Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Sigito Bagdonavičiaus, Valdo Ciesiūno ir Danutės Švitinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Š. ir jo gynėjo advokato Jono Stankevičiaus apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2022 m. birželio 29 d. nuosprendžio, kuriuo M. Š. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir jam skirta 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė (be intensyvios priežiūros), įpareigojant jį per šį paskirtą laiką dirbti, o netekus darbo per vieną mėnesį pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje; per pirmus šešis mėnesius neatlygintinai išdirbti 60 (šešiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. M. Š. viso laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu uždrausta bendrauti su nukentėjusiuoju V. D..

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus, ši kardomoji priemonė, panaikintina.

Priteista iš M. Š. nukentėjusiajam V. D. 500,00 Eur (penki šimtai eurų 00 ct) neturtinės žalos atlyginimo. Likusioje dalyje civilinio ieškovo ieškinys atmestas.

Priteista iš M. Š. valstybės naudai 320 Eur (trys šimtai dvidešimt eurų 00 ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.

Priteista iš M. Š. 17,92 Eur (septyniolika eurų 92 euro ct) proceso išlaidų susijusių su proceso dalyvių iškvietimu į teisiamąjį posėdį valstybės naudai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. M. Š. pripažintas kaltu už tai, kad jis, 2021 m. rugpjūčio 28 d., apie 13.20 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini) kieme, gulinčiam V. D.kumščiu sudavė: vieną kartą į kaktą, vieną kartą į nosį, vieną kartą į kairio paakio sritį, vieną kartą į dešinio paakio sritį ir vieną kartą į lūpas, taip dėl suduotų smūgių kumščiu į nosį, į kairio paakio sritį ir į lūpas padarydamas V. D.veido sumušimą, pasireiškusį: poodine kraujosruva kairio paakio srityje su aplinkinių minkštųjų audinių patinimu, kraujavimu iš nosies, lūpų srities žaizda, nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo V. D. sveikatą, o dėl suduotų smūgių kumščiu į kaktą ir į dešinio paakio sritį, sukėlė nukentėjusiajam V. D. fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

M. Š. ir jo gynėjo advokato Jono Stankevičiaus apeliacinis skundas atmetamas

6. Visgi, teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, konstatuota, kad Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmai, remdamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalimi, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino byloje esančius duomenis ir pripažino juos įrodymais bei tinkamai aiškino ir taikė teisės normas. Teisėjų kolegijos vertinimu, M. Š. pagrįstai pripažintas kaltu dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, kadangi byloje esančių įrodymų visuma neabejotinai patvirtina M. Š. atlikus visus kaltinime nurodytus smurtinius veiksmus ir tokie nuteistojo atlikti veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu negali būti laikytini būtinąją gintimi. Byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl tai, kad apeliantams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

7. Kaip matyti, skundžiamu nuosprendžiu M. Š. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, gulinčiam V. D.kumščiu sudavė: vieną kartą į kaktą, vieną kartą į nosį, vieną kartą į kairio paakio sritį, vieną kartą į dešinio paakio sritį ir vieną kartą į lūpas, taip dėl suduotų smūgių kumščiu į nosį, į kairio paakio sritį ir į lūpas padarydamas V. D.veido sumušimą, pasireiškusį: poodine kraujosruva kairio paakio srityje su aplinkinių minkštųjų audinių patinimu, kraujavimu iš nosies, lūpų srities žaizda, nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo V. D. sveikatą, o dėl suduotų smūgių kumščiu į kaktą ir į dešinio paakio sritį, sukėlė nukentėjusiajam V. D. fizinį skausmą.

8. Nesutikdami su smurtinių veiksmų apimtimi, nuteistasis ir jo gynėjas advokatas apeliaciniame skunde nurodo, kad M. Š. dešinės rankos kumščiu sudavė V. D. į kairę veido dalį, o kairės rankos kumščiu vienu metu – į nosį ir lūpas, ir vieną kartą per sulenktas veidą dengiančias rankas. Nei į kaktą, nei į dešinio paakio sritį jis nesudavė, todėl apylinkės teismas nepagrįstai nustatė, kad dėl suduotų smūgių kumščiu į kaktą ir į dešinio paakio sritį, M. Š. sukėlė nukentėjusiajam V. D. fizinį skausmą. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą įrodymų vertinimo aspektu, su tokiais apeliantų argumentais nesutinka ir vertina juos kaip nuteistajam M. Š. palankią gynybinę poziciją, siekiant sušvelninti jo teisinę padėtį, kadangi juos paneigia objektyvūs bylos faktiniai duomenys. Nuteistojo M. Š. atliktus smurtinius veiksmus, tiek jų apimtį ir kilusias pasekmes šioje byloje neabejotinai patvirtina nuoseklūs nukentėjusiojo V. D. parodymai, kuriuose jis nurodė, kad nuo pirmo suduoto smūgio, jis nugriuvo ir parkirtęs jis tik dengėsi veidą, bet vis vien smūgiai kliuvo, jam gulinčiam M. Š. sudavė smūgius kumščiais į galvą, kaktą, lūpas, dantis, nosį, abu paakius, smūgiai buvo skausmingi, po smūgių jam bėgo kraujas iš burnos, nosies, dantų, paakiuose po to buvo mėlynės, apie penkis gumbus ant kaktos, keli gumbai galvoje, kitą dieną užtino abi akys, vos galėjo atsimerkti; liudytojo R. M. parodymai, kuriuose jis nurodė, jog pas jį buvo atvykęs V. D., kuris vėliau nuėjo pasikalbėti pas jo kaimynę I. Š., o kai sugrįžo, jo veidas buvo sumuštas, kruvinas, V. abi akys buvo mėlynos, V. sakė, kad jį sumušė M. Š.; iš dalies liudytojos I. Š. parodymai, kuriuose ji nurodė, kad V. D. atėjus į jos kiemą, jo veide sumušimo žymių, kraujo nesimatė, tik veidas buvo labai raudonas, patinęs, kaip kiekvieną dieną geriančio; asmens apžiūros protokolas ir jo priedai – fotonuotraukos, kuriose matomi V. D. sužalojimai – ant veido sudžiūvęs kraujas, abiejuose paakiuose, kaktoje ir ant nosies kraujosruvos, patinimai ir paraudimai (t.1, b. l. 104-106); byloje esantis vaizdo įrašas, iš kurio matyti, kaip M. Š. bėgte atbėga prie nukentėjusiojo V. D., jam kumščiu smūgiuoja į apatinę žandikaulio pusę, po ko nukentėjusysis nubloškiamas ant žemės, toliau abiejų vyrų vaizde nebematyti, matyti tik parkritusio vyro, kuriam smūgiavo, kojos; toliau vaizde abiejų vyrų visai nematyti; maždaug po 19 sekundžių vaizde pasirodo M. Š., ir matosi, kad jo dešinė ranka, jo plaštaka išorinė dalis sutepta, primena kraują; taip pat paties M. Š. parodymai, kuriuose jis nurodė, kad po suduotų smūgių jo ranka buvo kruvina; bei specialistų išvados Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), kuriose konstatuoti sužalojimai ir sveikatos sutrikdymo faktas – V. D. nustatytas veido sumušimas, pasireiškęs: poodine kraujosruva kairio paakio srityje su aplinkiniu minkštųjų audinių patinimu, kraujavimu iš nosies, nenurodyto pobūdžio (tikėtina muštine) lūpų žaizda. Sužalojimai padaryti mažiausiai vieno trauminio poveikio kietu buku ar bukabriauniu daiktu iki nukentėjusiojo apžiūros 2021-08-28, 13:54 val., galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku ir būdu. Nustatyti sužalojimai tiek kartu, tiek kiekvienas atskirai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Tikėtina, kad sužalojimų padarymo metu V. D. galėjo justi fizinį skausmą ( t.1, b. l. 122-123, 133-134). Taigi, visa tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neabejotinai patvirtina, kad M. Š. sudavė gulinčiam nukentėjusiajam V. D. būtent tuos smūgius, kurie nurodyti kaltinime ir sukėlė V. D. fizinį skausmą bei nežymų sveikatos sutrikdymą. Šiuo atveju pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais sukeliant fizinį skausmą, nebūtinai turi likti akivaizdžiai matomos pasekmės, todėl priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, vien tai, kad specialistų išvadose nėra konstatuoti sužalojimai dešinės akies srityje bei kaktoje, nepaneigia aukščiau išdėstytų aplinkybių, kad M. Š. sudavė nukentėjusiajam V. D. į kaktą ir į dešinio paakio sritį ir dėl to, nukentėjusysis jautė fizinį skausmą.

