- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-02-12
- Bylos Nr.
- A-822-65-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Laimė Baltrūnaitė, Dainius Raižys, Skirgailė Žalimienė (pran.)
- Atsakovas
- Neringos savivaldybės tarybos, Neringos savivaldybės tarybos ir administracijos, Neringos savivaldybės administracijai, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritoriniam padaliniui, Klaipėdos apskrities viršininko administracijai
- Trečiasis asmuo
- Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos, P. V. J., J. K., A. B., M. D. V., J. G. M., Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui, akcinei bendrovei „Vilniaus bankas“, Klaipėdos apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos
- Pareiškėjas
- Klaipėdos apygardos vyriausiojo
- Advokatai
- Kazimieras Motieka, Arūnas Ivancius
Procesinio dokumento kategorija 14.1; 14.2; 14.3.1;14.6;13.3;13.4
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2009 m. vasario 12 d.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Laimės Baltrūnaitės, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
atsakovų Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos atstovui advokatui Arūnui Ivanciui, trečiojo suinteresuoto asmens – Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovėms Rūtai Baškytei, Žydrei Stirbienei, trečiojo suinteresuoto asmens – Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos atstovui Sergejui Juzikui (Sergej Juzik), trečiųjų suinteresuotų asmenų P. V. J. , J. K. (K.), A. B. atstovui advokatui Kazimierui Motiekai, trečiojo suinteresuoto asmens A. B. atstovui R. B.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro, atsakovų Neringos savivaldybės tarybos ir administracijos, trečiųjų suinteresuotųjų asmenų P. V. J. , J. K. (K.), A. B. , M. D. V. ir J. G. M. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro prašymą atsakovams – Neringos savivaldybės tarybai, Neringos savivaldybės administracijai, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritoriniam padaliniui, Klaipėdos apskrities viršininko administracijai bei tretiesiems suinteresuotiems asmenims – Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijai, Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui, akcinei bendrovei „Vilniaus bankas“, Klaipėdos apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, M. D. V., J. G. M., P. V. J., J. K. (K.), A. B. dėl Neringos savivaldybės tarybos 2000-11-10 sprendimo Nr. 111 „Dėl žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), Preilos gyv., Neringa, detaliojo plano patvirtinimo“ panaikinimo, 2001-03-28 išduotų projektavimo sąlygų sąvado moteliui (duomenys neskelbtini)panaikinimo bei 2001-06-01 statybos leidimo Nr. 01/72 motelio statybai panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Klaipėdos apygardos vyriausiasis prokuroras kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti: 1) Neringos savivaldybės tarybos 2000 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 111 „Dėl žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), Preilos gyv., Neringa, detaliojo plano patvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtintas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Preilos gyvenvietėje, Neringoje, detalusis planas; 2) Neringos savivaldybės administracijos 2001 m. kovo 28 d. projektavimo sąlygų sąvadą moteliui (duomenys neskelbtini), Preilos gyvenvietėje; 3) Klaipėdos apygardos Kultūros vertybių apsaugos departamento 2001 m. birželio 1 d. išduotą statybos leidimą Nr. 01/72 motelio (duomenys neskelbtini) statybai.
Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje 2006 m. balandžio 27 d. iš Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2006 m. balandžio 19 d. raštu Nr. V3-2.8-618 gauti duomenys apie teisės aktų pažeidimus, susijusius su žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Preilos gyvenvietėje, Neringoje, detaliojo plano patvirtinimu. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2006 m. balandžio 19 d. raštu Nr. V3-2.8-618 nurodė, kad Neringos savivaldybės tarybos 2000 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. 111 „Dėl žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), Preilos gyv., Neringa, detaliojo plano patvirtinimo“ patvirtinto detaliojo plano sprendiniai prieštarauja 1994 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1269 patvirtintos Kuršių nerijos nacionalinio plano planavimo schemos (generalinio plano) sprendiniams. Pareiškėjas nurodo, kad prokuratūroje surinktais duomenimis nustatyta, jog ginčijamu detaliuoju planu suformuotas žemės sklypas yra valstybės nuosavybė, patikėjimo teise jį valdo Klaipėdos apskrities viršininko administracija. Žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), išnuomotas J. G. M., A. B. , M. D. V., J. K. , P. V. J.. Žemės sklype esantys moteliai nuosavybės teise priklauso M. D. V., J. K. , P. V. J., A. B. , o sargo namelis – J. G. M..
Žemesnės instancijos teismas
Neringos savivaldybės taryba 2000 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. 111 „Dėl žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), Preilos gyv., Neringa, detaliojo plano patvirtinimo“, patvirtino žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Preilos gyvenvietėje, detalųjį planą. Pareiškėjas nurodo, jog Neringos savivaldybės tarybos 2000 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. 111 patvirtinto žemės sklypo detaliojo plano sprendiniais numatoma esamos automobilių ir treilerių stovėjimo aikštelės sklypo paskirties nekeisti; dalyje sklypo numatoma pastatyti du motelio statinius trumpalaikiam poilsiui ir apsaugos pastatą, kuriame būtų įrengtos patalpos sargui ir inventoriui laikyti; rekonstruoti inžinerinę infrastruktūrą pagal atitinkamas technines sąlygas; griauti žemės sklype esantį menkavertį pastatą; rekonstruoti įvažiavimą; plėsti žaliuosius plotus. Žemės sklypas, kurio detalusis planas buvo patvirtintas ginčijamu sprendimu, yra Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje ir priklauso šio parko rekreacinei zonai. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 1-1244 įsteigtas Kuršių nerijos nacionalinis parkas, juo Lietuvos Respublikos Vyriausybei deleguota teisė nustatyti Kuršių nerijos nacionalinio parko režimą. Toks režimas nustatytas 1994 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1269, kuriuo patvirtinta Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas) (toliau – KNNP schema) bei 1999 m. kovo 19 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 308 patvirtintais Kuršių nerijos nacionalinio parko (toliau – KNNP) nuostatais. Šie norminiai teisės aktai specialiai skirti KNNP teritorijai, todėl jų nuostatos privalomos visiems detaliojo planavimo objektams. Nurodo, kad KNNP planavimo schemos (generalinio plano) Pagrindinių teiginių 5 punkte numatyta, kad Nacionalinis parkas tvarkomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, kitais normatyviniais aktais ir KNNP planavimo schema (generaliniu planu). Pagrindinių teiginių 4.1 punktas numato, jog planavimo schemos (generalinio plano) nuostatos sudaro sąlygas saugoti, racionaliai naudoti ir atkurti gamtos, kultūros paveldo ir kraštovaizdžio vertybes bei rekreacinius išteklius. Pagrindinių teiginių 12 punkte reglamentuota, jog statyti naujų poilsio įstaigų gyvenvietėse ir kitoje parko teritorijoje nenumatyta. Preilos gyvenvietės teritorijų tvarkymo programos, jų ribos bei reglamento numeriai yra numatyti KNNP schemos Preilos siūlomo teritorijų naudojimo schematiniame plane. Joje nagrinėjama teritorija priskiriama XXII zonai, schematiškai pažymėta kaip esamos ūkinės ir komunalinės paskirties pastatų teritorijos.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad Preilos komunalinės zonos ir mokamos mašinų stovėjimo aikštelės teritorijos sutvarkymas reglamentuotas Preilos ir apylinkių principinio plano Architektūrinio gyvenvietės ir jos aplinkos tvarkymo bei paminklosaugos priemonių programos XXII punkte. Jame numatytas teritorijos sutvarkymo tikslas – nebeplėsti šios zonos teritorijos ir nedidinti apstatymo, sumažinti esamo užstatymo vizualinį poveikį; mašinų stovėjimo aikštelėje jokių pastatų ir mašinų aptarnavimo įrenginių nestatyti, išskyrus laikinojo tipo medinį paviljoną aikštelės prižiūrėtojui; šis paviljonas, pasikeitus teritorijos paskirčiai, turės būti nukeltas ir negali būti privatizuojamas kaip nekilnojamojo turto objektas.
Teigė, kad aptartos aplinkybės įrodo, jog patvirtinto detaliojo plano sprendiniai, numatantys dalyje sklypo pastatyti du motelio statinius trumpalaikiam poilsiui ir vieną apsaugos pastatą, kuriame būtų įrengtos patalpos sargui ir inventoriui laikyti – akivaizdžiai prieštarauja KNPP planavimo schemos (generalinio plano) sprendiniams, Pagrindinių teiginių 5, 4.1, 12 punktams bei Preilos ir apylinkių principinio plano Architektūrinio gyvenvietės ir jos aplinkos tvarkymo bei paminklosaugos priemonių programos XXII punkto nuostatoms.
Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 308 patvirtintų Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatų (redakcija, galiojusi ginčijamo sprendimo priėmimo metu – iki 2004 m. birželio 20 d.) 4 punkte įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad nacionalinio parko teritorija, administruojama Neringos ir Klaipėdos miestų savivaldybių, tvarkoma pagal planavimo schemą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“. Nacionaliniame parke ūkinė veikla reguliuojama ir urbanizacijos plėtra plėtojama pagal KNNP planavimo schemą (Nuostatų 6.6 punktas); Kuršių nerijos gyvenviečių detaliųjų planų sprendiniai neturi prieštarauti nacionalinio parko planavimo schemai (11 punktas). Saugomų teritorijų įstatymas nustato, kad valstybinių parkų teritorijos tvarkomos pagal įstatymus ir teritorinio planavimo dokumentus (parko planavimo schemas, jų pagrindu parengtus detaliuosius planus) (25 straipsnio 6 dalis).
Mano, kad, atsakovui priėmus ginčijamą sprendimą, pažeisti teisės aktų reikalavimai ir imperatyvios nuostatos: Kuršių nerijos nacionalinio parko schemos (generalinio plano) Pagrindiniai teiginiai (5, 4.1, 12 punktai) bei Preilos ir apylinkių principinio plano Architektūrinio gyvenvietės ir jos aplinkos tvarkymo bei paminklosaugos priemonių programos XXII zonos, Saugomų teritorijų įstatymo 25 straipsnio 6 dalis bei Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatų 4, 6.6 bei 11 punktai. Pareiškėjas nurodo, kad ginčijamu sprendimu patvirtinto detaliojo plano pagrindu Neringos savivaldybės administracija 2001 m. kovo 28 d. patvirtino ir išdavė trečiajam suinteresuotam asmeniui R. J. M. (užsakovui) projektavimo sąlygų sąvadą moteliui (duomenys neskelbtini), o Kultūros vertybių apsaugos departamento Klaipėdos apygarda 2001 m. birželio 1 d. išdavė statybos leidimą motelio (duomenys neskelbtini) statybai.
