Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Renluka“ atstovo advokato Stanislovo Raulušaičio atskirąjį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Renluka” ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Lieruva“ dėl nuostolių atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjas nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovės atstovas kreipėsi į Varėnos rajono apylinkės teismą dėl papildomo sprendimo priėmimo. Nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs dalį Varėnos rajono apylinkės teismo sprendimo ir toje dalyje priėmęs naują sprendimą, neišsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atsiliepimo į atskirąjį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje keliama problema, kurios instancijos teismo kompetencijai priskirtinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, apeliacinės instancijos teismui panaikinus dalį pirmosios instancijos teismo sprendimo ir toje dalyje priėmus naują sprendimą.

CPK 93 straipsnio, įtvirtinančio bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles, 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Taigi CPK 93 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta pirmosios instancijos teismo teisė išspręsti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, kai to nepadaro pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitęs ar panaikinęs aukštesnės instancijos teismas.

Tačiau nagrinėjamo klausimo kontekste svarbu atsižvelgti į tai, kad CPK yra vientisas teisės aktas, todėl jo nuostatos turi būti aiškinamos ir taikomos sistemiškai. Atitinkamai ir CPK 93 straipsnio 5 dalies norma taikytina atsižvelgiant į jos santykį su CPK 277 straipsnyje numatytu papildomo sprendimo institutu, jo tikslais.

Pagal CPK 277 straipsnio 1 dalies 1-3 punktus teismas, priėmęs byloje sprendimą, dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva gali priimti papildomą sprendimą, jeigu kuris nors reikalavimas, dėl kurio šalys pateikė įrodymus ir davė paaiškinimus, sprendime yra neišspręstas; arba/ir teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė priteistos sumos dydžio, perduotino turto ar veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti; arba/ir teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo.

Iš CPK 277 straipsnyje įtvirtinto reglamentavimo matyti, kad papildomo sprendimo priėmimo galimybė yra siejama su teismo procesinio sprendimo trūkumų ištaisymu. Kokia procesinės teisės norma turi būti vadovaujamasi ir kurio teismo kompetencijai priskirtina spręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, priklauso nuo konkrečių kiekvienos bylos faktinių aplinkybių.

Nagrinėjamu atveju Kauno apygardos teismas 2016 m. kovo 3 d. sprendimu Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 6 d. sprendimo dalį dėl permokėto nuomos mokesčio dalies panaikino ir šioje dalyje priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino iš dalies. Iš Kauno apygardos teismo sprendimo turinio ir rezoliucinės dalies matyti, kad apeliacinės instancijos teismas sprendė byloje dalyvavusių asmenų patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 2 ir 5 dalimis, ir priteisė bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgdamas į šioje byloje priimtą procesinį rezultatą, t. y. paskirstė tiek šalių pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teisme turėtas išlaidas.

Ieškovės prašymas dėl papildomo sprendimo priėmimo yra grindžiamas tuo, kad apeliacinės instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškovės apeliacinį skundą, neišsprendė ieškovės išlaidų, patirtų apeliaciniame procese, atlyginimo, o būtent neišsprendė klausimo dėl 300 Eur išlaidų, ieškovės sumokėtų advokatui už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme.

Esant tokiai faktinei situacijai, ieškovė, manydama, kad apeliacinės instancijos teismas nepilnai išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą turėjo teisę kreiptis dėl papildomo sprendimo priėmimo į apeliacinės instancijos teismą pagal CPK 277 straipsnyje įtvirtintas taisykles.

Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo, o ne pirmosios instancijos teismo kompetencijai priskirtinas klausimo dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo sprendimas, pripažintina pagrįsta, padaryta tinkamai pritaikius procesinės teisės normas.

Tačiau, nors pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė kurio teismo kompetencijai priskirtinas klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sprendimas, tačiau nepagrįstai klausimo nagrinėjimą nutraukė CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu.

CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu byla gali būti nutraukiama tik tuo atveju, jeigu ji nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai byla teisminga administraciniam teismui. Šiuo atveju akivaizdu, jog klausimas dėl papildomo sprendimo priėmimo nagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka. Jeigu civilinė byla tam tikram teismui neteisminga, teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu arba nutartimi perduoti bylą nagrinėti kitam teismui, jeigu iškėlus bylą teisme, paaiškėja, kad ji buvo priimta pažeidžiant teismingumo taisykles (CPK 34 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

Šiuo atveju ieškovės prašymas (DOK-1284) dėl papildomo sprendimo priėmimo buvo priimtas 2016-04-21 teisėjo rezoliucija, todėl teismas, pagrįstai nusprendęs, kad ne jo kompetencijai priskirtinas pareikšto prašymo nagrinėjimas, privalėjo klausimo nagrinėjimą ne nutraukti, o perduoti jį nagrinėti Kauno apygardos teismui.

Konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK 293 straipsnio 1 punktą ir dėl to nepagristai nutraukė klausimo nagrinėjimą, todėl atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartis naikintina (CPK 329 straipsnio 1 dalis) ir ieškovės atstovo prašymas dėl papildomo sprendimo priėmimo perduotinas nagrinėti sprendimą priėmusiam teismui (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 34 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338, 339 straipsniais, 34 straipsnio 2 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą patenkinti iš dalies.

Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartį panaikinti ir perduoti prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo nagrinėti Kauno apygardos teismui, priėmusiam sprendimą civilinėje byloje Nr. e2A-307-773/2016.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.