Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Žerlausko, kolegijos teisėjų Irmos Čuchraj, Danguolės Martinavičienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-9-385/2012 pagal ieškovės AAS „Gjensidige Baltic“ ieškinį atsakovams V. K., S. Ž. dėl žalos atlyginimo ir atsakovo S. Ž. priešieškinį ieškovei AAS „Gjensidige Baltic“ dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo G. Rukuižos individuali įmonė,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentu, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė teisės normą, reglamentuojančią sandorio negaliojimą dėl įstatymų reikalaujamos sandorio formos nesilaikymo. CK 1.93 straipsnio taikymui būtina atitinkamų faktų sudėtis. Pirma, sudarytas sandoris turi neatitikti įstatymų reikalaujamos formos, ir antra, įstatyme turi būti numatyta įsakmiai, jog reikalaujamos formos nesilaikymas daro sutartį negaliojančia. CK 6.989 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog draudimo sutartis turi būti rašytinė. Kaip matyti iš byloje esančių aplinkybių, ieškovė savo reikalavimą kildina iš draudimo sutarties, sudarytos tarp šalių 2008-06-13. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti, jog šalys, sudarydamos sutartį, nesilaikė įstatymų reikalaujamos formos. Vien tik ta aplinkybė, jog ant draudimo sutarties yra ne atsakovo parašas, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės. Byloje nėra ginčo, jog transporto priemonė VW Golf (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) sudarant draudimo sutartį priklausė atsakovui S. Ž.. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyta pareiga apdrausti transporto priemonę savininkui. Nepaisant to, jog sutartį pasirašė ir ne pats savininkas, tačiau ši sutartis buvo sudaryta atsakovo S. Ž. interesais, apdraudžiant jo civilinę atsakomybę įgyvendinant ne tik minėtame įstatyme numatytas pareigas, bet ir sukuriant visas pareigas draudikui. Aplinkybę, jog atsakovas žinojo apie draudimo sutarties sudarymą, patvirtina aplinkybė, jog atsakovas po draudimo sutarties sudarymo iki tol, kol pardavė automobilį V. K., naudojosi draudimo polisu bei perdavė jį V. K. perduodamas automobilį. Pastarąją aplinkybę įrodo atsakovės V. K. paaiškinimai, jog jai buvo perduotas automobilis su draudimo sutartimi ir be registracijos pažymėjimo. Šių atsakovės V. K. nurodytų aplinkybių atsakovas S. Ž. nepaneigė. Pažymėtina, jog šių aplinkybių, jog draudimo sutartį sudarė ne jis ir jos nėra matęs, nenurodė draudikui atsakydamas į pretenziją, šias aplinkybes jis nurodė tik bylą nagrinėjant teisme. Tuo tarpu pastarąją atsakovo poziciją teisėjų kolegija vertina kaip gynybinę. Teisėjų kolegijos nuomone aplinkybė, jog atsakovas ir nenurodo konkretaus asmens, neturi teisinės reikšmės, esminę reikšmę turi prieš tai nurodytos aplinkybės, jog atsakovas naudojosi draudimo sutartimi ir ją perdavė atsakovei. Dėl to būtų galima konstatuoti, jog atsakovas jo interesais sudarytą sandorį patvirtino (CK 2.133 str. 6 d.). Taip pat pažymėtina, jog vien tik aplinkybė, jog parašas ant sutarties yra ne atsakovo ir byloje nėra įgaliojimo, nereiškia, jog jis nebuvo įgaliojęs kito asmens sudaryti draudimo sutarties su ieškove, tai patvirtina jo asmeninių duomenų draudikui atskleidimas. Šis sandoris atstovaujamojo galėjo būti sudarytas ieškovei ir neatskleidžiant šio fakto, tačiau tai nereiškia, jog tokia sutartis nesukuria teisinių pasekmių. Priešingai, jeigu atstovas, sudarydamas sandorį, nepraneša, kad jis veikia atstovaujamojo vardu ir dėl jo interesų, tai iš sandorio teisės ir pareigos atsiranda atstovaujamajam, kai tai šaliai asmuo, su kuriuo sudaromas sandoris, neturėjo jokios reikšmės (CK 2.133 str. 3 d.). Šiuo nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog ieškovei neturėjo jokios reikšmės, su kuo sudaroma sutartis, ar su atstovu, ar su atstovaujamuoju. Dėl to, esant šių aplinkybių visetui konstatuotina, jog atsakovui S. Ž. ši sutartis sukėlė visas teisines pasekmes ir jos pripažinti negaliojančia nebuvo jokio teisinio pagrindo. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 1.93 str. 1 d. ir be teisinio pagrindo pripažino sandorį negaliojančiu. Šios aplinkybės sudaro pagrindą panaikinti tą teismo sprendimo dalį, kuria atsakovo S. Ž. priešieškinis patenkintas ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priešieškinį atmesti (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Pripažinus nepagrįstu atsakovo priešieškinį, būtina išnagrinėti ieškovės reikalavimą ir atsakovės atsikirtimus bei reikalavimą taikyti ieškinio senatį, kurio pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo, pripažindamas draudimo sutartį negaliojančia. Teisėjų kolegija, kvalifikuodama tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius konstatuoja, jog tarp ginčo šalių susiklostė sutartiniai draudimo teisiniai santykiai. Šios aplinkybių neneigia ir pati ieškovė, priešingai, ji ją pripažįsta, tai įrodo aplinkybė, jog reikšdama apeliacinį skundą prašė priešieškinį atmesti, siekdama pagrįsti sutartinių santykių tarp šalių egzistavimą. Taip pat ieškovė ieškinio reikalavimą kildina iš sudarytos draudimo sutarties pažeidimo. Dėl to, siekiant tinkamai išspręsti tarp šalių kilusį ginčą, taikytinos teisės normos, reglamentuojančios draudimo teisinius santykius, tarp jų ir ieškinio senatį. CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams. Todėl siekiant nustatyti, ar ieškovė praleido sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą, būtina konstatuoti, nuo kada pradedamas skaičiuoti šis terminas. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovė apie savo teisių pažeidimą jau žinojo 2009-12-10 rašydama pretenziją atsakovui S. Ž. (t. 1. b. l. 58). Dėl to paskutinė diena pareikšti ieškinį suėjo 2009-12-10. Tuo tarpu ieškovės pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo teisme gautas 2010-08-06 – praleidus ieškinio senaties terminą daugiau nei pusę metų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į termino praleidimo laiką konstatuoja, jog jo atnaujinti nėra teisinio pagrindo. Pažymėtina, jog autoįvykis įvyko 2008-08-20, iki senaties termino suėjimo ieškovė turėjo 1 metus ir 4 mėnesius visoms aplinkybėms išaiškinti ir kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo, tačiau to nepadarė. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Kaip savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti suėjus senaties terminui pripažįstamas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr.39 “Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje” 21 p). Teisėjų kolegija, atmetusi ieškinio reikalavimą tuo pagrindo, jog yra suėjęs ieškinio senaties terminas, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nepasisako. Taip pat nesprendžia ieškinyje nurodytų reikalavimų atsakovams pagrįstumo, kadangi esant ieškinio senaties terminui jų tenkinti nebūtų galima.

Nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė ne tuo pagrindu, tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog ieškinys atmestas pagrįstai, dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo atmestas ieškovės ieškinys, naikinti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo S. Ž. priešieškinis atmestas, jam nepriteistinos bylinėjimosi išlaidos už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas dėl ieškinio netenkintinas, dėl to nepriteistinos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 11 d. sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas atsakovo priešieškinis, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priešieškinį atmesti.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.