Nurodė, kad panaikinus ginčijamą sprendimą dėl detaliojo plano patvirtinimo turi būti panaikintos ir šio sprendimo pagrindu sukurtos teisinės pasekmės: projektavimo sąlygų sąvadas bei statybos leidimas Nr. 01/72 motelio (duomenys neskelbtini)statybai. Pareiškėjo atstovė prašo tenkinti prašymą jame nurodytais motyvais.
Atsiliepimas
Atsakovų Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos atstovai prašė prašymo netenkinti atsiliepime į prašymą nurodytais pagrindais. Atsakovai atsiliepimuose į prašymą (t. 1, b.1. 126-131, t. 2, b.l. 55-59) nurodė, jog prašymas teismui pateiktas praleidus Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje numatytą terminą. Pabrėžia, kad vyriausiasis prokuroras prašymą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui padavė praėjus daugiau negu penkeriems metams nuo ginčijamo akto priėmimo dienos, todėl mano, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies nuostatos yra akivaizdžiai pažeidžiamos. Nurodė, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracija 2005 m. spalio 13 d. raštu Nr. 13.1-2664-(3.4-13.1) Klaipėdos apygardos prokuratūrai pranešė, kad buvo patikrintas detalus planas, patvirtintas Neringos savivaldybės tarybos 2000 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. 111 „Dėl žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), Preilos gyv., Neringa, detaliojo plano patvirtinimo“, todėl daro išvadą, jog dar 2005 m. spalio 13 d. pareiškėjui buvo žinoma apie aplinkybes, kurios byloje nurodytos kaip pagrindas imtis veiksmų dėl viešojo intereso gynimo. Pareiškėjas neprašė atnaujinti prašymo padavimo termino, todėl byla vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio nuostatomis, atsakovų manymu, turėjo būti nutraukta. Nurodė, kad pareiškėjo prašymas netinkamai grindžiamas aplinkybėmis, neva Neringos savivaldybės administraciniai sprendimai prieštarauja KNNP planavimo schemos (generalinio plano) sprendiniams. Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 4 dalis (įstatymo 2000 m. gegužės 24 d. redakcija) numatė, kad detalusis planas (programa ir sprendiniai) turi neprieštarauti bendrajam planui, o šio įstatymo 20 straipsnio 8 dalis numatė, kad detalusis planas netvirtinamas, jei jis prieštarauja bendrajam planui arba yra pažeista nustatyta derinimo, viešo svarstymo, priežiūros procedūra, detaliojo plano sprendiniai neatitinka teritorijų planavimo ar statybos normų. Išraše apie patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus nurodyta, kad KNPP planavimo schema (generalinis planas) yra specialusis planavimo dokumentas. Nurodo, jog Statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 159 „Dėl detaliųjų planų taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų ir tuo metu galiojusių detaliųjų planų rengimo taisyklių 8 punktas nustatė, kad detalieji planai negali prieštarauti bendriesiems planams, tačiau 9 punktas numatė, kad detalieji planai gali būti rengiami ir tais atvejais, kai bendrasis planas neparengtas.
Teigė, kad patvirtintas detalusis planas yra suderintas su visomis planavimo procese dalyvavusiomis institucijomis, todėl ginčijamo detaliojo plano sprendiniai neprieštarauja ir negali prieštarauti jokiems aukštesnės galios teisės aktams. Nurodė, kad joks teisės aktas imperatyviai nenumato, jog derinamo ir vėliau tvirtinamo detaliojo plano sprendiniai turi absoliučiai atitikti jau egzistuojančius planavimo dokumentų sprendinius. 2000 m. lapkričio 11 d. Neringos savivaldybės teritorijoje patvirtinto ir galiojančio bendrojo plano nebuvo, šio plano nėra ir dabar, detalusis planas yra suderintas, todėl Neringos savivaldybės taryba Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 4 dalies imperatyvių nuostatų nepažeidė ir negalėjo pažeisti. Pažymi, kad Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2005 m. rugpjūčio 31 d. pažyma Nr. V3-1.10-1132 parodo, jog ši institucija tyrė Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos veiklą, susijusią su statybų plėtra nuo 2000 metų, tačiau nė vienas Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos administracinis aktas, kuriuo buvo suderinti detalieji planai, nebuvo atšauktas.
Nurodė, jog Specialiųjų tyrimų tarnybos Klaipėdos valdybos 2007 m. spalio 25 d. ir 30 d. raštai patvirtina, jog pradėti ikiteisminiai tyrimai dėl galimo Kuršių nerijos nacionalinio parko darbuotojų netinkamo pareigų atlikimo, nusikalstamos veikos derinant ir tvirtinant planavimo dokumentus Kuršių nerijoje. Seimo Aplinkos apsaugos komitetas 2007 m. spalio 24 d. posėdyje konstatavo, kad už saugomų teritorijų priežiūrą atsakingos institucijos neužtikrina tinkamo teisės aktų taikymo šiose teritorijose. Teigia, jog jei ir buvo pažeistas viešasis interesas, tai jis turi būti ginamas baudžiamosios teisės poveikio priemonėmis.
Atsakovas Klaipėdos apskrities viršininko administracija atsiliepime į prašymą nurodė, jog neprieštarauja, kad būtų panaikintas 2001 m. birželio 1 d. išduotas statybos leidimas Nr. 01/72 motelio statybai, jei administraciniai aktai – teritorijos planavimo dokumentas ir Neringos savivaldybės administracijos 2001 m. kovo 28 d. išduotas projektavimo sąlygų sąvadas, kurių pagrindu buvo išduotas statybos leidimas, bus pripažinti negaliojančiais (t. 2, b. l. 49-50).
Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos atsiliepime (t. I, b. l. 78-80) nurodė, jog detaliuoju planu suplanuota teritorija yra Kuršių nerijos nacionalinio parko rekreacinėje zonoje ir šioje zonoje statyti naujų poilsio įstaigų gyvenvietėse ir kitoje parko teritorijoje nenumatyta (generalinio plano Pagrindinių teiginių 12 punktas).
Nurodė, jog ginčijamas sprendimas akivaizdžiai prieštarauja KNNP planavimo schemos (generalinio plano) sprendiniams, draudžiantiems statyti naujas poilsio įstaigas Kuršių nerijos nacionalinio parko rekreacinėje zonoje, didinti teritorijos, į kurią patenka detaliuoju planu suplanuotas sklypas, apstatymą, mašinų stovėjimo aikštelėje statyti pastatus ir mašinų aptarnavimo įrenginius, išskyrus laikinojo tipo medinį paviljoną aikštelės prižiūrėtojui.
KNNP planavimo schemos (generalinio plano) Preilos siūlomo teritorijų naudojimo schematiniame plane detaliuoju planu suplanuota teritorija yra teritorijoje, schematiškai pažymėtoje kaip esamos ūkinės ir komunalinės paskirties pastatų teritorijos. Nagrinėjamas žemės sklypas yra teritorijoje, kuriai numatyta kompleksinė tvarkymo programa, pažymėta reglamento Nr. XXII. Reglamentu Nr. XXII pažymėtos teritorijos tikslas – nebeplėsti šios teritorijos ir nedidinti apstatymo, numatytas draudimas mašinų stovėjimo aikštelėje statyti pastatus ir mašinų aptarnavimo įrenginius. Pažymi, kad KNNP planavimo schemos (generalinio plano) privalomumas yra įtvirtintas daugelyje norminių teisės aktų (Saugomų teritorijų įstatymo 25 straipsnio 6 dalyje, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 19 d. nutarimu patvirtintuose Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatuose).
Nurodė, kad panaikinus Neringos savivaldybės tarybos 2000 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 111 „Dėl žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), Preilos gyv., Neringa, detaliojo plano patvirtinimo“ turi būti panaikintos ir šio sprendimo pagrindu sukurtos teisinės pasekmės, t.y. 2001 m. kovo 28 d. projektavimo sąlygų sąvadas bei 2001 m. birželio 1 d. motelio statybai išduotas statybos leidimas Nr. 01/72.
Pažymėjo, jog Kuršių nerijos nacionalinio parko įsteigimas bei veiklos jame imperatyvus reglamentavimas yra susijęs su šio nacionalinio parko, kaip gamtinio ir kultūrinio paveldo, verte valstybei ir visuomenei.
Atsiliepimas
Paulius V. J. ir A. B. atsiliepimuose (t. I, b. l. 89-93, 97-101) nurodė, jog iš prašymo neaišku, kokiu būdu turėtų būti atkuriama iki skundžiamų aktų buvusi padėtis, jeigu pastatai (moteliai), kurių statybos teisėtumas ginčijamas, yra pastatyti, 2002 m. rugpjūčio 23 d. pripažinti tinkamais naudoti, pripažinimo tinkamais naudoti aktai galioja ir jų teisėtumo klausimas nėra ginčijamas. Nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje yra konstatavęs, kad statybos leidimo galiojimas laiko atžvilgiu yra ribojamas statinio pripažinimo tinkamu naudoti momentu, todėl skundo dėl statybos leidimo panaikinimo tenkinimo atveju negali atsirasti ABTĮ 92 straipsnyje nustatytos teisinės pasekmės. Teigė, jog ginčo statiniai yra ne tik pastatyti ir pripažinti tinkamais naudoti, bet ir pasikeitę jų savininkai. Mano, kad statiniai įgyti sąžiningai, nes, sudarant pirkimo-pardavimo sandorį, jokios informacijos apie tai, kad parduodamas pastatas buvo pastatytas turint tariamai neteisėtai išduotą leidimą neturėjo. Tretieji suinteresuoti asmenys pažymi, kad pareiškėjas praleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytą terminą individualiems teisės aktams apskųsti. Tretysis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepime į prašymą (t. I, b. l. 83-84) nurodo, jog sutinka su pareiškėjo prašymu dėl administracinių aktų panaikinimo ir prašo bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant.
Tretysis suinteresuotas asmuo Akcinė bendrovė „Vilniaus bankas“ prašė bylą nagrinėti ir sprendimą byloje priimti atstovui nedalyvaujant, jokių argumentų dėl bylos išsprendimo nenurodė (t. I, b. l. 105, t. II, b. l. 77).
