Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Ryšardas Skirtunas Baudžiamoji byla Nr. 1A-422-376-2011

Teisėjas Vaclavas Karšulis Teisminio proceso Nr. 1-52-3-00032-2010-9

2011 m. gegužės 3 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Ryšardo Skirtuno,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. V., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) Vilniaus r., Lietuvos Respublikos pilietės, ištekėjusios, vidurinio išsilavinimo, dirbančios Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, gyv. Vilniaus raj., (duomenys neskelbtini)., neteistos, ir nukentėjusiosios E. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 6 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. pripažinta kalta pagal LR BK 140 str. 1 d. ir jai skirtas 4 mėnesių laisvės apribojimas, įpareigojant ją per šį laikotarpį būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 23 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu.

Nukentėjusiosios E. V. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš R. V. 1500 litų neturtinei žalai atlyginti.

Iš R. V. valstybės naudai priteista 580 Lt proceso išlaidų už nukentėjusiajai suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. V. nuteista už tai, kad 2010 m. birželio 17 d., apie 19 val., Vilniaus r., (duomenys neskelbtini) konflikto su E. V. metu, tyčia sumušė pastarąją suduodama smūgius į įvairias kūno vietas, tuo padarydama E. V. poodines kraujosruvas dešinės akies viršutiniame voke ir krūtinės dešinėje pusėje, odos įdrėskimą dešiniame dilbyje, t.y. nežymiai sutrikdė E. V. sveikatą ir tuo padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Teismo posėdyje gynėjas adv. J. Tamašauskas prašo nuteistosios R. V. apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiosios E. V. apeliacinį skundą atmesti. E. V. ir jos atstovas adv. S. Nalivaika prašo E. V. apeliacinį skundą patenkinti, o R. V. skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios R. V. ir nukentėjusios E. V. apeliaciniai skundai atmestini.

Vilniaus rajono apylinkės teismas pagrįstai pripažino R. V. kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 1 d. Byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma pilnai įrodyta, kad ji padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, o būtent: 2010 m. birželio 17 d., apie 19 val., Vilniaus r., Šatrininkų sen., Dobromislės k., konflikto su E. V. metu, tyčia sumušė pastarąją suduodama smūgius į įvairias kūno vietas, tuo padarydama E. V. poodines kraujosruvas dešinės akies viršutiniame voke ir krūtinės dešinėje pusėje, odos įdrėskimą dešiniame dilbyje, t. y. nežymiai sutrikdė E. V. sveikatą.

LR BK 140 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Objektyviai šis nusikaltimas gali pasireikšti mušimu ar kitokiu smurtavimu, sukėlusiu nežymų sveikatos sutrikdymą ar fizinį skausmą. Mušimas ar kitoks smurtavimas reiškia poveikį į žmogaus kūną siekiant sukelti fizinį skausmą, tačiau juo nei sunkiai nei nesunkiai nesužalojant, nesusargdinant ir tokių padarinių nesiekiant. Tai gali būti vienkartinis ar daugkartinis fizinis ar mechaninis poveikis į žmogaus kūną: smogiant ranka, koja, kietu daiktu, stumiant ir pan.

Nors pati apeliantė neigia savo kaltę, byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina tai, kad R. V. smurtavo prieš E. V.. Nukentėjusioji E. V. parodė, kad 2010-06-17 atvažiavo su savo sugyventiniu J. B. pas R. V. pasiimti dokumentus. Po J. B. tėvo mirties reikėjo sutvarkyti dokumentus dėl žemės. J. B. susiskambino su R. V., kad jie atvažiuos. Ji padeda Jurijui tvarkyti dokumentus, nes jis nesiorientuoja, nieko nesupranta. Kai jie atvažiavo apie 19 val. namuose buvo R. V. su dukra A.a. R. pasodina jų ant sofos, jie šnekėjo apie motiną, apie žemę. Regina buvo truputi išgėrusi, suprato iš jos kalbos. Regina atsistojo, nubėgo į kitą kambarį. Ji sėdėjo nulenkusi galvą, žiūrėjo tuos dokumentus. Staiga gavo smūgį į smilkinį. Matyt R. V. sudavė jai su pagaliu. Po smūgio ji prarado sąmonę. Kai atsigavo jai buvo tamsu akyse. Ji nuspyrė kojomis ją mušantį R. V.. Jai R. V. daužė į galvą, į kitas kūno dalis, gavo apie 5-6 smūgius. Medinio pagalio nematė, gal jo ir nebuvo, gal R. V. sumušė ją kumščiais. Agnieška ramino motiną ir liepė jiems išeiti. Sužalojimus, kurie nustatyti specialisto išvadoje, padarė jai R. V.. Jai labai skaudėjo galva, buvo mėlynė po akim. Liudytojas J. B. parodė, kad 2010-06-17 jis su E. V. nuvažiavo pas seserį R. V.. Važiavo su tikslu paimti dokumentus ir nuvežti į žemėtvarkos skyrių, kad sutvarkyti dokumentus dėl žemės, likusios po tėvo mirties. Regina pakvietė į namą. Jie užėjo į 2 aukštą, atsisėdo ant sofos. Jis stovėjo, o E. V. sėdėjo. Jie kalbėjo apie dokumentus. Gavosi taip, kad E. ir R. pradėjo konfliktuoti dėl šitų dokumentų. Paskui R. V. sudavė smūgį E. V.. Jis nepastebėjo, kad R. V. rankose kas nors buvo. R. V. sudavė E. V. į galvą, netoli akies į smilkinį. Rankose R. V. nieko neturėjo, buvo tik su žiedais ant pirštų. R. V. sudavė gal 2 kartus, nes viskas vyko labai greitai. Po pirmo smūgio E. V. nugriuvo, atsigulė ant sofos. Tada R. V. sudavė jai kelis smūgius, greičiausiai į viršutinę kūno dalį. Tuo metu E. V. atsimušinėjo, stūmė R. V. kojomis. R. V. dukra Agnieška stovėjo šalia jo ir matė kaip R. V. muša E. V.. Po to jie išvažiavo. E. V. po akim buvo mėlynė, veidas apdraskytas, ji skundėsi, kad skauda ir svaigsta galva. Kita liudytoja – A. V. parodė, jog girdėjusi, kad tarp jos mamos – nuteistosios R. V. ir E. V. vyksta konfliktas, tačiau nematė kas ką mušė, kadangi atbėgo vėliau.

