- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-07
- Bylos Nr.
- A-602-1089-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00806-2012-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Veslava Ruskan (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- S. Ž.
- Atsakovas
- Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. Ž. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. Ž. skundą atsakovui Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja S. Ž. (toliau – ir pareiškėja) Šiaulių apygardos administraciniam teismui 2012 m. rugpjūčio 3 d. (pagal gavimo datą) pateikė skundą ir patikslintus skundus, prašydama panaikinti atsakovo Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir atsakovas; Tarnyba) 2012 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. SP-2639(7.2199) ir įpareigoti Tarnybą suteikti jai antrinę teisinę pagalbą.
Skunde ir patikslintuose skunduose nurodė, kad ji kreipėsi į Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą su prašymu suteikti jai antrinę teisinę pagalbą, kuri yra būtina baudžiamosios bylos iškėlimui. Nurodė, kad Tarnyba, atsakydama į jos 2012 m. liepos 5 d. prašymą, niekuo nemotyvavo atsisakymo suteikti teisinę pagalbą, tik nurodė, kad teisinę pagalbą teikia asmenims, kuriems ji yra būtina, tačiau nenurodė, kokie tai asmenys. Taip pat nurodė, kad ji yra bedarbė bei pridėjo pažymą apie socialinę pašalpą ir gydytojo pažymą apie sužalotą sveikatą. Manė, jog Lietuvos valstybė, nereaguodama į jos skundus ir prašymus surasti ją sužalojusius ir tebežalojančius nusikaltėlius (tai žemadažnės infragarso bangos ir kt.), padarė pareiškėjai didelę moralinę (dėl subjaurotos išvaizdos) ir materialinę žalą, kadangi dėl sveikatos sužalojimo ji negalinti dirbti jokio darbo.
Atsiliepimas
Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į pareiškėjos skundą su juo nesutiko bei prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, jog 2012 m. liepos 11 d. S. Ž. pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje, t. y. teisinę pagalbą inicijuojant baudžiamąjį procesą. Tarnyba priėmė sprendimą atsisakyti teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą, vadovaudamasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 2 straipsnio 3 dalimi, 3 straipsnio 1 ir 2 punktais, 11 straipsnio 6 dalies 5 punktu. Pažymėjo, jog atsisakymas buvo motyvuojamas tuo, kad skundo surašymas prokuratūrai dėl tam tikros nusikalstamos veikos nepatenka į antrinės teisinės pagalbos teikimo sąvoką (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A556-827/2010). Pažymėjo, kad Tarnyba pagal VGTPĮ 11 straipsnio 8 dalį neturi teisės vertinti pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo bei atstovavimo byloje perspektyvumo, jei prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje. Tačiau pareiškėjas, besikreipiantis į Tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo baudžiamojoje byloje, parengiant procesinius dokumentus teismui bei atstovaujant ikiteisminiame tyrime ir teisme, turi pagrįsti savo reikalavimą tuo atžvilgiu, kad jau yra pradėtas baudžiamasis procesas. Nurodė, jog pareiškėja prie prašymo pridėjo įsiteisėjusias Šiaulių apygardos teismo nutartis, pagal kurias Tarnyba nustatė, kad baudžiamasis procesas kreipimosi į Tarnybą dieną nebuvo prasidėjęs. Kadangi pareiškėja pageidauja inicijuoti baudžiamąjį procesą, tai savo tariamai pažeistą subjektinę teisę ji gali ginti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 166 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta tvarka, t. y. pareiškėja gali gauti reikiamas teisines paslaugas nesinaudodama valstybės garantuojama antrine teisine pagalba. Pridūrė, jog Tarnyba savo sprendime informavo pareiškėją, kad ji gali pasinaudoti pirmine teisine pagalba dėl teisinės informacijos ir konsultacijų, kurių metu jai gali būti suteikta pirminė teisinė pagalba dėl kreipimosi į teisėsaugos institucijas. Be to, ginčijamame sprendime nurodyti objektyvūs duomenys, teisės aktų normos bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojama praktika, susijusi su pareiškėjos reikalavimu, jis pasirašytas, išsiųstas pareiškėjai įstatymų nustatyta tvarka.