Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Svetlanos Jurgaitienės ir Algirdo Remeikos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2019 m. balandžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 5 punkte ir nuteistas vienerių metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Nukentėjusiosios J. R. pareikštas civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir iš R. M. J. R. priteista 1 000 eurų neturtinei žalai ir 58,57 Eur turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo A. C. pareikštas civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir iš R. M. A. C. priteista 500,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Taip pat iš R. M. priteista 202,01 Eur Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos nukentėjusiųjų gydymo išlaidoms atlyginti

Ekstradicijos išlaidos, susijusios su R. M. ekstradicija 2018 m. spalio 5 d., Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos nepriteistos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. R. M. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punkte ir nuteistas už tai, kad 2017 m. rugsėjo 24 d. apie 21:00 val. tarpduryje, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia ranka sudavė ne mažiau du smūgius nukentėjusiajai J. R. į veidą, po ko ji nukrito ant grindų. Tokiais savo veiksmais jis padarė nukentėjusiajai poodinę kraujosruvą kairės akies vokuose, nosies kaulų lūžį, apatinių dviejų dantų vainikų lūžius ir apatinio priekinio danties panirimą, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tęsdamas nusikalstamą veiką, tuo pat metu, toje pačioje vietoje, prie durų ant laiptų, jis (t. y. R. M.) tyčia sudavė nenustatytą smūgių skaičių ranka nukentėjusiajam A. C. į veidą ir taip padarė nukentėjusiajam nosies kaulų lūžį, kairės akies obuolio sumušimą, poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, kraujosruvą po kairės akies obuolio jungine, muštinę žaizdą kairės akies apatiniame voke, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistasis R. M. nurodė palaikantis savo apeliacinį skundą ir prašė sumažinti jam skundžiamu teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę, nuteistojo gynėja advokatė Regina Atkočaitienė pažymėjo palaikanti savo ginamojo apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti, prokurorė S. Naskauskaitė prašė R. M. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

6. Nuteistojo R. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų taikymo

9. Pažymėtina, kad pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą, padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, todėl lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme. Tačiau teismas turi įvertinti, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą įnešė į teisingo sprendimo byloje priėmimą.

10. Nagrinėjamu atveju, baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo nuteistasis R. M. pripažino ne viso baudžiamojo proceso metu. Baudžiamosios bylos medžiagoje esantis pirminės (įvykusios 2018 m. spalio 11 d.) R. M. apklausos protokolas patvirtina, kad duodamas parodymus nuteistasis kaltę pripažino tik iš dalies, t. y. nepripažino nukentėjusiesiems sudavęs kaltinime nurodytus smūgius ir teigė, tik pastūmęs A. C., dėl ko tiek jis, tiek jo sugyventinė J. R. pargriuvo. Be to, minėtos apklausos metu R. M. neigė, jog aptariamų įvykių metu jis buvo neblaivus (2 t., 106-107 b. l.). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nurodytos įvykių versijos nuteistasis R. M. laikėsi ir 2018 m. lapkričio 9 d. vykusių akistatų su nukentėjusiaisiais metu (2 t. 112-113, 116-118 b. l.), bei 2018 m. gruodžio 12 d. vykusios įtariamojo apklausos metu. Ir nors teisminio bylos nagrinėjimo metu R. M. jau teigė visiškai pripažįstantis savo kaltę, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog duodamas parodymus apie aptariamus įvykius vienareikšmiškai nepripažino atlikęs kaltinime nurodytus veiksmus, teigdamas, jog „galimai“ sudavė smūgius nukentėjusiesiems. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėta aplinkybė patvirtina, jog visiškai pilnai savo kaltės R. M. nepripažino ne tik ikiteisminio tyrimo, bet ir teisminio bylos nagrinėjimo metu.

11. Aptartų aplinkybių kontekste svarbu pažymėti ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaltės nepripažinimas ikiteisminio tyrimo metu neeliminuoja teisės tai padaryti teisminio nagrinėjimo metu. Tačiau, tokiu atveju yra svarbu įvertinti tai, kad prisipažinimas būtų kaltinamojo asmeninės valios aktas, o ne išskaičiavimas, kai kaltė yra įrodyta kitais bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. Nr. 2K-516-697/2015, 2K-194-942/2017). Nagrinėjamu atveju, įvertinus tai, jog nuteistasis savo kaltę dėl kaltinime nurodytų veiksmų įvykdymo pripažino tik teisminio bylos nagrinėjimo metu, darytina išvada, jog šiuo atveju egzistuoja didžiulė tikimybė, kad tai R. M. padarė tik siekdamas švelnesmės bausmės paskyrimo. Šią išvadą be kita ko sustiprina ir aplinkybė, jog nei teisminio bylos nagrinėjimo metu, nei aukštesnės instancijos teismui pateiktame apeliaciniame skunde nuteistasis nenurodė jokių priežasčių, dėl kurių baudžiamojo proceso metu jis keitė savo parodymus. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes darytina išvada, kad R. M. prisipažinimas dėl aptariamo nusikaltimo padarymo, šiuo atveju negali būti pripažintas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

