Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2012-12-03 · Administracinė byla Nr. I-1163-355/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2012-12-03Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-05-07Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-12-03
Bylos Nr.
I-1163-355/2012
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-00806-2012-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Donatas Daunys (pran.), Laisvutė Kartanaitė, Virginijus Stankevičius
Pareiškėjas
S. Ž.
Atsakovas
Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
Administracinės bylos Nr. I-1163-355/2012
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00806-2012-5Procesinio sprendimo kategorija: 24; 74. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. gruodžio 3 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš posėdžio pirmininko ir pranešėjo teisėjo Donato Daunio,

kolegijos narių teisėjų Laisvutės Kartanaitės ir Virginijaus Stankevičiaus,sekretoriaujant Palmirai Berberaušienei,nedalyvaujant pareiškėjai S. Ž.,

nedalyvaujant atsakovės Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjos S. Ž. skundą dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pateiktą skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėja S. Ž. Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė skundą ir patikslintus skundus, prašydama panaikinti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. SP-2639(7.2199) ir įpareigoti tarnybą suteikti jai antrinę teisinę pagalbą.

Skunde ir patikslintuose skunduose pareiškėja nurodė, kad ji kreipėsi į Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau – Tarnyba) su prašymu suteikti jai antrinę teisinę pagalbą, kokia yra būtina baudžiamosios bylos iškėlimui.

Pareiškėja nurodė, kad Tarnyba, atsakydama į jos 2012 m. liepos 5 d. prašymą, niekuo nemotyvavo atsisakymo suteikti teisinę pagalbą, tik nurodė, kad teisinę pagalbą teikia asmenims, kuriems yra būtina, tačiau nenurodė, kokie tai asmenys. Pareiškėja savo prašyme nurodė, kad ji yra bedarbė, pridėjo pažymą apie socialinę pašalpą ir gydytojo pažymą apie sužalotą sveikatą, nes Lietuvos Vyriausybė, nereaguodama į jos skundus ir prašymus surasti ją sužalojusius ir tebežalojančius nusikaltėlius (tai žemadažnės infragarso bangos ir kt.), padarė pareiškėjai didelę moralinę (dėl subjaurotos išvaizdos) ir materialinę žalą, kadangi dėl sveikatos sužalojimo ji negalinti dirbti jokio darbo.

Atsiliepimas

Atsakovė Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateiktame atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad 2012 m. liepos 11 d. S. Ž. pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje, t. y. teisinę pagalbą inicijuojant baudžiamąjį procesą. Tarnyba priėmė sprendimą atsisakyti teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą, vadovaudamasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – VGTPĮ) 2 str. 3 d., 3 str. 1 p. ir 2 p., 11 str. 6 d. 5 p. Atsisakymą motyvavo tuo, kad skundo surašymas prokuratūrai dėl tam tikros nusikalstamos veikos nepatenka į antrinės teisinės pagalbos teikimo sąvoką (LVAT 2010-06-07 sprendimas adm. byloje Nr. 556-827/2010).

Pažymėjo, kad Tarnyba pagal VGTPĮ 11 str. 8 d. neturi teisės vertinti pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo bei atstovavimo byloje perspektyvumo, jei prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje. Tačiau pareiškėjas, besikreipiantis į Tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo baudžiamojoje byloje, parengiant procesinius dokumentus teismui bei atstovaujant ikiteisminiame tyrime ir teisme, turi pagrįsti savo reikalavimą tuo atžvilgiu, kad jau yra pradėtas baudžiamasis procesas. Pareiškėja prie prašymo pridėjo įsiteisėjusias Šiaulių apygardos teismo nutartis, pagal kurias Tarnyba nustatė, kad baudžiamasis procesas kreipimosi į Tarnybą dieną nebuvo prasidėjęs. Kadangi pareiškėja pageidauja inicijuoti baudžiamąjį procesą, tai savo tariamai pažeistą subjektinę teisę ji gali ginti LR BPK 166 str. 1 d. 1 p. nustatyta tvarka, t. y. pareiškėja gali gauti reikiamas teisines paslaugas nesinaudodama valstybės garantuojama antrine teisine pagalba. Tarnyba taip pat sprendime informavo pareiškėją, kad ji gali pasinaudoti pirmine teisine pagalba dėl teisinės informacijos ir konsultacijų, kurios metu jai gali būti suteikta pirminė teisinė pagalba dėl kreipimosi į teisėsaugos institucijas.

