Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Viktorija Čiapaitė, sekretoriaujant Danguolei Bielskutei, dalyvaujant ieškovės atstovei, advokato padėjėjai Ingridai Varanavičei, atsakovei B. I., atsakovės atstovui advokatui Rolandui Stirbinskui, trečiojo asmens UAB „Vitės valdos“ atstovei Mildai Kalinauskaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei B. I., tretieji asmenys V. B., UAB „Vitės valdos“, dėl žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Trečiasis asmuo UAB „Vitės valdos“ atsiliepimo nepateikė.

Trečiasis asmuo V. B. atsiliepimo nepateikė, apie procesą informuotas viešo paskelbimo būdu.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Bylos duomenimis, šalių paaiškinimais teisme nustatyta, kad ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ draudėjui V. B. išdavė Būsto draudimo liudijimą LD Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nuo gaisro, vandens, gamtinių jėgų ar kitų rizikų buvo apdraustas draudėjo turtas – butas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje. Nustatyta, kad šios draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu 2013-05-23 ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ draustas V. B. priklausantis turtas buvo aplietas. Nustatyta, kad įvykio priežastis buvo užpylimas iš viršutiniame to paties gyvenamojo aukšte, esančio gyvenamojo buto, (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje. Nustatyta, kad butas, iš kurių aplietas AB „Lietuvos draudimas“ apdraustas turtas, įvykio metu nuosavybės teise priklausė atsakovei B. I..

Ieškovas įvykį pripažino draudiminiu ir trečiajam asmeniui, draudėjui V. B. atlygino 207,37 Eur dydžio įvykio metu patirtą žalą. Dėl užliejimo kilusią žalą patvirtina 2013-05-29 turto sunaikinimo sugadinimo aktas, kuriame nurodoma, jog nukentėjo per perdangą sulietos buto (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje miegamojo lubos, padarytos patalpų nuotraukos, ieškovės atstovės paaiškinimai. Ieškovas išmokėjo draudėjui V. B. 207,37 Eur išmoką patirtų nuostolių atlyginimui už sugadintų patalpų remontą. Išmokos dydį patvirtina draudimo išmokos paskaičiavimas, žalos atlyginimo faktą pagrindžia 2013-10-16 pretenzija, 2013-06-06 mokėjimo pavedimas.

Pagal CK 6.1015 str. 1 d. draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita. Pagal CK 6.1015 str. 2 d. reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo ir už žalą atsakingo asmens santykius. Tai reiškia, kad žalos padarymo draudėjo turtui atveju draudikui perėjusi reikalavimo teisė įgyvendinama pagal deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias CK šeštosios knygos III dalies XXII skyriaus normas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. V. J., bylos Nr. 3K-3-116/2005; 2007 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „Riviva“, bylos Nr. 3K-3-554/2007), pagal kurias tam, kad atsirastų civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, būtina nustatyti visų atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, bei kaltės – buvimą. Kadangi kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, yra preziumuojama, tai reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškęs ieškovas privalo įrodyti likusias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp jų (CK 6.246 str., 6.247 str., 6.249 str.). Pagal generalinio delikto, įtvirtinto CK 6.263 str. 1 d., doktriną kaltė ir neteisėti veiksmai yra neišskiriami, todėl kaltės prezumpcija praktiškai apima ir neteisėtų veiksmų prezumpciją (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje JAV įmonė Autodesk Inc. V. UAB „Arginta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-422/2006). CK 6.266 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių ar kitokių konstrukcijų sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas) (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2007 m. gruodžio 11 d. nutartis, civilinė byla Nr. 3K-3-554/2007). Pažymėtina, kad nagrinėjant bylą dėl žalos, atsiradusios dėl vandens užliejimo, atlyginimo atsakovo veiksmai yra laikomi neteisėti, jei nustatomas pavojingas, gadinantis turtą poveikis iš atsakovo valdomo buto, o ne iš kitų šaltinių. Dėl kokios priežasties užpylimo atveju teka vanduo iš atsakovo buto, ieškovas neprivalo įrodinėti. Jis privalo įrodyti tik tą aplinkybę, kad buto užpylimo židinys yra viršuje esantis atsakovo butas, o ne kiti šaltiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2008).

CK 6.266 straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos yra priežastinis ryšys. Kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų. Veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veikimu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto (žr., pvz, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009).

Pagal CK 6.266 str. 2 d. preziumuojama, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, atsakovės paaiškinimus, atsakovei nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje.

Atsižvelgiant į tai, remiantis pirmiau aptarta kasacinio teismo praktika dėl CK 6.266 straipsnio aiškinimo ir taikymo darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju: atsakovė, būdama turto savininke jį teisėtai valdė; ieškovo draudėjui atsirado žala; iš atsakovės buto buvo užpiltos V. B. priklausančio buto miegamojo lubos, t.y. trečiajam asmeniui priklausančio buto miegamojo lubos buvo užpiltos iš atsakovės buto, esančio virš trečiojo asmens buto, todėl, akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju yra ir priežastinis ryšys. Darytina išvada, kad atsakovė atsakinga už butui, esančiam (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, ieškovės draudėjui padarytą žalą.