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2008 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo prašymą iš dalies tenkino. Neringos savivaldybės tarybos 2000 m. lapkričio 10 d. sprendimą panaikino. Kitoje dalyje pareiškėjo prašymą atmetė.
Teismas, atsižvelgdamas į ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies 1 punktą, Konstitucinio Teismo nutarimus (1997 m. gegužės 6 d., 2005 m. gegužės 13 d.), Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalį, pabrėžė, jog tinkama aplinkos ir ypač vertingų vietovių apsauga yra suinteresuota visa visuomenė, ne tik pavieniai asmenys ar bendruomenės, todėl egzistuoja viešasis interesas dėl aplinkos, vertingų vietovių apsaugos režimo pažeidimų nustatymo ir šalinimo bei padarė išvadą, jog nagrinėjama administracinė byla inicijuota neabejotinai esant viešajam interesui, nes visuomenė suinteresuota, kad ypač vertinga saugoma teritorija būtų tinkamai saugoma ir racionaliai naudojama, nepažeidžiant įstatymų ir laikantis nustatytų procedūrų.
Vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A17 – 742/2007, A8-660/2007 ir kt.), faktu, jog Klaipėdos apygardos prokuratūra 2006 m. lapkričio 10 d. gavo Saugomų teritorijų tarnybos pranešimą apie galimus teisės aktų pažeidimus, o į teismą kreipėsi 2006 m. gruodžio 11 d. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas konstatavo, kad termino prašymui paduoti pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas. Skaičiuodamas termino eigą, teismas atsižvelgė į ABTĮ 66 straipsnio 4 dalį, numatančią, kad tais atvejais, kai paskutinė termino diena yra nedarbo diena, termino pabaigos diena laikoma po jos einanti darbo diena, teismas konstatavo, kad kreipimosi į teismą su prašymu terminas, nustatytas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje, nebuvo praleistas, o atsakovo argumentai dėl šio termino praleidimo laikytini nepagrįstais.
Pateikto detaliojo plano medžiaga (esančia t. l, voke) teismas nustatė, kad Neringos miesto savivaldybės valdyba 1999 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 219 nusprendė organizuoti teritorijos (duomenys neskelbtini) (autoparkavimo aikštelė), Neringa, detaliojo plano rengimą (sprendimo 1 punktas), planavimo organizatoriaus funkcijas pavesdama vykdyti Neringos miesto savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo ir statybos skyriui (sprendimo 5 punktas) (psl. 25). Sąlygos teritorijų planavimo dokumentui – sklypo (duomenys neskelbtini), Neringos mieste, detaliajam planui rengti buvo išduotos 1999 m. spalio 25 d. Išduotose planavimo sąlygose nurodyta, kad planuojamai teritorijai inter alia taikomi Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatai, Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas) (psl. 26). Detaliojo planavimo organizatorius 1999 m. spalio 25 d. patvirtino planavimo užduotį, pagal kurią planavimo tikslas – nustatyti ir įteisinti atliktus procedūrinius veiksmus, planuojamoje teritorijoje esamų ir naujai formuojamų sklypų ribas, jų dydžius, architektūrinius urbanistinius apribojimus, paskirtį, paminklotvarkinius bei aplinkosauginius reikalavimus, galimybę rekonstruoti esamus pastatus (psl. 29). Pažymėtina tai, jog vienas iš tikslų – galimybė rekonstruoti esamus pastatus nebuvo numatyta Neringos miesto savivaldybės valdybos sprendime Nr. 219, kuriuo nuspręsta organizuoti ginčijamą detalųjį planą. Neringos miesto savivaldybės taryba 1999 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. 178 patvirtino žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Preilos gyvenvietėje, Neringos mieste, detaliojo plano raidos programą (psl. 31). 2000 m. spalio 16 d. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, atlikdama teritorijų planavimo priežiūrą, patikrino minėto žemės sklypo detalųjį planą ir pateikė išvadą, kad parengtą detalųjį planą galima tvirtinti nustatyta tvarka (psl. 5).
Nustatė, kad Neringos savivaldybės taryba 2000 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. 111 patvirtino žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), Preilos gyvenvietė, Neringa, detalųjį planą (psl. 3). Šio detaliojo plano sprendiniuose numatyta (psl. 21):
1) 4 lengvųjų automobilių stovėjimo vietos bei 27 trumpalaikio poilsio treilerių pastatymo vietos;
2) sklypo dalyje numatyta pastatyti 2 motelio statinius trumpalaikiam poilsiui ir apsaugos pastatą, kuriame būtų įrengtos patalpos sargui ir inventoriui laikyti;
3) rekonstruoti inžinierinę infrastruktūrą pagal atitinkamas technines sąlygas;
4) griauti esamą menkavertį pastatą;
5) rekonstruoti įvažiavimą;
6) plėsti žaliuosius plotus.
Byloje esančiais rašytiniais įrodymais teismas nustatė, kad ginčijamu detaliuoju planu suformuotas žemės sklypas yra valstybės nuosavybė, patikėjimo teise jį valdo Klaipėdos apskrities viršininko administracija. Žemės sklypas, kurio kadastrinis Nr. 2301/0002:91, esantis (duomenys neskelbtini), išnuomotas J. G. M., A. B. , M. D. V., J. K. , P. V. J.. Žemės sklype, esantys pastatai –moteliai, nuosavybės teise priklauso M. D. V., J. K. , P. V. J., A. B. , pastatas, sargo namelis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso J. G. M. (t. 1, b.l. 13-20). Hipotekos registre įregistruotas teisių įkeitimas – P. V. J. įkeitė žemės nuomos teisę į žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), akcinei bendrovei „Vilniaus bankas“. Šiam kreditoriui įkeistas ir minėtame sklype esantis pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantis P. V. J. ir J. K. (t. I, b. l. 21-25, 26-30). Visuomeninius santykius, susijusius su saugomomis teritorijomis, saugomų teritorijų sistemą, saugomų teritorijų steigimo, apsaugos, tvarkymo ir kontrolės teisinius pagrindus, taip pat veiklą jose reglamentuoja Saugomų teritorijų įstatymas. Ginčijamu detaliuoju planu suplanuotas žemės sklypas yra Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje, todėl šiai teritorijai taikomi Saugomų teritorijų įstatymo reikalavimai. Šis įstatymas ginčijamu detaliuoju planu suplanuoto sklypo teisinio statuso požiūriu yra specialus bendrųjų teritorijų planavimo ir statybos teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų sistemoje. Saugomų teritorijų įstatymo, kuris reglamentuoja saugomų teritorijų steigimo, apsaugos, tvarkymo ir kontrolės teisinius pagrindus, taip pat reglamentuoja veiklą juose (1993 m. lapkričio 9 d. įstatymo Nr. 63-1188 redakcija, galiojusi ginčijamo sprendimo priėmimo metu), 25 straipsnio 6 dalis numatė, kad valstybinių parkų teritorijos tvarkomos pagal įstatymus ir teritorinio planavimo dokumentus (parko planavimo schemas, jų pagrindu parengtus detaliuosius projektus).
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. balandžio 23 d. priėmė nutarimą Nr. 1-1244 „Dėl Dzūkijos, Kuršių nerijos, Žemaitijos nacionalinių parkų, Trakų istorinio nacionalinio parko ir Viešvilės valstybinio rezervato įsteigimo“, įsigaliojusį 1991 m. gegužės 1 d. Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 1-1244, siekiant išsaugoti Lietuvos žmonėms ir būsimoms kartoms vertingiausius Lietuvos kraštovaizdžio kompleksus bei etnokultūrinį paveldą, buvo inter alia nutarta įsteigti Lietuvos Respublikos kompleksinėje gamtos apsaugos schemoje numatytus nacionalinius parkus ir valstybinį rezervatą (pagal parengtas schemas): „<...> Kuršių nerijos nacionalinį parką – 19 tūkst. ha ploto (iš jų 9 tūkst. ha Kuršių marių ir Baltijos jūros akvatorijos)“ (1 punkto 2 papunktis) bei „įpareigoti <...> Vyriausybę iki 1991 m. lapkričio 1 d. patvirtinti Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatus“ (2 punkto 1 papunktis). Paminėtu teisės aktu įsteigtas Kuršių nerijos nacionalinis parkas bei apibrėžtas konkretus šio parko plotas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1994 m. gruodžio 19 d. priėmė nutarimą Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“, kuriuo patvirtino Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemą (generalinį planą) (toliau – KNNP planavimo schema (generalinis planas). Šis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas turėjo priedą „Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) pagrindiniai teiginiai“ (toliau – Pagrindiniai teiginiai), kuris buvo paskelbtas kartu kaip sudėtinė minėto teisės akto dalis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1378 buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ priedo „Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) pagrindiniai teiginiai“ 2 punktas, pagal kurį nebeliko nuostatos, kad Schema yra parengta laikotarpiui iki 2005 m. Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 27 d. nutarimo antruoju punktu pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ pagal paskelbimo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. KNNP planavimo schema (generalinis planas) yra įregistruota Teritorijų planavimo dokumentų registre, registro Nr.: 100002000006 (t. I, b. l. 33). Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad planavimo schemą parengęs Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos institutas du jos originalius egzempliorius (tekstinę ir grafinę dalis) perdavė tuometinei Statybos ir urbanistikos ministerijai, vienas egzempliorius liko šiame institute, o Statybos ir urbanistikos ministerija 1995 m. liepos 12 d. perdavė Neringos miesto merui vieną originalų planavimo schemos egzempliorių. Teismas padarė išvadą, kad Neringos savivaldybės tarybai buvo žinomi KNNP planavimo schemos (generalinio plano) sprendiniai, pagal juos parengtos planavimo sąlygos, todėl jų buvo būtina laikytis rengiant ir tvirtinant detaliuosius planus. Konstitucinio Teismo nutarime pabrėžta, kad jokie su Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos administravimo (kartu su gyvenviečių detaliaisiais planais) susiję sprendimai negali būti priimami neatsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą Schemą ir negali prieštarauti Schemos nuostatoms. Šių sprendinių nepaisymas, ypač žinant, jog tai, kad Lietuvos valstybė visą laiką Kuršių neriją traktavo ir traktuoja kaip unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą – saugotiną teritoriją, kuriai turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas, yra visuotinai žinomas faktas. 1972 m. lapkričio 16 d. Paryžiuje priimta Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencija, prie kurios Lietuva prisijungė 1992 m. kovo 31 d. Lietuva, prisijungusi prie Konvencijos, tapo Konvencijos nare ir kartu įsipareigojo globoti kultūros ir gamtos paveldą, gavo teisę siūlyti įtraukti šalies teritorijoje esančius objektus į Pasaulio paveldą. Šios Konvencijos 4 straipsnyje nustatyta, kad kiekviena valstybė – Konvencijos narė – pripažįsta, kad jos teritorijoje esančio kultūros ir gamtos paveldo identifikavimas, globa, išsaugojimas ir perdavimas ateities kartoms yra, visų pirma, tos valstybės pareiga. Konvencijos 5 straipsnyje suformuoti uždaviniai paveldui globoti, išsaugoti, paruošti veiksmingas priemones, kurios įgalintų valstybę neutralizuoti grėsmę, iškilusią kultūros ir gamtos paveldui, imtis tinkamų įstatyminių, mokslinių, techninių, administracinių ir finansinių priemonių, būtinų šio paveldo identifikavimui, globai, išsaugojimui. 