- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-17
- Bylos Nr.
- 1A-318-348/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-19528-2018-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Svetlana Jurgaitienė, Algirdas Jaliniauskas, Valdas Vitunskas
- Nuteistasis
- V. M.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Svetlanos Jurgaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Valdo Vitunsko,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo:
V. M. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje, ir jam paskirta 60 MGL, t. y. 3000 Eur (trijų tūkstančių eurų) dydžio bauda, nustatant 10 mėnesių nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, terminą šiai baudai sumokėti.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 ir 7 punktais, 68 straipsniu, 72 straipsniu, V. M. paskirtos dvi baudžiamojo poveikio priemonės:
- uždrausti vairuoti kelių transporto priemones 1 (vienerius) metus 6 (šešis) mėnesius, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos;
- konfiskuoti automobilį „M. S.” valst. Nr. (duomenys neskelbtini).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. V. M. nuteistas už tai, kad 2018 m. balandžio 26 d., apie 21.12 val., (duomenys neskelbtini), vairavo kelių transporto priemonę – automobilį „M. S.” valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (nustatyta 1,88 promilių etilo alkoholio kraujyje).
2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas V. M. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad nuteistojo kaltė neabejotinai įrodyta byloje surinktų duomenų visuma, jo veiksmuose yra visi šios veikos sudėties požymiai.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniame skunde V. M. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendį ir jį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apelianto nuomone, teismas netinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, netinkamai paskyrė ir individualizavo bausmę.
3.1. Apelianto vertinimu, teismas neatliko visų reikiamų veiksmų, siekiant byloje apklausti liudytoją L. N., o tik pagarsino šio liudytojo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu ir jais grindė priimtą nuosprendį, taip pažeidžiant BPK 276 str. 1 d. 1 p., BPK 20 str. BPK 276 str. 1 d. 1 p., kur numatyta, jog kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai, kai kaltinamasis, nukentėjusysis ar liudytojas yra miręs arba nedalyvauja teisiamajame posėdyje dėl svarbių priežasčių. Apelianto nuomone, aplinkybė, jog L. N. yra išvykęs iš Lietuvos, nelaikytina svarbia jo nedalyvavimo bylos nagrinėjime priežastimi.
3.2. Skunde apeliantas nurodo, kad byloje nėra galimybės objektyviai nustatyti, kokia alkoholio koncentracija buvo jo kraujyje kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, kas esmingai svarbu veikos kvalifikavimui. Jo kraujo tyrimas paimtas 2018-04-26 d. 23.40 val., nustatyta 1,88 promilės alkoholio kraujyje, tačiau specialisto išvada nepatvirtina jo neblaivumo fakto transporto priemonės vairavimo metu. Teismo posėdžio metu liudytojas L. M. nurodė, jog po skambučio į policiją, automobilis „Mitsubishi“ nebevažiavo, tačiau matė, kaip jame esantys asmenys toliau vartoja alkoholį. Apeliantas nuo 20. 30 val. iki 21. 12 val. iki policijos pareigūnų atvykimo 21.34 val., automobilio nevairavo. Nuo to laiko praėjo ne mažiau nei 22 minutės, per kurias jis toliau vartojo stipriuosius alkoholinius gėrimus ir alų, Apelianto nuomone, šie duomenys leidžia teigti, kad baudžiamuoju įstatymu uždraustas promilių kiekis kraujyje galėjo būti pasiektas iki policijos pareigūnų atvykimo, tačiau teismas nesiaiškino, ar galėjo kraujyje promilių padidėti virš 1,5 promilės, dėl išgerto alkoholio po vairavimo. Apelianto vertinimui, šios aplinkybės lemia, jog nėra objektyvių įrodymų, pagrindžiančių apelianto neblaivumo faktą kaltinime nurodomu laiku ir vietoje.
