Kauno apylinkės teismo nuosprendis

Kauno apylinkės teismo teisėjas Bronislovas Liatukas, sekretoriaujant L. D., dalyvaujant prokurorams D. B., Arvydui Čapui, gynėjams advokatui M. V., advokato padėjėjui Sergej Kulik, specialistui V. L., viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

L. R., gim. (duomenys neskelbtini)Kauno r., a. k. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, 10 klasių išsilavinimo, vedęs, senatvės pensininkas, gyv. (duomenys neskelbtini), deklaravęs gyv. vietą (duomenys neskelbtini), neteistas (ankstesni teistumai išnykę),

U. Č., gim. (duomenys neskelbtini)Kaune, a. k. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, vidurinio išsilavinimo, vedęs, dirbantis VšĮ „(duomenys neskelbtini)“, gyv. (duomenys neskelbtini), deklaravęs gyv. vietą (duomenys neskelbtini), neteistas,

kaltinami pagal LR BK 22 str. 1d., 182 str. 1 d., 300 str. 1 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje L. R. ir U. Č. kaltinami tuo, kad veikdami bendrininkų grupe, suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo, pateikdami draudimo bendrovei ir apgaule pasikėsino gauti viso bendrai 20724 litų 95 centų dydžio draudimo išmoką iš AB „Lietuvos draudimas", t.y. pasikėsino gauti turtinę teisę L. R. naudai 9738 litų sumai ir gauti turtinę teisę U. Č. naudai 10986 litų 95 centų sumai, tačiau nusikalstamos veikos nepabaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes įtarus, kad nurodytos eismo įvykio aplinkybės neatitinka tikrovės, draudimo bendrovė sustabdė žalos atlyginimo procedūrą t.y. kaltinamieji L. R. ir U. Č. kaltinami nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 300 str. 1 d., 22 str. l d., 182 str. 1 d. padarymu.

Teismas visapusiškai, išsamiai ir nešališkai įvertinęs šioje byloje surinktų įrodymų visetą konstatuoja, kad kaltinimai U. Č. ir L. R. padarius nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 300 str. 1 d., 22 str. l d., 182 str. 1 d., nepasitvirtino.

Apgaulė sukčiavime turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Šioje byloje pagal kaltinamajame akte išdėstytą kaltinimą apgaulė pasireiškė draudimo bendrovės suklaidinimu, pateikiant suklastotus dokumentus ir taip siekiant gauti draudimo išmoką. Tuo tarpu dokumento klastojimas pagal pateiktą kaltinimą pasireiškė tuo, kad kaltinamieji surašė ir pateikė dokumentus, kurių turinyje įtvirtinti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys. Todėl pagal pateiktą kaltinimą šioje byloje turėjo būti nustatyta, kad kaltinamųjų draudimo bendrovei pateiktuose prašymuose išmokėti draudimo išmoką ir vėliau pateiktuose paaiškinimuose nurodytas 2011 m. lapkričio 23 d. eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas L. R. vairuotas automobilis Citroen C3 v/n (duomenys neskelbtini) ir U. Č. vairuotas, R. Č. priklausęs, automobilis Peugeot 307 v/n (duomenys neskelbtini), nekilo arba eismo įvykis kilo kitomis aplinkybėmis nei nurodė kaltinamieji draudimo bendrovei pateiktuose dokumentuose, o taip pat, kad kaltinamųjų nurodyti automobilių apgadinimai buvo padaryti ne šio eismo įvykio metu. Tačiau įvertinus byloje surinktų duomenų visetą, konstatuotina, jog nėra jokių objektyvių ir neginčijamų duomenų, kurie leistų padaryti bent vieną iš šių išvadų.