2000 m. lapkričio 29 d. UNESCO Pasaulio paveldo komiteto dvidešimt ketvirtajame posėdyje Kuršių nerija buvo įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą kaip kultūros ir gamtos vertybė. Lietuvos valstybė Kuršių neriją traktavo ir traktuoja kaip unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą – saugotiną teritoriją, kuriai turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas. Taigi šiai vietovei galioja visos Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo konvencijos įgyvendinimo gairėse numatytos apsaugos priemonės. KNNP planavimo schemos (generalinio plano) pagrindinių teiginių 5 punkte nustatyta, jog Kuršių nerijos nacionalinis parkas tvarkomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, kitais norminiais aktais ir nacionalinio parko planavimo schema (generaliniu planu). Taigi minėtame punkte įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad Kuršių nerijos nacionalinis parkas tvarkomas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemą. Pagrindinių teiginių 4.1 punkte numatyta, jog planavimo schemos (generalinio plano) nuostatos sudaro sąlygas saugoti, racionaliai naudoti ir atkurti gamtos, kultūros paveldo ir kraštovaizdžio vertybes bei rekreacinius išteklius. Pagal KNNP planavimo schemos (generalinio plano) pagrindinių teiginių 6 punktą, nacionalinio parko teritorija pagal gamtos ir kultūros vertybes, jų apsaugos formas ir naudojimą suskirstyta į šias funkcines zonas: 1) konservacinę (gamtiniai rezervatai, kraštovaizdžio draustiniai, urbanistiniai ir etnokultūriniai draustiniai); 2) apsauginę; 3) rekreacinę; 4) gyvenamąją; 5) ūkinę. KNNP planavimo schemos (generalinio plano) pagrindinio brėžinio fragmentu (t. I, b. l. 31-32) nustatyta, kad žemės sklypas, kurio detalųjį planą ginčijamu sprendimu patvirtino Neringos savivaldybės taryba, yra Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje ir priklauso šio parko rekreacinei zonai. Pagal KNNP planavimo schemos (generalinio plano) pagrindinių teiginių 12 punktą nacionalinio parko rekreacinė zona – gyvenviečių miško ir pajūrio kopų parkai bei rekreaciniai miškai. Rekreacinėje programoje numatyta, kad visoje nacionalinio parko teritorijoje, išskyrus gamtinius rezervatus, bus plėtojama pažintinė rekreacija, skatinamas vandens turizmas ir sportas. Statyti naujų poilsio įstaigų gyvenvietėje ir kitoje parko teritorijoje nenumatyta. Gyvenamųjų pastatų, aptarnavimo ir kitų objektų statybos, rekonstravimo ir restauravimo projektai turi būti rengiami vadovaujantis nustatyta tvarka patvirtintais Nidos, Preilos, Pervalkos, Juodkrantės, Alksnynės ir Smiltynės gyvenviečių bei apylinkių principiniais planais (14 punktas). Pagal KNNP planavimo schemos (generalinio plano) Preilos siūlomų teritorijų naudojimo schematiniame plane detaliuoju planu suplanuota teritorija yra teritorijoje, schematiškai pažymėtoje kaip esamos ūkinės ir komunalinės paskirties pastatų teritorijos.
Nagrinėjamas žemės sklypas yra teritorijoje, kuriai numatyta kompleksinė tvarkymo programa, pažymėta reglamento Nr. XXII (t. 1, b.l. 74). KNNP planavimo schemos (generalinio plano) tekstiniuose sprendiniuose (Preilos ir jos apylinkių principinio plano skyrius. Architektūrinio gyvenvietės ir jos aplinkos tvarkymo bei paminklosaugos priemonių programa, t. I, b. l. 37-45) įtvirtinta, kad reglamentu Nr. XXII pažymėtos teritorijos tikslas – nebeplėsti šios zonos teritorijos ir nedidinti apstatymo, sumažinti esamo užstatymo vizualinį poveikį; programos „c“ punkte numatytas draudimas mašinų stovėjimo aikštelėje statyti pastatus ir mašinų aptarnavimo įrenginius, išskyrus laikino tipo medinį paviljoną aikštelės prižiūrėtojui, kuris, pasikeitus teritorijos paskirčiai, turės būti nukeltas ir negali būti privatizuojamas kaip nekilnojamojo turto objektas (t. I, b. l. 44).
Ginčijamo detaliojo plano sprendiniai, numatantys dviejų motelio pastatų statybą trumpalaikiam poilsiui ir vieną apsaugos pastatą, kuriame būtų įrengtos patalpos sargui ir inventoriui laikyti, akivaizdžiai prieštarauja KNNP planavimo schemos (generalinio plano) sprendiniams, draudžiantiems statyti naujas poilsio įstaigas Kuršių nerijos nacionalinio parko rekreacinėje zonoje; didinti teritorijos, į kurią patenka detaliuoju planu suplanuotas sklypas, apstatymą; mašinų stovėjimo aikštelėje statyti pastatus ir įrenginius, išskyrus laikino tipo medinį paviljoną aikštelės prižiūrėtojui, kuris, pasikeitus teritorijos paskirčiai, turės būti nukeltas ir negali būti privatizuojamas kaip nekilnojamojo turto objektas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 308 patvirtintų Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatų (redakcija, galiojusi ginčijamo sprendimo priėmimo metu – iki 2004 m. birželio 20 d.) 4 punkte įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad nacionalinio parko teritorija tvarkoma pagal planavimo schemą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“, ir ja remiantis parengtais bei nustatyta tvarka patvirtintais gyvenviečių detaliaisiais planais, miškotvarkos, vandentvarkos, rekreacijos, nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkymo, inžinierinių komunikacijų ir kitus projektus. Nuostatų 6.6. punktas numato, kad nacionaliniame parke urbanizacijos plėtra vykdoma pagal KNNP planavimo schemą, statinių formos ir tūriai ribojami pagal kultūros vertybių apsaugos reikalavimus, nustatytus teisės aktuose ir teritorijų planavimo dokumentuose, o Nuostatų 11 punktu nustatyta, jog gyvenviečių detaliųjų planų sprendiniai neturi prieštarauti nacionalinio parko planavimo schemai. Darytina išvada, kad ginčijamo detaliojo plano sprendiniai, numatantys statybą dviejų motelio statinių trumpalaikiam poilsiui ir vieno apsaugos pastato, kuriame būtų įrengtos patalpos sargui ir inventoriui laikyti, akivaizdžiai prieštarauja KNNP planavimo schemos (generalinio plano) sprendiniams – Pagrindimų teiginių 5, 4.1 ir 12 punktams bei Preilos ir apylinkių principinio plano Architektūrinio gyvenvietės ir jos aplinkos tvarkymo bei paminklosaugos programos XXII punkto nuostatoms, KNNP nuostatų 4, 6.6. bei 11 punktams. Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 27 d. nutarime konstatavo, kad jokie su Kuršių nerijos nacionalinio parko administravimu (inter alia su gyvenviečių detaliaisiais planais) susiję sprendimai negalėjo (ir šiuo metu negali) būti priimami neatsižvelgiant į KNNP planavimo schemą ir prieštarauti jos sprendiniams.
Nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, kad Neringos savivaldybės tarybos 2000 m. lapkričio 10 d. sprendimas Nr. 111 „Dėl žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), Preilos gyv., Neringa, detaliojo plano patvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtintas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Preilos gyvenvietėje, Neringoje, detalusis planas yra neteisėtas ir naikintinas, nes prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Išanalizavęs rašytinę bylos medžiagą teismas nustatė, kad Neringos savivaldybės mero pavaduotojas 2001 m. kovo 28 d. išdavė projektavimo sąlygų sąvadą statytojui R. J. M. (asmuo miręs, nuosavybės teisę į pastatus 2003 m. rugsėjo 4 d. paveldėjimo teisės liudijimu paveldėjo tretysis suinteresuotas asmuo J. G. M. ) moteliui (duomenys neskelbtini), Preilos gyvenvietėje, Neringoje (t. 1, b.l. 46), o Kultūros vertybių apsaugos departamento Klaipėdos apygarda ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijos valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnyba 2001 m. birželio 4 d. minėtam statytojui išdavė statybos leidimą Nr. 26 dviejų motelio pastatų, adresu (duomenys neskelbtini), Preilos gyvenvietėje, Neringoje, statybai (t. I, b. l. 47). Konstatavus, kad Neringos savivaldybės tarybos 2000 m. lapkričio 10 d. sprendimas Nr. 111 yra neteisėtas ir naikintinas, būtų teisinis pagrindas naikinti ir minėto sprendimo pagrindu išduotą projektavimo sąlygų sąvadą bei statybos leidimą motelio statybai. Tačiau remdamasis bylos medžiaga teismas nustatė, jog pastatai – moteliai – kurių statybos teisėtumas ginčijamas, yra pastatyti ir 2002 m. rugpjūčio 23 d. pripažinti tinkamais naudoti. Šią faktinę aplinkybę patvirtina komisijos 2002 m. rugpjūčio 12 d. pripažinimo motelio (duomenys neskelbtini) tinkamu naudoti aktas, patvirtintas Klaipėdos apskrities valstybinės teritorijų ir planavimo statybos inspekcijos viršininko 2002 m. rugpjūčio 23 d. (t. I, b. l. 53-54). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. spalio 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-807-2004, paskelbtame „Administracinių teismų praktika“ Nr. 6, yra konstatavęs, kad statybos leidimo galiojimas laiko atžvilgiu yra ribojamas statinio pripažinimo tinkamu naudoti momentu. Tai reiškia, kad statybos leidimas, kaip administracinis aktas, laiko atžvilgiu galioja iki pagal šį statybos leidimą statomo statinio pripažinimo tinkamu naudotis. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnį vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (1 dalis). Į nustatyta tvarka paskelbtuose sprendimuose, nutarimuose ir nutartyse esančius įstatymų taikymo išaiškinimus atsižvelgia teismai, valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti subjektai, taikydami tuos pačius įstatymus (2 dalis). Remdamasi nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei atsižvelgdama į nustatyta tvarka paskelbtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Statybos įstatymo nuostatų, reglamentuojančių statybos leidimą, išaiškinimą, teisėjų kolegija padarė išvadą, jog ginčijamo statybos leidimo, kaip administracinio akto, galiojimas pasibaigė pripažinus statinį tinkamu naudoti, t.y. 2002 m. rugpjūčio 23 d. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 33 dalį statinio projektavimo sąlygų sąvadas yra savivaldybės mero (jo įgalioto asmens) patvirtintas konkrečiam statiniui nustatytas projektavimo sąlygų, įvardintų šio straipsnio 32 dalyje, bendrasis dokumentas. Analogiškais motyvais padaryta išvada, jog projektavimo sąlygų sąvadas, kaip administracinis aktas, laiko atžvilgiu galioja iki statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto priėmimo. Teismo sprendimu gali būti naikinami tik galiojantys administraciniai aktai, todėl prašymas dėl projektavimo sąlygų sąvado ir statybos leidimo panaikinimo netenkintas.
