Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

teismo posėdyje vienasmeniškai apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (pareiškėjo) A. Šakinio IĮ „Aulė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. Šakinio IĮ „Aulė“ pareiškimą suinteresuotiems asmenims Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, VĮ „Turto bankas“ dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas A. Šakinio IĮ „Aulė“ pateikė pareiškimą, kuriuo prašė nustatyti, kad pareiškėjas nuosavybės teisę į gamybinį pastatą, unikalus Nr. 1095-8008-0019, transformatorinę, unikalus Nr. 4400-3015-5221, ir tvorą, unikalus Nr. 4400-3015-5232, esančius Kairėnų g. 62, Vilnius, įgijo įgyjamosios senaties būdu. Nurodė, kad Vilniaus miesto Lenino rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas 1987-12-30 sprendimu Nr. 416 nusprendė įregistruoti Buitinių paslaugų ir liaudies vartojimo prekių gamybos kooperatyvo Nr. 17 prie gamybinio susivienijimo „Buitinė technika“ įstatus. Įsteigus šį kooperatyvą, Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas 1988-07-14 potvarkiu leido kooperatyvui kapitališkai suremontuoti buvusį fermos pastatą Kairėnuose, pastatant priestatą ir įrengiant kooperatyvo gamybines patalpas, kas ir buvo padaryta. 1991 m. kovo mėnesį šiam pastatui buvo suteiktas naujas adresas – Kairėnų g. 62, Vilnius. Kooperatyvo narių visuotiniame susirinkime, vykusiame 1991-02-17, buvo nuspręsta nutraukti kooperatyvo veiklą bei pasiūlyti kooperatyvo pirmininko A. Šakinio IĮ perimti kooperatyvo veiklos tęstinumą, darbuotojų sutartis bei įsipareigojimus. Pareiškėjas, remdamasis 1991-02-17 kooperatyvo narių visuotiniame susirinkime priimtu sprendimu, perėmė ne tik kooperatyvo veiklos tęstinumą, darbuotojus ir įsipareigojimus, bet ir kooperatyvo turtą, tame tarpe visus statinius, buvusius Kairėnų g. 62, Vilnius. Kooperatyvo darbuotojų perėmimas tęsiant kooperatyvo veiklą buvo įformintas pareiškėjo savininko 1991-04-02 įsakymu Nr. 2-k, tuo tarpu kooperatyvo turto ir įsipareigojimų pareiškėjui perdavimas jokiu dokumentu ar sandoriu, kuriuo pareiškėjas galėtų įrodyti nuosavybės teisės įgijimą, įformintas nebuvo. Dėl aukščiau nurodytos priežasties viešame registre buvo įregistruotas tik kaip pastatų, esančių Kairėnų g. 62, Vilnius, naudotojas. Šie duomenys Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti ir viešai prieinami iki 2013-07-26, kuomet masiniu būdu buvo išregistruoti VĮ Registrų centro direktoriaus 2013-05-24 įsakymo Nr. V-122 pagrindu. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas nusprendė kreiptis į teismą prašydamas nustatyti, kad pareiškėjas nuosavybės teisę į 3 išlikusius nekilnojamuosius daiktus – gamybinį pastatą, transformatorinę ir tvorą, esančius adresu Kairėnų g. 62, Vilnius, yra įgijęs įgyjamosios senaties būdu. Nagrinėjamu atveju egzistuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje skiriamų sąlygų, būtinų nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąją senatimi faktui konstatuoti, visuma. Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriame nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojo 12 straipsnio nuostatas centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojas yra VĮ „Turto bankas“. Suinteresuotas asmuo VĮ „Turto bankas“ pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriuo prašė pareiškimą atmesti. Nurodė, kad Vykdomasis komitetas, suteikdamas teisę kapitališkai remontuoti ginčo objektą, neperdavė nuosavybės teisių į jį. Ginčo objekto perdavimas nebuvo įformintas juridinę galią turinčiais ar kitokiais dokumentais, todėl negalima teigti, kad pareiškėjas ginčo objektą pradėjo valdyti nuo 1991 m. Pagal 1964 m. Lietuvos tarybų socialistinės respublikos civilinio kodekso (toliau – 1964 m. CK) nuostatas turtą, priskirtą valstybinėms, tarpkolūkinėms, valstybinėms kolūkinėms ir kitokioms valstybinėms-kooperatinėms organizacijoms, operatyviai tvarkė šios organizacijos, kurios, neviršydamos įstatymų nustatytų ribų, vykdė turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teises, tačiau to turto savininkė likdavo valstybė. Kadangi pastatų savininkė buvo valstybė, tai pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.69 straipsnio 