Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Roberto Vozbuto, Sauliaus Kruopio ir Benediktos Rudytės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Senamiesčio ūkis“ ieškinį atsakovams Benediktai Rudytei, Robertui Vozbutui ir Sauliui Kruopiui dėl skolos priteisimo ir atsakovės B. Rudytės ieškinį UAB „Senamiesčio ūkis“ dėl sumokėtų lėšų grąžinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmos instancijos teismas padarė išvadą, kad Statybos rangos sutartis, sudaryta tarp UAB „Senamiesčio ūkis“ ir UAB „Elvora“, atliktų darbų aktai bei sąskaitos, Kultūros paveldo departamento raštas (3 t., b.l. 152) patvirtina, jog 2008-04-02 sudarytos tarp UAB „Senamiesčio ūkis“ ir UAB „Elvora“ rangos sutarties pagrindu buvo atlikti minėto daugiabučio namo statybos darbai – dviejų balkonų remonto darbai, laikino stogelio įrengimas virš įėjimo durų, fasado ir mūro remonto darbai – sąramų restauravimas, mūrinių karnizų permūrijimas, plyšių injektavimas ir susiuvimas, mūrinių sienų paviršiaus restauravimas ir t.t. (3 t., b.l. 39-40, 44-54, 148-151, 4 t., b.l. 61-70). Darbų priėmimo-perdavimo aktai, ieškovo pateiktas remonto darbų sumos paskirstymas patvirtina, kad rangovas atliko statybos darbus, o ieškovas priėmė darbus ir už juos sumokėjo 45 615,26 Lt. Atsakovų argumentus, jog darbai nėra atlikti, atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus; teismas nurodė, kad atsakovai šioje byloje nereiškė reikalavimo dėl priėmimo-perdavimo aktų nuginčijimo bendra sandorių nuginčijimo tvarka; atsakovų atsikirtimai yra prieštaringi – teismo posėdžio metu jie neneigė, kad statybos darbai, įvardinti rašytiniuose įrodymuose, buvo atlikti, tačiau paminėjo, kad darbai atlikti nekokybiškai, kad šie darbai atlikti, bet jie nėra būtini. Teismas, įvertinęs pateiktus byloje surinktus įrodymus, konstatavo, jog byloje pateikti priėmimo-perdavimo aktai patvirtina minėtų statybos darbų atlikimo faktą; o atsakovų pateiktas 2010-10-18 antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas (4 t., 73-86) nepaneigia nei statybos darbų atlikimo ir darbų priėmimo, nei jų tinkamo atlikimo fakto. Teismas savo išvadas motyvavo, pasisakė, kad protokolas yra surašytas beveik po dvejų metų nuo atliktų darbų priėmimo; antstolis pagal atsakovų nurodymus užfiksavo ne viso pastato būklę, o tik kai kurių dalių esamą padėtį fragmentiškai; atsakovai neneigė, kad dauguma nuotraukų iš viso nėra susijusios su atliktais statybos darbais, sudarančiais šios bylos dalyką; protokole nėra analizuojamas užfiksuotų aplinkybių sąsajumas su konkrečiais remonto darbais, nurodytais priėmimo-perdavimo aktuose ir sąmatose, nes antstolis nėra kompetetingas vertinti atliktų statybos darbų kokybę, todėl protokolas neįrodo, kad konkretūs statybos darbai buvo atlikti tinkamai, ir nepaneigia fakto, kad šie darbai buvo atlikti ir priimti, kad darbai buvo būtini. Pirmos instancijos teismas atsakovams išaiškino jų teisę prašyti skirti ekspertizę, atsakovai ekspertizės skirti nepageidavo.

