Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-04-18 · Administracinė byla Nr. I-2968-473/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-04-18Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-12-02Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-04-18
Bylos Nr.
I-2968-473/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01175-2019-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Violeta Balčytienė
Pareiškėjas
M. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2968-473/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01175-2019-9Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 37.3; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. balandžio 18 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Balčytienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki reorganizacijos Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–11). Nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 23 d. iki 2016 m. birželio 7 d. Pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 118,404,108,107, 116, 117, 258, 106, 121, 123, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, dėl ko buvo pažeminti pareiškėjo garbė bei orumas. Paaiškina, kad judėti minėtose kamerose beveik neturėjo galimybės dėl patalpose esančių buitinio inventoriaus, baldų, sanitarinio mazgo su atitvaru. Laisvo ploto pakakdavo tik vienam asmeniui atsistoti. Už kameros ribų pareiškėjas buvo išvestas tik du kartus per visą kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį (iš viso 42 dienas). Kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, tačiau naudojantis juo nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas tiek kamerose buvusių kalinių, tiek pareigūnų atžvilgiu. Netinkamas sanitarinio mazgo atitvaras, neįrengta ventiliacinė sistema ir garso izoliacija pareiškėjui sukėlė daug nemalonių emocinių patyrimų, orumo ir garbės pažeminimą, baimę, kančią ir nepilnavertiškumo jausmą. Pareiškėjas taip pat teigia, kad jis buvo kalinamas pavojingoje gyvybei teritorijoje, kadangi 2017 m. gegužės – rugpjūčio mėnesiais buvo remontuojami I korpuso pasivaikščiojimo kiemeliai. Šio remonto metu buvo atlikti ir stogo dangos (asbestcemenčio) šalinimo ir keitimo darbai. III korpuso pasivaikščiojimo kiemelių stogo dangos (asbestcemenčio) šalinimo ir keitimo darbai buvo atlikti 2017 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. Todėl dėl asbesto šalinimo darbų visoje teritorijoje buvo nusėdusios asbesto plaušelių dulkės, o pareiškėjas, vaikščiodamas tuose pačiuose kiemeliuose, kur buvo atliekami minėti darbai, mankštinosi ir kvėpavo. Tokiais savo veiksmais, atsakovas sukėlė didelį pavojų pareiškėjo gyvybei, suteikdamas labai pavojingą aplinką.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į skundą su pareiškėjo reikalavimais nesutinka ir prašo juos atmesti kaip nepagrįstus bei reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą (b. l. 38–47). Nurodo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės) 14.6 punkte nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo 2-4 lovos yra įrengti stalai komplekte su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams sudėti (konkreti lentynos tvirtinimo vieta gyvenamojoje kameroje nėra nustatyta), pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Lovos matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 m²). Stalo matmenys yra apie 0,6 m x 0,5 (0,3 m²) gyvenamosiose kamerose, kuriose yra iki 4 gultų. Kitose gyvenamosiose kamerose stalai yra atitinkamo dydžio priklausomai nuo lovų skaičiaus. Kėdės matmenys yra apie 0,3 x 0,3 m (0,07 m²), suolai atitinkantys stalo dydį. Sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,8 x 0,7 (0,56 m²). Toks gyvenamųjų kamerų įrengimas atitinka nustatytų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių. Dėl sanitarinių mazgų atsakovės atstovas nurodo, kad atliekant gyvenamųjų korpusų kadastrinius matavimus sanitarinio mazgo vieta nebuvo matuojama, kadangi tai nėra atskira patalpa. Įstaiga neturi akredituotos įmonės atliktų matavimų, kuriose būtų paskaičiuotas sanitarinio mazgo plotas. Plotą galime nurodyti apytiksliai padauginus minėtos sienelės ilgį iš atstumo nuo minėtos pertvaros iki kameros sienos. Gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys – apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m.) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m.). Pažymi, kad teisės aktai nereglamentuoja sanitarinio mazgo vietos ir ploto, sanitarinio mazgo pertvaros pločio ir ilgio bei praustuvės įrengimo aukštį sanitariniame mazge. Įstaigos gyvenamosiose kamerose Nr. 252 - Nr. 257, Nr. 386 - Nr. 395, Nr. 406 - Nr. 417 ir Nr. 418 - Nr. 426. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 6 p. nurodoma, jog „laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę“. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Taisyklių 14.2. punkte nurodoma, kad kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys. Duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Minėtose taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Lukiškių TI-K 1 - ojo, 2 - ojo, 3 - ojo gyvenamųjų korpusų, kur apgyvendinti visi laikomi suimtieji bei nuteistieji, statinių konstrukcijose asbesto nėra. Šiferio lakštais yra padengti tik I, II korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai. Lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu. Todėl jie į aplinką neišsiskiria ir sveikatai nepavojingi. Nelaužomi šiferio lakštai ir kiti gaminiai žmogaus sveikatai nekenkia. Pasivaikščiojimo kiemeliuose esančius stogelius pasiekti įmanoma tik pastačius pakylą ar kopėčias. III - io korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrų šiferio padengimas pilnai pakeistas cemento pjuvenų (cetrio) plokšte, taip pat šiferio padengimas baigimas keisti ir I - ojo korpuso pasivaikščiojimo kiemeliuose.