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas pažymėjo, jog ginčas byloje kilo dėl Tarnybos sprendimo, kuriuo pareiškėjai buvo atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą, vadovaujantis iš esmės tuo, jog pareiškėjos prašymas surašyti dokumentą, kurio pagrindu būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, nebuvo susijęs su konkrečiu jau pradėtu teisminiu procesu arba inicijuojamu teisminiu procesu, todėl nepateko į procesinių dokumentų sąvoką. Teismas rėmėsi VGTPĮ 3, 11 – 12 straipsniais bei nurodė, jog teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Taip pat vadovavosi VGTPĮ 2 straipsnio 2 dalimi bei išdėstė, jog tuo atveju, jei pareiškėjos prašomas padėti surašyti skundas patektų į procesinių dokumentų sąvoką, būtų galima tvirtinti dėl pareikšto prašymo suteikti būtent antrinę teisinę pagalbą pagrįstumo. Tuo tarpu nustačius priešingai, jos teisė į antrinę teisinę pagalbą būtų paneigta. Pagal analogiją vadovavosi Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 110 ir 116 straipsniais, įtvirtinančiais dalyvaujančių byloje asmenų procesinių dokumentų bei teismo procesinių dokumentų sąvokas, ir nurodė, jog iš šiuose straipsniuose įtvirtintų taisyklių galima teigti, kad procesiniai dokumentai yra neatsiejami nuo jau prasidėjusio civilinio proceso arba dokumento, kuriuo inicijuojamas civilinis procesas. Todėl pažymėjo, jog analogiškai prašymas iškelti baudžiamąją bylą, tai yra parengti dokumentą, kurio pagrindu gali būti pradėtas ikiteisminis tyrimas, nėra procesinis dokumentas. Taip pat rėmėsi LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-827/2010 bei pažymėjo, jog lingvistiškai aiškinant žodį „procesas“ matyti, jog jis susijęs su bylos svarstymo teisme eiga, teismo byla, taigi, procesinis dokumentas reikštų dokumentą, susijusį su teismine eiga. Todėl sprendė, kad dokumentas (skundas), kurio pagrindu gali būti pradėtas ikiteisminis tyrimas arba atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, nepatenka į procesinių dokumentų sąvoką, vartojamą VGTPĮ 2 straipsnio 2 dalyje.
Teismas taip pat aptarė ABTĮ 57 straipsnyje suformuluotas įrodymų vertinimo taisykles bei įrodinėjimo naštos pasiskirstymą, apžvelgė VGTPĮ 9 straipsnio 1 dalį bei Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 9 straipsnio 1 dalį ir pažymėjo, jog Tarnybos atsisakymas suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą turi atitikti VAĮ 8 straipsnio 1 dalį. Įvertinęs minėtos normos ir ginčijamo sprendimo turinį, konstatavo, jog ginčijamas Tarnybos sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnyje nustatytus individualaus administracinio akto reikalavimus, jame nurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiami motyvai bei teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą, nurodyta sprendimo apskundimo tvarka ir terminai. Todėl teismas sprendė, jog ginčijamas Tarnybos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas bei nenustatė teisinio pagrindo jo naikinti ar įpareigoti atsakovą suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai.
III.
Pareiškėja, nesutikdama su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 91 – 92), kuriuo prašo ginčijamą teismo sprendimą panaikinti.