Teismas pripažino, kad pagal Nuostatų 5.5 p. ieškovas privalėjo organizuoti konkursą statybos darbų pirkimui, ieškovas tokio konkurso neorganizavo ir dėl to nesilaikė rangos darbų pirkimo reikalavimų. Nurodė, kad toks pažeidimas konstatuotas ir 2010-11-18 Vilniaus apygardos teismo nutartyje (c.b. Nr. 2A-1000-302/2010), nagrinėjant analogišką ginčą dėl tų pačių statybos darbų atlikimo, kur atsakovas yra kitas to paties daugiabučio namo, esančio Raugyklos 19, Vilniuje, bendraturtis. Šioje byloje atsakovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovo sumokėta kaina už atliktus statybos darbus yra per didelė, nenuginčijo darbų priėmimo aktuose nurodytų darbų apimčių ir kainų bendra sandorių nuginčijimo tvarka. Tuo tarpu ieškovas pateikė įrodymus, kad darbai buvo atlikti, darbus atliko atestuota įmonė, besispecializuojanti projektavimo, statybos, kultūros paveldo objektų tvarkybos srityse, įmonėje dirba atestuoti specialistai (3 t., b.l. 153-158). Sprendė, kad, minėtas pažeidimas nedaro įtakos atsakovų pareigoms apmokėti už bendrosios dalinės nuosavybės remonto darbus. Atsižvelgdamas į ieškinio nagrinėjimo ribas, į tai, kad atlikti statybos darbai buvo būtini ir ieškovas privalėjo nedelsiant juos atlikti, į tai kad sandoris yra jau įvykdytas ir atsakovų nurodyti pažeidimai neturi esminės įtakos jų, kaip bendraturčių, pareigai sumokėti už šiuos darbus (CK 4.76 str., 4.82 str. 3 d., 4.83 str. 4 d.), padarė išvadą, kad šioje byloje nėra pagrindo teismui ex officio, nesant ginčo šalies reikalavimo, pripažinti rangos sutartį niekine; atsakovai turi pareigą sumokėti ieškovui skolą už atliktus bendrosios dalinės nuosavybės remonto darbus, todėl ieškinį tenkino. Atsakovės B.Rudytės reikalavimus dalyje dėl 499,34 Lt jos sumokėtų lėšų už remonto darbus grąžinimo atmetė kaip nepagrįstus; vadovaudamasis CK 4.85 str. 4 d. bei 6. 237 str. nuostatomis, gyventojų susirinkimo sprendimais, sprendė, kad UAB „Senamiesčio ūkis“ neatsirado pareiga šių lėšų grąžinti B.Rudytei. Pažymėjo, jog B.Rudytės sukauptos lėšos iki šiol saugomos bendrovės „Senamesčio ūkis“ specialiojoje sąskaitoje ir nėra panaudotos apmokėjimui už ginčo remonto darbus, todėl pripažino B.Rudytės argumentus, jog bendrovė naudoja sukauptas lėšas ne pagal paskirtį, kad naudojant lėšas nederino savo veiksmų su savininkais, nepagrįstais. Sprendė, jog tai, kad UAB „Senamesčio ūkis“ ilgą laiką nevykdė savininkų sprendimo kaupti lėšas, nepanaikino jo pareigos šią prievolę vykdyti vėliau, esant galiojančiam 2007-05-29 savininkų sprendimui.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovų Roberto Vozbuto, Sauliaus Kruopio ir Benediktos Rudytės apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo argumentus bei motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo iš esmės teisėtam ir pagrįstam teismo sprendimui pakeisti arba panaikinti.

Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovas UAB „Senamiesčio ūkis“ 2006-01-16 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu buvo paskirtas daugiabučio namo, esančio Raugyklos g. 19, Vilniuje, administratoriumi. Atsakovai yra minėto daugiabučio namo patalpų savininkai. Atsakovei Benediktai Rudytei nuosavybės teise priklauso 62,34 kv.m. bendrojo ploto butas Raugyklos g. 19-14; atsakovui Sauliui Kruopiui nuosavybės teise priklauso 86,14 kv.m. bendrojo ploto butas Raugyklos g. 19-9; atsakovui Robertui Vozbutui nuosavybės teise priklauso 89,04 kv.m. bendrojo ploto butas, esantis Raugyklos g. 19-10, Vilniuje.

2007 m. kovo 15 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos ir ūkio departamento Energetikos ir būsto skyriaus Statinių naudojimo priežiūros poskyris surašė gyvenamojo namo, esančio Raugyklos g. 19, Vilniuje, Statinio techninės priežiūros patikrinimo aktą Nr. A32-143 (5.5-EUD-1), kuriame konstatavo gyvenamojo namo, esančio Raugyklos g. 19, Vilniuje, konstrukcijų ir inžinerinių sistemų būklę. UAB „Senamiesčio ūkis“ nurodė iki 2007-09-30 remontuoti kaminus, juos apskardinti, iki 2007-06-01 remontuoti balkonus, nedelsiant remontuoti langų mūrines sąramas, taip pat nedelsiant atlikti neeilinę apžiūrą ir aprašyti statinio būklę, statinio pakitimus ir jų atsiradimo vietas (atkreipti dėmesį į plyšius išorinėje atitvaroje, balkonus, sąramas ir kitus akte nurodytus defektus). Ieškovas organizavo namo, esančio Raugyklos g. 19, Vilniuje, savininkų susirinkimą, kuriame buvo aptarta namo bendrų konstrukcijų remonto būtinybė ir nutarta rinkti iš patalpų savininkų lėšas bei jas kaupti namo remontui. Ieškovas patikrinimo akte nustatytiems namo defektams pašalinti 2008 m. balandžio 2 d. sudarė rangos sutartį su UAB „Elvora“ remontuoti pastato Raugyklos g. 19, Vilniuje, fasadą ir renovuoti balkonus (2 vienetus). Rangovas atliko darbus, o užsakovas (UAB „Senamiesčio ūkis“) pagal atliktų darbų aktus priėmė darbus už 45 615,26 Lt. Ieškovas šią darbų kainą paskirstė daugiabučio namo, esančio Raugyklos g. 19, Vilniuje, gyventojams.