Kaip matyti iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvados Nr. G1999/10(01), E. V. padaryta: poodinės kraujosruvos dešinės akies viršutiniame voke ir krūtinės dešinėje pusėje, odos įdrėskimas dešiniame dilbyje, galimai aplinkybėse nurodytu laiku (2010 06 17), sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (b.l. 8-9).

Taigi tai yra materialioji nusikaltimo sudėtis – mušimo ar kitokio smurtavimo atveju turi būti sukeliamas nežymus sveikatos sutrikdymas arba fizinis skausmas. Kaip matyti iš jau minėtos specialisto išvados Nr. G1999/10(01), E. V. padarytas sužalojimas kvalifikuojamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.

Išvadą ir sužalojimo faktą patvirtina pačios nukentėjusiosios parodymai, liudytojų parodymai. Liudytoja A. V., nors paties įvykio nematė, tačiau patvirtino, kad atbėgusi į kambarį, pamatė, kad E. V. veidas buvo sužalotas. Pati nukentėjusioji nuosekliai aiškino įvykio aplinkybes, jos parodymus patvirtino liudytojas J. B.. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiosios parodymai nenuoseklūs, kadangi ji nenurodė nei smūgių skaičiaus, nei kaip buvo mušama – vienu metu teigė, kad buvo mušama mediniu daiktu, kitąkart, jog galbūt ir ne mediniu daiktu, o ranka, šis argumentas nepagrįstas. Šie nukentėjusiosios parodymai nelaikytini nenuosekliais, kadangi asmuo, kuriam netikėtai suduodami smūgiai, gali nespėti sureaguoti į daiktą, kuriuo jie suduodami, ir gali neteisingai jį įvertinti. Šiuo atveju byloje neabejotinai įrodyta, kad būtent R. V. sudavė smūgius E. V., dėl ko pastarajai buvo nežymiai sutrikdyta sveikata.

Apeliacinio skundo teiginys, kad nukentėjusiosios parodymai neatitinka specialisto išvados, kadangi specialistas išvadoje konstatavo, kad E. V. sužalojimai padaryti galimai aplinkybėse nurodytu laiku (2010-06-17), yra deklaratyvaus pobūdžio. Akivaizdu, kad specialisto išvada patvirtina faktą, jog E. V. padaryti sužalojimai būtent ir buvo padaryti nurodytu metu.

Nusikaltimas, numatytas LR BK 140 str. 1 d. padaromas tik tyčia, tiesiogine arba netiesiogine. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia, jog mušdamas ar kitaip smurtaudamas gali padaryti nežymų sveikatos sutrikdymą ir to siekia arba sąmoningai leidžia kilti tokiems padariniams. Byloje surinktų įrodymų visuma, suduotų smūgių pobūdis, leidžia daryti išvadą, kad R. V. veikė tiesiogine tyčia. Ji suvokė, kad savo veiksmais gali sukelti E. V. fizinį skausmą, nežymiai sutrikdyti sveikatą, numatė šiuos galimus padarinius ir jų norėjo.

Skirdamas bausmę nuteistajai pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistoji padarė baigtą tyčinį nesunkų nusikaltimą (BK 10str., 11 str. 3 d.), į tai, kad nėra jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, į jos asmenybę, t.y. kad ji neteista, turi teisėtą pragyvenimo šaltinį, šeimą, pastovią gyvenamąją vietą, todėl apylinkės teismas skyrė su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Byloje buvo pareikštas E. V. 10000 Lt ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies. Spręsdamas ieškinio dydžio klausimą atsižvelgė į nusikaltimo padarymo aplinkybes, žalą padariusio asmens kaltę, nukentėjusiosios sužalojimo pobūdį ir pavojingumą, jo pasekmes, kad nusikaltimu turtinė žala nepadaryta, į abiejų turtinę padėtį, todėl vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais civilinis ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies.

