- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-18
- Bylos Nr.
- 2A-185-227/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laimutė Sankauskaitė (pirm.), Laimantas Misiūnas, Margarita Dzelzienė (pran.)
- Atsakovas
- UAB „Lavisos agrogrupė“
- Ieškovas
- UAB „Vilbana“
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-185-227/2010
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. kovo 18 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimutės Sankauskaitės,
dalyvaujant atsakovės atstovui advokatui M. V.
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės UAB „Lavisos agrogrupė“ apeliacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-952-100/2009 pagal ieškovės UAB „Vilbana“ ieškinį atsakovei UAB „Lavisos agrogrupė“ dėl 12 499,33 Lt automobilio saugojimo išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Vilbana“ 2009-08-11 ieškiniu ir 2009-08-24 patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės UAB „Lavisos agrogrupė“ 12 499,33 Lt skolą už automobilio saugojimą, VILIBOR + 7 procentų dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad atsakovė iš ieškovės 2002 m. pagal išperkamosios nuomos sutartį nusipirko automobilį Jaguar S-Type Luxury, valst.Nr. (duomenys neskelbtini) 2003-11-14 atsakovė nepasirinko saugaus greičio ir padarė avariją, kurios metu minėtas automobilis buvo sugadintas. Atsakovės nuomone, šis eismo įvykis įvyko dėl automobilio gamybinių trūkumų, t.y. lūžus priekinio rato stebulės kumščio didžiajai ąsai, todėl kreipėsi į teismas dėl sumokėtos automobilio kainos priteisimo iš ieškovės ir įpareigojimo ieškovę perimti sugadintą automobilį (civilinė byla Nr. 2-832-43/07). Ši civilinė byla yra Vilniaus apygardos teismo 2009-06-30 nutartimi sustabdyta. Po eismo įvykio automobilis be ieškovės sutikimo, atsakovės lėšomis ir iniciatyva, buvo atgabentas į šalia ieškovės buveinės esančią stovėjimo aikštelę. Atsakovas kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą ir prašė įpareigoti ieškovę saugoti automobilį savo buveinės teritorijoje, tačiau atsakovės prašymas buvo atmestas. 2005-06-13 ieškovė pakartotinai paprašė ieškovę saugoti automobilį. Nors rašytinės saugojimo sutarties su atsakove nebuvo sudaryta, ji aiškiai išreiškė valią, kad automobilis būtų saugomas ieškovės. Ieškovė savo aikštelėje automobilį saugojo 921 parą ir, ir jos partirtos automobilio saugojimo išlaidos pagal bendrovėje nustatytus automobilių saugojimo įkainius, t.y.7,63 Lt už parą, sudaro 8292,13 Lt. Vėliau ieškovei nebeturint galimybių saugoti automobilį, o atsakovei jo neatsiimant, nuo 2006-05-05 iki 2009-03-31 ieškovė automobilį saugoti perdavė UAB „Gerontijus“, kuriam už automobilio saugojimą per mėnesį mokėjo 90 Lt, t.y. viso 4087,20 Lt. UAB „Gerontijus“ nutraukus automobilio saugojimą, jis laikinai saugojimui buvo perduotas UAB „Viršus“, kuriam už paslaugas ieškovė sumokėjo 120 Lt. 2009 m. birželio mėn. sutartis su UAB „Viršus“ nutraukta, nes automobilio saugojimo sutartį su UAB „Viršus“ tiesiogiai sudarė atsakovė. Atsakovė ieškovei saugoti automobilį perdavė savo iniciatyva, tuo konkliudentiniais veiksmais išreikšdama savo valią, kurią vėliau patvirtino raštu, dėl automobilio perdavimo saugoti ieškovei, todėl privalo atlyginti ieškovei jos turėtas automobilio saugojimo išlaidas – viso 12 499,33 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Kupiškio rajono apylinkės teismas 2009-12-03 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovės 6901,20 Lt automobilio saugojimo išlaidas, 6 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme – 2009-08-28 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas, likusioje dalyje ieškinį atmetė. Pirmos instancijos teismas nustatė, kad ieškovė pradėjo saugoti be jos sutikimo į jos teritoriją atvežtą atsakovės automobilį. Vėliau ieškovė faksimiliniu ryšiu pareikalavo, kad atsakovė pasiimtų automobilį bei apmokėtų jo saugojimo išlaidas. Atsakovė 2005-06-13 raštu pakartotinai prašė ieškovę saugoti automobilį iki bus išnagrinėta civilinė byla Vilniaus apygardos teisme ir nurodė, kad už automobilio saugojimą pagal pateiktą 2005-06-07 PVM sąskaitą faktūrą VLBA Nr. 0001287 apmokės priklausomai nuo ginčo baigties. Taigi atsakovė neneigė savo pareigos atlyginti automobilio saugojimo išlaidas ir gaudavo sąskaitas už automobilio saugojimą. Vilniaus apygardos teismo 2006-05-05 nutartimi buvo atmestas atsakovės prašymas uždrausti ieškovei išgabenti automobilį iš jos teritorijos ir nurodyta, kad atsakovė yra automobilio savininkė, todėl yra atsakinga už jai priklausančio turto priežiūrą ir saugumą. Pirmos instancijos teismas konstatavo, kad toks šalių apsikeitimas raštais, sąskaitomis, atsakovės prašymas, nagrinėjant civilinę byla Vilniaus apygardos teisme rodo, kad tarp šalių, atsakovės iniciatyva, buvo sudaryta rašytinė automobilio saugojimo sutartis (CK 1.73 str. 2d., 6.831 str. 3d. 1p.).