Tarnyba, spręsdama dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjai, vadovavosi jos prašyme nurodytais faktais bei prie prašymo pridėtais dokumentais. Sprendime nurodyti objektyvūs duomenys, teisės aktų normos bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, susijusi su pareiškėjos reikalavimu. Sprendimas pasirašytas Tarnybos direktoriaus, išsiųstas pareiškėjai įstatymų nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos S. Ž. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl atsakovės Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. liepos 13 d. sprendimo Nr. SP-2639(7.2199) „Dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą“ teisėtumo ir pagrįstumo. Šiuo skundžiamu sprendimu Tarnyba, nustačiusi, jog pareiškėja gali gauti reikiamas teisines paslaugas nesinaudodama valstybės garantuojama teisine pagalba, nusprendė atsisakyti teikti jai antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėja pateikė Tarnybai prašymą, kuriame nurodė: „prašau iškelti baudžiamąją bylą Lietuvos Respublikai dėl pagalbos nesuteikimo, sveikatos sužalojimo ir žalos atlyginimo dėl sužalotos sveikatos“. Atsakovė ginčijamame sprendime nurodė, kad vadovaujantis VGTPĮ 2 str. 3 d., antrinė teisinė pagalba – procesinių dokumentų rengimas, gynyba ir atstovavimas bylose. Remiantis LR CPK 110 str. ir 116 str. esančiais procesinių dokumentų apibrėžimais, procesiniai dokumentai yra neatsiejami nuo jau prasidėjusio civilinio (baudžiamojo) proceso arba dokumento, kuriuo inicijuojamas civilinis (baudžiamasis) procesas. Dokumentas, kurio pagrindu gali būti pradėtas ikiteisminis tyrimas arba atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, nepatenka į procesinių dokumentų sąvoką. Kadangi pareiškėjos prašymas surašyti dokumentą, kurio pagrindu gali būti pradėtas ikiteisminis tyrimas (iškelta baudžiamoji byla) nėra susijęs su konkrečiu jau pradėtu teisminiu procesu arba inicijuojamu atitinkamu teisminiu procesu, pareiškėjos prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą buvo netenkintas.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas. Šio įstatymo 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 p.). Taigi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra akcentavęs, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (Įstatymo 9 str.) sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010). Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus.

VGTPĮ 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pirminė teisinė pagalba – šio įstatymo nustatyta tvarka teikiama teisinė informacija, teisinės konsultacijos ir dokumentų, skirtų valstybės ir savivaldybių institucijoms, išskyrus procesinius dokumentus, rengimas. Be to, ši teisinė pagalba apima patarimus dėl ginčo sprendimo ne teismo tvarka, veiksmus dėl taikaus ginčo išsprendimo ir taikos sutarties parengimą.

Jei pareiškėjos prašomas padėti surašyti skundas patektų į procesinių dokumentų sąvoką, būtų galima tvirtinti dėl pareikšto prašymo suteikti būtent antrinę teisinę pagalbą pagrįstumo (antrinė teisinė pagalba – dokumentų rengimas, gynyba ir atstovavimas bylose, įskaitant vykdymo procesą, atstovavimas išankstinio ginčo sprendimo ne teisme atveju, jeigu tokią tvarką nustato įstatymai ar teismo sprendimas. Be to, ši teisinė pagalba apima bylinėjimosi išlaidų bylose, išnagrinėtose civilinio proceso tvarka, su bylos nagrinėjimu administracinio proceso tvarka susijusių išlaidų ir su baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio nagrinėjimu susijusių išlaidų atlyginimą). Nustačius priešingai, jos teisė į antrinę teisinę pagalbą būtų paneigta.

Procesinių dokumentų sąvokos VGTPĮ, Viešojo administravimo įstatymas, Administracinių bylų teisenos įstatymas nepateikia, todėl ši definicija aiškintina vadovaujantis kitais teisės aktais, remiantis teisės aiškinimo būdais. Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) XI skyriaus pirmasis skirsnis skirtas procesiniams dokumentams. CPK XI skyriaus 110 straipsnyje pateikta dalyvaujančių byloje asmenų procesinių dokumentų sąvoka. Į ją patenka dalyvaujančių byloje asmenų ieškiniai, priešieškiniai, atsiliepimai į ieškinius ar priešieškinius, dublikai (ieškovo atsiliepimai į atsakovo pareikštą atsiliepimą), triplikai (atsakovo atsiliepimai į dubliką), atskirieji, apeliaciniai ir kasaciniai skundai bei atsiliepimai į juos ir kiti dokumentai, kuriuose rašytinio proceso metu pareikšti jų prašymai, reikalavimai, atsikirtimai ar paaiškinimai. CPK XI skyriaus 116 straipsnyje pateikiama teismo procesinių dokumentų definicija – teismo procesiniai dokumentai (sprendimai, įsakymai, nutartys, nutarimai, rezoliucijos, teismo posėdžio protokolai, šaukimai ir pranešimai) – tai proceso metu teismo priimti dokumentai. Tiek iš CPK 110 straipsnyje, tiek iš CPK 116 straipsnyje esančių taisyklių galima teigti, kad procesiniai dokumentai yra neatsiejami nuo jau prasidėjusio civilinio proceso arba dokumento, kuriuo inicijuojamas civilinis procesas. Taigi, šiuo pagrindu būtų galima tvirtinti, jog prašymas iškelti baudžiamąją bylą, tai yra parengti dokumentą, kurio pagrindu gali būti pradėtas ikiteisminis tyrimas, nėra procesinis dokumentas.

