Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-787-330/2018

Civilinė byla Nr. e2A-787-330/2018Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02161-2015-3Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.6.2; 2.10.1; 2.10.13.2; 3.1.2.2.5; 3.1.2.5; 3.6.1.2. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gegužės 31d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijos Tamošiūnienės ir Egidijaus Žirono,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Accitus“ ir atsakovės HDI – Gerling Verzekeringen N.V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 8 d. dalinio sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1933-852/2018 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Accitus“ ieškinį atsakovei HDI – Gerling Verzekeringen N.V. dėl draudimo sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis ir draudimo išmokos priteisimo; tretieji asmenys - Lloyd‘s Underwriters, Amlin Insurance SE (Amlin Europe N.V.), Reaal Shadenverzekeringen N.V., Allianz Benelux N.V. (Allianz Nederland Corporate), Delta Lloyd Schadenverzekering N.V., AEGON Schadeverzekering N.V., XL Insurance (XL Insurance Company Limited), AIG Europe Limited (Chartis Europe S.A.), uždaroji akcinė draudimo brokerių bendrovė „Aon Baltic“, išvadą teikianti valstybės institucija - Lietuvos bankas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Accitus“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė: 1) pripažinti negaliojančia 2013 m. gegužės 19 d. krovinio draudimo poliso Nr. TC 279 T0100094556-0 sąlygą, kurioje įtvirtinta, jog „Šiam draudimui yra taikoma Anglijos teisė ir praktika. Visi kilę ginčai dėl šio draudimo poliso bus išskirtinai sprendžiami Olandų jurisdikcijoje ir nagrinėjami Roterdamo teisme“; 2) pripažinti draudžiamuoju 2013 m. birželio 17 d. įvykį ir priteisti ieškovei UAB „Accitus“ iš atsakovės HDI – Gerling Verzekeringen N. V. 90 167,35 Eur draudimo išmoką, procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė HDI – Gerling Verzekeringen N.V. bei tretieji asmenys Lloyd‘s Underwriters, Amlin Insurance SE (Amlin Europe N.V.), Reaal Shadenverzekeringen N.V., Allianz Benelux N.V. (Allianz Nederland Corporate), Delta Lloyd Schadenverzekering N.V., AEGON Schadenverzekering N.V., XL Insurance (XL Insurance Company Limited), AIG Europe Limited (Chartis Europe S.A.) pateikė teismui prašymą priimti dalinį sprendimą, atskirai nusprendžiant dėl pirmojo ieškinio reikalavimo. Nurodė, kad šalių pozicija dėl ieškovės reikalavimo priteisti draudimo išmoką priklauso nuo to, kokią teisę teismas taikytų šiems krovinio draudimo santykiams. Šalys yra sudariusios susitarimą dėl ginčui taikytinos Anglijos teisės, o ieškovė savo ieškinį grindžia Lietuvos teise. Taip pat atsakovė bei tretieji asmenys nesutiko su Lietuvos teismo jurisdikcija nagrinėti šį ginčą. Pažymėjo, kad Lietuvos teismų jurisdikciją pripažinęs Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. vasario 25 d. priėmė nutartį nedalyvaujant atsakovei byloje, t. y. dar iki ieškinio priėmimo, neišklausius atsakovės bei trečiųjų asmenų argumentų.Ieškovės reikalavimas dėl draudimo sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia grindžiamas tuo, jog ginčijama sąlyga yra siurprizinė. Ieškovė, sudarydama sutartį nesitikėjo, kad draudimo polise bus sąlyga dėl užsienio teisės taikymo. Ji akcentavo tai, jog dėl draudimo sutarties sudarymo kreipėsi į Lietuvoje reziduojantį juridinį asmenį, todėl protingai negalėjo tikėtis įrašymo sutartyje sąlygos dėl užsienio teisės taikymo. Ieškovė nurodė, kad standartinių sutarties sąlygų kopija jai buvo atsiųsta tik po sutarties sudarymo. Ieškovės nuomone, nagrinėjamu atveju turėtų būti taikoma Lietuvos teisė.Ieškovės nuomone, susitarimas dėl Olandijos Roterdamo teismo jurisdikcijos negalioja, nes ieškovė nesitikėjo, kad draudimo polise bus nurodytas susitarimas dėl užsienio teisės ir jurisdikcijos. Tokia sąlyga yra siurprizinė ir niekinė. Be to, toks susitarimas neatitinka Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau - ir Briuselis I a) 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatų, leidžiančių šalims susitarti dėl teismingumo. Pagal šį Reglamentą susitarimai dėl jurisdikcijos galioja tik, jei yra palankūs draudėjui ir suteikia jam galimybę pateikti ieškinį kitam teismui nei numatyta Reglamento 11 straipsnyje, arba susitarimas yra sudaromas po ginčo atsiradimo. Nurodė, kad byloje nagrinėjamo ginčo jurisdikcijos klausimas yra išspręstas Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartimi, kuria pripažinta Lietuvos teismų kompetencija spręsti ginčą.Atsakovė HDI – Gerling Verzekeringen N.V. ir tretieji asmenys Lloyd‘s Underwriters, Amlin Insurance SE (Amlin Europe N.V.), Reaal Shadenverzekeringen N.V., Allianz Benelux N.V. (Allianz Nederland Corporate), Delta Lloyd Schadenverzekering N.V., AEGON Schadenverzekering N.V., XL Insurance (XL Insurance Company Limited), AIG Europe Limited (Chartis Europe S.A.) nurodė, kad ieškovės reikalavimas pripažinti negaliojančiomis ginčijamas draudimo sutarties sąlygas yra nepagrįstas. Aiškino, kad laiko tarpas, praėjęs nuo draudimo sutarties sudarymo iki draudimo rizikos atsiradimo, buvo pakankamas įsigilinti į sudarytos sutarties sąlygas. Nurodė, kad draudimo sutartis buvo sudaryta nuotoliniu būdu, kadangi atsakovė paslaugų Lietuvoje neteikia. Teigė, kad sutartinė sąlyga dėl Anglijos teisės taikymo yra aiški tiek