3 dalį tokie daiktai nuosavybės teise negali būti įgyti įgyjamąja senatimi. Tai, kad pagal VĮ Registrų centro duomenis ginčo objektas ir teisės į jį neįregistruotos valstybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė. Pareiškėjas nepateikė argumentų bei dokumentų apie naudojimą bei valdymą transformatorinės, unikalus Nr. 4400-3015-5221, ir tvoros, unikalus Nr. 4400-3015-5232. Pareiškėjos pateikti argumentai bei dokumentai neįrodo, kad valstybė kokiu nors būdu būtų atsisakiusi nuosavybės teisių į ginčo objektą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-07-02 sprendimu pareiškimą atmetė.Iš pateiktų į bylą rašytinių įrodymų teismas sprendė, kad ginčo nekilnojamieji daiktai priskirtini prie viešosios nuosavybės. Nors teismui pateiktas 1988-01-21 mokėjimo pavedimas Nr. 8, kuriame nurodyta, jog Kooperatyvas Nr. 17 pervedė Dzeržinskio kolūkiui 13 563,00 rublių pagal sąskaitą faktūrą 754641 kaip likutinę fermos pastato Kairėnų kaime kainą, teismas darė išvadą, kad šis buhalterinis dokumentas neįrodo kooperatyvo nuosavybės teisių į fermos patalpas atsiradimo, nes jokių kooperatyvo visuotinio narių susirinkimo sprendimų nekilnojamojo turto įsigijimo klausimais teismui nepateikta. Be to, negalima daryti ir išvadų, kad pinigai buvo sumokėti būtent už tas gamybines patalpas, nuosavybes teisę į kurias prašo nustatyti pareiškėjas. Valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją. Jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-03 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2007; 2008-11-10 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008). Įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė aplinkybių, kad kooperatyvui atsirado nuosavybės teisės į aukščiau minėtus nekilnojamuosius objektus. Neturėdamas nuosavybės teisų į nekilnojamuosius daiktus, kooperatyvas, priėmęs sprendimą dėl likvidacijos, negalėjo šio turto perduoti pareiškėjui. Kooperatyvo darbuotojų perėmimas ir veiklos tęsimas dar neįrodo turto perėmimo teisėtumo, todėl teismas negali konstatuoti, kad pareiškėjas įgijo nuosavybės teises į nekilnojamuosius objektus įgyjamosios senaties būdu.Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog egzistuoja visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos sąlygos, todėl sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantas A. Šakinio individuali įmonė „Aulė“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti 2015-07-02 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo tenkinti.Nurodo, kad teismas absoliučiai neanalizavo ir nevertino: rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad gamybinis pastatas, unikalus Nr. 1095-8008-0019, esantis Kairėnų g. 62, Vilnius, iki jo perdavimo pareiškėjui buvo įtrauktas į Buitinių paslaugų ir liaudies vartojimo prekių gamybos kooperatyvo Nr. 17 balansą, ir jog būtent kooperatyvas savo apskaitoje skaičiavo jo nusidėvėjimą (amortizaciją);1988-04-27 nuomos sutarties; rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad gamybinio pastato kapitalinio remonto darbus užsakė, vykdė ir už juos mokėjo kooperatyvas savo lėšomis, kai Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas 1988-07-14 potvarkiu leido šiam Kooperatyvui kapitališkai suremontuoti buvusį fermos pastatą Kairėnuose; rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad transformatorinę, unikalus Nr. 4400-3015-5221, esančią Kairėnų g. 62, Vilnius, statė ir įrenginėjo kooperatyvas, specialiai šiems darbams vykdyti samdydamas specialių žinių tam turinčius darbuotojus; rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad tvorą, unikalus Nr. 4400-3015-5232, esančią Kairėnų g. 62, Vilnius, statė kooperatyvas, kuris iš Vilniaus universiteto nusipirko nebenaudojamas metalines lovas, kurias panaudojo šios tvoros statybai. Teismas netinkamai įvertino: 1988-01-21 mokėjimo pavedimą Nr. 8; Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1988-07-14 potvarkį. Visi aukščiau nurodyti rašytiniai įrodymai rodo, jog būtent kooperatyvas, o ne valstybė ar dar kas nors kitas turėjo nuosavybės teisę į pareiškėjos pareiškime nurodytus tris nekilnojamojo turto objektus, todėl būtent kooperatyvo nariai turėjo teisę spręsti dėl tolesnio šių daiktų likimo, kai jo narių visuotiniame susirinkime buvo priimtas sprendimas likviduoti kooperatyvą bei pasiūlyti pareiškėjui perimti kooperatyvo veiklos tęstinumą, darbuotojų sutartis bei įsipareigojimus. Byloje nėra absoliučiai nei vieno įrodymo, kuris leistų teigti, kad pareiškėjo pareiškime nurodyti nekilnojamojo turto objektai kada nors priklausė ar priklauso valstybei. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-07-02 sprendimą palikti nepakeistą.Nurodo, kad apeliantas, teigdamas, jog ginčo pastatus įgijo iš Dzeržinskio kolūkio, bei pastatų remontui leidimą davė Vilniaus miesto vykdomasis komitetas, nepaneigia teismo išvados, kad pastatai priskirtini prie viešosios nuosavybės. Neįrodyta, kad Dzeržinskio kolūkis ar Vilniaus miesto vykdomasis komitetas, kokias nors juridinę galią turinčiais dokumentais, būtų perleidę kooperatyvui valstybės nuosavybės teisę į pastatus. Taip pat nepateikta įrodymų, kad pastatai buvo pastatyti privačiomis lėšomis. Sprendžiant klausimą dėl turto priklausymo, būtina aiškintis turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas. Jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas. Aplinkybės, kad Vilniaus miesto vykdomojo komiteto 1988-7-14 potvarkiu kooperatyvui leista kapitališkai suremontuoti buvusį fermos pastatą Kairėnuose, kad pastatui, esančiam Vilniaus mieste, Naujosios Vilnios mikrorajone suteiktas naujas adresas – Kairėnų g. 62, įrodo, kad pastatai buvo Vilniaus miesto vykdomojo komiteto jurisdikcijoje.Pagal 1964 m. CK nuostatas turtą, priskirtą valstybinėms, tarpkolūkinėms, valstybinėms kolūkinėms ir kitokioms valstybinėms-kooperatinėms organizacijoms, operatyviai tvarkė šios organizacijos, kurios, neviršydamos įstatymų nustatytų ribų, vykdė turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teises, tačiau to turto savininkė likdavo valstybė. Kadangi ginčo pastatų savininkė yra valstybė, tai pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį tokie daiktai nuosavybės teise negali būti įgyti įgyjamąja senatimi. Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Kartu su apeliaciniu skundu ir prašymu dėl papildomų rašytinių įrodymų priėmimo ir prijungimo prie bylos apeliantas pateikė naujus įrodymus – 2015-07-29 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo nuorašą, prašymo dėl informacijos pateikimo nuorašą, išrašo iš interneto svetainės nuorašą ir atsakymą į prašymą dėl informacijos pateikimo. CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apelianto pateiktais naujais įrodymais, sprendžia, jog jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau bei šie įrodymai gali turėti reikšmės teisingam bylos išsprendimui, todėl, vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, apelianto pateiktus naujus įrodymus – 2015-07-29 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo nuorašą, prašymo dėl informacijos pateikimo nuorašą, išrašo iš interneto svetainės nuorašą ir atsakymą į prašymą dėl informacijos pateikimo – priima. Bylos duomenimis nustatyta, kad gamybinis pastatas, unikalus Nr. 1095-8008-0019, esantis adresu Kairėnų g. 62, Vilnius, pastatytas 1958 m., transformatorinė, unikalus Nr. 4400-3015-5221, ir tvora, unikalus Nr. 4400-3015-5232, esančios adresu Kairėnų g. 62, Vilnius, pastatytos 1988 m. Vilniaus miesto Lenino rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1987-12-30 sprendimu Nr. 416 buvo įregistruoti buitinių paslaugų ir liaudies vartojimo prekių gamybos kooperatyvo Nr. 17 prie gamybinio susivienijimo „Buitinė technika“ (toliau – Kooperatyvas) įstatai. 1988-01-21 mokėjimo pavedimu Nr. 8 Kooperatyvas Nr. 17 pervedė Dzeržinskio kolūkiui 13 563,00 rublių pagal sąskaitą – faktūrą 754641 kaip likutinę fermos pastato Kairėnų kaime kainą. Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1988-07-14 potvarkiu leista Kooperatyvui kapitališkai suremontuoti buvusį fermos pastatą Kairėnuose, pastatant priestatą ir įrengiant Kooperatyvo gamybines patalpas. Kooperatyvo narių visuotiniame susirinkime, vykusiame 1991-02-17, buvo nuspręsta nutraukti kooperatyvo veiklą bei pasiūlyti kooperatyvo pirmininko A. Šakinio individualiai įmonei perimti kooperatyvo veiklos tęstinumą, darbuotojų sutartis bei įsipareigojimus.