III.
Atsakovai Neringos savivaldybės taryba ir administracija apeliaciniame skunde (t. 2, b. l. 155 – 159) prašo panaikinti pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo dalį, kuria buvo panaikintas Neringos savivaldybės tarybos 2000 m. lapkričio 10 d. sprendimas ir šioje dalyje administracinę bylą nutraukti. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo išdėstyti atsiliepime, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Apeliantai sutinka su teismo išvada, kad naikinti galima tik galiojančius teisės aktus, todėl mano, kad įvykdžius statinių, esančių (duomenys neskelbtini), Preiloje, rekonstrukcijos darbus bei pripažinus juos tinkamais naudoti, tiek 2001-03-28 projektavimo sąlygų sąvadas, tiek 2001-06-01 statybos leidimas, tiek skundžiamu Neringos savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintas detalusis planas neteko galios nuo 2002-08-23. Apeliantai nesutinka, kad prokuroras į teismą kreipėsi nepraleidęs įstatymo nustatyto termino. Nesutinka ir su poreikiu ginti viešąjį interesą šioje byloje. Nurodo, kad ginčijamu sprendimu patvirtintas detalusis planas buvo suderintas su kompetentingomis institucijomis, todėl plano sprendiniai neprieštarauja ir negali prieštarauti jokiems aukštesnės galios teisės aktams. Nurodo, jog Statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 159 „Dėl detaliųjų planų taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų ir tuo metu galiojusių detaliųjų planų rengimo taisyklių 8 punktas nustatė, kad detalieji planai negali prieštarauti bendriesiems planams, tačiau 9 punktas numatė, kad detalieji planai gali būti rengiami ir tais atvejais, kai bendrasis planas neparengtas, 46 punktas nustatė, kad savivaldybės taryba netvirtina detaliojo plano, jeigu jis prieštarauja bendrajam planui arba yra pažeistas planavimo procesas ir procedūros.
Tretieji suinteresuoti asmenys P. V. J. ir J. K. apeliaciniu (t. 2, b. l. 168 – 172) skundu prašo panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria panaikintas Neringos savivaldybės tarybos 2000 m. lapkričio 10 d. sprendimas Nr. 111 „Dėl žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), Preilos gyv., Neringa, detaliojo plano patvirtinimo“, o prokuroro prašymą atmesti arba perduoti bylą pirmosios instancijos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Nurodo, kas Kuršių nerijos nacionalinis parkas privalo būti tvarkomas nenukrypstant nuo Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo schemos (generalinio plano) sprendimų (Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994-12-19 nutarimas Nr. 1269). Tačiau, remiantis 1995-12-12 Teritorijų planavimo įstatymo 14 str. 3 d., Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1996-11-15 įsakymu Nr. 159 „Dėl detaliųjų planų taisyklių patvirtinimo“, mano, kad, nesant parengto bendrojo ar detaliojo plano, specialieji planai, taip pat ir KNNP schema yra tik rekomendacinio pobūdžio.
Mano, kad 1995-11-30 įstatymas „Dėl statybų Lietuvos Respublikos pajūrio juostoje ir Kuršių nerijoje“ yra aukštesnę teisinę galią turintis teisės aktas nei 1994-12-19 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtinta KNNP schema. Šis įstatymas suteikia teisę Kuršių nerijos gyvenvietėse be Vyriausybės leidimo statyti naujus ir perstatyti (rekonstruoti) esamus pastatus (statinius) ir įrenginius.
Nurodo, kad Neringos savivaldybės tarybos 2000 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. 111 patvirtintas (duomenys neskelbtini), Preilos gyv., Neringa, detalusis planas buvo parengtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu.
Mano, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, be pagrindo KNNP suteikė imperatyvų pobūdį, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas.
Tretysis suinteresuotas asmuo A. B. apeliaciniu skundu (t. 2, b. l. 174 – 178) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimo dalį, kuria panaikintas Neringos savivaldybės tarybos 2000 m. lapkričio 10 d. sprendimas Nr. 111 „Dėl žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), Preilos gyv., Neringa, detaliojo plano patvirtinimo“, o prokuroro prašymą atmesti arba perduoti bylą pirmosios instancijos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir P. V. J. ir J. K. .
Nurodo, kad, remiantis Saugomų teritorijų įstatymo 25 str. 6 d., detalieji planai rengiami parkų planavimo schemų pagrindu. Ar tokie planai atitinka schemos sprendinius, turi vertinti ne prokuratūra ar saugomų teritorijų institucijų administracinių valdininkai, o projektus ruošę specialistai.
KNNP schema yra specialiojo planavimo dokumentas (Teritorijų planavimo įstatymo 12 str. 5 p.). Nacionalinių ir regioninių parkų planavimo schemų, kaip specialiojo teritorijų planavimo dokumentų, teisinę reikšmę nustato Teritorijų planavimo įstatymo 14 str. 3 d., kuriame nustatyta, kad specialiojo planavimo dokumentai neatstoja bendrojo plano ir detaliųjų planų, ir kol šių dokumentų sprendiniai nesuderinti su bendrojo plano, arba, jeigu jo nėra – su visais atitinkamo lygmens galiojančiais specialiųjų ir detaliųjų planų sprendiniais, jie yra ne imperatyvaus, bet rekomendacinio pobūdžio.
Remiantis Teritorijų planavimo įstatymo 20 str. 1 d., saugomose teritorijose detaliųjų planų rengimo, derinimo ir tvirtinimo tvarką nustato Statybos ir urbanistikos ministerijos patvirtintos detaliųjų planų taisyklės.
1995-12-12 įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo įsigaliojimo“ nustatė, kad laikotarpiu, kol savivaldybės neturi galiojančių bendrųjų planų, sąlygas detaliesiems planams rengti Statybos ir urbanistikos ministerijos nustatyta tvarka pateikia savivaldybės vyriausiasis architektas.
Kiti apeliaciniam skunde pateikti argumentai yra analogiški V. P. J. ir J. K. apeliaciniame skunde pateiktiems argumentams.
Šalies argumentai
Pareiškėjas Klaipėdos apygardos vyriausiasis prokuroras apeliaciniu skundu (t. 2, 181 – 182) prašė panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.
Nurodo, kad remiantis Statybos įstatymo 23 str. vienas iš pagrindų, kuriuo remiantis statybos leidimas netenka galios, yra teismo sprendimas. To paties įstatymo 2 str. 71 d. yra pateikta savavalinės statinio statybos sąvoka, kai teismas statybos leidimą pripažįsta neteisėtu. Be to, atkreipia dėmesį, kad 2004-10-06 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas rėmėsi priimdamas sprendimą, priimta galiojant kitokiai minėto įstatymo redakcijai, kurioje savavalinė statyba apibrėžiama tik kaip statyba be įstatymo nustatyta tvarka gauto statybos leidimo.
Prokuroras daro išvadą, kad remiantis šiuo metu galiojančiomis įstatymo normomis, darytina išvada, jog statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas, ginčijant statybos leidimo teisėtumą, negali užkirsti kelio teismui, nustačius statybos leidimo neteisėtumą, galimybę jį panaikinti.
Panaikinus neteisėtą Neringos savivaldybės tarybos sprendimą patvirtinti detalųjį planą, siekiant galutinio viešojo intereso gynimo, būtina panaikinti ir šio sprendimo pagrindu priimtus dokumentus. Remiantis Statybos įstatymu, Lietuvos Respublikos CK 4.103 str., tik pripažinus neteisėtu ir panaikinus statybos leidimą, bus galima spręsti klausimą dėl pasekmių šalinimo. Mano, kad būtina pripažinti neteisėtu ir naikinti ginčijamo sprendimo pagrindu išduotą statybos leidimą.
Šalies argumentai
Tretieji suinteresuoti asmenys M. D. V. ir J. G. M. apeliaciniu skundu (t. 2, b. l. 184 – 187) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. sprendimą ir administracinę bylą nutraukti.
Nurodo, kad detaliojo plano rengimo metu nebuvo pažeista Teritorijų planavimo įstatymo 20 str. 4 d. Neringos savivaldybės taryba 1999 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. 178 patvirtino žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Preilos gyv., Neringos mieste, detaliojo plano raidos programą. Šis sprendimas yra nepanaikintas ir galiojantis. Pačiame teismo sprendime nurodyta, kad gyvenamųjų pastatų, aptarnavimo ir kitų objektų statybos, rekonstravimo ir restauravimo projektai turi būti rengiami vadovaujantis nustatyta tvarka patvirtintais Nidos, Preilos, Pervalkos, Juodkrantės, Alksnynės ir Smiltynės gyvenviečių bei apylinkių principiniais planais. Ginčijamu sprendimu patvirtintas detalusis planas neprieštarauja Preilos principiniam planui.
Pabrėžia, kad jie yra sąžiningi įgijėjai, ir teismo sprendimas neturėtų pažeisti jų teisėtų interesų bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo.
Žemesnės instancijos teismas
Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003-03-24 plenarinės sesijos sprendimu, detalieji planai yra ne norminiai, o individualūs teisės aktai. Todėl teismas nepagrįstai netaikė senaties termino.