gramatiškai, tiek ir pagal išraiškos būdą. Iki draudimo rizikos atsiradimo praėjo nemažas laiko tarpas, todėl sutartį ieškovė galėjo atšaukti. Anglijos teisė nėra nepalankesnė ieškovei, todėl ir šiuo aspektu susitarimo dėl taikytinos teisės negalima laikyti siurpriziniu. Atsakovė ir tretieji asmenys aiškino, kad net tuo atveju, jeigu teismas panaikintų susitarimą dėl taikytinos teisės, šiam ginčui negalės būti taikoma Lietuvos teisė. Pagal Reglamento 593/2008 „Dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I) 17 straipsnio 2 dalį, jei šalys nepasirinko taikytinos teisės, tai taikoma draudiko įprastos gyvenamosios vietos teisė, o tai reiškia, kad šioje byloje turėtų būti taikoma Nyderlandų teisė.Dėl Nyderlandų Roterdamo teismo jurisdikcijos atsakovė paaiškino, kad dėl ieškovės nurodytų draudimo taisyklių „TG100-01 Bendrųjų krovinių draudimo sąlygos“ (kurių 9.2 punktu remiasi ieškovė) nebuvo susitarta jokia forma ir jos nebuvo paminėtos jokiame susirašinėjime. Reglamento Briuselis I a 15 straipsnio 5 punkte yra suformuluota aiški išlyga iš bendros taisyklės, kuomet Reglamento 3 skirsnio nuostatų galima nesilaikyti, jeigu: tarp šalių buvo susitarta dėl kitokios jurisdikcijos ir draudimo sutartimi buvo drausta didelė rizika. Abi šios sąlygos yra įvykdytos. Krovinių draudimas yra didelės rizikos draudimas.

Pirmosios instancijos teismo dalinio sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2018m. vasario8d. daliniu sprendimu atmetė ieškovės UAB „Accitus“ ieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančia 2013 m. gegužės 19 d. krovinio draudimo poliso Nr. TC 279 T0100094556-0 sąlygą, kurioje įtvirtinta, jog „Šiam draudimui yra taikoma Anglijos teisė ir praktika. Visi kilę ginčai dėl šio draudimo poliso bus išskirtinai sprendžiami Olandų jurisdikcijoje ir nagrinėjami Roterdamo teisme“.Teismas sprendė, kad ginčijama draudimo polise nurodyta draudimo sutarties sąlyga negali būti laikoma „standartine netikėta (siurprizine)“ sutarties sąlyga. Pažymėjo, kad ši sąlyga pagal pateikimo formą nebuvo nuslėpta nuo ieškovės, o pagal savo turinį negalėjo būti suprasta ar aiškinama kitaip. Teismas akcentavo, kad abi sutarties šalys yra verslininkai, todėl ieškovė negali teisintis tuo, jog atsakovės atsiųstame rašytiniame dokumente tokios sąlygos nepastebėjo, neperskaitė ar nesuprato. Pažymėjo, kad draudimo polise įrašas apie jurisdikciją ir taikytiną teisę nekeičia susitarimo dėl krovinių draudimo. Ieškovė, gavusi draudimo polisą, dėl neaptartos sąlygos pastabų nepareiškė. Ieškovė taip pat nepareiškė pastabų dėl to, jog draudikas yra ne UADB „Aon Baltic“, bet devyni Nyderlanduose reziduojantys draudikai. Teismas sutiko su atsakovės pozicija, jog nuo draudimo dokumentų gavimo praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas, per kurį rūpestingas kontrahentas neabejotinai būtų galėjęs pareikšti prieštaravimus.Teismo vertinimu, sutarties sąlyga apie jurisdikciją ir taikytiną teisę nėra siurprizinė ir dėl to, kad ieškovė apskritai neturėjo jokio rimto pagrindo manyti, jog neaptarus šių sąlygų, ginčui bus taikoma Lietuvos teismų jurisdikcija ir Lietuvos teisė. Teismas pažymėjo, kad Civiliniame kodekse įtvirtinta bendra taisyklė, jog tuo atveju, jeigu draudimo sutarties šalys nepasirinko taikytinos teisės, draudimo sutarčiai taikoma valstybės, kurios teritorijoje yra draudiko nuolatinė gyvenamoji ar verslo vieta, teisė. Teismas pažymėjo, kad ieškovė galėjo ir turėjo suprasti, kad UADB „Aon Baltic“ yra draudimo tarpininkas, o ne draudikas. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartyje buvo konstatuota, jog šalių susitarimas dėl jurisdikcijos neturi teisinės galios ir neįpareigoja ieškovės paduoti ieškinį tik Roterdamo teismui. Tačiau teismas pažymėjo, kad jurisdikcijos klausimą apeliacinės instancijos teismas tuomet sprendė ieškinio priėmimo stadijoje, neišklausęs atsakovės argumentų. Teismas nurodė, kad bylą nagrinėjant iš esmės, atsakovė (draudikas) nurodė aplinkybes, kurios pagrindžia susitarimo dėl jurisdikcijos atitiktį Reglamento 15 straipsnio 1 dalies 5 punktui. Teismas sutiko su atsakovės pozicija, kad esant didelės rizikos draudimui, susitarimas dėl jurisdikcijos komerciniuose santykiuose pagal Reglamento 15 straipsnį yra priimtinas ir įpareigojantis, taip pat neprieštarauja ir išimtinei nacionalinių teismų jurisdikcijai pagal Reglamento 24 straipsnį.Teismas sutiko su atsakove, kad ieškovė neturi teisėto intereso, jog šiam ginčo dėl draudimo sutarties išsprendimui būtų taikoma materialinė Lietuvos teisė. Pažymėjo, kad draudimo sutartis buvo sudaryta nuotoliniu būdu, todėl šis faktas nepatvirtina, kad sutartis yra sudaryta Lietuvoje, kad ji turės būti vykdoma Lietuvoje ar kad ji yra kaip nors kitaip labiausiai susijusi su Lietuvos teise. Žalos atsiradimo vieta Lietuvoje irgi nėra pakankamas pagrindas tarptautinio krovinio draudimo sutarčiai taikyti žalos padarymo vietos teisę. Susitarimas dėl taikytinos teisės tokiems tarptautinį pobūdį turintiems draudimo santykiams neprieštarauja protingumui ir nesuteikia nei vienai iš šalių išankstinio nepagrįsto pranašumo. Teismo vertinimu, susitarimas dėl taikytinos teisės nėra savaime nesąžiningas.Teismas nurodė nesprendžiantis materialinių ar procesinių klausimų, susijusių su kitais daliniu teismo sprendimu neišnagrinėtais ieškinio reikalavimais, kadangi tie klausimai tiesiogiai priklausys nuo dalinio sprendimo įsigaliojimo.

Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Atsakovė HDI-Gerling Verzekeringen N.V. apeliaciniu skundu prašo papildyti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 8 d. dalinį sprendimą, jo rezoliucinėje dalyje papildomai nurodant – „ieškovės UAB „Accitus“ ieškinį palikti nenagrinėtą“. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:Teismas, priėmęs dalinį sprendimą dėl ginčijamų sutarties sąlygų galiojimo, ex officio turėjo išspręsti ir dar vieną klausimą – galimos Vilniaus apygardos teismo jurisdikcijos kitais Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo numatytais pagrindais, o tokių pagrindų nenustatęs, dalinio sprendimo rezoliucinėje dalyje turėjo formuluoti atsisakymą savo jurisdikcijos Roterdamo teismo naudai ir ieškovės ieškinio palikimą nenagrinėto. Byloje ginčas kilo iš krovinių draudimo sutarties, todėl teismas pagrįstai tokią sutartį kvalifikavo didelės rizikos draudimo sutartimi. Toks sutarties kvalifikavimas sukelia įvairių teisinių padarinių (pvz., neprivalomas informacijos teikimas draudėjui, įtaka jurisdikcijai). Sisteminis ginčui aktualaus teisinio reguliavimo vertinimas patvirtina, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikomos Reglamente numatytos jurisdikcijos taisyklių išimtys. Teismas atmetė ieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančia sutarties sąlygą dėl Olandijos jurisdikcijos Roterdamo teisme, kas tiesiogiai reiškia, kad teismas konstatavo ginčo šalių sutartinį teismingumą Roterdamo teisme. Toks sprendimas reiškia, jog teismas iš esmės konstatavo ir išimtinę jurisdikciją, nes ginčo šalys ją sudarė ir paliudijo raštu ir toks susitarimas Reglamentui neprieštarauja. Teismas pažeidė procesinę pareigą savo iniciatyva patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Ieškovė UAB „Accitus“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 8 d. dalinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinio reikalavimą dėl draudimo poliso Nr. TC 279 T0100094556-0 sąlygos, kurioje įtvirtinta, jog „Šiam draudimui yra taikoma Anglijos teisė ir praktika. Visi kilę ginčai dėl šio draudimo poliso bus išskirtinai sprendžiami Olandų jurisdikcijoje ir nagrinėjami Roterdamo teisme“, pripažinimo negaliojančia. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:Atsakovė nesudarė galimybės ieškovei susipažinti su draudimo sutarties sąlygomis. Kasacinio teismo išaiškinta, kad sudarydamos draudimo sutartį šalys privalo viena kitai atskleisti esminę reikšmę turinčią informaciją. Akivaizdu, jog tokiomis sąlygomis ieškovė draudimo sutarties nebūtų sudariusi. Aplinkybė, jog draudimo sutartis sudaroma ne su Lietuvos Respublikoje veikiančiu juridiniu asmeniu, sutarties sudarymo metu negalėjo būti žinoma. Teismas neanalizavo teismų praktikoje suformuluotų nuostatų dėl siurprizinių sutarčių sąlygų. Teismas klaidingai nurodė, esą anksčiau ieškovė buvo sudariusi sutartis per draudimo tarpininkę UADB „Aon Baltic“. Bylos duomenys patvirtina, jog šios draudimo tarpininkės paslaugomis ieškovė naudojosi vieną kartą. Aplinkybė, jog krovinį apdraudė užsienio valstybės draudikas, tapo aiški tik kilus ginčui dėl draudimo išmokos. Taip pat būtina atsižvelgti į tai, jog draudimo tarpininkė atsiuntė ieškovei draudimo sutarties tekstą anglų kalba, kas apsunkino teksto suvokimą. Ieškovės atstovė netikrino sutarties teksto, nes buvo įsitikinusi, jog krovinys saugus ir apdraustas. Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos sąlygos ginčijamą sutarties nuostatą pripažinti siurprizine: standartines sąlygas parengusi šalis nesuteikė ieškovei galimybės su jomis susipažinti, ginčijama sąlyga ieškovei buvo netikėta ir ieškovė negalėjo protingai tikėtis ją būsiant sutartyje. Teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovės argumentais atmesdamas Lietuvos apeliacinio teismo motyvus dėl jurisdikcijos ir taikytinos teisės, išdėstytus 2016 m. vasario 25 d. nutartyje. Ieškovė turi teisę pasirinkti, kuriame teisme bus pareikštas ieškinys. Tokią ieškovės teisę lemia tai, jog ji yra silpnesnioji sutarties šalis, jog galimybės bylinėtis savo nuolatinės gyvenamosios vietos teisme egzistavimas palengvina ieškovės padėtį, jog tokiu būdu skatinamas laisvas asmenų ir draudimo paslaugų judėjimas Europos Sąjungoje. Nėra pagrindo vadovautis Reglamento 15 straipsnio 1 dalies 5 punktu. Šioje normoje įtvirtinta jurisdikcijos taisyklė nėra imperatyvi ir tokiu atveju privalomai paisoma ginčo šalių. Reglamento 15 straipsnio 1 dalies lingvistine aiškinimo prasme yra nustatoma alternatyvi galimybė. Reglamento 15 straipsnio 1 dalies dispozicija suponuoja išvadą, jog šalys turi sudaryti susitarimą, kuriuo būtų nustatomos kitos jurisdikcijos taisyklės, negu nustatomos Reglamento 10-14 straipsniuose. Šiuo atveju dėl pripažintinos negaliojančia siurprizinės sutarties sąlygos toks susitarimas dėl jurisdikcijos neatspindi laisvos šalių valios, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo Reglamente nustatytų jurisdikcijos taisyklių. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bylose dėl jurisdikcijos, susijusios su draudimo teisiniais santykiais, išaiškinta, kad susitarimas dėl jurisdikcijos turi visiškai atitikti ekonomiškai silpnesniojo asmens apsaugos tikslą. Nukentėjusiosios šalies teisė pareikšti draudikui ieškinį savo nuolatinės buveinės teismui nėra saistoma šalių aptartos jurisdikcijos sąlygų. Teismas motyvuotai nepasisakė, kokia teisė turėtų būti taikoma šalių santykiams. Šiuo atveju turėtų būti taikomos Reglamento Roma I 4 straipsnio 3-4 dalys, pagal kurias šalių sudaryta draudimo sutartis yra glaudžiau susijusi su Lietuvos teise. Atsakovė HDI-Gerling Verzekeringen N.V. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovės UAB „Accitus“ apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:Teismas pagrįstai ginčo sutartį kvalifikavo didelių rizikų sutartimi. Tokioms sutartims suteikiama maksimali sutarčių sąlygų nustatymo laisvė, be to, tokių sutarčių specifika taip pat sąlygoja taikytinos teisės bei jurisdikcijos klausimų teisinio reguliavimo ypatybes, kurios ginčo atveju yra esminės. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad ieškovė suprato arba turėjo suprasti, jog draudimo sutartį su užsienyje reziduojančia atsakove sudarė pasinaudojant profesionalaus tarpininko – draudimo brokerio paslaugomis. Draudimo poliso duomenys paneigia abejones, esą ieškovė galėjo būti suklaidinta, kad draudikas yra Lietuvoje veikianti draudimo bendrovė.Ieškovė nurodo netinkamą draudimo sutarties sudarymo momentą. Esminis dokumentas, rodantis ginčo sutarties sudarymą ir įsigaliojimą, yra ieškovei persiųsto draudimo poliso gavimas ir jo akceptavimas. Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, laikytina, kad draudimo sutartis buvo sudaryta nuo to momento, kai ieškovė priėmė draudimo polisą, o draudimo sutartis ir draudimo apsauga įsigaliojo nuo polise nurodytos datos – 2013 m. gegužės 19 d. Ieškovės argumentai, jog ji nebuvo tinkamai supažindinta su draudimo sutarties standartinėmis sąlygomis, nepagrįsti. Dalinį sprendimą priėmęs teismas teisingai konstatavo, kad ginčo sąlygos nelaikytinos standartinėmis netikėtomis (siurprizinėmis), kadangi jos ieškovei, kaip ūkine veikla užsiimančiam subjektui, buvo aiškiai nurodytos draudimo polise, kurį gavusi ieškovė akceptavo, dėl poliso sąlygų jokių pastabų nepareiškė, nors nuo poliso gavimo iki draudimo apsaugos pradžios praėjo 26 dienos. Šioje byloje turi būti nustatytas išimtinis teismingumas, kuris buvo pasiektas šalių susitarimu, įtvirtintu draudimo polise, nes šis susitarimas neprieštarauja Reglamento Briuselis I a 25 straipsnio 4 daliai. Ieškovės bandymas pasinaudoti alternatyviomis jurisdikcijos taisyklėmis yra ydingas ir grindžiamas klaidingai interpretuojama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika. Didelių rizikų atveju alternatyviosios teismingumo taisyklės negali būti taikomos. Ieškovės nurodyta teisminė praktika ginčo atveju nėra aktuali. Ieškovė, kaip tiesioginė draudimo sutarties dalyvė, negali būti laikoma silpnesniąja sutarties šalimi. Teismas pagrįstai sutarties sąlygos dėl taikytinos Anglijos teisės nepripažino negaliojančia. Ieškovės skunde išdėstyti argumentai dėl glaudesnio draudimo sutarties ryšio su Lietuvos teise ir šios teisės taikymo yra nepagrįsti ir atmestini. Ieškovė UAB „Accitus“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atsakovės HDI-Gerling Verzekeringen N.V. apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime ieškovė kartoja jos apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes ir pateiktus argumentus, nurodydama ir tokius papildomus argumentus:Atsakovės teiginiai dėl išimtinės jurisdikcijos taikymo neturi pagrindo. Ieškovė nepagrįstai remiasi ginčui aktualaus teisinio reguliavimo pažodiniu vertimu, kai teisinio reguliavimo esmė ir tikslai turėtų būti atskleidžiami taikant sisteminį teisės normų aiškinimą. Dėl išimtinės jurisdikcijos nebuvimo (šalių susitarimo neteisėtumo) pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartyje. Teismas daliniame sprendime motyvuotai ir aiškiai, neatsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, nepasisakęs dėl ginčui taikytinos teisės ir dėl to nepateikdamas situacijos juridinio vertinimo, negalėjo priimti sprendimo palikti ieškinį nenagrinėtu. Tokiam teismo procesiniam sprendimui įtakos galėjo turėti ir tai, jog teismas bent iš dalies pripažino ieškovės argumentus dėl ginčijamos sutarties sąlygos arba turėjo abejonių dėl ieškinio reikalavimų tenkinimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių apskųsto dalinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl ginčo jurisdikcijos