Apeliaciniame skunde nurodo, jog iš ginčijamo teismo sprendimo jai nėra aišku, kodėl antrinė teisinė pagalba jai buvo nesuteikta. Pažymi, jog prie prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą pridėjo neįgaliojo pažymėjimą, pažymą apie sužalojimą, pažymą apie pajamas, Šiaulių prokuratūros atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą. Taip pat nurodo, jog iš jai adresuoto Teisingumo ministerijos rašto matyti, jog jai antrinė teisinė pagalba priklauso, tačiau Tarnyba įrodinėja priešingai. Poreikio gauti antrinę teisinę pagalbą priežastimi įvardina kenksmingas žemadažnes infragarso bangas, kurias skleidžiančių asmenų, pareiškėjos tikinimu, Lietuvos valstybė nenustatė. Todėl, jos manymu, baudžiamoji byla iškeltina būtent Lietuvos valstybei. Priduria, jog neturi teisinio išsilavinimo, todėl pati baudžiamosios bylos inicijuoti negali.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 109 – 110) prašo palikti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimą nepakeistą.
Atsiliepime nurodo, jog nors pareiškėja ir teigė, kad jai neaiškūs atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą motyvai, ginčijamame Tarnybos sprendime nurodyti pagrindiniai faktai, argumentai bei pateikti motyvai ir teisinis pagrindas – VGTPĮ 2 straipsnio 3 dalis, 3 straipsnio 1 ir 2 punktai, 11 straipsnio 6 dalies 5 punktas, nurodyta sprendimo apskundimo tvarka ir terminai. Be to, Tarnyba Sprendime nurodė, kad 2009 m. liepos 13 d. buvo priimtas sprendimas Nr. SP-2490(7.1383) atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą pagal pareiškėjos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo civilinėje byloje dėl sveikatai padarytos žalos atlyginimo, šio sprendimo pareiškėja įstatymų nustatyta tvarka neskundė. Teigia, jog pareiškėja kreipdamasi į Tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo baudžiamojoje byloje, turi pagrįsti savo reikalavimą tuo atžvilgiu, kad jau yra pradėtas baudžiamasis procesas. Konkrečiu atveju pareiškėja prie prašymo pridėjo įsiteisėjusią teismo nutartį (Šiaulių apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 21 d. nutartis Nr. 1S-526- 135/2011), kuri yra neskundžiama, o šios nutarties skųsti ar atnaujinti proceso pareiškėja nereikalavo. Priešingai – ji reikalavo pradėti naują ikiteisminį tyrimą („iškelti baudžiamąją bylą Lietuvos Respublikai“). Pažymi, jog Tarnyba, nenustačiusi, jog buvo inicijuotas baudžiamasis procesas bei pareiškėjai šį faktą pagrindžiančių duomenų nepateikus, ginčijamame sprendime nurodė jai, kokiu būdu ji gali ginti savo pažeistas ar tariamai pažeistas teises ir teisėtus interesus – dėl teisinės konsultacijos suteikimo kreiptis į pirminę teisinę pagalbą teikiančią savivaldybės instituciją, kuri gali padėti pareiškėjai surašyti skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką. Priduria ir tai, jog nors pareiškėja ir tikino patenkanti į asmenų, turinčių teisę gauti antrinę teisinę pagalbą ratą, VGTPĮ, net ir esant formalioms sąlygoms, kai antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, nustato tam tikrus apribojimus (rėmėsi LVAT administracinėmis bylomis Nr. A822-1082/2011, Nr. A756-1390/2010).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir atsakovas; Tarnyba) atsisakymo suteikti pareiškėjai S. Ž. (toliau – ir pareiškėja) antrinę teisinę pagalbą.
Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, jog pareiškėja 2012 m. liepos 11 d. su prašymu kreipėsi į Tarnybą, prašydama suteikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje (b. l. 29; 31 – 34). Prašyme pareiškėja nurodė prašanti iškelti baudžiamąją bylą Lietuvos Respublikai dėl pagalbos nesuteikimo, sveikatos sužalojimo ir žalos atlyginimo.