3.3. Skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojo G. G. parodymais, konstatuojant, jog jis kaltinime nurodytu laiku negalėjo būti įvykio vietoje. Teismas šią išvadą grindė tuo, jog 2018 m. balandžio 26 d. laikotarpiu nuo 18.32 val. iki 22.39 val. G. G. naudojosi mobiliojo interneto paslaugomis, jungdamasis prie K. M. pr. 50, Kaune, esančios celės. Tačiau teismas neįvertino, kad teismo posėdžio metu liudytojas G. G. parodė, jog turi du mobiliojo ryšio telefonus, kuriuos naudoja pakaitomis, tačiau byloje pateikta tik vieno jo telefono išklotinė, duomenų apie antrojo liudytojo telefono buvimo vietą įvykio laiku nėra. Be to, pažymi, kad mobilusis įrenginys, turėdamas interneto prieigą, ir be vartotojo aktyvių veiksmų gali nuolat ir reguliariai jungtis prie mobiliojo interneto. Pagal 2018 m. spalio 5 d. d. tarnybiniame pranešime nurodytą informaciją matyti, jog V. M. ir liudytojas G. G. laikotarpiu nuo 2018-04-26 d. 14 val. 14 min. iki 18 val. 22 min. bendravo 7 kartus, būtent šių pokalbių metu jie ir susitarė, kad G. G. parveš apeliantą ir K. G.. Liudytojas G. G. buvo du kartus apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, jo parodymai buvo nuoseklūs, parodymų patikrinimo vietoje liudytojo nurodyta įvykio vieta iš esmės sutapo su liudytojos A. V. ir liudytojo K. G. nurodytomis aplinkybėmis, todėl netikėti jo parodymais teismui nebuvo pagrindo.
3.4. Apeliantas skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai jo kaltės įrodymu laikė liudytojo L. M. parodymus, nes teisme ir ikiteisminio tyrimo metu jo parodymai skyrėsi. Teisme ji neminėjo, kad visureigio „Mitsubishi“ vairuotojas privažiavęs išlipo iš automobilio, nors ikiteisminio tyrimo metu tą nurodė. Kadangi liudytojas L. N. nebuvo apklaustas teismo posėdyje, nėra galimybės pašalinti tarp šių liudytojų parodymų esančius prieštaravimus. Be to, skundo autoriaus vertinimu, liudytojų L. N. ir L. M. parodymus reikėtų vertinti kritiškai ir dėl to, kad jie gali būti tendencingi, nes tarp jo ir liudytojų įvyko žodinis konfliktas, jis paprašė jų pasišalinti iš apeliantui priklausančios teritorijos, todėl liudytojai norėdami tokiu būdu atkeršyti, galėjo teikti tendencingus paaiškinimus. Liudytojai K. A., A. V., A. Š. automobilio vairavimo fakto nematė, jiems atvykus automobilis nebuvo vairuojamas ar užvestas, nebuvo patikrinta ar automobilis buvo šiltas. Taigi, byloje nėra surinkta jokių neginčijamų duomenų, kad V. M. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, būdamas neblaivus, vairavo automobilį. Apelianto vertinimu, asmens kaltė turi būti pagrįsta neabejotinais įrodymais ir visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, o teismas visas abejones aiškino jo nenaudai.
Žemesnės instancijos teismas
3.5. Apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo sprendimu konfiskuoti automobilį „M. S.“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris priklauso UAB „(duomenys neskelbtini)“. Apeliantas nurodo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkais yra jis ir jo sutuoktinė J. M.. Nurodo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra atskiras juridinis vienetas, todėl teismas, spręsdamas dėl transporto priemonės konfiskavimo taikymo, turėjo pasisakyti dėl kitam asmeniui priklausančio turto konfiskavimo (BK 72 str. 4 d.) pagrindų buvimo. Priimtame teismo nuosprendyje teismas nepasisakė ir neanalizavo ar yra būtini pagrindai, numatyti BK 72 str. 4 d. tam, kad būtų konfiskuojamas kitam asmeniui, priklausanti transporto priemonė. Kaltinamojo nuomone, teismas netinkamai taikė įstatymą ir automobilio konfiskuoti neturėjo. Skunde nurodo, kad teismas neišsprendė automobilyje „Mitsubishi“ likusio kilnojamojo turto klausimo. Nurodo, kad automobilio salone yra sudėtos 4 vnt. žieminių padangų, kuriuos neturėjo būti konfiskuotos, o teismo nuosprendžiu grąžintinos nuteistajam.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti ir grąžinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ ratus, esančius automobilyje.