9. Apeliaciniame skunde taip pat tvirtinama, kad nuteistasis M. Š. atlikdamas smurtinius veiksmus nukentėjusiojo V. D. atžvilgiu veikė būtinosios ginties ribose. Tačiau teisėjų kolegija tokius argumentus atmeta kaip nepagrįstus, paneigtus objektyviais bylos duomenimis.

10. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nei nukentėjusysis V. D., nei nuteistasis M. Š. ir liudytoja I. Š. neneigia, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, tarp I. Š. ir V. D. įvyko žodinis konfliktas, kurio metu nukentėjusysis V. D. rankomis pastūmė liudytoją I. Š., o dėl tokių V. D. veiksmų, nuteistasis M. Š. smūgiavo nukentėjusiajam V. D. į kairę veido žando pusę. Dėl šio smūgio nukentėjusysis pretenzijų M. Š. neturėjo ir tokia situacija prokuroro bei ikiteisminio tyrimo pareigūnų buvo įvertinta kaip būtinoji gintis, ginant nuo buvusio smurto prieš M. Š. motiną (I. Š.), kurį naudojo V. D.. Tuo tarpu tolimesnė įvykių eiga išsiskiria. Nukentėjusiojo V. D. teigimu, po pirmo smūgio jis nugriuvo ir jokios grėsmės nebekėlė, tačiau M. Š. jam gulinčiam tyčia sudavė smūgius kumščiais į galvą, kaktą, lūpas, dantis, nosį, abu paakius. Nuteistojo teigimu, jis V. D. sudavė į kairę veido dalį, į nosį ir lūpas, siekiant apginti mamą, todėl tokie veiksmais laikytini būtinąja gintimi.

11. Remiantis BK 28 straipsniu, būtinoji gintis – tai tokia situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tokiais veiksmais neperžengiamos būtinosios ginties ribos. Būtinosios ginties aplinkybių konstatavimui būtina nustatyti du pagrindinius šio instituto elementus – pavojingą kėsinimąsi ir gynybą. Pagal susiformavusią teismų praktiką, kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes ir priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams.

12. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad konfliktą, kurio metu buvo sukeltas fizinis skausmas liudytojai I. Š., pradėjo pats nukentėjusysis V. D., t. y. jis pirmas smūgiavo I. Š. į krūtinės sritį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai yra akivaizdžiai neteisėti ir keliantys grėsmę kitų asmenų sveikatai ar net gyvybei, ir už tai, kad sukėlė I. Š. fizinį skausmą, V. D. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2022 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje (2 t., b. l. 65-68). Vis dėl to, konstatuotas V. D. atliktų veiksmų I. Š. atžvilgiu pavojingumas ir smurtiniais veiksmais sukelta žala savaime nereiškia, kad atsakomieji nuteistojo M. Š. veiksmai suduodant smūgius gulinčiam V. D. į galvos sritį pripažintini teisėta gynyba būtinosios ginties situacijos kontekste. Svarbu pažymėti, kad remiantis teismų praktika, būtinoji gintis yra ne nuo pavojingo asmens, ne nuo tam tikrų asmeninių jo savybių, ankstesnio jo elgesio, o tik nuo pradėto ar tiesiogiai gręsiančio pavojingo kėsinimosi (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-9-719/2018). Taigi, siekiant konstatuoti arba paneigti M. Š. veiksmų teisėtumą/neteisėtumą smūgiuojant gulinčiam V. D. į galvos sritį, būtina nustatyti, ar I. Š. atžvilgiu egzistavęs kėsinimasis tęsėsi, ar jau buvo pasibaigęs.