Dėl įgyjamosios senaties instituto taikymo sąlygų

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įgyjamosios senaties (lot. – usucapio) institutas skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti. Galimybė įgyjamąja senatimi fizinio ar juridinio asmens nuosavybėn įgyti daiktą yra vienas iš nuosavybės teisių į daiktą įgijimo teisinių pagrindų, ji įtvirtinta CK 4.47 straipsnio 11 punkte. Šiai galimybei įgyvendinti nepakanka vien daikto valdymo tam tikrą laikotarpį fakto, bet būtina visuma įstatyme nustatytų sąlygų, kurių turinys ne kartą nurodytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-09-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2009; 2010-03-15 nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-113/2010; 2010-04-06 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2010; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrindamas kasacinio teismo praktiką bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu, yra konstatavęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011; 2016-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-706/2016; kt.).

Dėl antrosios nuosavybės įgijimo įgyjamosios senaties būdu sąlygos

Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ginčo nekilnojamieji daiktai priskirtini prie viešosios nuosavybės ir remdamasis šia aplinkybe pareiškimą atmetė. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo apelianto argumentu sutinka.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, vertinant, ar nagrinėjamu atveju pareiškimas galėjo būti atmestas, remiantis CK 4.69 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti ginčo nekilnojamųjų daiktų nuosavybės rūšį, vadovaudamasis tinkamai parinkta taikytina teise bei pagrįsta šios teisės interpretacija, t. y. 1964 m. CK nuostatomis bei 2010-12-27 kasacinio teismo išaiškinimu civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2010.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal 1964 m. CK 24 straipsnio 1 dalį (1983-11-30 įsako Nr. X-5387 redakcija, galiojusi nuo 1983-12-11 iki 1994-06-09) juridiniai asmenys yra, be kita ko, kolūkiai, tarpkolūkinės ir kitokios kooperatinės organizacijos ir jų susivienijimai, kitos visuomeninės organizacijos, taip pat, įstatymų numatomais atvejais, šių organizacijų ir jų susivienijimų įmonės bei įstaigos, turinčios atskirą turtą ir savarankišką balansą. 1964 m. CK 95 straipsnio 1 dalyje (1983-11-30 įsako Nr. X-5387 redakcija, galiojusi nuo 1983-12-11 iki 1994-06-09) buvo nustatyta, kad nuosavybė yra: valstybinė (visaliaudinė) nuosavybė; kolūkinė-kooperatinė nuosavybė; profsąjungų, ir kitokių visuomeninių organizacijų nuosavybė. Kolūkių, kitokių kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybės teises reglamentavusiame 102 straipsnyje (1964-07-07 įstatymo redakcija, galiojusi iki 1994-06-09) buvo nustatyta, kad kolūkiai, kitokios kooperatinės organizacijos, jų susivienijimai valdo jiems nuosavybės teise priklausantį turtą, naudojasi ir disponuoja juo pagal savo įstatus (nuostatus); teisė disponuoti turtu, kuris yra kolūkių, kitokių kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybė, priklauso išimtinai patiems savininkams. Valstybinę nuosavybę reglamentavo 1964 m. CK devintojo skirsnio, tuo tarpu kolūkių, kitokių kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybę – dešimtojo skirsnio normos. Iš pirmiau nurodytų materialiosios teisės normų matyti, kad kolūkiai, kaip tokie, buvo nuosavybės teisės subjektai, kuriems priklausė išimtinė teisė disponuoti jų nuosavybe. Taigi kolūkių, kaip nuosavybės teisės subjektų, negalima tapatinti su valstybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2010).Vadovaudamasis aukščiau išdėstyta kasacinio teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog net ir tuo atveju, jei būtų sprendžiama, kad ginčo nekilnojamieji daiktai neperėjo nuosavybės teise Kooperatyvui, o priklausė Dzeržinskio kolūkiui, nebūtų pagrindo konstatuoti, kad pastarieji nekilnojamieji daiktai yra viešosios nuosavybės teisės objektas ir negali būti įgyti įgyjamosios senaties būdu, nes kolūkių, kaip nuosavybės teisės subjektų, negalima tapatinti su valstybe. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog kasacinis teismas, vadovaudamasis įrodinėjimo naštos (lot. – onus probandi) paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), kad įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. – ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat), yra pažymėjęs, jog tuo atveju, jei daiktas neįregistruotas valstybės vardu, įrodyti, kad jis šiai priklauso, turi valstybei atstovaujantis ir (ar) jos interesus ginantis asmuo, siekiantis paneigti privačios nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011). Nagrinėjamu atveju suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas, šioje byloje atstovaujantis valstybės interesams, nepateikė jokių įrodymų, kuriais remiantis pirmosios instancijos teismas būtų galėjęs spręsti, kad gamybinis pastatas, transformatorinė ir ginčo tvora priklauso valstybei, atsižvelgiant į ką yra pagrindas konstatuoti, jog pastarosios aplinkybės suinteresuotas asmuo neįrodė.Kadangi byloje nėra įrodyta, jog ginčo daiktai yra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, taip pat iš bylos duomenų matyti, kad jie nėra įregistruoti viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu, t. y. egzistuoja antroji nuosavybės įgijimo įgyjamosios senaties būdu sąlyga, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju turi būti taikoma CK 4.69 straipsnio 3 dalis ir dėl to pareiškimas netenkinamas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nurodytas netinkamas taikytinos teisės aiškinimas bei nukrypimas nuo aktualios nagrinėjamam ginčui teismų praktikos sąlygojo, kad buvo priimtas neteisingas ir nepagrįstas teismo sprendimas, todėl yra pagrindas jį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas pareiškimą atmetė konstatavęs, jog neegzistuoja antroji nuosavybės įgijimo įgyjamosios senaties būdu sąlyga ir trečiosios – aštuntosios sąlygų (ne)buvimo netyrė, nagrinėjamu atveju turi būti sprendžiama, ar šios sąlygos egzistuoja. Nors bylos esmė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista, tačiau pagal byloje pateiktus įrodymus bylą galima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, todėl nėra pagrindo bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.Apeliacinės instancijos teismas atskirai pažymi, kad nagrinėjamu atveju, remiantis byloje esančių įrodymų visuma (o ypatingai: 1988-01-21 mokėjimo pavedimu Nr. 8., Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1988-07-14 potvarkiu, kartu apelianto 2015-06-18 prašymu pateiktais įrodymais bei apeliacinės instancijos teismui parteiktais įrodymais), yra labiau tikėtina, jog sprendimo dėl Kooperatyvo veiklos pabaigos priėmimo metu ginčo nekilnojamieji daiktai nuosavybės teise priklausė Kooperatyvui.

Dėl trečiosios – aštuntosios nuosavybės įgijimo įgyjamosios senaties būdu sąlygų

Kadangi yra nustatyta, kad pirmosios dvi nuosavybės įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygos egzistuoja, t. y. apeliantas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į ginčo daiktus bei ginčo daiktai nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, jie nėra įregistruoti viešame registre kito asmens vardu, todėl turi būti sprendžiama, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja likusios nuosavybės įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygos.Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad egzistuoja trečioji nuosavybės įgijimo įgyjamosios senaties būdu sąlyga – apeliantas, sąžiningai įgijęs daiktus, juos sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog apeliantas ginčo nekilnojamuosius daiktus perėmė iš Kooperatyvo, Kooperatyvo narių visuotiniame susirinkime, vykusiame 1991-02-17, nusprendus nutraukti Kooperatyvo veiklą bei pasiūlius Kooperatyvo pirmininko A. Šakinio IĮ, t. y. apeliantui, perimti Kooperatyvo veiklos tęstinumą, darbuotojų sutartis bei įsipareigojimus. Kadangi apeliantas kartu su Kooperatyvo veiklos tęstinumu, darbuotojų sutartimis ir įsipareigojimais faktiškai perėmė ir ginčo nekilnojamuosius daiktus, Kooperatyvo veikla buvo nutraukta, į