Motyvuojamoji dalis
5. N. V. M. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
6. Apeliaciniame skunde V. M. nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir išvada, kad bylos įrodymų visuma patvirtina jo veiksmuose esant visus inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymius, nesutinka su BK 72 straipsnio nuostatų taikymu. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuoja, jog ikiteisminis tyrimas ir teisminis bylos nagrinėjimas vyko vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normomis. Apylinkės teismas apeliantą kaltu pripažino vadovaujantis byloje surinktais įrodymais, tinkamai juos įvertino, tinkamai pritaikė įstatymą dėl nuteistojo kaltės, BPK reikalavimų nepažeidė, tačiau nuosprendžiu netinkamai išsprendė kitus klausimus, tai yra, dėl daiktų buvusių automobilyje grąžinimo teisėtam savininkui.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl, įrodymų pakankamumo ir jų vertinimo
7. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą.
8. V. M. savo kaltę dėl pareikšto kaltinimo viso bylos tyrimo metu kategoriškai neigė, nurodydamas, kad nors įvykio vietoje ir buvo, automobilyje „M. S.“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sėdėjo, tačiau būdamas neblaivus, automobilio nevairavo. Apeliaciniame skunde jis nuosekliai laikėsi pirmosios instancijos teisme pateiktos versijos, tvirtindamas, kad teismas jo kaltę grindė abejotinais, prieštaringais įrodymais. Aukštesniojo teismo vertinimu, apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad nuteistasis V. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė, kad surinkti įrodymai nepatvirtina jo kaltės ir teismo buvo vertinami neobjektyviai, yra visiškai nepagrįstos ir neteisingos, vertinamos kaip jo gynybos versija.
9. Nepagrįstas apelianto skundo argumentas, kad teismas nesiėmė visų priemonių iškviesti ir liudytoju apklausti L. N.. Aukštesnysis teismas pažymi, kad nors pagal įstatymo nuostatas konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, tačiau duomenų rinkimas negali būti nesibaigiantis ir tiek ikiteisminio tyrimo subjektai, tiek bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, kuomet duomenų yra užtektinai neginčijamam fakto buvimui ar nebuvimui patvirtinti. Kaip matyti iš bylos duomenų, nesant galimybės liudytojui L. N. įteikti teismo šaukimą ir iškviesti jį apklausai, teismas ėmėsi priemonių – priėmė atvesdinimo nutartį, kurios Kauno apskrities VPK negalėjo įvykdyti, nes nurodytu adresu asmuo nerastas, o surinkti duomenys patvirtino, kad L. N. išvykęs iš Lietuvos (t. 2, b. l. 133). Taigi, priešingai nei teigiama skunde, teismas ėmėsi priemonių iškviesti liudytoją L. N. į teismo posėdį, tačiau dėl objektyvių aplinkybių to padaryti nebuvo galimybės, dėl to byloje esantiems įrodymams patikrinti buvo perskaityti jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Toks procesinis veiksmas numatytas BPK 276 straipsnio 4 dalyje.
10. BPK 301 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, tačiau teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-23-976/2015, 2K-83-699/2015, 2K-155-693/2016). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys Nr. 2K-592/2010, 2K-461/2011, 2K-545/2012, 2K-128/2014 ir kt.). Aukštesniojo teismo vertinimu, būtent liudytojo L. N. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nebuvo teismo vertinti kaip savarankiškas įrodymų šaltinis, o išanalizuoti ir objektyviai įvertinti kitų bylos duomenų kontekste, kaip patvirtinantys teisme ištirtus įrodymus.