Byloje sprendžiama dėl šalių susitarimo ginčų nagrinėjimo jurisdikcijos klausimais galiojimo ir taikymo. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. vasario 8 d. daliniu sprendimu nusprendė atmesti ieškovės reikalavimą pripažinti ab initio negaliojančia 2013 m. gegužės 19 d. krovinio draudimo polise Nr. TC 279 T0100094556-0 (toliau – Polisas) įtvirtintą jurisdikcijos išlygą („Šiam draudimui yra taikoma Anglijos teisė ir praktika. Visi kilę ginčai dėl šio draudimo poliso bus išskirtinai sprendžiami Olandų jurisdikcijoje ir nagrinėjami Roterdamo teisme“). Teisėjų kolegija turi įvertinti, ar šioje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė šalių nesutarimą dėl numatytos išlygos apie jurisdikciją ir ginčams spręsti taikytiną teisę galiojimo.Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. vasario 25 d. nutartyje yra pasisakęs dėl tarp šalių kilusio ginčo jurisdikcijos nustatymo. Tačiau šis teismo procesinis sprendimas neturi prejudicinės galios, todėl bylą iš esmės nagrinėjantis teismas nėra suvaržytas anksčiau padarytomis išvadomis jurisdikcijos klausimu. Tokios teisės aiškinimo taisyklės laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje. Ieškinio priėmimo stadijoje tarptautinio teismingumo klausimu priimtos tarpinės teismo nutartys neturi nei res judicata, nei prejudicinės galios, kadangi jomis ginčas nėra išsprendžiamas iš esmės, jomis nėra pasisakoma dėl šalių materialiųjų teisių ir pareigų. Jos neužkerta kelio teismui vertinti byloje pareikštų reikalavimų tarptautinės jurisdikcijos klausimą bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje, įskaitant procesą apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme. Vadovaujantis proceso įstatymu, įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinė galia saisto kitą teismą tik kitoje byloje (CPK 182 straipsnio 2 punktas) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016). Tarp šalių kilęs ginčas yra susijęs su užsienio elementu, todėl taikytinas Briuselis I a reglamentas, kuris reglamentuoja jurisdikcijos nustatymo klausimus civilinėse ir komercinėse bylose, kai ginčas susijęs su keliomis valstybėmis narėmis (1 straipsnio 1 dalis). Pagal bendrąją šiame Reglamente numatytą jurisdikcijos taisyklę asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę (4 straipsnio 1 dalis). Tačiau šalys gali susitarti, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti iš konkrečių teisinių santykių, tas teismas (tie teismai) turi jurisdikciją, išskyrus atvejus, kai pagal tos valstybės narės teisę susitarimas yra niekinis turinio galiojimo atžvilgiu (Reglamento 25 straipsnio 1 dalis). Be susitarimui keliamų formos ir turinio reikalavimų, jis negali prieštarauti specialiesiems ir išimtiniams jurisdikcijos pagrindams, numatytiems Briuselis I a reglamente (Briuselis I a reglamento 3-5 skirsniai, 24 straipsnis). Pagal Briuselis I a reglamento 25 straipsnio 5 dalį susitarimai dėl jurisdikcijos ar turto patikėjimo dokumento nuostatos dėl jurisdikcijos pasirinkimo neturi teisinės galios, jeigu jie prieštarauja 15, 19 ar 23 straipsniams. Tai reiškia, jog tam tikrais atvejais šalių galimybė susitarti dėl ginčo jurisdikcijos yra ribota.Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) praktikoje pažymima, kad jurisdikcijos taisyklės, kuriomis nukrypstama nuo bendrosios taisyklės, jog ginčas nagrinėjamas pagal atsakovo gyvenamąją (buveinės) vietą, turi būti nuspėjamos ir negali būti siurprizinės kitos šalies atžvilgiu: „<...