bylą nėra pateikta jokių duomenų apie kokius nors Kooperatyvo valdymo organų sprendimus dėl ginčo nekilnojamųjų daiktų, kuriais remiantis galima būtų identifikuoti alternatyvią Kooperatyvo valią, yra pagrindas konstatuoti, kad apeliantas įgijo ginčo gamybinį pastatą, transformatorinę ir tvorą sąžiningai. Byloje nėra duomenų apie apeliantui pareikštas pretenzijas dėl teisių į ginčo daiktus nuo jų įgijimo iki šiol, todėl konstatuotina, kad apeliantas ginčo nekilnojamuosius daiktus sąžiningai valdo visą valdymo laiką bei tiek užvaldydamas daiktus, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir iki šiol buvo ir yra įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau teisių į ginčo daiktus už jį.Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantas, remdamasis 1991-02-17 Kooperatyvo narių visuotiniame susirinkime priimtu sprendimu, perėmė ne tik Kooperatyvo veiklos tęstinumą, darbuotojus ir įsipareigojimus, bet ir ginčo nekilnojamuosius daiktus, tačiau Kooperatyvo darbuotojų perėmimas tęsiant Kooperatyvo veiklą buvo įformintas apelianto savininko 1991-04-02 įsakymu Nr. 2-k, tuo tarpu Kooperatyvo turto ir įsipareigojimų apeliantui perdavimas jokiu dokumentu ar sandoriu, kuriuo apeliantas galėtų įrodyti nuosavybės teisės įgijimą, įformintas nebuvo. Kaip minėta, Kooperatyvo veikla nutraukta, o apie jokias pretenzijas apeliantui dėl ginčo turto jo valdymo laikotarpiu į bylą duomenų nepateikta. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog yra labiau tikėtina, kad visą valdymo laiką ginčo daiktai buvo valdomi teisėtai, t. y. egzistuoja ketvirtoji nuosavybės įgijimo įgyjamąja senatimi sąlyga.Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas nuo 1994-07-12 iki 2013-07-26 buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip ginčo nekilnojamųjų daiktų naudotojas bei į tai, kad užsakė ir atliko šių daiktų inventorizaciją, kadastrinius matavimus, mokėjo už komunalinius mokesčius ir pan., apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas visą valdymo laiką ginčo daiktus valdė atvirai, t. y. pripažintina, kad egzistuoja penktoji nuosavybės įgijimo įgyjamąja senatimi sąlyga.Bylos duomenys patvirtina, kad nurodomu valdymo laiku apeliantas naudojosi ginčo daiktais, juos prižiūrėjo, mokėjo komunalinius mokesčius, atliko kadastrinius matavimus, išviešino savo, kaip naudotojo, teises Nekilnojamojo turto registre. Remdamasis pastarosiomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad egzistuoja šeštoji ir septintoji nuosavybės įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygos, t. y. ginčo daiktai valdomi nepertraukiamai bei šie daiktai visą valdymo laiką apelianto buvo valdomi kaip savi.Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad iš aplinkybių, nustatytų remiantis bylos duomenimis, įskaitant tai, jog apeliantas nuo 1994-07-12 iki 2013-07-26 buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip ginčo nekilnojamųjų daiktų naudotojas, galima pagrįstai spręsti, jog ginčo daiktų valdymas tęsėsi daugiau nei dešimt metų, t. y. egzistuoja aštuntoji sąlyga, kuri yra būtina siekiant įgyti ginčo daiktus įgyjamąja senatimi.Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šiuo atveju egzistuoja kasacinio teismo praktikoje išskirtų aštuonių būtinųjų nuosavybės įgijimo įgyjamosios senaties būdu visuma, todėl yra pagrindas nustatyti, kad apeliantas nuosavybės teisę į ginčo nekilnojamuosius daiktus – gamybinį pastatą, unikalus Nr. 1095-8008-0019, transformatorinę, unikalus Nr. 4400-3015-5221, ir tvorą, unikalus Nr. 4400-3015-5232, esančius Kairėnų g. 62, Vilnius, – įgijo įgyjamosios senaties būdu, kas sąlygoja, jog apeliacinis skundas yra tenkinamas visa apimtimi.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Apelianto A. Šakinio IĮ „Aulė“ apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – nustatyti, kad pareiškėjas A. Šakinio IĮ „Aulė“ (į.k. 120000852) nuosavybės teisę į gamybinį pastatą, unikalus Nr. 1095-8008-0019, transformatorinę, unikalus Nr. 4400-3015-5221, ir tvorą, unikalus Nr. 4400-3015-5232, esančius Kairėnų g. 62, Vilniuje, įgijo įgyjamosios senaties būdu.