Teismas laikė, ieškovė atsakovės automobilį pradėjo saugoti 2003-11-15 (sekančią dieną po eismo įvykio) ir saugojo iki 2006-04-30. Nuo 2006-05-01 atsakovės automobilį perdavė saugoti UAB “Gerontijus“ pagal 2006-05-05 sutartį Nr.16, tai patvirtina UAB “Gerontijus” 2006-05-05 PVM sąskaita faktūra GAD Nr.1188 ir ieškovės 2006-05-23 mokėjimo nurodymas Nr.171, pagal kuriuos ieškovė už automobilio saugojimą sumokėjo už visą 2006m. gegužės mėn., nors sutartis sudaryta tik 2006-05-05. Taigi nustatyta kad ieškovė savo teritorijoje atsakovės automobilį saugojo 898 paras, o ne 921 parą, kaip nurodyta ieškinyje. Ieškovė nurodė automobilio saugojimo 1 paros įkainį –7,63 Lt, atsakovė su tokiu įkainiu nesutiko. Teismas nustatė, kad pati ieškovė nėra tiksliai apskaičiavusi atsakovės automobilio saugojimo savo teritorijoje išlaidų, ji nepateikė duomenų, kad būtų turėjusi geresnes automobilio saugojimo sąlygas nei UAB „Gerontijus“ ar UAB „Viršus“, kurioms ieškovė perdavė saugoti atsakovės automobilį ir kurių 1 paros įkainis yra apie 3-4 Lt, be to Vilniaus apygardos teismo 2006-05-05 nutartyje nurodyta, kad ieškovės teritorija yra nesaugoma, kyla grėsmė, kad automobilis gali būti pavogtas ar apgadintas. Ieškovė atsakovei pateikė PVM sąskaitą faktūrą ir pranešė apie automobilio saugojimo įkainį tik 2006-06-15, nors vadovaujantis sąžiningumo principu, ieškovė privalėjo pranešti apie įkainius tik priėmusi automobilį ir įsipareigojusi jį saugoti. Todėl pirmos instancijos teismas sprendė, kad ieškovės 1 paros automobilio saugojimo įkainis , negalėjo būti didesnis nei UAB “Gerontijus” įkainis, t.y. 3 Lt už parą, ir paskaičiavęs tokiu įkainiu priteisė ieškovei už automobilio saugojimą savo teritorijoje 2694 Lt (898x3=2694).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad nuo 2006-05-01 iki 2009-03-31 atsakovės automobilį saugojo UAB “Gerontijus“ pagal 2006-05-05 sutartį Nr.16, kuriam nutraukus sutartį, nuo 2009-05-07 iki 2009-06-07 - UAB „Viršus“ ir apie tai atsakovė buvo informuota. Kol pati atsakovė pradėjo rūpintis savo turtu sudarydama automobilio pasaugos sutartį su UAB “Viršus”, automobilio saugojimu rūpinosi ieškovė (CK 6.832 str.1d.) , kuri apmokėjo automobilio saugojimo išlaidas UAB „Gerontojus“ ir UAB „Viršus“ viso 4207,20 Lt ir šią sumą teismas priteisė iš atsakovės. Pažymėjo, kad atsakovė neginčijo minėtų bendrovių automobilio saugojimo įkainių.