Tai, kad E. V. į Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistą kreipėsi ne iškart po įvykio, o po keturių dienų, nepaneigia įrodyto fakto, kad R. V. veiksmų pasekmė buvo E. V. nežymus sveikatos sutrikdymas. O liudytojo J. B. parodymu apie tai, kad A. V. matė kaip nuteistoji muša E. V., patikslino pati liudytoja A. V., kad ji atbėgo jau po smūgių sudavimo, pačių smūgių nematė. Šis netikslumas nuosprendžio nedaro neteisėto ar nepagrįsto.

Nukentėjusioji mano, kad R. V. turėtų būti nuteista už veiką, numatytą LR BK 145 str. 1 d. Pagal šį straipsnį atsako tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Objektyviai grasinimas pasireiškia aktyviais veiksmais pranešant žmogui, kad jis bus nužudytas arba sunkiai sužalotas ar susargdintas. Tai gali būti padaryta žodžiu, raštu, gestais, telefonu, faksu, internetu nukentėjusiajam. Grasinimas gali būti išsakytas nukentėjusiajam tiesiogiai, per kitus asmenis. Pažymėtina, jog grasinimas turi būti konkretus ir realus. Grasinimas yra realus esant pakankamam pagrindui manyti, kad jis bus realizuotas. Tai gali liudyti grasinimo motyvai, santykiai tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybės, kurioms esant buvo grasinama ir panašiai. Šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji, nusikaltimas baigtas nuo grasinimo pareiškimo – jo išsakymo nukentėjusiojo ar kitų asmenų akivaizdoje, kai apie grasinimą sužino nukentėjusysis. Kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje surinktų ir išanalizuotų, aukščiau aptartų įrodymų visuma patvirtina, kad R. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 1 d. Iš bylos aplinkybių matyti, jog jokio grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą R. V. E. V. atžvilgiu neišreiškė. Juo labiau, kad grasinimas LR BK 145 str. 1 d. prasme turi būti konkretus ir realus. Nebuvo išreikštas joks grasinimas.

Nukentėjusiosios apeliacinio skundo argumentai, kad R. V. kartu su K. B. jau du mėnesius iki įvykio ruošėsi susidoroti su nukentėjusiąja, atmestini, byloje nėra jokių objektyvių tai patvirtinančių duomenų. Be to ir pati nukentėjusioji šių savo teiginių niekaip nepagrindžia.

Taip pat nukentėjusioji teigia, kad nuteistosios R. V. ir liudytojos A. V. parodymai nuo pat pradžių buvo melagingi. Pažymėtina, kad nuteistosios neprisipažinimą padarius nusikalstamą veiką pirmosios instancijos teismas įvertino, tokia pozicija yra kaltinamojo teisė. Dėl liudytojos A. V. parodymų melagingumo kolegija pažymi, kad toks nukentėjusiosios teiginys yra deklaratyvaus pobūdžio, visiškai neargumentuotas, nukentėjusioji nenurodo kaip pasireiškė liudytojos parodymų melagingumas.

Apeliaciniame skunde nukentėjusioji nurodo, jog norėtų padėti liudytojui J. B. iš motinos K. B. prisiteisti 500 000 Lt dydžio moralinės žalos atlyginimą, nes jam reikia nusipirkti kitą gyvenamąją patalpą. Visiškai nesuvokiama ką tai turi bendro su nagrinėjama byla. J. B. procesinė padėtis yra liudytojas, nukentėjusioji gi šioje byloje yra E. V., kuriai apylinkės teismas pagrįstai ir teisėtai priteisė 1500 Lt neturtinei žalai atlyginti. Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato žalos priteisimo liudytojui.

Nukentėjusioji skunde nurodo, kad liudytojo J. B. artimieji jį terorizuoja, naudoja psichinę prievartą, kas draudžiama pagal LR BK 148 str., prievartauja jo turtą, panaudodami fizinį smurtą, tai sudaro LR BK 181 str. 1 d., 2 d. numatytus nusikaltimus. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje nuteistoji yra R. V., skundas yra nagrinėjamas dėl jos padarytos nusikalstamos veikos. Teismas negali išeiti iš bylos ribų ir pripažinti kaltais byloje visiškai nefigūruojančius asmenis. Juolab, kad nukentėjusioji nenurodo konkretaus nusikaltimo subjekto, rašydama „artimieji“. Šis apeliacinio skundo argumentas nesusijęs su byla, atmestinas.

Taip pat nukentėjusioji skunde dėsto ir pasakoja šeimos santykius, nurodydama įvairias detales, kolegija pažymi, kad tai niekaip nedaro įtakos R. V. kaltei ir bylos išsprendimui.

Taigi kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi visas reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir teisingai kvalifikavo R. V. veiką pagal LR BK 140 str. 1 d.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

N. R. V. ir nukentėjusiosios E. V. apeliacinius skundus atmesti.