Pažymi, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituoja tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, kuri atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis). Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 1 dalimi, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas ieškinį atmesti.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriuo prašo priteisti žalos atlyginimą dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų už laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 23 d. iki 2016 m. birželio 7 d. Iš ant voko (b. l. 35) esančios siuntimo žymos matyti, kad pareiškėjo skundas teismui išsiųstas 2019 m. kovo 22 d., todėl darytina išvada, kad jis praleido CK nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos, atsiradusios laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 23 d. iki 2016 m. kovo 21 d. atlyginimo pareikšti.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Pareiškėjas nurodo, kad negalėjo ir net neturėjo galimybių žinoti apie savo teisių masto pažeidimą ir suprasti, kad yra pažeidžiama įstatymo norma, nes neturėjo reikiamų duomenų, žinių, priemonių, įgaliojimų ir kompetencijos minėtiems pažeidimams nustatyti, to labiau atlikti inspektavimo funkciją. Pareiškėjas nurodo, kad yra nekompetentingas atskirti ir suprasti skirtumus tarp savaime suprantamų natūraliai patiriamų neigiamų padarinių, esant kalinime, suteikus sąlygas pagal įstatymo reikalavimus ir tų neigiamų patiriamų padarinių, kai atsakovas, suteikdamas bausmės atlikimo sąlygas pareiškėjui, pažeidinėjo teisės aktų reikalavimus.

Pareiškėjas šioje administracinėje byloje teismui nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino žalai dėl netinkamų kalinimo sąlygų prisiteisti atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Skunde pareiškėjas teigia, kad kalinimo sąlygos buvo žeminančios jo orumą ir kad dėl savo pažeistų teisių pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus. Taigi, jei pareiškėjas jautė tokius išgyvenimus, jis turėjo suvokti, kad jo teisės gali būti pažeidžiamos.

Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių priežasčių, nulėmusių CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino skundo reikalavimui dėl laikotarpyje nuo 2015 m. gruodžio 23 d. iki 2016 m. kovo 21 d. patirtos neturtinės žalos atlyginimo, praleidimą.

LVAT laikosi nuoseklios pozicijos, kad neturtinę žalą sudarantys subjektyvūs išgyvenimai neturi grįžtamojo poveikio, todėl jų pajautimas ex post facto (įvykiui pasibaigus) vertintinas kritiškai. Neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, yra jaučiami nepriklausomai nuo suvokimo apie su tuo susijusius teisės aktus, t. y. nepriklausomai nuo jų teisinio kvalifikavimo, todėl įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo ir negali būti laikomas pagrindu konstatuoti, jog pareiškėjas senaties terminą kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido dėl svarbių priežasčių bei tokį terminą atnaujinti (žr. LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-858/2015 ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad teisės aktai, nustatantys sulaikytų asmenų teises bei pareigas ir reglamentuojantys laikymo sąlygas, yra lietuvių kalba ir viešai prieinami, o pareiškėjas, kuris patiria neigiamų išgyvenimų dėl netinkamų kalinimo sąlygų, net ir nesusipažinęs su konkrečiais teisės aktų reikalavimais bei teismų išaiškinimais, gali suvokti, kad jo teisės yra pažeidžiamos (žr. LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2016 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-743-662/2016, 2017 m. sausio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-102-525/2017 ir kt.).

Taigi, pareiškėjui apie jo atžvilgiu galimai atliekamus neteisėtus veiksmus (neveikimą) turėjo būti žinoma nuo šių aplinkybių atsiradimo momento, todėl tariamas teisės aktų ar teismų praktikos nežinojimas nesudaro pagrindo atnaujinti pareiškėjo praleistą ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo reikalavimai dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 23 d. iki 2016 m. kovo 21 d. atmestini kaip pareikšti praleidus ieškinio senaties terminą. Toliau byloje bus sprendžiama dėl pareiškėjo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2016 m. birželio 7 d.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04).

Pareiškėjas nurodo, kad neturtinę žalą patyrė dėl laisvo ploto stokos kamerose.

EŽTT praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) yra išaiškinta, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, kad 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą, ir tais atvejais, kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą.

