Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Reginos Gaudutienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. S. ir nuteistojo P. A. gynėjos apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 28 d. nuosprendžio, kuriuo:

– S. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 165 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 10 mėnesių, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

– P. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 9 metams ir 6 mėnesiams, pagal BK 165 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 metams ir 2 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, P. A. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 9 metams ir 6 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

S. S. nuteistas už tai, kad 2015-05-31 naktį, lnuo 2.00 val. iki 2.50 val., veikdamas kartu su bendrininkų grupe – su P. A., išdaužęs verandos lango stiklą ir iš vidaus atkabinęs durų kablį, neteisėtai, prieš ten gyvenančio A. B. valią įsibrovė į gyvenamajam name esantį butą, esantį (duomenys neskelbtini).

P. A. nuteistas už tai, kad 2015-05-31 naktį, nuo 2.00 val. iki 2.50 val., veikdamas kartu su bendrininkų grupe – su S. S., turėdamas tikslą atlikti smurto veiksmus prieš A. B. dėl subraižyto jo automobilio „BMW 740“, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), S. S. išdaužus namo verandos lango stiklą, iš vidaus atkabinus durų kablį, tokiu būdu neteisėtai ir prieš ten gyvenančio A. B. valią įsibrovė į gyvenamajame name esantį butą, esantį (duomenys neskelbtini).

Taip pat P. A. nuteistas už tai, kad jis nužudė A. B., t. y. 2015-05-31 naktį, nuo 2.00 val. iki 2.50 val., įsibrovus į gyvenamajame name esantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), užpuolė kambaryje, lovoje miegojusį A. B., sudavė jam ne mažiau kaip 5 smūgius rankomis ir plaktuku į kairio antakio sritį, pakaušį, dešinę šlaunį, dešinio dilbio sritį, tokiais veiksmais padarė A. B. muštinę kairio antakio srities žaizdą, poodinę kraujosruvą pakaušio kairėje, paviršinius odos nubrozdinimus dešinės šlaunies viršutinio trečdalio priekiniame paviršiuje, dešinio dilbio nugarinio paviršiaus viduriniame ir apatiniame trečdaliuose, o A. B. ėmus bėgti iš įvykio vietos, jis su savimi atsineštu peiliu 2 kartus dūrė A. B. į juosmenį ir kairę šlaunį, padarydamas jam durtinę–pjautinę žaizdą kairėje juosmens srityje ir durtinę–pjautinę kairės šlaunies vidurinio trečdalio nugarinio paviršiaus žaizdą su giliosios šlaunies arterijos šakos pažeidimu, tokiu būdu sukėlė A. B. ūmų išorinį kraujavimą, nuo kurio jis mirė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo P. A. gynėja ir nuteistasis P. A. prašė tenkinti gynėjos apeliacinį skundą, nuteistojo S. S. gynėjas prašė tenkinti nuteistojo S. S. apeliacinį skundą, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo P. A. gynėjos ir nuteistojo S. S. apeliaciniai skundai netenkintini.

Dėl nuteistojo P. A. gynėjos apeliacinio skundo

Pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą nuosprendį, jame padarė išvadas dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, P. A. kaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįsdamas išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, klaidų nepadarė.

