimto apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderio, (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2025 m. kovo 4 d., (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2025 m. kovo 13 d., (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2025 m. gegužės 14 d. nutarimų turinio matyti, kad L. L. ir V. B. nurodyti kaip sugyventiniai. Iš (duomenys neskelbtini) miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 17 d. teismo baudžiamojo įsakymo turinio matyti, kad V. B. pripažino, kad gyvena su drauge L. L., jos bute, esančiame (duomenys neskelbtini), naudojasi L. L. priklausančia transporto priemone. Būtent šios aplinkybė atitinka ir pačios L. L. nurodytas aplinkybes, kad su V. B. kaip sugyventiniai kartu gyvena daugiau nei du metus.

19. Nors nuteistasis V. B. ir neigia, kad nukentėjusioji L. L. buvo jo sugyventinė, tačiau jų tarpusavio santykių turinys, pačios nukentėjusiosios požiūris į kartu su ja gyvenusį asmenį, leidžia spręsti, jog juos siejo faktiniai šeiminiai santykiai (gyveno kartu daugiau nei dvejus metus, nukentėjusiajai priklausančiame bute, vedė bendrą ūkį, bendrai naudojosi nukentėjusiajai priklausančiu automobiliu ir pan.). Taigi pripažintina, kad šiuo konkrečiu atveju BK 140 straipsnio 2 dalies prasme nukentėjusioji L. L. laikytina šeimos nare. Todėl atsižvelgiant į padarinius, V. B. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

20. Taigi išdėstytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog V. B. veiksmuose yra visi būtini BK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Pripažindamas V. B. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl V. B. kaltės ir jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, todėl išteisinti jį dėl šios nusikalstamos veikos nėra jokio pagrindo.

Dėl nuteistajam V. B. paskirtos bausmės

21. Nagrinėjamu atveju nuteistasis V. B. nesutinka su jam už nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, 187 straipsnio 3 dalyje, paskirtomis arešto bausmėmis, prašo jas pakeisti į laisvės apribojimo bausmes.

22. Pirmiausia pažymėtina tai, kad skirdamas bausmę, teismas turi vadovautis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir laikytis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, detalizuojančių sankcijos taikymą (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti ir į bausmės paskirtį, tai yra kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina ir tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

23. Skundžiamu nuosprendžiu V. B. pripažintas kaltu ir nuteistas dėl dviejų nusikalstamų veikų, numatytų BK 187 straipsnio 3 dalyje ir 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Baudžiamajame įstatyme už baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 187 straipsnio 3 dalyje, numatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas, o už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Nors pirmosios instancijos teismas V. B. už baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 187 straipsnio 3 dalyje, ir už nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, paskyrė arešto bausmes, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad bausmės skyrimą reglamentuojančios BK normos buvo pritaikytos neteisingai ir dėl to V. B. buvo nubaustas per griežtai.

24. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, skirdamas apeliantui bausmes apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad V. B. padarė dvi nusikalstamas veikas, kurių viena priskiriama baudžiamiesiems nusižengimams (BK 12 straipsnis), kita – nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis, 140 straipsnio 2 dalis), atitinkamai įvertino jo kaltės formą ir rūšį (tiesioginė tyčia), nusikalstamos veikos stadiją (veikos baigtos). Skiriant bausmes nuteistajam taip pat atsižvelgta į tai, kad jis prisipažino ir gailisi padaręs baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 187 straipsnio 3 dalyje, ir savo noru atlygino padarytą žalą, tai pripažinta jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis (BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai). Jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis abi nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė pripažinta ir tai, kad jis nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Bausmės skyrimui neabejotinai aktualu ir nuteistojo asmenybės vertinimas, ką nagrinėjamu atveju itin atidžiai išanalizavo apylinkės teismas konstatuodamas, kad V. B. ankščiau teistas daug kartų, taip pat ir už nusikalstamas veikas nuosavybei ir žmogaus sveikatai, baustas administracine tvarka, informacijos apie baudų sumokėjimą nėra, nuo 2025 m. liepos 9 d. dirba (duomenys neskelbtini)“. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs paminėtų aplinkybių visumą, tai, jog anksčiau paskirtos bausmės teigiamos įtakos jo elgesiui nepadarė, taip pat į tai, kad šiuo metu dirba ir tai gali rodyti jo siekį taisytis, pagrįstai nusprendė, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatyti bausmės tikslai bus pasiekti V. B. už padarytą baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje, ir už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, paskyrus arešto bausmes, kurių dydžiai nustatyti – už baudžiamąjį nusižengimą artimą vidurkiui, o už nusikaltimą didesnį nei vidurkis (BK 49 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas motyvuotai parinko tinkamos rūšies bausmes bei teisingai nustatė jų dydžius.