Nesutinka, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, nepraleido ABTĮ 33 str. 1 d. nustatyto termino. Apie detaliojo plano rengimą buvo paskelbta viešai, todėl daro išvadą, kad apie rengiamą detalųjį planą prokuroras žinojo jau 2005 m. Teismas nesiaiškino, kada Klaipėdos apygardos prokuratūra gavo Neringos savivaldybės tarybos 2000 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 111. Kadangi prokuroras į teismą kreipėsi praleidęs įstatymo nustatytus terminus ir neprašė jų atnaujinti, teismas turėjo bylą nutraukti.
Atsiliepimas
Atsiliepime į A. B. , P. V. J. ir J. K. apeliacinius skundus (t. III, b. l. 2) M. D. V. ir J. G. M. pritaria skunduose išdėstytiems motyvams. Atsiliepime išreiškia nesutikimą su Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro apeliaciniu skundu.
Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą bei Neringos savivaldybės tarybos apeliacinį skundą išreiškia pritarimą prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams ir reikalavimui. Papildomai nurodo šiuos argumentus: remiantis ABTĮ 92 straipsniu, skundžiamo akto panaikinimas reiškia, kad konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, tačiau iki panaikinto akto galiojusio kito akto teisinė galia tokiu atveju savaime neatkuriama. Mano, kad panaikinus administracinį aktą pagrįstai yra pripažinti negaliojančiais jo pagrindu priimti administraciniai aktai (Vyriausiojo administracinio teismo 2007-08-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1534/2007). Kadangi ginčijamas projektavimo sąlygų sąvadas ir Kultūros vertybių apsaugos departamento 2001-06-01 išduotas statybos leidimas Nr. 01/72 turėtų būti panaikinti remiantis išdėstytu bei ABTĮ 92 str., 89 str. 1 d. 1 p. Mano, kad teismas turėtų atsižvelgti į LVAT suformuotą praktiką analogiškose bylose; nesutinka su atsakovų apeliaciniu skundu, mano, kad ginčijamu sprendimu patvirtinto detaliojo plano sprendiniai prieštarauja Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos sprendiniams ir kitiems teisės aktams. Tai, kad detalieji planai negali prieštarauti įstatymams, Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrųjų, taip pat specialiųjų planų sprendiniams, kitiems teisės aktams; sutinka su teismo išvada, kad prokuroras kreipėsi nepraleidęs įstatymo nustatyto termino.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byloje pareikštais materialiniais teisiniais reikalavimais pareiškėjas siekia apginti viešąjį interesą, kurio pažeidimas, pasak pareiškėjo, pasireiškia tuo, jog Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje vykdoma statybinė veikla, nesilaikant šiai teritorijai teisės aktais nustatyto specialaus priežiūros bei naudojimo režimo.
Atsakovų Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos apeliaciniame skunde tarp kitų argumentų, kuriais remiantis, jų teigimu, skundžiamas Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas gali būti panaikintas, nurodo, kad jame nebuvo įrodytas viešojo intereso pažeidimas, nes teismas neidentifikavo visuomeninio subjekto, kuris būtų patyręs žalą dėl Neringos savivaldybės priimtų administracinių aktų, neidentifikavo nei žalos pobūdžio, nei žalos masto. Be to, Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos apeliaciniame skunde, taip pat M. D. V. ir J. G. M. apeliaciniame skunde teigiama, jog Klaipėdos apygardos vyriausiasis prokuroras praleido terminą kreiptis į teismą dėl sprendimų panaikinimo. Todėl, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes prieš pradedant nagrinėti minėtų aktų teisėtumo klausimą, būtina įvertinti šiuos atsakovų ir trečiųjų suinteresuotų asmenų argumentus ir ištirti, ar pareiškėjo ginami interesai pripažintini viešuoju interesu ginamų interesų turinio, pasirinktų gynimo priemonių, tinkamų apginti viešąjį interesą, ir įstatymu nustatytų terminų laikymosi požiūriu.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje formuojama tokia pozicija, kad viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Todėl kiekvienu atveju, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, būtina nustatyti aplinkybę, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės (2008 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A146–335/2008). Atsižvelgus į tai, kad įstatymų leidėjas yra nepateikęs viešojo intereso sampratos, ir įvertinus, kad Konstitucinis Teismas viešąjį interesą supranta plačiai, bylą nagrinėjantiems administraciniams teismams suteikiama diskrecija nustatyti, ar interesas, į kurį kėsinamasi, pripažintinas viešuoju interesu. Administracinėje byloje Nr. A17-742/2007 teisėjų kolegija pažymėjo, kad įstatymų leidėjas suteikia teisę prokurorui spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą, ar ne, tačiau galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis administracinę bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą. Tokioje byloje teismas kiekvieną kartą turi ad hoc nustatinėti viešojo intereso buvimo faktą, atsižvelgdamas į visas konkrečios bylos aplinkybes, joje nagrinėtinų klausimų pobūdį ir reikšmę (2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007). Tokia pat pozicija atsispindi Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, pagal kurią tais atvejais, kai sprendimą, ar tam tikras interesas turi būti laikomas viešuoju ir ginamas bei saugomas kaip viešasis interesas, turi priimti bylą nagrinėjantis teismas, būtina tai motyvuoti atitinkamame teismo sprendime. Priešingu atveju kiltų pagrįsta abejonė, kad tai, kas teismo yra ginama ir saugoma kaip viešasis interesas, iš tikrųjų yra ne viešasis, bet privatus tam tikro asmens interesas (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas). Tokia pat pozicija įtvirtinta ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo jurisprudencijoje, iš kurios matyti, kad teismas laikosi nuostatos, jog įstatymų leidėjas viešąjį interesą supranta plačiai ir suteikia teisę prokurorui spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti civilinę bylą ar ne, taip pat laikomasi pozicijos, kad galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis bylą, iškeltą pagal prokuroro ieškinį (2006 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2006).
Dėl ginamų interesų turinio ir prokuroro teisinės padėties. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalis nustato, jog įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, viešojo administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Ši prokuroro teisė yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau – ir Prokuratūros įstatymas) 19 straipsnyje, be kita ko, nustatančio prokurorų statusą, kompetenciją, teises ir pareigas. Šio straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas nustatė, jog prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punktą, prokurorai, turėdami pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai, gindami viešąjį interesą turi įgaliojimus kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu, prašymu. Prokuroro pareiga ginti viešąjį interesą yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalyje, nustatančioje, jog prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje administracinėje jurisprudencijoje laikomasi pozicijos, kad viešasis interesas, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymą, paprastai turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė įstatymo nustatytais atvejais kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (2004 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-11/2004).
Pareiškėjas Klaipėdos apygardos vyriausiasis prokuroras, atkreipdamas dėmesį į tai, kad Kuršių nerijos nacionalinis parkas buvo įsteigtas siekiant išsaugoti savitą kultūros paveldą, iškelti iš jo objektus, teršiančius aplinką ir nesusijusius su nacionalinio parko steigimo tikslais ir gyventojų interesais, o šio nacionalinio parko įsteigimas ir veiklos jame reglamentavimas yra susijęs su šio nacionalinio parko, kaip kultūrinio Lietuvos paveldo, verte valstybei ir visuomenei, viešąjį interesą sieja su tuo, kad esant įtarimui, jog bet kokio pobūdžio veikla, ypač statybos, Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje vykdoma nesilaikant šiai teritorijai teisės aktais nustatyto specialaus priežiūros bei naudojimo režimo, atsiranda pagrindas įstatymų nustatyta tvarka ginti viešąjį interesą, tai yra, valstybės ir visuomenės interesą apsaugoti savo nacionalines kultūrines vertybes. Pirmosios instancijos teismas pritarė pareiškėjo argumentams dėl Kuršių nerijoje vykdomos urbanizacijos visuomeninės reikšmės, konstatavo, kad yra pakankamas pagrindas spręsti, kad prokuroras, kreipdamasis į teismą, gina viešąjį interesą.
Dėl prokuroro ginamų interesų turinio pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, tai pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies ypač vertingos teritorijos sąvoką, yra konstatavęs, jog ši bendrinė sąvoka suponuoja tai, kad tam tikros Lietuvos teritorijos dalys (vietovės), kurios dėl savo ekologinės, kultūrinės, istorinės, mokslinės ir kitokios reikšmės skiriasi nuo kitų Lietuvos teritorijos dalių (vietovių), jeigu tai konstituciškai pagrįsta, ne tik gali, bet ir turi būti priskirtos ypač vertingų vietovių kategorijai. Valstybiniai parkai ir valstybiniai draustiniai yra laikomi ypač vertingomis teritorijomis (Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas). Taip pat ir Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tinkama saugomų teritorijų (vertingų vietovių) apsauga yra suinteresuota visa visuomenė, todėl interesas, kad bet kokia veikla, galinti turėti neigiamos įtakos minėtoms teritorijoms, būtų vykdoma griežtai laikantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir jiems neprieštaraujančių kitų teisės aktų reikalavimų, yra laikytinas viešuoju interesu (2007 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis Nr. A146–335/2008, 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007, 2006 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-86/2007). Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas ginčija administracinius aktus, susijusius su statybomis Kuršių nerijos nacionalinio parko rekreacinėje zonoje. Pareiškėjas prašo panaikinti Neringos savivaldybės tarybos 2000 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 111, kuriuo buvo patvirtintas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Preilos gyvenvietėje, Neringoje, detalusis planas; Neringos savivaldybės administracijos 2001 m. kovo 28 d. projektavimo sąlygų sąvadą moteliui (duomenys neskelbtini), Preilos gyvenvietėje; Klaipėdos apygardos Kultūros vertybių apsaugos departamento 2001 m. birželio 1 d. išduotą statybos leidimą Nr. 01/72 motelio (duomenys neskelbtini) statybai. Kadangi pareiškėjo ginčijami administraciniai aktai buvo viena iš prielaidų, leidusių statybas saugomoje teritorijoje, reikalavimas šiuos aktus panaikinti dėl galimai juos priimant padarytų teisės aktų pažeidimų yra keliamas srityje, susijusioje su viešojo intereso gynimu. Vadinasi, prokuroro reikalavimas panaikinti ginčijamus administracinius aktus gali būti siejamas su viešojo intereso apgynimu. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjas, gindamas viešąjį interesą, siekia panaikinti galimai neteisėtai viešojo administravimo subjektų priimtus individualius aktus, nustatančius tam tikras teises ir pareigas konkretiems subjektams ar subjektų ratui. Teisės teorijoje yra laikomasi visuotinai demokratinės visuomenės bei teisinės valstybės pripažinto principo, jog iš neteisės negali atsirasti teisė. Todėl ginant viešąjį interesą yra svarbu, kad būtų panaikinti visi teisės aktai, kurie laikytini neteisėtų veiksmų teisinėmis pasekmėmis.