Bylos nagrinėjimo metu iš esmės ginčas kilo dėl paties šaltinio, iš kurio buvo užlietas trečiojo asmens butas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje. Ieškovės atstovė laikėsi pozicijos, jog jokio kito šaltinio, iš kurio būtų galėjęs patekti vanduo nustatyta nebuvo. Atsakovė ir jos atstovas bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog apliejimo priežastis negalėjo būti iš atsakovei priklausančio buto, kuris nors ir yra virš V. B. priklausančio turto. Savo poziciją iš esmės grindė tuo, kad gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), yra senas, jo vamzdynas gali būti surūdijęs, todėl kiekvieną kartą kai name yra atliekami remonto darbai, įvyksta užpylimas. Atsakovė taip pat pažymėjo, jog netrukus po užpylimo pas ją į namus buvo atvykę UAB „Skaidrola“ darbuotojai, kurie apžiūrėję jos butą, nerado jokių gedimų ar drėgmės,

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002; kt.).

Ieškovė savo ieškinį grindė į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais, iš kurių matyti, jog duomenų apie galimą kitą šaltinį nei atsakovės butas, iš kurio vanduo galėjo patekti ir apgadinti trečiojo asmens turtą byloje, nėra. Atsakovė grįsdama savo atsikirtimus pateikė teismui UAB „Lamberta“ raštą, iš kurio matyti, jog informacijos apie 2013-05-23 name vykusią avariją jie neturi. Trečiasis asmuo UAB „Vitės valdos“ pateikė teismui išrašą apie fiksuotas avarijas jų aptarnaujamoje teritorijoje, iš kurio matyti, jog 2013-05-23, 21.07 val. avarinė tarnyba fiksavo pranešimą, kad (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje buvusioje virtuvėje per lubas laša vanduo, be to, kad 12-ame bute nesandarumų vamzdynuose nerasta, o grindys po spintelėmis sausos. Esant išdėstytoms faktinėms aplinkybėms matyti, jog byloje nėra nei vieno įrodymo patvirtinančio, o priešingai jų visuma tik paneigia atsakovės poziciją, kad užpylimo priežastis kilo būtent dėl senų vamzdynų būklės ar gedimų. Tiek ieškovės, tiek ir atsakovės, o ir trečiojo asmens pateikti duomenys patvirtina, kad gyvenamajame name Nr. (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje 2013-05-23 avarijos ar gedimai fiksuoti nebuvo, name nebuvo nutrauktas vandens tiekimas. Spręsdamas ieškinio pagrįstumo klausimą teismas tai pat atsižvelgia ir į liudytojo K. B. paaiškinimus, jog dažnai pasitaiko atvejų kuomet užpylimo priežastimis tampa visai ne vamzdynų ar bendro naudojimų objektų gedimai, avarijos, o „buitiniai“ užpylimai sukelti pačių gyventojų – palikti bėgantys čiaupai, išpiltas kibiras su vandeniu ir panašiai.

Nagrinėjamu atveju teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad atsakovė po įvykio atvykus ieškovės atstovui apžiūrėti ir įvertinti sugadinimų mąsto neįsileido AB „Lietuvos draudimas“ žalų eksperto S. S. į savo butą, nurodydama, jog įsileis tik su policija. Be to, atsakovė teismo posėdžio metu paaiškino, jog ir pati po įvykio nebuvo nuėjusi pas kaimyną – V. B. apžiūrėti, kur būtent, kiek ir kokiu būdu yra apgadintas kaimyno turtas.

LR CK 6.266 straipsnio 1 dalis numato, jog žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės.

Remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu ir byloje surinktų įrodymų visuma, teismas daro išvadą, jog atsakovė neįrodė, jog žala trečiojo asmens turtui kilo dėl kitų priežasčių nei užpylimas iš jos buto, nors tokia pareiga nagrinėjamoje byloje kilo būtent atsakovei.

Asmuo, atlyginęs kito asmens padarytą žalą, turi į padariusį žalą asmenį regreso teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenumato kitokio dydžio (CK 6.280 str. 1 d.). Draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtą sumą iš atsakingo už padarytą žalą asmens (CK 6.1015 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad ieškovė įrodė savo reikalavimo pagrįstumą, yra nustatytos visos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos (CPK 178 str., 185 str., CK 6.245 str. 1 d.). Atsižvelgus į visas nurodytas aplinkybes ir bylose esančius įrodymus, ieškinys yra tenkintinas ir iš atsakovės B. I. ieškovei priteistina 206,49 Eur turtinės žalos (CK 6.251, 6.266 str. 1 d., 6.1015 str.).

CK 6.261 straipsnis numato, jog praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Be to, kreditorius, įrodęs kitus nuostolius, turi teisę ir į jų atlyginimą. Esant išdėstytų aplinkybių visumai, konstatavus atsakovės skolinę turtinę prievolę ieškovei, ieškovei iš atsakovės priteistinos 22,83 Eur palūkanų.

Be to, skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d.). CK 6.210 str. 2 d. nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Atsižvelgus į nurodyta teisinį reglamentavimą, tenkintinas ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2016-01-20 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Byloje rašytinais įrodymais patvirtinta, kad ieškovė už pareikštus reikalavimus yra sumokėjusi 15 Eur žyminio mokesčio, 70,08 Eur advokato pagalbai už procesinių dokumentų parengimą ir 47,96 Eur kelionės išlaidų už atstovės atvykimą į teismo posėdžius, viso 133,04 Eur, todėl ši suma priteistina iš atsakovės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 270 straipsniu, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovės B. I. 206,49 Eur žalos atlyginimo, 22,83 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos 229,32 Eur nuo bylos iškėlimo teisme 2016-01-20 iki sprendimo visiško įvykdymo bei 133,04 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ naudai.

Sprendimas per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.