11. Apeliantas skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai patikimu jo kaltės įrodymu laikė liudytojo L. M. parodymus, nes teisme jis neminėjo, kad visureigio „Mitsubishi“ vairuotojas privažiavęs išlipo iš automobilio, nors ikiteisminio tyrimo metu tai nurodė. L. N. ikiteisminio tyrimo metu taip pat parodė, kad vairuotojas buvo išlipęs ir priėjęs prie jų automobilio, ir šie prieštaravimai nebuvo pašalinti. Tokie skundo teiginiai prieštarauja faktinėms aplinkybėms. Liudytojas L. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme davė analogiškus parodymus, kuriuose nurodė, kad „Mitsubishi“ vairuotojas V. M., buvo išlipęs iš savo vairuojamo automobilio ir priėjęs prie jų automobilio, aiškino jiems, jog čia yra jam priklausanti teritorija ir jie privalo išvažiuoti. Liudytojas aiškiai matė, jog V. M. yra stipriai neblaivus. Visuose savo parodymuose šis liudytojas buvo nuoseklus nurodydamas ir kitas aplinkybes, tai yra, jis parodė, kad visureigį „Mitsubishi“ tikrai vairavo V. M., su juo buvo dar vienas vyras, jokio trečio žmogaus nebuvo, kad pavažinėjęs po pievą, kaltinamasis paliko užkurtą variklį, automobilyje vartojo alkoholį, o pamatęs atvažiuojantį policijos automobilį, variklį išjungė. Įvertinus L. N. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kurie, kaip minėta, teismo posėdyje buvo pagarsinti BPK 276 straipsnyje numatyta tvarka, matyti, kad šis liudytojas nurodė tokias pačias aplinkybes kaip ir liudytojas L. M., ir jokių prieštaravimų tarp pastarojo ir L. N. nurodytų aplinkybių nėra. Apelianto versija, kad liudytojų L. N. ir L. M. parodymai gali būti tendencingai nepalankūs apeliantui kaip kerštas dėl tarp jų įvykusio konflikto, grindžiama išimtinai tik apelianto subjektyviu vertinimu. Pats V. M. paaiškino, kad jis gražiai paprašė tų vaikinų išvažiuoti iš jam priklausančios teritorijos, prašė jų nešiukšlinti, jokių netinkamų veiksmų tų vaikinų atžvilgiu neatliko, jų neįžeidinėjo, tie vaikinai patys buvo agresyviai nusiteikę, prašymui išvažiuoti nepakluso. Taigi, pasak apelianto, konfliktą sukėlė ne jis, o L. N. ir L. M., todėl nėra pagrindo manymui, jog nekonfliktinis apelianto elgesys galėjo sukelti L. N. ir L. M. priešiškumą jo atžvilgiu, dėl ko jie turėtų motyvą apkalbėti V. M., tyčia apkaltinti jį vairavus automobilį neblaiviam, jei to iš tiesų nebuvo.