>jurisdikcijos taisyklės turi būti ypač nuspėjamos ir pagrįstos principu, pagal kurį jurisdikcija paprastai priklauso nuo atsakovo gyvenamosios vietos, ir šiuo pagrindu jurisdikcija turi būti visada prieinama, išskyrus keletą aiškiai nustatytų situacijų, kai bylinėjimosi objektas arba šalių autonomija pateisinama kaip kitokia susijusi aplinkybė” (Teisingumo Teismo 2009 m. rugsėjo 17 d. sprendimas byloje C‑347/08, para. 36).Briuselis I a reglamentas nustato, kad draudimo sutartyse silpnesnioji šalis turi būti ginama pagal jurisdikcijos taisykles, kurios palankesnės tokios šalies interesams (konstatuojamosios dalies 18 punktas). Be to, šalių autonomija susitarti dėl ginčo jurisdikcijos gali būti ribota draudimo sutarčių atvejais (konstatuojamosios dalies 19 punktas). Taigi viena iš išimčių, numatytų Briuselis I a reglamente, kai šalių susitarimas dėl jurisdikcijos gali būti netaikomas, yra ginčai, kylantys iš draudimo teisinių santykių.Tačiau Briuselis I a reglamento 15 straipsnyje numatyta, kad 3 skirsnio nuostatų galima nesilaikyti tik tokiu atveju, jei šalių susitarimas dėl ginčo jurisdikcijos atitinka jame keliamus reikalavimus. Tai reiškia, kad ir šaliu susitarimu dėl jurisdikcijos dėl ginčo, kylančio iš draudimo teisinių santykių, galima nukrypti tokiu atveju, jei toks susitarimas atitinka minėto straipsnio reikalavimus.Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo jurisdikcijos, taikė Briuselis I a reglamento 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatą, kad šio reglamento 3 skirsnio nuostatų galima nesilaikyti pagal susitarimą, kuris yra susijęs su draudimo sutartimi, sudaryta dėl vienos ar daugiau 16 straipsnyje nurodytų rizikos rūšių. Teismas rėmėsi Reglamento 16 straipsnio 5 punktu, pagal kurį, nepaisant šio straipsnio 1-4 punktų, bet kurios rūšies „didelė rizika“ yra apibūdinta Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. lapkričio 25 d. direktyvoje 2009/138/EB Dėl draudimo ir perdraudimo veiklos pradėjimo ir jos vykdymo (Mokumas II) (toliau – Direktyva). Atitinkamai pirmosios instancijos teismas rėmėsi Direktyvos 13 straipsnio 27 punktu ir I priedo A dalies 7-oje rizikos grupėje numatytu krovinių draudimu („Visa žala, padaryta tranzitu vežamoms prekėms arba bagažui, arba jų netekimas, neatsižvelgiant į gabenimo formą“). Vertinant ginčo jurisdikciją dėl draudimo teisinių santykių, Teisingumo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad specialiomis taisyklėmis iš esmės yra siekiama apsaugoti silpnesnės draudimo sutarties šalies (draudėjo) interesus, tačiau tai nereiškia, kad tokia apsauga yra taikoma visiems asmenims (draudėjams) be išimties: „<...> suteikiant apdraustajam platesnę jurisdikciją nei draudikui ir panaikinant bet kokią galimybę suteikti jurisdikciją draudiko naudai, jomis siekiama apsaugoti apdraustąjį, dažnai susiduriantį su iš anksto parengta sutartimi, kurios sąlygos nebegali būti pakeistos ir kuris yra ekonomiškai silpnesnėje padėtyje. <…> Tačiau sutarties šalies, kuri laikytina ekonomiškai silpnesne ir mažiau patyrusia teisiniuose reikaluose, apsaugos funkcija reiškia, kad tam Konvencijoje nustatytos specialios jurisdikcijos taisyklės neturėtų būti taikomos asmenims, kurių atžvilgiu ši apsauga nėra pagrįsta (Teisingumo Teismo 2005 m. gegužės 26 d. sprendimas byloje C-77/04, para. 17-18). Remiantis nuosekliai formuojama praktika, Briuselis I a reglamente numatytos jurisdikcijos draudimo srityje išimtys yra aiškinamos siaurai (Teisingumo Teismo 2017 m. liepos 13 d. sprendimas byloje C‑368/16, para. 38). Teisės doktrinoje pastebima, kad Briuselis I a reglamento 15 straipsnio 5 dalyje (ankstesnės Reglamento redakcijos 13 straipsnio 5 dalis) numatyta išimtis taikoma, kadangi draudėjas tokiu atveju yra taip pat ekonomiškai stiprioje padėtyje. Todėl šis straipsnis leidžia šalims laisvai susitarti dėl ginčų sprendimo jurisdikcijos, t.y. taikomas šalių autonomijos principas (U. Magnus, P. Mankowskied., Brussels I Regulation European Commentarieson Private International Law., 2007, p.).Apibendrinant Teisingumo Teismo formuojamą praktiką ir teisės doktriną, matyti, jog susitarimas dėl jurisdikcijos dėl ginčų, kylančių iš draudimo teisinių santykių, yra galimas, tik jei atitinka griežtus Briuselis I a reglamente numatytus kriterijus. Tokiu atveju yra pripažįstama, kad pagal bendrąją taisyklę galiojanti silpnesnės šalies apsauga draudimo teisiniuose santykiuose nėra taikoma, jei draudėjas nėra silpnesnėje padėtyje nei draudikas. Vadinasi, nustačius, kad Briuselis I a reglamento 15 straipsnio 5 dalies nuostata taikytina, reikia įvertinti jos taikymo sąlygas – ar ginčo atveju draudimo rizika patenka į šio Reglamento 16 straipsnyje numatytas draudimo rūšis.