Taip pat pažymėtina, kad įstatymų leidėjas kaip vieną iš aplinkybių, kada prokuroras privalo kreiptis į teismą gindamas viešąjį interesą, nurodo kitų institucijų pareigūnų, tarnautojų ar jiems prilygintų asmenų, privalančių ginti viešąjį interesą, nesiėmimą priemonių pažeidimams pašalinti (Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalis). Įgyvendinant viešąjį interesą teritorijų planavimo srityje visuomenės vardu veikia už teritorijų planavimo sritį atsakingos institucijos. Nagrinėjamoje byloje prokuroras prašo panaikinti Neringos savivaldybės tarybos sprendimą, tai yra susidaro situacija, kurioje prokuroras pradeda ginti viešąjį interesą, kurį netinkamai įgyvendino savivaldybės institucija, turėjusi tai padaryti pagal įstatymą. Šioje byloje Neringos savivaldybės taryba ir Neringos savivaldybės administracija dalyvauja kaip atsakovai. Kaip dar vieno viešojo intereso aspektą galima vertinti tai, kad institucija, nevykdanti jai paskirtos funkcijos, turi būti atsakinga už atsiradusias tokių veiksmų teisines pasekmes. Kadangi Neringos savivaldybės taryba ir Neringos savivaldybės administracija, privalančios užtikrinti, kad jų veikla bei visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai atitiktų įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, nesiėmė įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintų priemonių, kad nebūtų priimti ginčijami sprendimai, prokuroras privalėjo kreiptis į teismą gindamas viešąjį interesą.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas Klaipėdos apygardos vyriausiasis prokuroras ginamo viešojo intereso turinio požiūriu turėjo teisę šioje byloje kreiptis į teismą gindamas viešąjį interesą, o pareiškėjo ginami interesai jų turinio prasme laikytini viešuoju interesu, kurį pagal susiformavusią teismų praktiką prokuroras ne tik turi teisę, bet ir privalo ginti.
Dėl tinkamų viešojo intereso gynimo priemonių. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad siekiant nustatyti, ar pareiškėjas tinkamai gina viešąjį interesą, nepakanka vien tik nustatyti fakto, kad ginamų interesų turinys atitinka viešųjų interesų turinį. Todėl bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas, ar pareiškėjo ginamas interesas pripažintinas viešuoju interesu, taip pat turi nustatyti, ar pareiškėjo keliami materialiniai reikalavimai yra pakankami pažeistajam viešajam interesui apginti.
Dispozityvumo principas, kuris galioja ir administraciniame procese (žr. Vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-330-08, „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 4(14), p. 109-124), reiškia, jog materialinius teisinius reikalavimus byloje suformuluoja asmuo, kuris kreipiasi į teismą. Tačiau kreipimasis į teismą siekiant apginti viešąjį interesą pasižymi didele specifika, nes pareiškėjas gina ne jam pačiam priklausančią subjektinę teisę, o Konstitucijos saugomą interesą, priklausantį visuomenei ar jos daliai, tai yra viešąjį interesą. Įstatymų leidėjas leidžia ginti viešąjį interesą tik įstatymų įgaliotiems subjektams ir tik įstatymų numatytais atvejais.
Pareiškimai dėl viešojo intereso gynimo paprastai būna susiję ne tik su valstybės, visuomenės ar jos dalies neindividualizuotomis teisėmis, bet ir su teisėmis, kurios priklauso konkrečiam asmeniui ar asmenims. Ginant viešąjį interesą, dažnai įsiterpiama į kitų asmenų subjektinių teisių sritį. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad viešasis interesas, kaip bendras valstybės, visos visuomenės ar visuomenės dalies interesas, turi būti derinamas su individo autonominiais interesais, nes ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šios Konstitucijoje įtvirtintos vertybės – asmens teisių ir teisėtų interesų apsauga bei gynimas ir viešasis interesas – negali būti priešpriešinamos ir šioje srityje būtina užtikrinti teisingą pusiausvyrą (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).
Atsižvelgiant į tai, kad viešojo intereso gynimas yra specialių valstybės įgaliotų subjektų specifinė veikla ir kad viešojo intereso gynimu galimai daroma intervencija į susiformavusius teisinius santykius bei kitų asmenų subjektines teises, darytina išvada, kad viešąjį interesą ginantiems subjektams taikomas dispozityvumo principas, tačiau jis ribojamas viešojo ir individualių interesų derinimu.
Pareiškėjo, ginančio viešąjį interesą, pareikšti materialiniai reikalavimai turi būti tinkami pažeistam viešajam interesui apginti. Pareiškimo, kuriuo ginamas viešasis interesas, dalykas yra viešojo intereso gynimas, o administracinių aktų panaikinimas ar kitų gynybos priemonių taikymas (uždraudimas atlikti veiksmus, žalos atlyginimo priteisimas ir pan.) yra būdas, kuriuo viešasis interesas gali būti apginamas. Kai viešojo intereso pažeidimas pasireiškia priimtais neteisėtais administraciniais aktais, reikalavimas šiuos aktus panaikinti iš tiesų reiškia reikalavimą apginti viešąjį interesą, panaikinant atitinkamus administracinius aktus. Todėl teismas, nagrinėdamas prokuroro reikalavimą panaikinti administracinius aktus, turi nustatyti, ar šių aktų panaikinimas sukels siekiamas teisines pasekmes, t. y. ar realiai leis apginti viešąjį interesą. Nenustačius, kad administracinių aktų panaikinimas sukeltų realias teisines pasekmes viešojo intereso gynimui, pareiškėjo reikalavimas turėtų būti netenkinamas, nes keliamų reikalavimų apimtimi nebūtų apgintas viešasis interesas.
Viešojo intereso, susijusio su saugomomis teritorijomis, pažeidimo pašalinimas turėtų būti nukreiptas į šios teritorijos mokslinės, ekologinės, kultūrinės ir kitokios vertės (Saugomų teritorijų įstatymo 2 str. 32 d.), kuria ši teritorija pasižymi, išsaugojimą ar atkūrimą. Jei neteisėtais administraciniais aktais yra sudarytos prielaidos vykdyti tam tikrą veiklą, atlikti atitinkamus darbus ir pan., tačiau šie administraciniai aktai dar nėra realizuoti, jų panaikinimas leidžia užkirsti kelią neteisėtai veiklai ir tuo pačiu apginti viešąjį interesą. Tačiau jei neteisėti administraciniai aktai jau yra sukėlę materialinius teisinius padarinius, vien administracinio akto panaikinimas, nesiejant to su atitinkamų materialinių teisinių padarinių pašalinimu, savaime neleistų apginti viešojo intereso. Priešingai, jei būtų bylinėjamasi vien dėl administracinių aktų panaikinimo, nesiekiant šiais aktais sukurtų materialinių teisinių padarinių pašalinimo (buvusios padėties atkūrimo), būtų neracionaliai naudojami valstybės resursai (prokuratūros, teismų darbas), sukuriamas nestabilumas susiformavusiuose teisiniuose santykiuose, o realiai nebūtų apgintas viešasis interesas.
Tais atvejais, kai neteisėtų administracinių aktų pagrindu yra pastatyti statiniai, jeigu jų statyba pažeidė viešąjį interesą, viešojo intereso apgynimas reikštų neteisėtos statybos teisinių pasekmių pašalinimą, o ne vien administracinių aktų, kurie sąlygojo šias statybas, panaikinimą. Nagrinėjamoje byloje prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus sprendimą dėl detaliojo plano patvirtinimo, turi būti panaikintos ir šio sprendimo sukurtos teisinės pasekmės. Taigi prokuroras sutinka, kad būtina spręsti ne tik dėl viešojo administravimo subjektų priimtų aktų teisėtumo, bet ir nagrinėti reikalavimus, susijusius su jų pagrindu atsiradusiomis teisinėmis pasekmėmis, išsprendus šių aktų teisėtumo klausimus, kita vertus, pastarųjų reikalavimų nėra pareiškęs. Tačiau teisės aktai nenustato, kad viešąjį interesą ginantis subjektas reikalavimus dėl administracinių aktų panaikinimo ir reikalavimus dėl neteisėtos statybos teisinių pasekmių šalinimo reikštų toje pačioje byloje. Vadinasi, bylą nagrinėjantis administracinis teismas turi nustatyti, ar byloje ginčijami administraciniai aktai pažeidžia viešąjį interesą ir ar jų panaikinimas leistų apginti viešąjį interesą, o tais atvejais, kai neteisėtų administracinių aktų pagrindu yra pastatyti statiniai, administracinių aktų panaikinimas bus nukreiptas į viešojo intereso gynimą tik tuo atveju, jei toks panaikinimas bus siejamas su atitinkamais materialiniais teisiniais padariniais (buvusios padėties atkūrimu). Procesiniuose dokumentuose prokuroro pateikta informacija apie tai, kokiais būdais ir priemonėmis bus siekiama viešojo intereso, pasireiškusio neteisėtomis statybomis, pažeidimo šalinimo, bylą nagrinėjančiam administraciniam teismui leistų spręsti, kuo ginčijamų administracinių aktų panaikinimas prisidėtų prie viešojo intereso gynybos, tinkamai apibrėžti ir išnagrinėti keliamus reikalavimus, susijusius su viešojo intereso gynimu. Nagrinėjamoje byloje prokuroras yra pateikęs atitinkamo pobūdžio informaciją - 2006-05-29 prašyme yra nurodęs, kad viešasis interesas reikalauja, kad neliktų galioti savivaldos institucijų priimti administraciniai teisės aktai, prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams, o apeliaciniame skunde teigia, kad remiantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo ir LR Civilinio kodekso 4.103 straipsnio nuostatomis pripažinus neteisėtu ir panaikinus statybos leidimą bus galima spręsti klausimą dėl pasekmių šalinimo (šiuo atveju dėl pastatų likimo), kas sudaro galutinį viešojo intereso apgynimą.