12. Ginčydamas byloje surinktų duomenų dėl alkoholio koncentracijos jo kraujyje pakankamumą ir patikimumą, apeliantas skundo teiginius grindžia selektyviai išskirdamas sau palankias aplinkybes. Jis teigia, kad tariamo transporto priemonės vairavimo metu jo neblaivumas nebuvo nustatytas, o pagal liudytojų L. N. ir L. M. parodymus, po skambučio policijai iki pareigūnų atvykimo, automobilio jis jau nevairavo, o tik sėdėdamas jame vartojo alkoholį, kas galėjo gerokai padidinti alkoholio koncentraciją jo kraujyje, todėl 23.40 val. paimtame kraujyje nustatytas 1,88 promilės alkoholio neduoda pagrindo teigti, kad sulaikymo metu neblaivumas viršijo baudžiamojo įstatymo leistiną ribą. Teisėjų kolegija neginčija fakto, kad atvykus policijai, įvykio vietoje neblaivumas V. M. nebuvo nustatytas, nes jis atsisakė tai daryti. V. M., taip pat liudytojai K. G. ir G. G. patvirtino, kad dar iki atvykstant į įvykio vietą, apeliantas vartojo alkoholį ir atvyko jau būdamas neblaivus. Įvykio vietoje jis su K. G. ir toliau vartojo alkoholinius gėrimus ir važinėjo automobiliu po pievą. Aplinkybę, kad V. M., važinėdamas po pievą, buvo stipriai neblaivus, patvirtino liudytojas L. M., kurio parodymai pripažinti patikimais ir teisingais, juos patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu liudytojo L. N. apklausos duomenys. Taigi, neginčijamai nustatyta, kad iki atvažiuojant policijos pareigūnams, pakankamai ilgą laiko tarpą apeliantas vartojo alkoholį, ir akivaizdu, alkoholio kiekis jo kraujyje nuosekliai didėjo. Apeliaciniame skunde išskirta aplinkybė, kad alkoholio koncentraciją kraujyje apeliantas galėjo tiek ženkliai pakelti, vartodamas alkoholį būtent konkrečiu laiku: nuo K. N. paskambinimo policijai, kai V. M. užstatė jo automobilį ir daugiau nebevairavo iki policijos atvykimo, t. y. per maždaug 22 minutes, kas ir įtakojo specialisto išvados rezultatus, yra neobjektyvi, neįtikinama, skundo autoriaus atsieta nuo kitų aplinkybių visumos ir todėl vertinama kritiškai, kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Įvertinus surinktų ir išanalizuotų duomenų visumą, išvadai, kad V. M. vairavo transporto priemonę, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, buvo pakankamas pagrindas.
13. Skunde apeliantas taip pat nesutinka su teismo išvada, kad liudytojo G. G. parodymus, jog būtent jis nuvežė V. M. ir K. G. į įvykio vietą, paneigia tarnybinio pranešimo dėl gautų V. M., K. G. ir G. G. mobiliojo ryšio telefonų pokalbių išklotinės analizės. Apeliantas teigia, kad mobilusis įrenginys be vartotojo aktyvių veiksmų gali nuolat ir reguliariai jungtis prie mobiliojo interneto. Šie skundo argumentai rodo, kad apeliantas skundą nagrinėjančio teismo prašo teisingomis laikyti išimtinai tik jo nurodytas aplinkybes, atsietas nuo visų kitų bylos duomenų konteksto. Teisėjų kolegija šių aplinkybių teisingumą vertina neatsiejamai nuo byloje surinktų įrodymų visumos. Apie naudojamus du mobilaus ryšio telefonus G. G. nurodė tik teismo posėdžio metu. Ikiteisminio tyrimo metu G. G. nurodė tik vieno jo naudojamo telefono numerį, t. y būtent to, kurio išklotinės pateiktos byloje, be to, nei vienuose savo parodymuose jis nepaminėjo, kad savo telefoną būtų palikęs automobilyje (duomenys neskelbtini) pr., kai nuvažiavo taksi automobiliu paimti V. M.. Liudytojas L. M. nurodė, kad visureigis į įvykio vietą atvažiavo apie 20.30 val., tą patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu duoti L. N. parodymai, šiems parodymams neprieštarauja ir V. M., J. G. ir G. G. parodymai, kuriuose jie nenurodė tikslaus važiavimo laiko, tačiau visi paminėjo, kad buvo vakaras, temo. Iš Tarnybinio pranešimo dėl mobiliojo ryšio telefonų išklotinių analizės, matyti, kad G. G. su V. M. tą dieną bendravo 7 kartus, būtent tuo numeriu, kuris vienintelis buvo nurodytas ikiteisminio tyrimo metu. G. G., laikotarpiu nuo 14 val. 14 min. iki 18 val. 22 min., telefono jungimasis fiksuotas prie (duomenys neskelbtini) esančios celės. Pagal interneto paslaugų naudojimo duomenų analizę, G. G. telefonas 18:32:33 val. nuo (duomenys neskelbtini) esančios celės eigoje persijungė į prie K. M. pr. 50, Kaune, esančią celę ir šioje vietoje mobiliojo interneto paslaugomis naudojosi iki 22.39 val. ( t 1, b. l. 158-161). Šių duomenų visuma paneigia G. G. V. M. ir J. G. parodymus, kad G. G. apie 20.30 val. vežė juos V. M. automobiliu į įvykio vietą, esančią (duomenys neskelbtini) .