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tarp šalių susiklostė „didelės rizikos“ draudimo teisiniai santykiai. Tai reiškia, kad šalių susitarimas dėl ginčų, kylančių iš tokių teisinių santykių, nagrinėjimo yra galimas remiantis Briuselis I a reglamento 16 straipsnio 5 dalimi. Kadangi šalys susitarė dėl tranzitu gabenamo krovinio draudimo, sąvoka „didelė rizika“ šiuo atveju suprantama taip, kaip ji apibrėžta Direktyvos I priedo A dalies 7-oje rizikos grupėje. Teisėjų kolegija su tokiu teisiniu vertinimu sutinka.Draudimo polise šalys susitarė dėl krovinio, kuris bus gabenamas iš Vokietijos į Kazachstaną, draudimo. Minėta, kad Briuselis I a reglamento 15 straipsnio 5 dalies išlyga taikoma tais atvejais, kai tarp šalių neegzistuota didelė derybinė (ekonominė) nelygybė. Iš bylos aplinkybių matyti, kad draudėjas ir draudikas yra profesionalūs rinkos dalyviai, užsiimantys ūkine-komercine veikla. Taigi šalių susitarimas dėl ginčo jurisdikcijos neprieštarauja ir minėto Reglamento straipsnio tikslui.Kadangi nagrinėjamu atveju draudimo polise šalių sutarta jurisdikcijos išlyga turi būti taikoma, teisėjų kolegija pasisako dėl paties susitarimo dėl jurisdikcijos teisėtumo. Briuselis I a reglamento 25 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti iš konkrečių teisinių santykių, tas teismas (tie teismai) turi jurisdikciją, išskyrus atvejus, kai pagal tos valstybės narės teisę susitarimas yra niekinis turinio galiojimo atžvilgiu. Susitarimas dėl jurisdikcijos gali būti sudaromas raštu (Briuselis I a reglamento 25 straipsnio 1 dalies a punktas).Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šalių draudimo polise įtvirtinta jurisdikcijos išlyga atitinka formos ir turinio reikalavimus. Byloje nėra pateikta duomenų, kad tarp dviejų profesionalių verslo subjektų laisva valia sudarytas susitarimas dėl ginčo jurisdikcijos prieštarautų jame nurodytos valstybės (Olandijos) teisei. Be to, susitarimas dėl jurisdikcijos sudarytas raštu ir atitinka minėtame Reglamento 25 straipsnyje numatytus reikalavimus. Pats susitarimas yra tiksliai ir aiškiai išreikštas bei rodo šalių valią (žr. 1976 m. gruodžio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimą byloje Nr. C-27/76, para. 7).Ieškovė UAB „Accitus“ apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, padarytomis dėl ieškovės argumentų, kad draudimo polise įrašytas šalių susitarimas dėl jurisdikcijos yra siurprizinis, pažeidžiantis draudėjo interesus, kadangi jis (draudėjas) aiškiai neišreiškė savo valios dėl tokios išlygos. Teisėjų kolegija tokius ieškovės argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Pirma, byloje nėra duomenų, kad kita draudimo sutarties šalis būtų nuslėpusi (siekusi nuslėpti) informaciją dėl ginčų nagrinėjimo jurisdikcijos išlygos. Išlyga buvo įforminta raštu, taip užtikrinant, kad abi šalys turėtų galimybę susipažinti su sutarties tekstu. Antra, byloje nėra duomenų, kad šalys pasirašė draudimo polisą ne laisva valia ar aiškiai nesuprasdamos draudimo sutarties nuostatų. Trečia, minėta, kad abi polisą pasirašiusios šalys yra verslininkai, t.y. profesionalūs rinkos dalyviai, todėl draudėjas (ieškovė) kaip apdairus asmuo galėjo įvertinti prisiimto įsipareigojimo riziką ir suprasti, kad kilus ginčui jis buvo nagrinėjamas ne Lietuvos Respublikos teismuose ir taikant ne Lietuvos Respublikos teisę. Nurodytų motyvų pagrindu, teisėjų kolegijos nuomone, galima spręsti, jog šalių draudimo polise įtvirtinta ginčų nagrinėjimo jurisdikcijos išlyga atitinka Briuselis I a reglamento turinio bei formos reikalavimus, todėl ši išlyga turi būti taikoma.Atsižvelgiant į nurodytus argumentus ir vadovaujantis teismine praktika, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė Briuselis I a reglamento 15 straipsnio 5 punkto ir 16 straipsnio 5 punkto nuostatas, todėl pagrįstai nusprendė, kad šalių susitarimas dėl tarpusavio ginčų nagrinėjimo jurisdikcijos yra galiojantis ir taikytinas. Tai reiškia, kad šalių keliamo ginčo sprendimas nepriskiriamas Lietuvos teismų jurisdikcijai.Išsprendus klausimą dėl jurisdikcijos, t. y. nustačius, kad šalių keliamas ginčas nepriskiriamas Lietuvos teismų jurisdikcijai, nėra prasmės spręsti dėl taikytinos teisės nustatymo šioje byloje. Visgi, teisėjų kolegija šiuo atveju pažymi, kad draudimo polise šalys susitarė ir dėl taikytinos teisės (Anglijos teisės). Remiantis 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 Dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I) 7 straipsnio 2 dalimi, draudimo sutarčiai, kuria apdraudžiama didelė rizika, taikoma šalių pasirinkta teisė.