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir nagrinėjimo teisme metu kaltinamieji kaltės nepripažino ir parodė, jog eismo įvykis kilo būtent jų nurodytomis aplinkybėmis. U. Č., apklausiamas teisme, nurodė, kad 2011-11-23 apie 21.00 val., važiuodamas mamai R. Č. priklausančiu automobiliu Peugeot 307, v/n (duomenys neskelbtini), iš IX -to forto aikštelės, važiuodamas apie 40 km/h greičiu, iš šalutinio kelio, nepraleido L. R. vairuojamo automobilio Citroen C3 v/n (duomenys neskelbtini), važiuojančio Tyrlaukio gatve iš dešinės pusės. Nors tiksliai pasakyti ar iki susidūrimo stabdė negali, tačiau mano, kad instinktyviai tai turėjo daryti, tačiau susidūrimo nepavyko išvengti. Po įvykio jis į eismo įvykio vietą iškvietė policijos pareigūnus. Kaltinamasis U. Č. apklausiamas nurodė, kad iki 2011-11-23 eismo įvykio L. R. nepažinojo, su juo susitikęs nebuvo. Tuo tarpu apklausiamas kaltinamasis L. R. nurodė, kad 2011-11-23 apie 21 val. važiavo automobiliu Citroen C3 v/n (duomenys neskelbtini), Tyrlaukio gatve link Kauno. Jam bevažiuojant iš šalutinio kelio išvažiavo ir jo nepraleido U. Č. vairuojamas automobilis Peugeot 307, v/n (duomenys neskelbtini), ko pasekoje įvyko eismo įvykis. L. R. taip pat nurodė, kad iki 2011-11-23 eismo įvykio U. Č. nepažinojo, o jo vairuotas automobilis iki minėtojo įvykio nebuvo apgadintas. Kaltinamasis pažymėjo, kad automobilį buvo pirkęs iš A. Ž., tačiau jo nebuvo persirašęs savo vardu, todėl po eismo įvykio paprašė, kad būtent A. Ž. kreiptųsi į draudimo bendrovę dėl draudimo išmokos gavimo, nes oficialiai jos dar buvo automobilio savininku. Draudimo bendrovei atsisakius mokėti draudimo išmoką, buvo kreiptasi į teismą dėl draudimo išmokos priteisimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. sausio 11 d. nutartyje Nr. 2K-2/2005 pasisakydama dėl specialisto išvadoje ar ekspertizės akte užfiksuotų duomenų vertinimo pabrėžė, kad: „Specialisto išvadoje ar ekspertizės akte esantys duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, yra įrodymai ir vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir kiti įrodymai – pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Tačiau ekspertizės akto ir specialisto išvados, kaip įrodymų šaltinio, vertinimas turi specifiką, kurią lemia tai, kad aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, nustato asmuo, turintis specialių žinių. Teisėjai, vertinantys ekspertizės akte ar specialisto išvadoje pateiktus duomenis, tokių žinių neturi, nes priešingu atveju nereikėtų skirti ekspertizės ar kviesti specialisto. Vertinant ekspertizės aktą ar specialisto išvadą, turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik jų sąsajumas (liečiamumas) ir leistinumas, bet ir kai kurios kitos aplinkybės, būtent: ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas; ekspertui ar specialistui pateiktų pradinių duomenų teisingumas; ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumas; taikytų metodų mokslinis pagrįstumas ir tinkamumas; ar ekspertas ar specialistas neviršijo savo specialių žinių ribų ir ar nesprendė klausimų, kurie viršija jo kompetencijos ribas, ir pan.“.

Apklausiamas teisme specialistas V. L. paaiškino, kad: „Modeliuojant buvo naudojama sausa kelio danga, nebuvo jokių duomenų, kad prieš susidūrimą a/m buvo stabdomos, tik po to buvo stabdoma, viskas tas buvo vertinama, o ar buvo prieš tai stabdoma, mums tai neaktualu, mes visus apgadinimus vertinamom, į ratų jėgą atsižvelgėm, visus duomenis suskaičiavo pati programa. Nuo kelio dangos būklės, nuo kelkraščio viskas vertinama, kuo daugiau duomenų, tuo geriau atkuriama pati situacija, o šiuo atveju tų duomenų buvo gana mažai, nebuvo galimybės tiksliai viską sumodeliuoti, buvo tik tikslesnis modeliavimas, tiktai tikėtini gaunami rezultatai“ (t. 2, b. l. 18). Taip pat specialistas V. L. pažymėjo, kad: „Nėra jokių duomenų didelių, trūkumas yra duomenų, neaišku, kodėl daugiau duomenų nebuvo užfiksuota“ (t. 2., b. l. 19).

Teismas, vertindamas specialisto V. L. paaiškinimus dėl duotos specialistų išvados kitų byloje esančių įrodymų kontekste, pažymi, kad specialisto V. L. paaiškinimai paneigia specialistų išvadoje suformuotoms galutinėms išvadoms, kad eismo įvykio metu kaltinamojo U. Č. vairuotas automobilis „Peugeot 307", v/n (duomenys neskelbtini), stovėjo. Teisme apklausiamas specialistas V. L. nurodė, kad: „Vertinant tik automobilių sugadinimus, tie sugadinimai stovinčio ir labai lėtai judančio automobilio sugadinimai būna vienodai labai menki.... Tik pagal sugadinimus negalim sakyti, ar tas automobilis stovėjo ar labai lėtai judėjo“ (t. 2, b. l. 19). Atsižvelgiant į tai, teismas pažymi, kad specialistų išvadose suformuluota išvada, kad eismo įvykio metu U. Č. vairuotas automobilis „Peugeot 307", v/n (duomenys neskelbtini), stovėjo yra tik prielaidos pobūdžio, nes kaip nurodė specialistas V. L. vien tik pagal automobilių sugadinimus nustatyti ar automobilis stovėjo ar lėtai judėjo – nėra galimybės, nes apgadinimai būna vienodai menki.

Teismas, įvertinęs byloje esančias konsultacinę išvadą ir specialistų išvadą, atsižvelgęs į specialisto V. L. paaiškinimus, pažymi, kad vertinant šių įrodymų turinį kitų byloje esančių įrodymų kontekste, pažymėtina, kad specialistų išvados ir specialisto V. L. paaiškinimai prieštarauja ir kitiems byloje esantiems įrodymams. Nors specialistai išvadoje nurodo, jog eismo įvykio metu automobilis „Citroen C3“ buvo be priekinio buferio, tačiau šią išvadą paneigia byloje apklaustas kaltinamasis L. R., nurodęs, jog susidūrimo metu automobilis buvo su priekiniu buferiu. Šią aplinkybę taip pat paneigia liudytojo T. P. parodymai, kuris apklausiamas teisme nurodė, kad jis užpildė eismo įvykio schemą ir aprašė įvykyje dalyvavusių automobilių apgadinimus, kuriuos pats vizualiai matė. Pareigūno surašyta eismo įvykio schema, kurioje aprašyti automobilių apgadinimai, tarp kurių nurodytas ir automobilio „Citroen C3“, v/n (duomenys neskelbtini) priekinis buferis (1 t., b. l. 38). Taip pat pažymėtina ir tai, kad teisme apklausiamas specialistas V. L. paaiškino, jog modeliuojant eismo įvykio situaciją buvo laikomasi nuomonės, jog eismo įvykio metu kelio danga buvo sausa, kaltinamojo U. Č. vairuoto automobilio ratai nebuvo molini. Tačiau, kaip matyti iš byloje esančių, po eismo įvykio darytų automobilių nuotraukų, jog automobilio „Peugeot 307“, v/n (duomenys neskelbtini) ratai yra molini. Pažymėtina, jog teisme apklausiamas specialistas V. L. nurodė, kad jei automobilio ratai yra molini, tai įtakoja ir automobilio slydimą, tačiau kaip nurodė ekspertas, duomenų apie molį ant ratų pastarasis neturėjo (2 t. b. l. 17). Tačiau kaip matyti iš 2013-06-25 specialistų išvados Nr. 11-849(13) specialistams formuojant užduotį buvo pateiktos ir eismo įvykyje dalyvavusių automobilių po eismo įvykio darytos nuotraukos, kuriose matosi molis ant automobilio „Peugeot 307", v/n (duomenys neskelbtini) ratų, o tai paneigia specialisto teiginius, jog ši aplinkybė jiems nebuvo žinoma.