25. Be to, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, apylinkės teismas paskirtas bausmes subendrino taikant nuteistajam palankesnį bendrinimo būdą – dalinį bausmių sudėjimą, ir paskyrė subendrintą 85 parų arešto bausmę. Šios bausmės laikyti neadekvačia ar neproporcinga nuteistojo asmenybei ir jo padarytų veikų pobūdžiui ir ją dar labiau švelninti, ar skirti švelnesnę bausmės rūšį, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, teisėjų kolegija nemato jokio teisinio pagrindo. Priešingai, bylos duomenys apie sistemingą apelianto nusikalstamą elgesį rodo, kad jis nelinkęs laikytis įstatymų reikalavimų ir neatsisako savo kriminalinių polinkių, analogiškus nusikaltimus daro pakartotinai.

26. Pažymėtina, kad bausmė neišvengiamai susijusi su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais, kurie nurodyti įstatymuose, draudžiančiuose tam tikras veikas bei numatančiuose atitinkamas sankcijas – bausmes už jų padarymą. Tuo pasireiškia ir asmens nubaudimas. Šiuo atveju nuteistasis jau ne pirmą kartą darydamas analogiškas veikas ir žinodamas apie gresiančias bausmes, vis dėlto pasirinkęs pakartotinai daryti nusikalstamas veikas, prisiėmė ir galimas neigiamas pasekmes, kurias jam sukuria bausmės taikymas ir jos vykdymas. V. B. atsainus požiūris į jo atžvilgiu vykdomą baudžiamąjį procesą, nekritiškumas savo veiksmams bei elgesio nekeitimas, taip pat tai, jog anksčiau taikytos tiek griežtesnės bausmės, tiek ir švelnesnės bausmių rūšys, tarp jų ir laisvės apribojimas, kurios jis nevykdė ir buvo pakeista į areštą, jam jokios teigiamos įtakos nepadarė, leidžia spręsti, kad BK 41 straipsnio 4 punkte numatytas tikslas – paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, apelianto atžvilgiu pasiektas nebuvo. Nors nuteistasis dirba, tvirtina, kad dėl atliekamos arešto bausmės gali prarasti darbą, šeimos gydytoja siunčia jį pas gydytoją priklausomybės ligų psichiatrą, taip pat nėra tos aplinkybės, dėl kurių galėtų būti apeliantui paskirta švelnesnė bausmės rūšis – laisvės apribojimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamu nuosprendžiu V. B. už abi nusikalstamas veikas parinktos bausmės rūšys, nustatyti dydžiai, paskirtų bausmių bendrinimas iš dalies sudedant, ir arešto bausmės – 85 paroms, paskyrimas, yra tinkama ir adekvati bausmė, proporcinga padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui, nuteistojo asmenybei bei užtikrinanti teisingumo principo įgyvendinimą.

27. Apibendrindama visa, kas išdėstyta ankščiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju bausmių skyrimo taisyklės pažeistos nebuvo. Tai, kad paskirta subendrinta bausmė netenkina subjektyvių apelianto lūkesčių, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo išskirtinai švelninti nuteistojo teisinę padėtį, tuo labiau, jog bausmės už padarytas nusikalstamas veikas skiriamos individualizuotai, įvertinus nustatytų aplinkybių visumą. Taigi, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistajam paskirtų bausmių laikytina teisėta ir pagrįsta, keisti nuosprendį, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, nėra jokio pagrindo, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

28. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

29. Šiaulių apygardos teismo 2025 m. spalio 15 d. nutartimi nuteistajam V. B. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Algirdas Zakrasas. Apeliacinės instancijos teisme 2025 m. gruodžio 10 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimo Nr. 364 14.2.3. punktu, prašoma valstybės naudai priteisti 93,75 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų už V. B. teiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

30. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021). Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šia nutartimi nutarė atmesti šį apeliacinį skundą, laikydama jį nepagrįstu, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti galioti nepakeistą. Be to, gynėjas nuteistajam V. B. buvo paskirtas ne BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais.

31. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, bylos sudėtingumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad valstybės patirta ir prašoma priteisti už nuteistajam V. B. suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma yra neprotinga ar neproporcinga nuteistojo turtinei padėčiai. Iš bylos duomenų matyti, kad V. B. yra darbingo amžiaus, šiuo metu dirba, nepateikta duomenų, patvirtinančių jo sunkią turtinę padėtį. Prašoma priteisti proceso išlaidų suma, kuri yra reali ir pagrįsta (valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dydis įrodytas minėta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma), adekvati suteiktų teisinių paslaugų apimčiai, todėl išieškotina iš nuteistojo V. B. (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš nuteistojo V. B. 93,75 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.