Pirmos instancijos teismas nurodė, kad išvardinti įrodymai ir ieškovės PVM sąskaita faktūra VLBA Nr.0002272, 2006-05-05 ir 2009-05-07 ieškovės sudarytos atsakovei priklausančio automobilio saugojimo sutartys su UAB “Gerontijus” ir UAB “Viršus”, ieškovės pateikti šių PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimo dokumentai, 2009-06-02 reikalavimas atlyginti automobilio saugojimo išlaidas patvirtina, kad tarp šalių buvo sudaryta atlygintinė automobilio pasaugos sutartis (CK6.830 str.2d.), kuri laikoma sudaryta nuo atsakovės automobilio perdavimo ieškovei momento – 2003-11-15 (CK6.830 str.4d.).
Teismas priteisė iš atsakovės 6 proc. dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme 2009-08-28 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo nuo priteistos sumos (CK 6.37 str. 1 d., 6.210 str. 2d.). Atmetė reikalavimą priteisti procesines VILIBOR + 7 proc. palūkanas pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą, nes šalių pasaugos santykiai nelaikytini komerciniu sandoriu. Taip pat atmetė atsakovės prašymą taikyti CK 1.125 str. 8d. nustatytą sutrumpintą ieškinio senaties terminą ieškinio dalyje dėl žalos, atsiradusios iki 2006m. rugpjūčio mėn., nes šalių sutartiniai pasaugos santykiai prasidėjo nuo 2003-11-15 ir tęsėsi iki 2009m. birželio mėn. pabaigos, kol pati atsakovė sudarė savo automobilio pasaugos sutartį su UAB „Viršus“.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Lavisos agrogrupė“ prašė panaikinti Kupiškio rajono apylinkės teismas 2009-12-03 sprendimą dalyje, kurioje teismas priteisė iš atsakovės 6 901,20 Lt automobilio saugojimo išlaidų, 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir priimti naują sprendimą bei priteisti 1000 Lt bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė-apeliantė nurodė, kad automobilis į ieškovo teritoriją buvo pristatytas ieškovės sutikimu, rekomendavus draudimo bendrovei, nes yra pagrindas manyti, jog avarija įvyko dėl automobilio gamyklinio defekto. Todėl atsakovė sąžiningai tikėjosi, kad pagal pirkimo – pardavimo sutarties nuostatas ieškovė automobilį pakeis arba grąžins pinigus kaip už netinkamos kokybės prekę. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad ėmėsi kokių nors veiksmų dėl pasaugos sutarties sudarymo, ir patikslintame ieškinyje pripažino, jog tarp šalių tokia rašytinė sutartis nebuvo. Pagal CK šeštos knygos XLII skyriaus nuostatas pasaugos sutartis turi būti rašytinė. Vienašališkai ieškovės išrašyta PVM sąskaita faktūra neįpareigoja kitos šalies, ir remianti vien ja, negalima konstatuoti šalių valios sutapimo dėl sutartinių santykių sąlygų (Lietuvos Aukščiausio Teismo 2005-09-19 nutartis c.b. Nr. 3K-3-406/2005, Lietuvos Aukščiausio Teismo 2008-01-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008). Taigi pati PVM sąskaita faktūra negali būti prilyginama pasaugos sutarčiai ir šalių įpareigoti kaip sutartis. Pirmos instancijos teismas rašytinės automobilio saugojimo sutarties sudarymo faktą konstatavo nepagrįstai remdamasis CK 1.73 str.2d., nors CK 6.192 str. 2 d. yra speciali norma šios normos atžvilgiu. Tiek CK 1.73 str. 2 d., tiek CK 6.192 str. 2 d. vartojama sąvoka „dokumentas“ savo turiniu neatitinka skundžiamame sprendime nurodytų sąskaitų – faktūrų, prašymų atsiimti automobilį, reikalavimo apmokėti sąskaitas ir pan. dokumentų sąvokos, juose turėtų būti susitarta dėl esminių sąlygų. Taigi rašytinės sutarties tarp atsakovės ir ieškovės sudaryta nebuvo, šalių sutartiniai santykiai nesiejo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašė atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Kolegija bylą nagrinėja neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų(CPK 320 str.).