Teismas, vertindamas tiek konsultacinę išvadą ir specialistų išvadą, tiek ir specialisto V. L. paaiškinimus, duotus teisme, visų byloje esančių įrodymų kontekste pažymi, jog tiek konsultacinė išvada, tiek ir specialistų išvada yra prieštaringos, dėl pirminių duomenų trūkumo yra tik prielaidų pobūdžio. Pažymėtina, kad vadovaujantis LR BPK 286 str. 1 d. bylą nagrinėjantis teismas turi teisę skirti ekspertizę, jei byloje esančios specialistų išvados yra neišsamios ar prieštaringos. Tačiau šiuo atveju teismas įvertinęs tai, kad specialistų išvados prieštaringumą nulemia tai, kad po eismo įvykio nebuvo tinkamai užfiksuoti po eismo įvykio susidarę pėdsakai ir surinkti daiktai turintys reikšmės eismo įvykio aplinkybėms ištirti, teismas mano, jog net ir paskyrus ekspertizę dėl pirminių eismo įvykio duomenų trūkumo nebus galimybės nustatyti bylai reikšmingų aplinkybių. Pažymėtina ir tai, kad 2013-06-25 specialistų išvadoje Nr. 11-849(13) taip pat pažymėta, kad eismo įvykio schemoje nebuvo nurodyta važiuojamųjų dalių būklė, taip pat neužfiksuota šukių, automobilių padangų pėdsakų, skysčių ir kitų pėdsakų, paprastai liekančių įvykio vietoje po susidūrimo (1 t., b. l. 61).

Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktas).

Teismas pagal savo vidinį įsitikinimą įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą konstatuoja, kad byloje nesurinkta duomenų, kurie neginčijamai patvirtintų, jog kaltinamieji U. Č. ir L. R. padarė jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Teismas negali priimti nuosprendžio remdamasis vien tik prieštaringomis ir prielaidomis paremtomis specialisto išvadomis, nes priešingu atveju tai reikštų nekaltumo prezumpcijos pažeidimą. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad kaltinamieji U. Č. ir L. R. buvo pažįstami dar iki eismo įvykio kilimo, turėjo bendrą sumanymą ir bendrą tyčią apgaulės būdu įgyti draudimo išmokas. Pažymėtina ir tai, kad kaltinamasis U. Č. šiuo atveju net ir neturėtų galimybės gauti draudimo išmoką iš draudimo bendrovės, nes nėra automobilio savininkas. Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, vadovaujasi ir bylos nagrinėjimo metu apklaustų policijos pareigūnų parodymais, kurie vienareikšmiškai nurodė, jog jokių įtarimų dėl inscenizuoto eismo įvykio jiems nekilo. U. Č. atžvilgiu yra priimtas Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus specialistės 2011 m. lapkričio 23 d. nutarimas administracinių teisės pažeidimų byloje Nr. 20N-1287338-11, kurioje U. Č. buvo pripažintas kaltu pagal 127 str. 2 d. dėl eismo įvykio sukėlimo. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo surinkta jokių objektyvių duomenų, kurie rodytų, kad 2011 m. lapkričio 23 d. eismo įvykis, išvis nekilo, ar kilo kitomis aplinkybės nei draudimo bendrovei nurodė kaltinamieji U. Č. ir L. R., o taip pat, kad automobilio sugadinimai buvo padaryti kitomis aplinkybėmis, nei nurodė kaltinamieji. Todėl šioje byloje vienareikšmiškai konstatuotina, jog U. Č. ir L. R. nepadarė jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 300 str. 1 d. Pripažinus, kad kaltinamieji neklastojo dokumentų, savaime pataikina ir jiems inkriminuotą pasikėsinimą sukčiauti. Esminis minėtosios nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 182 str. 1 d. požymis – apgaulės panaudojimas siekiant įgyti turtą ar turtinę teisę. Šiuo atveju pripažinus, jog U. Č. ir L. R. dokumentų nesuklastojo, jokio neteisėtumo ir apgaulės siekiant gauti draudimo išmoką nėra, todėl nėra ir nusikaltimo, numatyto LR BK 182 str. 1 d., sudėties.

Esant šioms aplinkybėms, kaltinamieji L. R. ir U. Č. pagal LR BK 22 str. 1 d., 182 str. 1 d., 300 str. 1 d. išteisintini, kadangi neįrodyta, jog kaltinamieji dalyvavo padarant nusikalstamas veikas (303 str. 5 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis LR BPK 297, 298, 301, 302 str. str., 303 str. 1 d., 5 d. 2 p., 304, 305, 307, 308 str. str.,

nusprendžia:

L. R. pagal LR BK 22 str. 1 d., 182 str. 1 d., 300 str. 1 d. išteisinti, kadangi neįrodyta, jog kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas (303 str. 5 d. 2 p.).

U. Č. pagal LR BK 22 str. 1 d., 182 str. 1 d., 300 str. 1 d. išteisinti, kadangi neįrodyta, jog kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas (303 str. 5 d. 2 p.).

Kardomųjų priemonių kaltinamiesiems neskirti.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.