Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedant iš kolegijos teisėjų Dalios Kačinskienės, Virginijaus Kairevičiaus, kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Andrutės Kalinauskienės,

dalyvaujant atsakovų (apeliantų) atstovui advokatei S. Brencienei

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovų T. Š., L. Š., O. Š., V. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2011 m. sausio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. K. ieškinį atsakovams T. Š., L. Š., O. Š. ir V. Š., tretysis asmuo - sodininkų bendrija „Berželis“, valstybinė institucija, teikianti išvadą byloje - Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų.

Apeliacinės instancijos teisme kilo ginčas, ar teismas pagrįstai iškeldino atsakovus iš ginčo patalpų, šiems motyvuojant, kad jie teisėtu pagindu gyvena patalpose, nes ginčo patalpas valdo kaip nuosavą turtą daugiau kaip 13 metų, šį pastatą jie remontavo, mokėjo už jį mokesčius, faktiškai tarp šalių buvo sudaryta žemės sklypo ir sodo pastato pirkimo – pardavimo sutartis, tačiau ji nebuvo notariškai įforminta dėl ieškovės ir jos mirusio sūnaus kaltės.

CK 4.93 str., įtvirtinantis savininko teisių apsaugą ir gynimą, nustato, kad LR garantuoja visiems savininkams vienodą teisių apsaugą, nieks neturi teisės atimti iš savininko nuosavybės prievarta. Savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.96 str.). Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino tuo pagrindu, kad ieškovės nuosavybės teisės į žemės sklypą ir sodo pastatą, esantį sodininkų bendrijoje “Berželis” sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), G. S. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, neginčytos įstatymų nustatyta tvarka, todėl nėra teisinio pagrindo abejoti tuo, kad šie nekilnojamieji daiktai jai priklauso nuosavybės teise. Teismas konstatavo, kad atsakovai buvo nerūpestingi ir nedėjo pastangų, kad jų nuosavybės teisės būtų tinkamai įteisintos įstatymų nustatyta tvarka, atsakovams nepareiškus byloje priešinio ieškinio, teismas nevertino jų nurodytų aplinkybių, susijusių su turto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su šiomis teismo padarytomis išvadomis.

Atsakovai byloje turėjo teismui pateikti įrodymus, kad jie naudojasi ieškovės nuosavybe teisėtu pagrindu (CPK 178 str.), kolegijos nuomone, šių aplinkybių byloje jie neįrodė, nes nėra pateikta į bylą įrodymų, kad su ieškove kaip pastato savininke (arba jos įgaliotu atstovu) buvo sudaryta sodo pastato pirkimo-pardavimo, nuomos, panaudos sutartis. Aplinkybė, kad atsakovai naudojasi jau daugiau nei 12 metų turtu, moka už jį mokesčius, atliko šio turto remontą, jiems savaime nesukuria nuosavybės teisių į nekilnojamą turtą. Sutarties elementai, kurių pakanka, kad sutartis galiotų, yra šalių susitarimas, t.y. jų valios suderinimas, o įstatymo nustatytais atvejais – ir sutarties forma (CK 6.159 str.). Sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 44, 255 str., 58 str. 3 d. nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarčiai yra privaloma notarinė forma ir šio reikalavimo pažeidimo padariniai – įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį. Kitaip tariant, kai sandoris sudaromas pažeidžiant imperatyvųjį notarinės formos reikalavimą, jis nesukelia tų padarinių, kurių siekė jį sudariusios šalys. Šios taisyklės išimtis įtvirtinta 1964 m. CK 58 str. 5 d. nustatant, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notarinis patvirtinimas, o antroji šalis vengia sandorį notariškai įforminti, tai teismas, įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu, turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Iš esmės toks pats teisinis reglamentavimas nustatytas ir dabar galiojančiame 2000 m. Civiliniame kodekse (CK 1.74 str. 1 d. 1 p., 6.392 str. 1 ir 2 d., 1.93 str. 3,4 d., 6.309 str.). Taigi, atsakovai savo teises byloje turėjo teisę ginti pareikšdami priešinį ieškinį dėl ginčo turto pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia, jų grindžiamais atsikirtimais ir motyvais, atsiliepime į ieškinį nurodė, kad apie teisę pateikti priešinį ieškinį jiems yra žinoma (b.l.36). Atsakovai byloje naudojosi kvalifikuota teisine pagalba, juos atstovavo advokatė, ir nors Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas 2010 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi atsisakė priimti atsakovų priešinį ieškinį byloje dėl nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, laikydamas, jog tam nėra įstatyminių pagrindų, atsakovams nebuvo užkirstas kelias reikšti savarankiškus reikalavimus atskiroje civilinėje byloje. Teismo posėdžio metu atsakovų atstovė nurodė teismui, kad jie ateityje ketina tokį ieškinį reikšti. Pažymėtina, kad teisė į teisminę gynybą yra grindžiama dispozityviškumo principu: asmuo, kurio teisės pažeistos, pats sprendžia kokius gynybos būdus jam pasirinkti, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga.

Apeliantai teigia, kad teismas nenagrinėjo byloje tikrųjų šalies ketinimų ir veiksmų, dėl ko nenustatė ginčo daiktų perdavimo tikrųjų tikslų ir sąlygų, neįvertino, jog buvo suderintos esminės sutarties sąlygos: perduotas daiktas valdymui ir naudojimui, sumokėta dalis jos kainos, kitos svarbios aplinkybės. Teismas bylą nagrinėja pareikštų reikalavimų ribose, atsakovų atsiliepime nurodytos aplinkybės dėl sutarties pripažinimo galiojančia CK 6.309 str. pagrindais atsakovams nepareiškus priešinio ieškinio išeina už šalių reikalavimų ribų, todėl byloje nebuvo analizuojamos (CPK 13 str.).

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas pažeidė ieškinio senaties taikymą reglamentuojančias teisės normas ir nepagrįstai netaikė ieškinio senaties termino. Atsakovų teigimu, senatis turi būti taikoma reikalavimui iškeldinti atsakovus iš sodo namelio, nes ieškovė žinojo, kad turtas perleistas kitiems asmenims ir galėjo imtis priemonių apsaugoti savo turtą, kaip apdairus savininkas (b.l.179). Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovė apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2008 m. po savo sūnaus mirties, todėl teismo išvada, jog ieškinio senatis nėra praleista yra pagrįsta, atitinka šios teisės normos taikymą reglamentuojančias nuostatas (CPK 1.125 str. 1 d., 1.127 str.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybių visumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir sprendžia, kad nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263 str., 329-330 str.).

Ieškovė prašo priteisti išlaidas advokato pagalbai apmokėti, patirtas dėl atsakovų apeliacinio skundo nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, pateikė įrodymus, kad advokatui už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 1200 Lt. Kadangi atmestas apeliacinis skundas, todėl vadovaujantis CPK 98 str., atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius, į ieškovo atstovo suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir pobūdį, jo darbo ir laiko sąnaudas apeliacinės instancijos teisme, į bylos sudėtingumą ir apimtį, ieškovei iš atsakovų priteistina 1200 Lt (iš kiekvieno po 300 Lt) advokato atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Pagal Vilniaus apygardos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, apeliacinės instancijos teismas turėjo 16.75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus atsakovų apeliacinio skundo, šios išlaidos priteistinos iš atsakovų į valstybės biudžetą lygiomis dalimis, iš kiekvieno po 4.18 Lt (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92, 96 str.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2011 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei A. K. iš atsakovų T. Š., L. Š., V. Š., O. Š. po 1200 Lt (iš kiekvieno po 300 Lt) advokato atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita (duomenys neskelbtini) AB „Swedbank“, įmokos kodas 5660) iš atsakovų T. Š., L. Š., V. Š., O. Š. 16.75 Lt išlaidų (iš kiekvieno po 4.18 Lt), susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.