14. Abejonių liudytojo G. G. parodymų patikimumu kelia ir kitos jo nurodytos nenuoseklios bei elementarios logikos neatitinkančios aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu per pirmąją apklausą jis nurodė, kad palikęs V. M. su K. G. automobilyje, nuėjo iki apelianto namų, norėjo prašyti jo žmonos parvežti namo, tačiau pamatė kieme stovintį dviratį, paėmė ir parvažiavo namo. Vėliau šios aplinkybės liudytojas jau neminėjo, teigė, kad namo per pievas parėjo pėsčiomis, kad jokio dviračio nebuvo, kodėl davė tokius parodymus, paaiškinti negalėjo. G. G. tvirtino, kad neblaivius V. M. ir K. G. jis nuvežė į apeliantui priklausantį sklypą, esantį prie Neries upės, variklį išjungė, automobilio raktelius paslėpė automobilyje ir paliko juos abu automobilyje toliau vartojančius alkoholį. Teigė, kad vėliau galvojo susiskambinti su V. M. ir pasakyti jam, kur yra automobilio rakteliai, tačiau tą dieną su V. M. nesusiskambino, ir šio automobilio su apelianto žmona važiavo paimti iš aiktelės tik po 3-4 dienų po įvykio, kai sužino, kas atsitiko. Nuvažiavęs iš automobilio paėmė užvedimo raktelius, kitus daiktus, uždarė langus. Taigi, jis, palikdamas automobilį nors ir privačioje, tačiau, kaip nustatyta byloje, atviroje ir visiems prieinamoje vietoje, be užvedimo raktelių, ir žinodamas, kad nei V. M., nei kas nors kitas jos užvesti ir vairuoti negalės, taigi, automobilis bus paliktas nerakintas, su atvirais langais, keletą dienų nesusisiekė su draugu ir nesidomėjo, kaip V. M. naudojosi savo automobiliu. Nors liudytojo G. G. ir apelianto parodymai iš esmės sutampa, tačiau analizuojant ir vertinant juos visų byloje surinktų įrodymų kontekste, akivaizdu, kad jie neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo vertinti kritiškai ir laikyti siekimu padėti V. M. išvengti atsakomybės.
Dėl BK 72 straipsnio nuostatų taikymo
15. Apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo sprendimu konfiskuoti automobilį „M. S.“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris priklauso ne V. M., o UAB „(duomenys neskelbtini)“. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad BK 72 straipsnio nuostatos pirmosios instancijos teismo buvo taikytos teisėtai ir pagrįstai.