Minėtame 2007-03-15 gyvenamojo namo Raugyklos g. 19, Vilniuje, apžiūros akte užfiksuota, kad namo išorinėje atitvaroje matyti vertikalūs plyšiai; vyksta cokolinio mūro erozija; vietomis neapskardinti kaminai, irsta jų plytų mūras, krenta plytos; irsta erkerio cokolio plytų mūras, vietomis irsta langų mūrinės sąramos, yra avarijos galimybė, todėl konstatuota, jog būtina remontuoti kaminus, juos apskardinti iki 2007-09-30, remontuoti balkonus iki 2007-06-01, nedelsiant remontuoti langų mūrines sąramas, nedelsiant atlikti neeilinę apžiūrą, atkreipiant dėmesį į plyšius išorinėje atitvaroje, sąramas ir kitus defektus ir t.t. Namo avaringumą taip pat patvirtina Avarinių gyvenamųjų namų, skirtų nugriovimui, sąrašas, į kurį buvo įtrauktas gyvenamasis namas Raugyklos g. 19, o duomenų apie tai, kad nuo to laiko buvo vykdomi avarinės būklės šalinimo darbai, byloje nėra. Be to, iš bylos medžiagos matyti, jog aplinkybių, kad statinys turi esminių defektų, susijusių su statinio atsparumu ir pastovumu, atsakovai pirmos instancijos teisme iš esmės neginčijo ir apie tai žinojo, nes namo gyventojai, matydami namo netinkamą būklę, 2007-05-29 nusprendė kaupti lėšas namo bendrųjų konstrukcijų remontui, 2008-06-12 kreipėsi į ieškovą dėl namo sienų įtrūkimų, skilimų pašalinimo. Todėl nepagrįstas apeliantų argumentas, jog neteisinga teismo išvada, kad remonto atlikimas buvo būtinas namo avarinei būklei likviduoti, reikalinga buvo užsakinėti ekspertizę dėl išvadų pateikimo. Teisėjų kolegija nurodo, jog aukščiau paminėtų įrodymų pakanka įsitikinti, kad namo remontas buvo būtinas, atsižvelgiant į jo avarinę būklę. Taip pat atmestinas kaip nepagrįstas apeliantų argumentas, kad administratorius nepateikė dokumentų, kurie įrodytų, jog avarinė būklė likviduota, kadangi byloje yra pateikti atliktų darbų aktai bei sąskaitos, Statybos rangos sutartis Nr. 88/SA, sudaryta tarp UAB „Senamiesčio ūkis“ ir UAB „Elvora“, Kultūros paveldo departamento raštas, iš kurių matyti, kad techninės apžiūros patikrinimo akte nurodyti atliktini darbai buvo atlikti. Minėti atliktų darbų aktai paneigia apeliantų skunde nurodytą argumentą, kad buvo suremontuotas tik vienas balkonas, kadangi sutarties objektas buvo fasado remontas ir dviejų balkonų renovacija, o atliktų darbų aktuose matyti, kad du, o ne vienas balkonai buvo remontuojami. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka apeliantai pateikė teismui Kultūros Paveldo Departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio 2011-09-13 raštą, kuriame konstatuojama, jog Vilniaus teritorinio padalinio inspektorė 2010-04-12 patikrinimo metu fiksavo ginčo pastatui atliktus fasado tvarkymo darbus ir nustatė, kad šie tvarkymo darbai atlikti neturint suderinto projekto ir gauto leidimo atlikti tvarkomuosius paveldosaugos darbus, dėl ko UAB „Elvora“ (įmonė, kuri atliko darbus) direktoriui paskirta administracinė nuobauda. Teisėjų kolegija, įvertinusi papildomai pateiktą rašytinį įrodymą, daro išvadą, kad minėtas įrodymas nepaneigia remonto darbų atlikimo fakto ir nesudaro pagrindo daryti išvadas, priešingas padarytoms pirmos instancijos teismo, bei panaikinti skundžiamą sprendimą.