Toliau interpretuojant procesinio dokumento sąvoką, siekiant įtvirtinti pirminę išvadą, pasitelktinas ir vienas iš dažniausiai taikomų teisės aiškinimo būdų – lingvistinis. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne nurodoma žodžio „procesas“ vieną iš reikšmių – bylos svarstymo teisme eiga, teismo byla, o tai reikštų dokumentą, susijusį su teismine eiga. Vadinasi, atsižvelgiant į minėtas CPK nuostatas, žodžio „procesas“ definicijos aiškinimą, o kartu ir aktualaus žodžių junginio, pasitelkus lingvistinį teisės aiškinimo būdą, teisėjų kolegija vienareikšmiškai bei vieningai sprendžia, kad dokumentas (skundas), kurio pagrindu gali būti pradėtas ikiteisminis tyrimas arba atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, nepatenka į procesinių dokumentų sąvoką, vartojamą VGTPĮ 2 straipsnio 2 dalyje. Tvirtintina, jog buvo prašoma surašyti dokumentą, kuriuo siekta pranešti apie galimus teisės pažeidimus, tačiau tai nėra susiję su konkrečiu jau pradėtu teisminiu procesu arba inicijuojamu atitinkamu teisminiu procesu (LVAT 2010-06-07 nutartis adm. byloje Nr. A556-827/2010).

Teisėjų kolegija pažymi, jog dėl įrodymų rinkimo, jų vertinimo bei įrodinėjimo naštos (onus probandi) paskirstymo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. rugpjūčio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 53 str. 2 d. ir 57 str. 4 d.). Tačiau ABTĮ 57 straipsnyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas.

Remiantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 4 dalimi pagal pareiškėjo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą turi būti priimtas sprendimas. Šiuo atveju Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba priėmė sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą.

Teismas pažymi, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Tarnybos yra biudžetinės įstaigos, kurių veiklos teritorijos atitinka apygardos teismų teritorijas. Tarnybų steigėjas ir dalyvis yra Teisingumo ministerija. Tarnybos yra valstybės institucijos. Atsižvelgiant į šią nuostatą, atsakovė yra viešojo administravimo subjektas pagal Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 4 d.; viešojo administravimo subjektas – valstybės institucija ar įstaiga, savivaldybės institucija ar įstaiga, pareigūnas, valstybės tarnautojas, valstybės ar savivaldybės įmonė, viešoji įstaiga, kurios savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė, asociacija, šio įstatymo nustatyta tvarka įgalioti atlikti viešąjį administravimą.

Kad toks atsisakymas teismo būtų pripažintas pagrįstu, yra būtina patikrinti ir įvertinti jo motyvus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų dėl individualaus administracinio akto turinio ir formos taikymo prasme (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-71/2011; 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A575-2973/2011; 2012 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1653/2012 ir kt.).

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis numato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009). Įvertinęs ginčijamo sprendimo turinį teismas konstatuoja, kad jis atitinka viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus individualaus administracinio akto reikalavimus, jame nurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiami motyvai bei teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą, nurodyta sprendimo apskundimo tvarka ir terminai.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir anksčiau nurodytų teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad atsakovės Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. liepos 13 d. sprendimas Nr. SP-2639(7.2199) „Dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą“ yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jo nėra teisinio pagrindo.

Taip pat pažymėtina, kad netenkinus pareiškėjos reikalavimo panaikinti skundžiamą sprendimą, nėra pagrindo tenkinti išvestinį skundo reikalavimą ir įpareigoti atsakovę suteikti antrinę teisinę pagal pareiškėjos 2012 m. liepos 11 d. prašymą.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 d. 1 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjos S. Ž. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

Teisėjai Donatas DaunysLaisvutė KartanaitėVirginijus Stankevičius