Dėl teismo pareigos palikti ieškinį nenagrinėtą

Atsakovė HDI-Gerling Verzekeringen N.V. apeliaciniu skundu prašo papildyti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 8 d. dalinį sprendimą, jo rezoliucinėje dalyje papildomai nurodant, kad ieškovės UAB „Accitus“ ieškinys paliekamas nenagrinėtas. Atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas, priėmęs dalinį sprendimą, ex officio turėjo išspręsti dėl galimos Vilniaus apygardos teismo jurisdikcijos kitais reglamento Briuselis I a numatytais pagrindais, o tokių nenustatęs, spendimo rezoliucinėje dalyje turėjo nurodyti, jog atsisako jurisdikcijos Roterdamo teismo naudai ir ieškovės ieškinį palieka nenagrinėtą. Tokia atsakovės pozicija grindžiama proceso įstatymo nuostata, pagal kurią bylą nagrinėjantis teismas privalo savo iniciatyva patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams, o tuo atveju, jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 straipsnis). Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovės apeliacinio skundo argumentais. CPK 261 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta procesinė taisyklė leidžia teismui priimti dalinį teismo sprendimą, t. y. išspręsti tik dalį ginčo, kai nustatomos tam tikros faktinės aplinkybės, siekiant vieno iš civilinio proceso tikslų – kuo greičiau atkurti tarp šalių teisinę taiką ir įgyvendinant proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principus.Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į atsakovės procesiniame dokumente pareikštą nuomonę, jog šiuo atveju racionaliau ir ekonomiškiau būtų priimti dalinį sprendimą ir išspręsti klausimą dėl taikytinos teisės bei bylos teismingumo, o po to tokį dalinį sprendimą patikrinti instancine tvarka, kas suteiktų galimybę kokybiškai ir objektyviai išspręsti visą ginčą, priėmė dalinį sprendimą, juo išspręsdamas klausimus dėl šalių susitarimo prieštaravimo Reglamentui ir išimtinei nacionalinei teismo jurisdikcijai, dėl šio susitarimo (konstatuojant siurprizinę sąlygą apie taikytiną teisę) negaliojimo. Byloje nėra nesutarimų dėl to, jog daliniu sprendimu išspręsti klausimai (dalis ginčo) yra pakankamai savarankiški, todėl konstatuojama, jog iš tiesų egzistavo sąlygos priimti dalinį teismo sprendimą, išsprendžiant būtent tokios apimties ginčą (t. y. nepasisakant dėl tolimesnės bylos procesinės baigties). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas daliniu sprendimu išsprendžiamo ginčo ribas apibrėžė įvertinęs ir pačios atsakovės nuomonę. Instancine tvarka patikrinus dalinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, galės būti įvykdyta teismo procesinė pareiga priimti galutinį sprendimą dėl pradėto teisminio proceso teisėtumo, kaip tai reguliuojama pagal CPK 782 straipsnį. Tuo pagrindu kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas dalinį sprendimą tokioje ginčo apimtyje, nei CPK 261 straipsnio 1 dalies, nei CPK 782 straipsnio nuostatų nepažeidė.Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, jog Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencijos 6 straipsnio požiūriu gali kilti Konvencijoje įtvirtintų teisių pažeidimo pavojus, kai teismai, nagrinėdami bylas, priima siurprizinius sprendimus tiek įrodymų tyrimo ir vertinimo, tiek teisės taikymo aspektu. Pagal Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisingo bylos nagrinėjimo koncepciją šalys turi teisę į rungimosi procesą, reiškiančią, kad jos privalo turėti galimybę ne tik pateikti įrodymus savo reikalavimams pagrįsti, bet taip pat teisę žinoti ir komentuoti visus įrodymus ar pastabas, pateiktus siekiant paveikti teismo sprendimą (žr. 1997 m. vasario 18 d. sprendimo byloje Nideröst-Huber prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 18990/91, 24 punktą; 2001 m. gegužės 31 d. sprendimo byloje K. S. prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 29346/95, 21 punktą; 2014 m. kovo 3 d. sprendimo byloje Duraliyski prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 45519/06, 30 punktą; kt). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą (rungimosi principo) žmogaus teisių apsaugos požiūriu gali būti svarbu tai, ar proceso šaliai buvo suteikta galimybė pateikti argumentus dėl teisinio aspekto, turėjusio esminę reikšmę bylos rezultatui (žr. pvz., 2005 m. spalio 13 d. sprendimo byloje Clinique des Acaciasand Others prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 65399/01, 65406/01, 65405/01 ir 65407/01, 38 punktą; 2006 m. vasario 16 d. sprendimo byloje Prikyan and Angelova, pareiškimo Nr. 44624/98, 42 punktą ir kt.). Įvertindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija laikosi nuostatos, jog priėmus dalinį sprendimą ir tokiu būdu patikrinus proceso, pradėto Vilniaus apygardos teisme teisėtumo klausimą, ieškovės procesinės teisės nebuvo apribotos.Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, jo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo naikinti dalinį teismo sprendimą (CPK 329, 330 straipsniai), todėl šis sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovė HDI – Gerling Verzekeringen N.V. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti iš ieškovės UAB „Accitus“ bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė byloje ją atstovaujančios advokatų kontoros išrašytą PVM sąskaitą faktūrą už teisines paslaugas.Kadangi daliniu sprendimu nėra galutinai išspręstas šalių ginčas dėl visų pareikštų materialiųjų reikalavimų (šiuo sprendimu išspręsta dalis ginčo), šioje bylos proceso stadijoje nėra pagrindo svarstyti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo. Klausimai, susiję su bylinėjimosi išlaidų, patirtų šios bylos procese, paskirstymu tarp ginčo šalių turės būti išspręsti priimant procesinį sprendimą, kuriuo bus užbaigta byla. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šiuo atveju prie atsakovės prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nėra pridėti sumokėjimą už suteiktas teisines paslaugas pagrindžiantys pirminiai dokumentai arba patvirtinimas, kad klientas su advokatų kontora yra atsiskaitęs (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-88-686/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-969/2017). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad visais atvejais, priteisiant išlaidas už teisinę advokato ar advokato padėjėjo pagalbą, yra taikomas ir realumo kriterijus, t. y. kad šiems asmenims už suteiktas pirmiau nurodytas teisines paslaugas yra sumokėta ir bylą laimėjusi šalis patyrė atstovavimo civiliniame procese išlaidas bei įstatymo nustatyta tvarka teismui pateikė tai patvirtinančius įrodymus (CPK 98 straipsnis). Tokiais atvejais išlaidos suprantamos kaip išleistos lėšos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2017 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017, 10 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 8 d. dalinį sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Gintaras PečiulisEgidija TamošiūnienėEgidijus Žironas