Tarnyba ginčijamu 2012 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. SP-2639 (7.2199) (b. l. 10 – 11), išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą, atsisakė jai suteikti antrinę teisinę pagalbą ir informavo ją apie galimybę įstatymo nustatyta tvarka gauti pirminę teisinę pagalbą iš ją teikiančios savivaldybės institucijos. Ginčijamą sprendimą Tarnyba grindė Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 3 straipsnio 2 punktu ir 11 straipsnio 6 dalies 5 punktu. Pasak Tarnybos išdėstytų motyvų, pareiškėjos prašymas surašyti dokumentą, kuriuo pagrindu gali būti pradėtas ikiteisminis tyrimas (iškelta baudžiamoji byla) nėra susijęs su konkrečiu jau pradėtu teisminiu procesu arba inicijuojamu atitinkamu teisminiu procesu, todėl ji gali gauti reikiamas teisines paslaugas nesinaudodama valstybės garantuojama teisine pagalba.
Pareiškėja su skundu kreipusis į administracinį teismą ginčijo minėtąjį sprendimą, argumentuodama, jog turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, pareiškėjos skundą atmetė ir sprendė, jog ginčijamas Tarnybos Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra jokio pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu byloje žemiau nurodytais motyvais.
Pažymėtina, jog teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis VGTPĮ 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 punktai). Pabrėžtina, jog antrinės teisinės pagalbos suteikimas pirmiausia yra sietinas su formaliųjų sąlygų, apibrėžtų VGTPĮ trečiajame skirsnyje „Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sąlygos“, buvimu.
Minėta, jog Tarnyba pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą suteikti atsisakė VGTPĮ 3 straipsnio 2 punktu ir 11 straipsnio 6 dalies 5 punktu, todėl teisėjų kolegija pirmiausia turi patikrinti, ar atsakovo nurodytas atsisakymo teisinis pagrindas buvo pagrįstas.
VGTPĮ 3 straipsnio 2 punktas įtvirtina, jog antrinė teisinė pagalba – dokumentų rengimas, gynyba ir atstovavimas bylose, įskaitant vykdymo procesą, atstovavimas išankstinio ginčo sprendimo ne teisme atveju, jeigu tokią tvarką nustato įstatymai ar teismo sprendimas. Be to, ši teisinė pagalba apima bylinėjimosi išlaidų bylose, išnagrinėtose civilinio proceso tvarka, su bylos nagrinėjimu administracinio proceso tvarka susijusių išlaidų ir su baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio nagrinėjimu susijusių išlaidų atlyginimą.
VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 5 punktas numato, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas gali gauti reikiamas teisines paslaugas nesinaudodamas valstybės garantuojama teisine pagalba.
Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija sutinka su teiginiu, jog pareiškėja siekiamas teisines paslaugas gali gauti nesinaudodama valstybės garantuojama teisine pagalba. Būtent – iš jos Tarnybai pateikto 2012 m. liepos 11 d. prašymo matyti, jog ji siekė „iškelti baudžiamąją bylą Lietuvos Respublikai“. Minėtoji formuluotė suponuoja, jog pareiškėjos valia buvo nukreipta į baudžiamojo proceso inicijavimą, idant atsakomybėn būtų galima patraukti ją suluošinusių asmenų savalaikiai neišaiškinusią valstybę. Teisėjų kolegija pažymi, jog baudžiamasis procesas nevyksta chaotiškai, tačiau yra vykdomas laikantis griežto nuoseklumo, įtvirtinto Baudžiamojo proceso kodekse (toliau – ir BPK). Pirminė jo stadija – ikiteisminis tyrimas, kuris pradedamas, inter alia gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką (BPK 166 str. 1 d.). Atkreiptinas dėmesys, jog minėtajam skundui, pareiškimui ar pranešimui nėra nustatyti specialūs turinio ar formos reikalavimai, o prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos savo ruožtu kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika (BPK 2 str.). Todėl pareiškėja galėjo ir savo jėgomis, t. y. be kvalifikuotų teisinių žinių, atskleisti ikiteisminio tyrimo subjektams informaciją apie, jos teigimu, padarytą nusikalstamą veiką ir tokiu būdu inicijuoti baudžiamąjį procesą. Juo labiau, jog iš bylos duomenų matyti, kad ji minėtąją teisę jau yra realizavusi. Būtent – su pareiškimu pareiškėja jau buvo kreipusis į Šiaulių miesto apylinkės prokuratūrą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo dėl panašių į byloje nustatytąsias aplinkybių, susijusių su tariama nusikalstama veika, tačiau ikiteisminį tyrimą pradėti atsisakyta, motyvuojant tuo, jog jos pateikti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi (b. l. 43 – 44).