Dėl pasaugos sutarties
Pasaugos sutartimi viena šalis(saugotoja) įsipareigoja saugoti kitos šalies(davėjo) perduotą kilnojamąjį daiktą ir gražinti jį išsaugotą, o davėjas įsipareigoja sumokėti atlyginimą, jeigu tai numatyta sutartyje, nes pagal šalių susitarimą pasaugos sutartis gali būti atlygintinė ir neatlygintinė. Pasaugos sutartis laikoma sudaryta nuo daikto perdavimo saugotojui momento(CK 6.830 str. 1, 2ir 4d). Jeigu daikto vertė viršija penkis tūkstančius litų, tai tarp fizinių asmenų pasaugos sutartis turi būti rašytinė. Pasaugos sutartis pripažįstama rašytine, jeigu daikto perdavimas saugotojui patvirtinamas: 1) saugotojo išduotu davėjui kvitu ar kitu dokumentu; 2)žetonu(numeriu)ar kitokiu ženklu. Paprastos rašytinės formos nesilaikymas neatima iš šalių teisės remtis liudytojų parodymais kilus ginčui dėl perduoto saugoti ir grąžinto daikto tapatybės(CK 6.831 str).
Kaip matyti šioje byloje tiek automobilio saugotojas UAB“Vilbana“, tiek davėjas UAB „Lavisos agrogrupė“ yra juridiniai asmenys. Kolegija sutinka su apeliantu, kad tarp šalių nebuvo sudaryta rašytinė automobilio pasaugos sutartis. Tačiau pirmosios instancijos teismas iš šalių apsikeitimų raštais, atsakovės prašymo Vilniaus apygardos teismui įpareigoti ieškovę saugoti automobilį, ieškovės 2005-06-07 PVM sąskaitos- faktūros, galiausia iš atsakovės 2005-06-13 pakartotino prašymo saugoti automobilį, bei pažado apmokėti saugojimo išlaidas pagal 20005-06-07 VVM sąskaitą-faktūrą VLBA Nr.0001287 po teismo procesui dėl automobilio kainos atlyginimo , pagrįstai pripažino rašytine sutartimi. Tuo tinkamai taikė materialinės teisės normas- CK 6.831 str.3d., CK 6.192 str.2d, CK 1.73 str.2d.
Byloje įrodyta, jog atsakovė pristatė automobilį į ieškovo saugomą teritoriją 2003-11-15, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas šią dieną laikė pasaugos sutarties sudarymo diena (CK 6.830 str. 4 d.) (CPK 178 str). Aplinkybė, jog tai padarė kito asmens- draudimo kompanijos siūlymu, esmės nekeičia, nes byloje ginčas dėl pareigos apmokėti už automobilio saugojimą. Kolegija atsakovės 2005-06-13 raštą vertintina automobilio pasaugos sutarties sudarymo patvirtinimu, be to, atsakovė, gaudama ieškovės nuo 2006 m. iki 2009 m. siunčiamas sąskaitas už automobilio saugojimą kitų bendrovių teritorijose(UAB „Gerontijus“ ir UAB „Viršus“) , sąskaitų neginčijo, ieškovė nedarė kliūčių atsakovei pačiai saugoti savo automobilį. Darytina išvada, jog atsakovė neneigė savo pareigos atlyginti automobilio saugojimo išlaidas, kaip, beje, buvo nurodžiusi savo rašte ieškovei ir gaudavo sąskaitas už automobilio saugojimą
Pirmosios instancijos teismas, nustatęs aukščiau nurodytas aplinkybes, bei automobilio saugojimo laiką( nuo 2003-11-15 iki 2009-06-07), įvertinęs ir sulyginęs ieškovo teiktas saugojimo paslaugas su kitų bendrovių paslaugomis tiek saugumo, tiek kainos prasme, pagrįstai sumažino priteistinas ieškovui automobilio saugojimo išlaidas.
Kolegija daro išvadą, kad Kupiškio rajono apylinkės teismas byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais, kurių pagrindu padarė pagrįstą išvadą dėl ieškinio pagrįstumo-CPK 176, 185 str, todėl sprendimą naikinti pagal atsakovo apeliacinio skundo motyvus ir argumentus, jame nurodomas aplinkybes nėra pagrindo (CPK 326 str.1d.1p), absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta(CPK 320 str.). Atmetus apeliacinį skundą iš apelianto priteistinos ieškovui jo turėtos atstovavimo išlaidos pagrįstos įrodymais (CPK 98 str.), valstybei- pašto išlaidos(CPK 88 str.1d.3p).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies pirmu punktu,
nutaria:
Kupiškio rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš UAB „Lavisos agrogrupė“ į.k. (duomenys neskelbtini) 1089,00Lt(vieną tūkstantį aštuoniasdešimt devynis litus) UAB „Vilbana“ , į.k. (duomenys neskelbtini) turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 6,00Lt valstybei teismo turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu .