Kauno apylinkės teismo sprendimas

Kauno apylinkės teismo teisėja Ona Valentukevičiūtė, sekretoriaujant Ligitai Lisauskienei,

ieškovo A. Ž. atstovui, advokato padėjėjui Sergej Kulik, atstovaujančiam pagal atstovavimo sutartį t.1, b.l. 1, b.l. 53,

atsakovo AB „Lietuvos draudimas‘, į.k. 110051834 atstovui G. T., atstovaujančiam pagal įgaliojimą Nr. 6-2-178, išduotą 2014-12-23,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. Ž. ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl 9738 Lt draudimo išmokos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas turėtų vadovautis LAT teisėjų senato nutarimo Nr. 27 nuostatomis, kur yra konstatuota, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais, neturi prejudicinės galios žalos atlyginimo civilinėje byloje.

Dėl banko nurodymo išmokėti draudimo išmoką mano, kad šis nurodymas yra rekomendacinio pobūdžio, todėl neprivalomas, juolab, kad bankas neturi objektyvios galimybės ir kompetencijos įvertinti paties eismo įvykio mechanizmą.

Nors atsakovo atstovas pripažino, kad teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą įvertino ir ekspertų išvadas dėl autoįvykio, tačiau mano, kad šioje byloje priimti procesiniai sprendimai neturi prejudicinės galios nagrinėjamoje civilinėje byloje, todėl teismas savarankiškai turėtų įvertinti visas ekspertizes ir jomis vadovautis priimant sprendimą.

Analogiškus motyvus atsakovo atstovas išsakė ir žodžiu teismo posėdyje. Taip pat jis nurodė, kad jeigu teismas ir tenkintų ieškinį, tai delspinigius turėtų priteisti po trisdešimties dienų po teisminių procesų pabaigos. Jis patvirtino, kad automobilio likutinę vertę nustatė jis, šios sumos neginčija, mano, kad automobilis Citroen C3, v.n. (duomenys neskelbtini) neremontuotinas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas dalinai.

2011-11-23 Kaune, (duomenys neskelbtini) įvyko autoįvykis, kurio metu U. Č., vairuodamas automobilį Peugeot 307, v.n. (duomenys neskelbtini) atsitrenkė į automobilį Citroen C3, v.n. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo L. R. ir jį apgadino. Buvo surašytas administracinės teisės pažeidimo protokolas (t.1, b.l. 21), o 2011-12-06 nutarimu (t.1, b.l. 22) U. Č. nubaustas administracine bauda. Šis nutarimas yra įsiteisėjęs, galiojantis.

Po autoįvykio, per įstatymo nustatytą terminą ieškovas kreipėsi į AB „Lietuvos draudimas“, kuris buvo apdraudęs U. Č. automobilį ir paprašė jam išmokėti draudimo išmoką. Atsakovas išmokėti draudimo išmoką atsisakė, remdamasis eksperto pažyma (t.1, b.l. 13-14) bei detalesniu ir išsamesniu ekspertizės aktu (t.1, b.l. 42-48), t.y. dėl to, kad automobiliai Citroen ir Peugeot buvo apgadinti ne vairuotojų U. Č. ir L. R. nurodytomis aplinkybėmis, bet kitomis aplinkybėmis.

Atsakovui neišmokėjus draudimo išmokos, ieškovas kreipėsi į Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamentą. Šis ištyręs ieškovo skundą nusprendė patenkinti A. Ž. reikalavimą, rekomenduojant AB „Lietuvos draudimas“ išmokėti draudimo išmoką ir delspinigius, apskaičiuotus LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme nustatyta tvarka ir pagrindais (t.1, b.l. 5-9). Ieškovas pakartotinai po banko priimtojo sprendimo kreipėsi į atsakovą (t.1, b.l. 28), tačiau pastarasis draudimo išmokos neišmokėjo, o kreipėsi į prokuratūrą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo. Buvo iškelta baudžiamoji byla (t.1, b.l. 58, 76, 77).

Atsakovas apžiūrėjo automobilį Citroen C3, v.n (duomenys neskelbtini), surašė išvadą apie automobilio likutinę vertę, kuri sudarė 9738 Lt (t.1, b.l. 72).

Kauno apylinkės teismo 2014-05-27 nuosprendžiu (t.1, b.l. 115-121) L. R. ir U. Č. buvo išteisinti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį. Šis nuosprendis Kauno apygardos teismo 2014-11-10 nutartimi buvo paliktas galioti. Išteisinimo motyvai yra tokie: įvertinus byloje surinktų duomenų visetą, konstatuotina, jog nėra jokių objektyvių ir neginčijamų duomenų, leidžiančių padaryti išvadą, kad autoįvykio dalyviai pateikė draudikui suklastotus dokumentus, suteikiančius galimybę gauti draudimo išmoką; autoįvykyje nukentėjęs L. R. iki įvykio nebuvo pažįstamas su U. Č.; kad L. R. vairuojamas automobilis iki 2011-11-23 autoįvykio nebuvo apgadintas. Autoįvykį tyrę policijos pareigūnai paliudijo, kad jiems įtarimų apie inscenizuotą autoįvykį nekilo. Byloje esančias AB „Lietuvos draudimas“ užsakymu atliktą 2012-12-07 konsultacinę išvadą Nr. 11-2219(12) ir 2013-06-25 specialistų V. L. ir V. M. parengtą specialistų išvadą Nr. 11-849(13) teismas vertino kritiškai, nes šios išvados yra neišsamios, paremtos prielaidomis, prieštarauja byloje esančių įrodymų visetui, todėl teismas, priimdamas nuosprendį jomis nesivadovavo. Įsiteisėjusiame teismo nuosprendyje yra konstatuota, kad konsultacinė ir ekspertų išvados, kuriose kalbama, kad autoįvykis įvyko ne tomis aplinkybėmis, kurios buvo užfiksuotos 2011-11-23, nėra objektyvios. Teismo posėdyje apklaustas specialistas V. L. paneigė suformuotas specialisto ir ekspertų išvadas, kad eismo įvykio metu kaltinamojo U. Č. vairuotas automobilis Peugeot 307, v.n. (duomenys neskelbtini) stovėjo.

Įrodymų vertinimas ir taikytina teisė.

CK 6.987 straipsnis nustato, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. CK 6.996 straipsnio 3 dalis nustato, kad draudimas taikomas visiems draudiminiams įvykiams, įvykusiems po draudimo sutarties įsigaliojimo, jeigu draudimo sutartyje nenustatyta ko kita.

Atsakovas pripažino, kad jis buvo apdraudęs civilinės atsakomybės draudimu automobilį Peugeot 307, v.n. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį U. Č. motinai. Atsakovas po 2011-11-23 autoįvykio priėmė ieškovo prašymą išmokėti draudimo išmoką už apgadintą automobilį Citroen C3, v.n. (duomenys neskelbtini), šį automobilį apžiūrėjo, nustatė, kad jo likutinė vertė sudaro 9738 Lt kad automobilį remontuoti yra netikslinga. Šiais veiksmais atsakovas pripažino, kad tarp jo ir automobilio Peugeot draudėjo egzistuoja draudimo teisiniai santykiai. Kaltu dėl 2011-11-23 autoįvykio buvo pripažintas automobilį Peugeot 307, v.n. (duomenys neskelbtini) vairavęs U. Č.. Šio fakto atsakovas neginčija. Vadovaujantis LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau civilinės atsakomybės įstatymas) 19 straipsnio 1 dalimi nustatančia, kad atsakingas draudikas, jo atstovas pretenzijoms nagrinėti ar biuras (išskyrus šio įstatymo 17 straipsnio 5 ir 6 dalyse, 18 ir 20 straipsniuose nurodytus atvejus) privalo išmokėti išmoką per 30 dienų nuo pretenzijos pateikimo dienos; šio straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu per šio straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą neįmanoma ištirti aplinkybių, būtinų draudžiamojo įvykio faktui ar žalos dydžiui nustatyti, išmoka mokama per 14 dienų, skaičiuojant nuo tos dienos, kai šias aplinkybes būtų įmanoma baigti tirti dedant reikamas pastangas, tačiau ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo pretenzijos pateikimo dienos (išskyrus atvejus, kai žalos atlyginimo nustatymas priklauso nuo sprendimo baudžiamojoje, administracinėje ar civilinėje byloje). Jei išmoka mokama priėmus sprendimą baudžiamoje, administracinėje ar civilinėje byloje, ji turi būti sumokėta per 14 dienų nuo įsiteisėjusio sprendimo, nuosprendžio ar nutarimo gavimo dienos; 4 dalis nustato, kad praleidus šio įstatymo 1-3 dalyse arba šio įstatymo 20 straipsnio 6 dalyje nustatytus terminus, privalo mokėti 0,04 procento delspinigius už kiekvieną pavėluotą dieną nuo sumos, kurią sumokėti praleistas terminas.

Įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu ir aukštesnės instancijos nutartimi konstatuota, kad ieškovui nuosavybės teise priklausė automobilis Citroen C3, v.n. (duomenys neskelbtini), tačiau jis jį buvo pardavęs L. R.. Pastarasis automobilio nebuvo įregistravęs savo vardu įstatymų nustatyta tvarka. Jam vairuojant šį automobilį 2011-11-23 įvyko autoįvykis, kurio kaltininkas yra U. Č., vairavęs motinai priklausantį automobilį Peugeot 307, v.n. (duomenys neskelbtini). Kadangi automobilis buvo įregistruotas ieškovo vardu, jis buvo šio automobilio draudėjas, per įstatymo nustatytą laiką kreipėsi į kaltojo dėl autoįvykio asmens draudiką, šios bylos atsakovą, prašydamas atlyginti patirtą žalą. Atsakovas žalos neatlygino.

Atsakovas mano, kad nurodytų automobilių faktinio susidūrimo 2011-11-23 nebuvo, nes tai yra užfiksuota specialisto 2012-12-07 konsultacinėje išvadoje Nr. 11-2219(12) ir specialistų 2013-06-25 išvadoje Nr. 11-849(13) bei analogiškoje baudžiamoje byloje duotoje išvadoje. Mano, kad teismas neturėtų vadovautis baudžiamoje byloje nustatytais faktais, nes tai nėra prejudiciniai faktai, bet turėtų vadovautis nurodytomis specialistų išvadomis ir ieškinį atmesti.

Teismas atmeta šiuos atsakovo atstovo motyvus, vadovaudamasis CPK 182 straipsnio 3 punktu, kuriame nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamoje byloje (prejudiciniai faktai). Atsakovas teigia, kad ieškovas ir autoįvykio dalyviai buvo susitarę gauti nepagrįstą draudimo išmoką, dėl to inscenizavo autoįvykį. Šį faktą paneigė baudžiamoje byloje surinkti ir ištirti įrodymai, kurie buvo įvertinti išteisinamajame nuosprendyje ir aukštesnės instancijos teismo nutartyje. Atsakovas neįrodė savo atsikirtimų į ieškinį, kad autoįvykio, dėl kurio prašoma atlyginti žalą, nebuvo (CPK 178 straipsnis). Dėl to daroma išvada, kad 2011-11-23 įvyko autoįvykis, kurio metu buvo apgadinta draudėjui ir savininkui A. Ž. nuosavybės teise priklausantis automobilis Citroen C3, v.n. (duomenys neskelbtini). Kadangi atsakovas buvo apdraudęs kaltininko automobilį Peugeot civilinės atsakomybės draudimu, todėl jis privalo ieškovai išmokėti draudimo išmoką vadovaujantis civilinės atsakomybės įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.

Pats draudikas, apžiūrėjęs automobilį Citroen, nustatė, kad jo likutinė vertė yra 9738 Lt, atsakovo atstovas šios sumos neginčijo, todėl laikytina, kad atsakovas šią sumą turi išmokėti ieškovui kaip draudimo išmoką.

Ieškovas tai pat prašo išmokėti delspinigius, skaičiuojant juos nuo 2011-12-25. Šis prašymas tenkintinas dalinai. Civilinės atsakomybės draudimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalis nustato, kad delspinigiai gali būti skaičiuojami nuo procesinio sprendimo baudžiamoje byloje įsiteisėjimo, išmokant draudimo išmoką per 14 dienų. Kadangi kilo ginčas dėl prievolės išmokėti draudimo išmoką, šis ginčas buvo sprendžiamas baudžiamoje byloje. Nuosprendis baudžiamoje byloje Nr. 1-599-240/2014 įsiteisėjo 2014-11-10, kai Kauno apygardos teismas savo nutartimi 1A-649-317/2014 (t.1, b.l. 122-127) pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko galioti nepakeistą. Ši data laikytina ginčo dėl išmokos mokėjimo išsprendimo iš esmės diena, nes draudikas turėjo suprasti, kad jo argumentai dėl autoįvykio sufalsifikavimo buvo atmesti kaip nepagrįsti. Baudžiamoji byla buvo iškelta draudiko prašymo pagrindu, jo atstovas baudžiamoje byloje buvo apklaustas liudytoju, todėl laikytina, kad draudikas turėjo domėtis šios baudžiamosios bylos eiga ir žinoti, kada joje įsiteisėjo pirmosios instancijos teismo nuosprendis. Minėta įstatymo nuostata nustato, kad draudimo išmoka turi būti išmokėta per 14 dienų nuo procesinio dokumento įsiteisėjimo dienos, todėl terminas delspinigiams skaičiuoti turėtų prasidėti nuo 2014 m. lapkričio 25 d. ir turėtų būti skaičiuojamas iki visiško draudimo išmokos atlyginimo. Konkreti delspinigių suma nenustatytina dėl to, kad teismui nėra žinoma kada pilnai bus išmokėta draudimo išmoka, nes civilinės atsakomybės įstatymo 19 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad draudikas delspinigius privalo mokėti po 0,04 procento už kiekvieną pavėluotą dieną nuo sumos, kurią sumokėti praleistas terminas.

Patenkinus pagrindinį ieškinio reikalavimą visiškai, iš atsakovo ieškovui priteistinos visos jo turėtos šios bylos vedimo išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Išlaidas sudaro 129,00 Lt žyminio mokesčio išlaidos (t.2, b.l. 18) ir 2520 Lt arba 729,85 EUR advokato atstovavimo išlaidos (t.2, b.l. 19). Advokato atstovavimo išlaidos atitinka rekomenduojamas priteisti sumas, nustatytas teisingumo ministro įsakymu, bylos sudėtingumą, jos trukmę, todėl visos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, todėl tenkintinos visiškai.

Iš atsakovo nepriteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nes jos neviršija CPK 96 straipsnio 6 dalyje nustatyto dydžio.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį patenkinti dalinai.

Priteisti ieškovui A. Ž., a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo AB Lietuvos draudimas, į.k. 110051834, a.s. (duomenys neskelbtini) AB bankas „Swedbank“ 2822,61 EUR (9738,00 Lt) draudimo išmoką, 37,39 EUR (129,00 Lt) žyminio mokesčio ir 729,85 EUR advokato atstovavimo išlaidų, viso 3589,85 EUR (trys tūkstančiai penki šimtai aštuoniasdešimt devyni EUR 85 ct) bei po 0,04 procento delspinigių už kiekvieną pavėluotą dieną nuo sumos, kurią sumokėti praleistas terminas (2822,61 EUR), t.y. delspinigius skaičiuoti nuo 2014-11-25 iki visiško draudimo išmokos atlyginimo.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.