Savo ruožtu vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėtina, kad šis įsakymas nenumato, kad į 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m. – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą pateikė duomenis apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, šių kamerų plotą ir kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių. Taigi, iš šių atsakovės atstovo atsiliepime į skundą pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu į Lukiškių TI-K atvyko 2016 m. birželio 6 d. ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 123, kurios plotas – 7,42 kv. m. ir kurioje pareiškėjas buvo kalinamas vienas, o 2016 m. birželio 7 d. pareiškėjas išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių.

Iš šių duomenų matyti, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos nei Konvencijos, nei nacionalinių teisės aktų nuostatos dėl vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto, todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl kamerose vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto neatitikimo teisės aktų reikalavimų atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde taip pat teigia, jog atsakovas sukėlė didelį pavojų pareiškėjo gyvybei dėl pavojingos aplinkos, nes dėl asbesto šalinimo darbų 2017 metų gegužės – rugpjūčio mėnesiais visoje teritorijoje buvo nusėdusios asbesto plaušelių dulkės, o pareiškėjas vaikščiodamas tuose pačiuose kiemeliuose, kur buvo atliekami minėti darbai, mankštinosi ir kvėpavo.

Kaip byloje nustatyta, pareiškėjas nagrinėjamu ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo kalinamas 2016 m. birželio 6 d., o nurodyti asbesto šalinio darbai pasivaikščiojimo kiemeliuose buvo atliekami 2017 m. gegužės – rugpjūčio mėnesiais. Atsižvelgiant į tai, kad minėti asbesto šalinio darbai, iš kurių pareiškėjas kildina neturtinę žalą, buvo atliekami jam jau nesant Lukiškių TI-K, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą taip pat sieja su privatumo neužtikrinimu naudojantis tualetu tiek kartu kameroje buvusių asmenų, tiek pareigūnų atžvilgiu. Be to, sanitariniame mazge nėra ventiliacijos.

Taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje, be kita ko, turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Pagal Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, kuri patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V908, nustatyta, turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punkta). Vilniaus pataisos namų Turto valdymo skyriaus 2019 m. balandžio 5 d. pranešime „Dėl M. M. skundo“ Nr. 64-55 (toliau – Pranešimas) nurodyta, kad Lukiškių TI-K nėra finansinių galimybių gyvenamosiose kamerose įrengti atskirą vėdinimo sistemą, todėl kameros vėdinamos per langus, kamerų langai ir jų rėmai tvarkingi, lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui (b. l. 54–56). Tinkamai vėdinant gyvenamosiose kamerose yra išvengiama ir pelėsio, ir staigių temperatūros pokyčių, ir nemalonaus kvapo. Todėl pareiškėjo argumentai dėl ventiliacijos sanitariniame mazge nebuvimo atmestini kaip nepagrįsti.

Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 49 punktas) kaip tinkama taip pat nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

Į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Pranešime nurodyta, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu (b. l. 54–56). Dalyje Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitarinių mazgų patalpos yra įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa yra atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o siekiant užtikrinti asmens privatumą, kamerose įrengtos užuolaidos, uždengiančios matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Iš minėto pranešimo matyti, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis gyvenamosiose kamerose Nr. 252 – Nr. 257, 386 – Nr. 395, Nr. 406 – Nr. 417 ir 418 – Nr. 426.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui privatumas naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrintas tik 1 (vieną) dieną, t. y. 2017 m. birželio 6 d. jam atvykus į Lukiškių TI-K. Nagrinėjamu atveju teismas atkreipia dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, kad pažeidimas dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu pareiškėjo atžvilgiu truko itin trumpai, t. y. 1 (vieną) dieną, be to, pareiškėjas minėtą dieną kameroje buvo kalinamas vienas. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl minėto pažeidimo neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų/ suimtųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos kalinimo sąlygos. Minėtų aplinkybių visuma, ypač atsižvelgiant į tai, kad nustatytas pažeidimas buvo nežymus ir itin trumpalaikis (truko tik vieną dieną), suteikia pagrindą konstatuoti, kad šios aplinkybės realiai negalėjo sukelti pareiškėjui tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas, pareiškėjo garbės ir orumo žeminimą, kankinimą ir kad tai būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, atlyginimo. Kalbant apie pareiškėjo patirtą žalą ir priežastinį ryšį, siejantį nustatytus valstybės neteisėtus veiksmus bei pareiškėjui kilusią žalą, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių (vieną parą neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu) atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, į LVAT formuojamą praktiką minėtos kategorijos bylose (žr. pvz. LVAT 2018 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-440-525/2018), teismas sprendžia, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už teismo nustatytą jo teisių pažeidimą. Pripažintina, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 14 straipsnio 2 dalimi, 84–87 straipsniais, 103 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo M. M. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo M. M. teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeista 2016 m. birželio 6 d. (vieną dieną).

Pareiškėjo M. M. reikalavimą dėl 4 000 Eur neturtinės žalos priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Violeta Balčytienė