Taigi, atsižvelgiant į išaiškintą aplinkybę, jog skundą prokurorui pareiškėja gali paduoti laisva forma bei atsižvelgiant į antrinės teisinės pagalbos apibrėžtį, suponuojančią, jog antrinė teisinė pagalba (dokumentų rengimas, gynyba ir atstovavimas) teikiama bylose, kurios šiuo atveju nėra iškelta, Tarnybos atsisakymas pareiškėjai suteikti antrinę teisinę pagalbą, vadovaujantis VGTPĮ 3 straipsnio 2 punktu ir 11 straipsnio 6 dalies 5 punktu laikytinas teisėtu ir pagrįstu. Pabrėžtina, jog šios išvados nepaneigia ir pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai apie tariamos nusikalstamos veikos aplinkybes, nes tai nėra susiję su nagrinėjama administracine byla, kurioje yra tikrinamas apskųsto individualaus administracinio teisės akto teisėtumas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str.). Analogiškai kritiškai vertintinas ir pareiškėjos kartu su apeliaciniu skundu pateiktas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos raštas, kuris, pasak pareiškėjos, įrodo jos teisę gauti teisinę pagalbą, nes minėtu raštu ji tėra informuojama apie teisinės pagalbos gavimo sąlygas, be to, aiškinti teisę yra teismo prerogatyva (iura novit curia).
Pastebėtina ir tai, kad dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo būtinumo yra sprendžiama civilinėse ir administracinėse bylose, kuriose dalyvaujantys byloje asmenys patys turi rengti jų teikiamus procesinius dokumentus, kuriems nustatyti turinio ir formos reikalavimai. Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo būtinumo yra sprendžiama taip pat baudžiamosiose bylose, kuriose Baudžiamojo proceso kodekse nustatyti atvejai, kuomet gynėjo, ginančio įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimas nėra būtinas, tačiau minėtiems asmenims išaiškinama teisė turėti gynėją (Baudžiamojo proceso kodekso 50 str.). Nagrinėjamu atveju pareiškėja nesiekė parengti procesinio dokumento civilinėje ar administracinėje byloje bei nesiekė įgyvendinti savo teisės turėti gynėją baudžiamajame procese, nes toks procesas dar nebuvo prasidėjęs, todėl atsakovas pagrįstai sprendė, kad pareiškėja galėjo gauti reikiamas teisines paslaugas nesinaudodamas valstybės garantuojama teisine pagalba, t.y. pati galėjo surašyti pareiškimą su prašymu inicijuoti ikiteisminį tyrimą.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pritaria apygardos administracinio teismo išdėstytiems motyvams dėl Tarnybos Sprendimo atitikties Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems individualiems administraciniams teisės aktams keliamiems reikalavimams ir jų išsamiai nekartoja.
Apibendrinant konstatuotina, jog apygardos administracinis teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, teisingai taikė teisės normas, taikytinas ginčo išsprendimui, todėl naikinti jo sprendimo nėra jokio pagrindo. Dėl išdėstytų priežasčių Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimas paliktinas nepakeistu, pareiškėjos apeliacinį skundą atmetant.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos S. Ž. apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.