13. Nors nuteistasis M. Š. duodamas parodymus teisme nurodė, kad matydamas kaip jų kieme V. D. ginčijasi su jo motina (I. Š.), po to ją pastumia ir dar tarė „liuobsiu tau“, pribėgęs trenkė V. D. į apatinę veido sritį, po to kumščiu trenkė į kairę akį ir nuo šių smūgių V. D. nugriuvus, jis trenkė gulinčiam į jo sukryžiuotas rankas, nes, jo nuomone, tuo metu jo motinai grėsė pavojus, jis suprato, kad V. D. trenks mamai, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra užfiksuota jokių duomenų, jog nukentėjusysis būtų ir toliau elgęsis agresyviai ar mėginęs pakartotinai smurtauti I. Š. atžvilgiu. Nukentėjusysis V. D. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu nuosekliai nurodė, kad tuo metu, kai jis sukonfliktavo su I. Š. ir jis ją rankomis pastūmė nuo savęs, iš gyvenamojo namo išbėgo jos sūnus M. Š. ir sudavė jam smūgį kumščiu į apatinę žandikaulio dalį, po ko jis iškart buvo nublokštas ant žemės. Po to jau jam gulinčiam M. Š. sudavė smūgius kumščiais į galvą, kaktą, lūpas, dantis, nosį, abu paakius. Jis parodė, kad pretenzijų dėl pirmo smūgio jis neturi, nes jis pats nuėjo į nuteistojo kiemą, tačiau daugiau jo mušti nebereikėjo, jis nieko nebūtų skriaudęs, be to jis jau gulėjo ant žemės, todėl nesupranta, kodėl jį reikėjo taip sumušti. Tai, kad nukentėjusiojo V. D. smurtas I. Š.atžvilgiu buvo baigtas patvirtina ir vaizdo medžiaga, iš kurios matyti, jog vyras (V. D.) ir moteris (I. Š.), stovėdami vienas priešais kitą kalbasi, abu stipriai gestikuliuoja rankomis. Po 2:27 min. V. D. abiem rankomis stumteli I. Š. į krūtinės sritį, dėl ko I. Š. atbulomis paeina apie 3 žingsnis, o tuo metu nuo namo pusės atbėga M. Š. ir bėgdamas kumščiu smūgiuoja V. D. į veido kairę pusę nublokšdamas jį ant žemės. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog V. D. jau po pirmo M. Š. suduoto smūgio, kuris teisėsaugos institucijų pareigūnų buvo pripažintas kaip būtinoji gintis, nukrito ant žemės ir jo pavojingas kėsinimasis I. Š. atžvilgiu jau buvo pasibaigęs ir tiesiogiai I. Š. nebegrėsė, todėl kiti M. Š. smūgiai kumščiu gulinčiam nukentėjusiajam V. D., niekaip negali būti vertinami kaip būtinoji gynyba.

14. Apeliantai tvirtindami, kad M. Š. veikė būtinosios ginties ribose, nurodo, jog I. Š. be M. Š. pagalbos nebūtų buvusi pajėgi apsiginti nuo V. D., tačiau teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad po to kai nukentėjusysis V. D. vieną kartą stumtelėjo rankomis I. Š., kuri paėjo kelis žingsnius atgal, jis jokių pakartotinių smurtinių veiksmų I. Š. atžvilgiu neatliko. Tuo tarpu V. D., jau po pirmojo M. Š. suduoto smūgio, buvo nublokštas ant pievos, o tai neabejotinai rodo ne tik tai, kad M. Š. smūgis buvo stiprus, bet ir tai, kad V. D. kėsinimasis tuo metu jau buvo nutrauktas. Esamoje situacijoje akivaizdu, kad M. Š. vienu smūgiu neutralizavo V. D. pradėtą kėsinimąsi ir nėra jokių aplinkybių, kurios būtų jam sutrukdę suvokti, kad tas kėsinimasis jau yra baigtas, todėl neabejotina, kad visi kiti paskesni smūgiai, suduoti nukentėjusiajam V. D. jau gulint ant žemės, buvo akivaizdžiai pertekliniai ir neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Vien subjektyvus nuteistojo M. Š. manymas, jog V. D. tęs smurtinius veiksmus, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad egzistavo pavojingo kėsinimosi situacija, nuo kurios buvo būtina staigi gynyba.

15. Apeliantų apeliaciniame skunde taip pat prašoma išspręsti advokato paslaugoms apmokėti turėtų išlaidų atlyginimo klausimą. Iš byloje pateikto pinigų priėmimo kvito Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad M. Š. už atstovavimą ir procesinių dokumentų rengimą patyrė 500 Eur išlaidas (2 t., b. l. 101). BPK 106 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį M. Š. atžvilgiu, o teisėjų kolegija, atmesdama nuteistojo M. Š. ir jo gynėjo advokato apeliacinį skundą, tokiam procesiniam sprendimui pritaria, todėl nesant BPK 106 straipsnio 3 dalyje numatytų pagrindų, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo.

16. Taigi, apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2022 m. birželio 29 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti nuteistojo M. Š. ir jo gynėjo advokato apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2022 m. birželio 29 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. Š. ir jo gynėjo advokato J. S. apeliacinį skundą atmesti.