Apeliantai apeliacinį skundą motyvuoja tuo, kad administratorius neorganizavo konkurso ar kainų apklausos rangovui parinkti. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kurioje nurodyta, kad pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005-12-19 įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 5.5 p. ieškovas privalėjo organizuoti konkursą statybos darbų pirkimui, šiuo atveju ieškovas tokio konkurso neorganizavo ir dėl to nesilaikė rangos darbų pirkimo reikalavimų. Toks pažeidimas konstatuotas ir 2010-11-18, 2011-09-13 Vilniaus apygardos teismo nutartyse (c.b. Nr. 2A-1000-302/2010, 2A-739-516/2011), nagrinėjant analogišką ginčą dėl tų pačių statybos darbų atlikimo, kur atsakovai yra kiti to paties daugiabučio namo, esančio Raugyklos 19, Vilniuje, bendraturčiai. Šioje byloje atsakovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovo sumokėta kaina už atliktus statybos darbus yra per didelė, nenuginčijo darbų priėmimo aktuose nurodytų darbų apimčių ir kainų bendra sandorių nuginčijimo tvarka. Tuo tarpu ieškovas pateikė įrodymus, kad darbai buvo atlikti, darbus atliko atestuota įmonė, besispecializuojanti projektavimo, statybos, kultūros paveldo objektų tvarkybos srityse, įmonėje dirba atestuoti specialistai. Taigi, minėtas pažeidimas nedaro įtakos atsakovų pareigoms apmokėti už bendrosios dalinės nuosavybės remonto darbus. LR Viešųjų pirkimų įstatymas reglamentuoja viešųjų pirkimų tvarką siekiant užtikrinti racionalų tam tikrai paskirčiai skirtų lėšų panaudojimą. Atsižvelgiant į ieškinio nagrinėjimo ribas, į tai, kad atlikti statybos darbai buvo būtini ir ieškovas privalėjo nedelsiant juos atlikti, atsižvelgus į tai, kad sandoris yra jau įvykdytas ir atsakovų nurodyti pažeidimai neturi esminės įtakos jų, kaip bendraturčių, pareigai sumokėti už šiuos darbus (CK 4.76 str., 4.82 str. 3 d., 4.83 str. 4 d.), darytina išvada, kad šioje byloje nėra pagrindo teismui ex officio, nesant ginčo šalies reikalavimo, pripažinti rangos sutartį niekine.

Taip pat teisėjų kolegija laiko nepagrįstu apeliantų argumentą, kad rangos sutartis turėjo būti teismo pripažinta negaliojančia ir niekine, kaip sudaryta nesilaikant įstatymo reikalavimų (Civilinio kodekso 1.80 straipsnio 1 d.). Tokį reikalavimą teismas turėtų nagrinėti tik tuo atveju, jeigu atsakovai būtų jį pareiškę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismas gali taikyti niekinio sandorio teisines pasekmes, t.y. pripažinti iš tokio sandorio atsiradusias civilines teises ir pareigas negaliojančiomis, kai nustato, jog yra pakankamas pagrindas sandorį pripažinti niekiniu. Ex officio (savo iniciatyva), nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio ar akto teisines pasekmes tik tokiais atvejais, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį ar aktą niekiniu tampa akivaizdus. Bylos nagrinėjimo teisme įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo ribas lemia ieškinio pagrindas ir dalykas. Dėl to tuo atveju, kai sandoris nėra akivaizdžiai niekinis, teismas gali imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, lemiančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje P. V. v. E. M. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1319/2001; 2002 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje BUAB DK „Hermis-draudimas“ v. AB „Šlifavimo staklės“, Nr. 3K-3-1107/2002). Tokiu būdu apeliantų apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad ieškovo ir rangovo UAB „Elvora“ sudaryta statybos rangos sutartis yra negaliojanti, nėra pagrindas pripažinti šią sutartį negaliojančia, nes atsakovai nebuvo pareiškę teismui tokio reikalavimo. Byloje esanti medžiaga nesudaro pagrindo konstatuoti akivaizdžiai niekinio sandorio fakto, tuo labiau, kad sandoris yra įvykdytas.

Atmestinas kaip nepagrįstas apeliantų argumentas, kad įmonė dirba nekokybiškai, neatsakingai ir nesąžiningai, kadangi apeliantai nepateikė jokių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių jų nurodomas aplinkybes.

Kiti atsakovų apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo. Pažymėtina, jog vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, todėl teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 str.). Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisminės praktikos, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.