Pažymėtina, kad tokių duomenų nurodymas prokuroro pateikiamuose procesiniuose dokumentuose yra susijęs ir su kitų byloje dalyvaujančių asmenų teisių gynyba. Gindamiesi nuo administraciniuose teismuose pareikšto reikalavimo panaikinti atitinkamus administracinius aktus, byloje dalyvaujantys asmenys turi būti informuojami, kokias materialines teisines pasekmes šis aktų panaikinimas gali sukelti (ar bus siekiama statinius nugriauti, juos pertvarkyti ir pan.). Šios informacijos turėjimas ar neturėjimas gali lemti ir byloje dalyvaujančių asmenų teisių gynimo procesinę elgseną.
Dėl termino kreiptis į teismą prokurorui ginant viešąjį interesą. Kadangi Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos apeliaciniame skunde ir M. D. V. ir J. G. M. apeliaciniame skunde teigiama, jog Klaipėdos apygardos vyriausiasis prokuroras praleido terminą kreiptis į teismą dėl sprendimų panaikinimo, tai yra ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tuo aspektu, kad pareiškėjas praleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą kreiptis į teismą, būtina nustatyti minėtoje nuostatoje numatyto kreipimosi į administracinį teismą termino eigos pradžios momentą, kai į teismą kreipiasi prokuroras, gindamas viešąjį interesą. ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad, kai aktas neturėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, skundžiamas aktas laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys (2007 m. gruodžio 6 d. nutartis Nr. AS5-550-07). Laikytina, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies taikymo prasme asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo dieną, aktu nustatomas teises ar pareigas (2006 m. sausio 12 d. nutartis Nr. AS5 – 8/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis Nr. A7-585/2005, Administracinių teismų praktika Nr. 8, psl. 205–230; 2005 m. kovo 3 d. nutartis Nr. AS10-67/2005; 2005 m. sausio 20 d. nutartis Nr. AS10 - 27/2005; 2007 m. birželio 28 d. nutartis Nr. A8 – 660/2007; 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis Nr. A17-742/2007; 2007 m. liepos 25 d. nutartis Nr. A146–335/2008). Termino kreiptis į teismą eigos pradžia prasideda tik nuo to momento, kai surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ir kai prokurorui tampa suvokiama apie šio intereso pažeidimą. Sprendžiant prokuroro prašymo ginti viešąjį interesą priėmimo administraciniame teisme klausimą, turi būti nustatyta termino paduoti skundą dėl viešojo intereso gynimo eigos pradžia, t.y. kada pagal surinktą medžiagą prokurorui pakako duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas. Nagrinėjamoje byloje skundžiamas Neringos savivaldybės tarybos sprendimas buvo priimtas 2000 m. lapkričio 10 d. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos 2006 m. balandžio 19 d. raštu Nr. V3-2.8-618, kurį Klaipėdos apygardos prokuratūra gavo 2006 m. balandžio 27 d., pateikė duomenis apie galimus teisės aktų pažeidimus ir paprašė ginti viešąjį interesą. Įvertus šį laikotarpį konkrečiu atveju negalima būtų teigti, kad prokuroras delsė kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą, tai yra išanalizavus byloje esančius dokumentus darytina išvada, jog nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas delsė atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus ar kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą. Pareiškėjas momentą, nuo kurio turi būti skaičiuojamas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas terminas skundui paduoti, nurodo 2006 m. balandžio 27 d., t. y. datą, kurią gavo iš Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2006 m. balandžio 19 d. raštu Nr. V3-2.8-618 duomenis apie galimus teisės aktų pažeidimus. Vadovaujantis ABTĮ 66 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią tais atvejais, kai paskutinė termino diena yra nedarbo diena, tai termino pabaigos diena laikoma po jos einanti darbo diena, laikytina, kad pareiškėjas, kreipęsis į teismą 2006 m. gegužės 29 d., kreipėsi nepraleidęs ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino.
Kaip teisingai nusprendė pirmosios instancijos teismas, tai, kad pareiškėjui apie aplinkybes, kurios šioje byloje nurodytos kaip pagrindas imtis veiksmų dėl viešojo intereso gynimo, buvo žinomos jau 2005 m. spalio 13 d. iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos rašto Nr. 13.1-2664-(3.4-13.1) ir iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2005 m. spalio 7 d. tarnybinio patikrinimo išvados (t. I, b. l. 143-149), nėra pagrįstas. Nors tarnybinį patikrinimą atliekanti komisija tikrino taip pat ir ginčijamą detalųjį planą, tačiau išvadose nurodė, kad KNNP planavimo schema (generalinis planas) nebuvo tinkamai paskelbta, todėl neturi jokios juridinės galios, o nustatyti detaliųjų planų rengimo, svarstymo, derinimo ir tikrinimo pažeidimai yra neesminiai, nelemiantys detaliųjų planų sprendinių ir planavimo procedūrų rezultatų, todėl inicijuoti jų naikinimo nerekomenduotina. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad šios komisijos tyrimo objektu buvo ne konkretūs detalieji planai, bet Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus darbuotojų tinkamas pareigų vykdymas. Todėl išplėstinė teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarnybinio patikrinimo išvados pareiškėjui pateikimo diena negali būti laikoma ir pažeidimo sužinojimo apie priimtus ginčijamas administracinius aktus sužinojimo diena.
Dėl ginčijamų administracinių aktų. Bylos medžiaga patvirtina, kad motelis, kuriam buvo išduotas statybos leidimas (du motelio pastatai ir sargo namelis), yra pastatytas ir Klaipėdos apskrities viršininko sudarytos komisijos 2002 m. rugpjūčio 12 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktu pripažintas tinkamu naudoti (t. I, b. l. 50-51). Pareiškėjas pastarojo administracinio akto byloje neginčija. Pareiškėjo prašyme taip pat nėra nurodoma, kokią konkrečiai reikšmę ginčijamų administracinių aktų panaikinimas turės realiai apginant viešąjį interesą. Nors prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad remiantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo ir Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 4.103 straipsnio nuostatomis pripažinus neteisėtu ir panaikinus statybos leidimą bus galima spręsti klausimą dėl pasekmių šalinimo (šiuo atveju dėl pastatų likimo), kas sudaro galutinį viešojo intereso apgynimą, tačiau išplėstinė teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad prokuroras turėjo ginčyti taip pat ir pripažinimo tinkamu naudoti aktą, kuris remiantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymu yra pagrindas registruoti nuosavybės teises. Pirmosios instancijos teismas nevertino, ar tam, kad būtų sudarytos sąlygos galutinai apginti viešąjį interesą, buvo būtina ginčyti ir pripažinimo tinkamu naudoti aktą, o prokuroras nepateikė jokių savo paaiškinimų šiuo požiūriu. Todėl bylą nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės įvertinti, ar prokuroro pareiškimu administraciniam teismui keliami reikalavimai iš tiesų yra tinkama priemonė apginti viešąjį interesą ir ar teismo sprendimas panaikinti ginčijamus administracinius aktus padėtų viešąjį interesą apginti.
Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį tai, kad teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises (ABTĮ 10 str.). Ta pati taisyklė galioja ir tais atvejais, kai į teismą kreipiasi prokuroras dėl viešojo intereso gynybos. Pirmosios instancijos teismas šią taisyklę pažeidė, nes pareiškėjui nepasiūlė patikslinti ar papildyti pareikštų reikalavimų ir išnagrinėjo pareiškimą, kuriame duomenys apie viešojo intereso pažeidimo šalinimo priemones nebuvo pateikti. Šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas, todėl byla turi būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Nagrinėdamas bylą iš naujo, teismas posėdžio metu turi nustatyti, ar prokuroras siekia (yra numatęs siekti) pašalinti galimai neteisėtos statybos civilines teisines pasekmes ir ar tai daro tinkamai.
Dėl prokuroro reikalavimo panaikinti projektavimo sąlygų sąvadą ir statybos leidimą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas reikalavimų panaikinti Neringos savivaldybės administracijos 2001 m. kovo 28 d. projektavimo sąlygų sąvadą moteliui ir Klaipėdos apygardos Kultūros vertybių apsaugos departamento 2001 m. birželio 1 d. išduotą statybos leidimą Nr. 01/72 motelio statybai netenkino, nurodydamas, jog teismo sprendimu gali būti naikinami tik galiojantys administraciniai aktai, o projektavimo sąlygų sąvadas ir leidimas statybai galioja tik iki statinio pripažinimo tinkamu naudoti momento. Darydamas tokią išvadą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A11-807/2004. Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėta Vyriausiojo administracinio teismo nutartis yra priimta visiškai kitokių faktinių ir teisinių aplinkybių kontekste, todėl remtis ja kaip precedentu nėra teisinių prielaidų. Remiantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalimi, vienas iš atvejų, kai statyba pripažįstama savavališka, yra tada, kai teismas statybos leidimą pripažįsta neteisėtu. Jei statinys yra pastatytas turint statybos leidimą ir nepažeidžiant statinio projekto sprendinių, statyba gali būti pripažinta neteisėta tik pripažinus statybos leidimą neteisėtu. Statybos leidimas gali netekti galios teismo sprendimu (Statybos įstatymo 23 straipsnio 18 dalies 2 punktas). Pripažintina, kad statybos leidimo teisėtumas yra esminę teisinę reikšmę nelegalių statybų bylose turinti aplinkybė. Todėl siekiant nustatyti, ar turint statybos leidimą įvykdyta statyba yra teisėta, teismas privalo nagrinėti klausimą dėl statybos leidimo teisėtumo, o nustatęs, kad jis išduotas neteisėtai – jį panaikinti. Taip pat išplėstinė teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad neįvertinus visų administracinių aktų, kurių pagrindu atsirado galimai neteisėta statyba, tai yra sprendimo dėl detalaus plano patvirtinimo, projektavimo sąlygų sąvado, statybos leidimo ir pripažinimo tinkamu naudoti akto, negalima tinkamai apibrėžti ir išspręsti reikalavimų dėl viešojo intereso gynimo.
Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas, o tuo pačiu, nepasiūlydamas pareiškėjui patikslinti ar papildyti pareikštų reikalavimų, netinkamai įvykdė ABTĮ 10 straipsnyje nustatytą teismo pareigą išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. sprendimas naikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro, atsakovų Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos, trečiųjų suinteresuotųjų asmenų P. V. J. , J. K. , A. B. , M. D. V. ir J. G. M. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. sprendimo patenkinti iš dalies.
Panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. sprendimą.
Perduoti bylą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.