12. Aptariamu atveju svarbu pažymėti ir tai, jog BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų taikymui kelią užkerta ne tik R. M. neprisipažinimas dėl aptariamo nusikaltimo įvykdymo, bet ir tai, jog baudžiamojo proceso metu jis neišreiškė nuoširdaus gailesčio dėl savo neteisėtų veiksmų. Teismų praktikoje teigiama, kad nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius – teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276/2006, 2K-259/2009, 2K-327/2010, 2K-123/2011, 2K-7-54-677/2015). Nagrinėjamu atveju baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, jog nukentėjusiųjų R. M. atsiprašė tik apylinkės teisme vykusio posėdžio metu, t. y. tik praėjus beveik dvejiems metams nuo nusikalstamos veikos įvykdymo. Bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, jog nukentėjusiųjų atsiprašyti ir atlyginti jiems padarytą žalą, ar bent jau dalį žalos, nuteistasis negalėjo dėl objektyvių priežasčių. Todėl, įvertinus šias aplinkybes daroma išvada, jog teisminio bylos nagrinėjimo metu apelianto nukentėjusiesiems išsakytas atsiprašymas buvo deklaratyvaus pobūdžio teiginys, kuriuo jis tik siekė teismo palankumo ir todėl aptariama aplinkybė negali būti vertinama kaip suteikianti pagrindą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų taikymui.

13. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog nuteistojo apeliaciniame skunde itin akcentuojama aplinkybė, jog jo prisipažinimas ir išreikštas nuoširdus gailėjimasis, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nebuvo pripažintas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tik todėl, kad jis viso baudžiamojo proceso metu nepripažino kaltinime nurodytos aplinkybės, jog aptariamų įvykių metu jis veikė kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu. Tačiau šis apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas. Visų pirma pažymėtina, kad aptariamą aplinkybę pirmosios instancijos teismas pašalino iš kaltinimo, be to, iš skundžiamo nuosprendžio turinio akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas tik konstatavo, jog nėra nustatyta jokių R. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau plačiau dėl jų nepasisakė. Atsižvelgus į šias aplinkybes, bei įvertinus tai, jog R. M. 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos, nebuvo pritaikytos dėl aukščiau nurodytų priežasčių (o ne todėl, jog jis nepripažino aptariamų įvykių metu veikiąs su dar vienu asmeniu), daroma išvada, jog apeliantas netinkamai interpretavo skundžiamo nuosprendžio turinį ir apeliaciniame skunde nurodė jokiais objektyviais duomenimis neparemtą argumentą.

Dėl R. M. paskirtos bausmės individualizavimo

14. Kaip jau minėta anksčiau, nuteistojo apeliaciniame skunde be kita ko yra ginčijamas ir jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis, teigiant, kad jis prieštarauja teisingumo principui, tačiau teisėjų kolegija šį apeliacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą.

15. Pagal BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalis, teismas, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, padarytos nusikalstamos veikos formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, įvertina kiekvienos tokios aplinkybės reikšmę. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tai reiškia, kad individualizuojant bausmę, būtina tinkamai įvertinti tiek Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes teismui skiriant bausmę, tiek ir BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes (padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, nusikaltimo padarymo motyvus, tikslus ir stadiją, kaltininko asmenybę ir kt.). Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

16. Aukštesnės instancijos teismas sprendžia, jog skirdamas bausmę R. M. pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė aptartas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso nuostatas. Teismas, parinkdamas nuteistajam R. M. bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, į nuteistojo kaltės formą ir rūšį (nuteistasis veikė tiesiogine tyčia), nusikalstamos veikos stadiją (nusikalstama veika baigta), į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui), bei į jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Be to, individualizuodamas R. M. skiriamą bausmę, pirmosios instancijos teismas įvertino ir nuteistojo asmenybę, atsižvelgdamas į tai, jog apeliantas praeityje buvo baustas administracine tvarka. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas individualizuodamas R. M. skirtiną bausmę tinkamai taikė aukščiau aptartas BK nuostatas, reglamentuojančias bausmių skyrimo taisykles ir pagrįstai sprendė, jog BK 41 straipsnyje bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus R. M. BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punkte sankcijoje numatytą bausmę – terminuotą laisvės atėmimą, jos dydį nustatant mažesnį nei minėto BK straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.

Dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo

17. BK 75 straipsnyje yra įtvirtintas bausmės vykdymo atidėjimo institutas. Minėtame Baudžiamojo kodekso straipsnyje nurodyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Be to, pažymima, jog bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik tuo atveju, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pagal teismų praktiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014), teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, pavyzdžiui: ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų. Teismas šią išvadą gali padaryti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

18. Skundžiamu nuosprendžiu R. M. buvo pripažintas kaltu padarius tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punkte, kuris, remiantis BK 11 straipsnio 4 dalimi yra priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai, bei nubaustas vienerių metų ir aštuonių mėnesių trukmės laisvės atėmimo bausme. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nors ir egzistuoja formalūs bausmės vykdymo atidėjimo pagrindai, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, vien tik ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, jog R. M. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad R. M. atžvilgiu praeityje, Didžiojoje Britanijoje buvo priimta net 13 teismo procesinių sprendimų, kuriais jis buvo pripažintas kaltu už įvairiausių teisės pažeidimų padarymą, anksčiau nuteistasis keturis kartus buvo baustas administracine tvarka, o šiuo metu yra nedirbantis ir neregistruotas Užimtumo tarnyboje. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos aplinkybės sudaro pagrįstą pagrindą išvadai, kad R. M. yra linkęs nusikalsti bei siekti savo tikslų neteisėtais būdais, todėl atidėjus jam paskirtos bausmės vykdymą, nebūtų pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai.

19. Sprendžiant BK 75 straipsnio nuostatų taikymo klausimą svarbu atsižvelgti ir į tai, jog praėjus vos kiek daugiau nei metams, po to kai R. M. atžvilgiu buvo priimtas procesinis sprendimas Didžiojoje Britanijoje dėl priešingos teisei veikos padarymo, jis įvykdė tyčinį nusikaltimą, kurio metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio naudojo fizinį smurtą prieš kitus asmenis. Teisėjų kolegijos manymu, toks nuteistojo elgesys įrodo jo turimas antivisuomenines nuostatas ir nihilistinį požiūrį į visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką baudžiamosiose bylose, yra laikoma, kad kiekvienas sąmoningas valinis žmogaus veiksmas atspindi jo vidinį pasaulį, dorovės, etikos nuostatas. Todėl, pavyzdžiui, tyčinių nusikaltimų padarymas bei aktyvi kaltininko elgsena nusikalstamo veiksmo metu paprastai rodo, kad kaltininkas sąmoningai siekia pažeisti teisės normas, ignoruoja moralės nuostatas, negerbia visuomenės. Logiška to išvada, kad tokia asmenybė yra linkusi nusikalsti bei yra pavojingesnė visuomenei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-405/2012, 2K-108-895/2016, 2K-115-648/2016). Aptartos teismų praktikos ir aukščiau nurodytų aplinkybių kontekste, teisėjų kolegija sprendžia, kad įžūlus ir priešingas teisei R. M. elgesys nėra pakankamai koreguojamas bei yra pavojingas visuomenei ir todėl tik realios laisvės atėmimo bausmės atlikimas gali turėti įtakos apelianto polinkio nusikalsti mažinimui ir užtikrinti ne tik nubaudimo, bet ir prevencinius bausmės tikslus.

20. Teisėjų kolegijos vertinimu pagrįsto pagrindo BK 75 straipsnio nuostatų taikymui nesudaro ir nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog jis nuoširdžiai gailisi dėl aptariamo nusikaltimo įvykdymo. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog R. M. teisminio bylos nagrinėjimo metu prisipažino dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos įvykdymo (kartu su jo išreikštu gailėjimusi dėl nusikalstamos veikos įvykdymo), nors ir teigiamai charakterizuoja nuteistąjį, tačiau sprendžiant BK 75 straipsnio nuostatų taikymo klausimą, neturi lemiamos reikšmės. Be to, vien tik aptariama aplinkybė nesuteikia pakankamos atsvaros aukščiau aptartoms neigiamai R. M. charakterizuojančioms aplinkybėms ir nesuteikia pagrindo daryti išvadai, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti atidėjus R. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįsto pagrindo išvadai, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti ir be realaus R. M. paskirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės vykdymo, šiuo atveju nesuteikia ir nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad R. M. įsipareigojo atlyginti nukentėjusiesiems padarytą žalą (ko nuteistojo manymu jis negalės padaryti tuo atveju jei vykdys laisvės atėmimo bausmę). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog aptariama nusikalstama veika buvo įvykdyta daugiau nei prieš dvejus metus, t. y. 2017 m. rugsėjo 24 d., tačiau baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusiesiems R. M. atlygino bent dalį jiems padarytos žalos, todėl minėtas nuteistojo įsipareigojimas yra deklaratyvaus pobūdžio. Pažymėtina ir tai, jog nuteistiesiems įkalinimo įstaigose yra suteikiama galimybė dirbti ir gauti darbo užmokestį, todėl argumentas, kad laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu R. M. neturės jokių galimybių atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, atmetamas kaip nepagrįstas.

22. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumos pagrindu aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, jog Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2019 m. balandžio 15 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nuteistojo R. M. apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2019 m. balandžio 15 d. nuosprendžio atmesti.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.