16. Pagal BK 67 straipsnio 3 dalį baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas – gali būti skiriama kartu su bausme. BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn; kad konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Pagal šio straipsnio 3 dalį kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. Aptariamo straipsnio 4 dalyje nurodyta ir tai, kad kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis konfiskuotinas turtas konfiskuojamas, nepaisant to, ar tas asmuo nuteistas už šio kodekso uždraustos veikos padarymą, ar ne, jeigu: 1) perleisdamas turtą kaltininkui ar kitiems asmenims, jis žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas bus naudojamas šio kodekso uždraustai veikai daryti; 2) šis turtas jam buvo perleistas sudarius apsimestinį sandorį; 3) šis turtas jam buvo perleistas kaip kaltininko šeimos nariui ar artimajam giminaičiui; 4) šis turtas jam buvo perleistas kaip juridiniam asmeniui, kurio vadovas, valdymo organo narys arba dalyviai, valdantys ne mažiau kaip penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.), yra kaltininkas, jo šeimos nariai ar artimieji giminaičiai; 5) įgydamas šį turtą, jis arba juridiniame asmenyje vadovaujamas pareigas ėję ir teisę jam atstovauti, juridinio asmens vardu priimti sprendimus ar kontroliuoti juridinio asmens veiklą turėję asmenys žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas yra šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Taigi, pagal baudžiamąjį įstatymą, esant BK 72 straipsnio 2, 3, 4 dalyse nustatytiems pagrindams, turtas gali būti konfiskuojamas ne tik iš kaltininko, bet ir iš kitų fizinių ar juridinių asmenų.
17. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nusikaltimo padarymo priemonė – automobilis „M. S.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), – nuosavybės teisėmis priklauso UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pirmosios instancijos teisme V. M. teigė, kad jis yra vienintelis šios bendrovės savininkas ir akcininkas, apeliaciniame skunde nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkais yra jis ir jo sutuoktinė J. M.. Šios aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis neabejotinai žinojo, kad jis turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus priimti sprendimus jam priklausančio minėto juridinio asmens vardu, naudai bei interesais ir, kad aptariama transporto priemonė yra ne jo asmeninis turtas, bet priklausantis juridiniam asmeniui UAB „(duomenys neskelbtini)“. Šiai bendrovei priklausantis automobilis „Mitsubishi“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), yra nusikaltimo padarymo priemonė BK 72 straipsnio prasme, nes V. M., kuriam priklauso jo vadovaujamo ūkio subjekto akcijos, skundžiamame nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir nepaisydamas tokios savo fizinės būklės, neabejotinai žinojo ir suvokė, kad šį turtą paėmė savo reikmėms ir naudojo nusikalstamiems tikslams pasiekti, t. y. nusikalstamai veikai, numatytai BK 281 straipsnio 7 dalyje, padaryti. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 72 straipsnio nuostatas ir be pagrindo konfiskavo ne pažeidėjui priklausančią transporto priemonę.
Dėl kitų neišspręstų klausimų
18. Apeliaciniame skunde V. M. prašo grąžinti konfiskuotame automobilyje buvusius automobilio ratus su žieminėmis padangomis. Prie automobilio „M. S.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūros protokolo esančios fotolentelės Nr. 6-10 ( t.1, b. l. 13 - 15) duomenys patvirtina, kad automobilio bagažinėje buvo keturi ratai su padangomis. Tą faktą patvirtina ir transporto priemonės pridavimo-priėmimo aktas bei Transporto priemonės aprašas ( t.1, b. l. 23, 25). Byloje nėra duomenų, kad V. M. iš UAB „(duomenys neskelbtini) “ aikštelėje saugomos jo bendrovei priklausančio sulaikyto automobilio „M. S.“ būtų pasiėmęs minimus daiktus – keturis automobilio ratus. Kadangi automobilyje esantys keturi ratai BK 72 straipsnio prasme nėra konfiskuotinas daiktas, todėl jie turi būti grąžinti teisėtam savininkui, t. y. V. M.. Kadangi pirmosios instancijos teismas šio klausimo neišsprendė, nuosprendis keičiamas BPK 328 straipsnio 4 punkto pagrindu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendį pakeisti.
Grąžinti V. M. automobilyje „M. S.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), saugomame UAB „(duomenys neskelbtini) “, (duomenys neskelbtini), esančius 4 vienetus automobilio ratų.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.