Pagal BPK 20 straipsnio 1 dalį įrodymais baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Šio straipsnio 2 dalis suteikia teismui, kurio žinioje yra byla, prerogatyvą kiekvienu atveju spręsti, ar gauti duomenys laikytini įrodymais. Byloje surinkti faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu, todėl teismas jais pagrįstai rėmėsi, kaip įrodymais, įvertindamas nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Kadangi liudytoja V. R. teisme parodė, kad nieko neatsimena, t. y. pakeitė savo parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, teismas patikrino juos ir kitus jos parodymus, išaiškino jų pakeitimo priežastis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad liudytoja V. R. pirmosios instancijos teisme parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, iš esmės neatsisakė, o teismas išsamiai juos ištyręs su kitais byloje surinktas įrodymais, tinkamai įvertino. Teismas jos parodymus įvertino visos bylos kontekste: juos sugretino tarpusavyje bei su įvykio vietos apžiūros protokolo duomenimis, teismo medicinos specialisto išvadomis, nuteistųjų parodymais, ir vadovavosi tiek, kiek juos patvirtino kiti faktiniai bylos duomenys. Teismas nusprendė, kad V. R. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, yra patikimi. Liudytoja V. R. ikiteisminio tyrimo metu dėl esminių aplinkybių davė iš esmės vienodus parodymus (P. A. sudavė smūgį gulinčiam A. B., paskui trenkė jį galva į sieną, sudavė plaktuku, vėliau išsivijo į kiemą išbėgusį A. B.). Nors V. R. nematė, kuris iš nuteistųjų sudavė smūgius peiliu A. B., tačiau teismas, vertindamas jos pačios, nuteistųjų S. S., P. A. parodymus, lygindamas juos tarpusavyje bei su kitais byloje surinktais įrodymais, padarė pagrįstą išvadą, kad smūgius peiliu A. B. sudavė P. A.. Byloje esant prieštaringiems duomenims apie vieną ir tą pačią aplinkybę, teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis, privalo šiuos duomenis vertinti ir nuosprendyje nurodyti, kuriais iš jų grindžia savo išvadas, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pirmosios instancijos teismas savo išvadą, kad P. A. nužudė A. B., pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais nuteistojo S. S., liudytojų V. R., A. A., J. S., S. S.. parodymais, specialisto išvadomis, specialisto paaiškinimais teisme, ikiteisminio tyrimo veiksmų (įvykio vietos apžiūros, kratos, parodymo atpažinti pagal fotonuotrauką) protokolais, ir nurodė itin išsamius motyvus, kuriais atmeta nuteistojo P. A. parodymus apie tai, jog jis įvykio metu peilio neturėjo, A. B. peiliu nedūrė ir mirtino sužalojimo nepadarė, A. B. peiliu įdūrė nuteistasis S. S.. Išskyrus P. A. parodymus, jokių kitų duomenų, patvirtinančių šią aplinkybę, byloje nėra. Priešingai, byloje nustatyta, kad P. A., o ne S. S. automobilis buvo subraižytas, S. S. neturėjo jokio tikslo ir motyvo naudoti smurtą prieš A. B., nebuvo supykęs, įsibrovęs į namą nerodė jokios iniciatyvos naudoti prieš A. B. smurtą, smūgių nesudavė, jo nesivijo. Kitos byloje nustatytos aplinkybės, t. y, kad stiklą A. B. name išdaužė S. S. ir P. A. automobilyje rastas S. S. kraujas, nepaneigia teismo išvadų dėl P. A. kaltės ir nepatvirtina P. A. parodymų teisingumo. Vien tas faktas, kad stiklą name išdaužė ir duris atidarė S. S., nepatvirtina, jog būtent S. S. sužalojo A. B.. P. A. automobilyje rastas S. S. kraujas patvirtina, kad įvykio metu S. S. galėjo susižaloti, tačiau kartu savaime neįrodo, jog S. S. sužalojo A. B.. Teismas tinkamai įvertino A. A. parodymus, duotus teisiamajame posėdyje, nuspręsdamas, kad jie nepatikimi. Kaip matyti iš A. A. parodymų, jis, nors ir buvo šalia namo, tačiau neapibūdino, kas vyko name ir šalia jo. Be to, A. A. parodymuose nurodytą aplinkybę, kad pirmas į automobilį grįžo P. A., o po to S. S., paneigia V. R. parodymai, kuriuose ji parodė, jog P. A. paskutinis pribėgo prie automobilio, kiti asmenys jau buvo automobilyje, ir automobilis iš karto nuvažiavo. Pirmosios instancijos teismas V. R. parodymus ištyrė ir aptarė, juos vertino kartu su kitais bylos faktiniais duomenimis, ir pagrįstai grindė jais savo nuosprendį.

Gynėja apeliaciniame skunde visą dėmesį sutelkia į V. R., kaip liudytojos, parodymus, duotus tik teisme, ir teigia, kad liudytoja nepatvirtino savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Teisėjų kolegija nesutiktina su tokiu vienpusišku gynėjos teiginiu. Pažymėtina, kad teismas, apklausdamas V. R. teisiamajame posėdyje, atskleidė jos motyvą teisme tvirtinti, jog ji nieko neprisimena. Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į šios liudytojos parodymų pakeitimo priežastį (ji šiuo metu nuteista, atlieka bausmę pataisos namuose, bijo grasinimų įgyvendinimo, jeigu duos P. A. kaltinančius parodymus). Teismo priedermė nuspręsti, kuriais parodymais remtis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi liudytojos V. R., kuri tiesiogiai matė įvykį, parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu duotuose liudytojos V. R. pirminiuose parodymuose buvo suklysta, nurodant vietoje P. A. kitą asmenį pravarde „M.“, tačiau papildomos apklausos metu ši detalė buvo patikslinta, buvęs prieštaravimas pašalintas ir aptartas. Tai, kad smūgius peiliu A. B. sudavė P. A., tiesiogiai parodė ir S. S.. Byloje nustatyta, kad P. A. buvo asmuo, turėjęs tikslą ir motyvą panaudoti smurtą prieš A. B. už jam priklausančio automobilio subraižymą. Žaizdos A. B. buvo padarytos P. A. peiliu. Šios aplinkybės neneigė pats P. A., ją patvirtino ir S. S.. P. A. peilis buvo su slapuku, kurį žinojo tik pats P. A.. Teismas apžiūrėjo peilį ir pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad esant muštynėms, būtent P. A. turėjo galimybę greitai panaudoti peilį, atidarant ir panaudojant slapuką. Remiantis liudytojos S. S. parodymais nustatyta, kad prieš kurį laiką iki įvykio ji atidavė peilį P. A., P. A. parodymais nustatyta, jog peilis gulėjo automobilyje, S. S. parodymais nustatyta, kad po įvykio P. A. turėjo peilį, šį išplovė ir paliko savo namuose. Šią aplinkybę patvirtina kiti bylos duomenys. Kratos protokole užfiksuota, kad P. A. bute, virtuvinio stalo stalčiuje rastas ir paimtas peilis (1 t., b. l. 87-90). Ant šio peilio pagal specialisto išvadą Nr. S 193/15 (01) kraujo nerasta, tačiau atlikus DNR tyrimą, gautas dominuojantis DNR profilis sutampa su A. B. DNR profiliu su 99,9999999999999 proc. tikimybe ir yra DNR priemaiša, kuri vertinti netinkama (2 t., b. l. 163-173). Pagal specialisto išvadą Nr.MK69/15(01) A. B. juosmens kairės pusės durtinės–pjautinės žaizdos padarymo galimybė šiuo peiliu neatmetama (2 t., b. l. 177-179). Apeliantės nurodyti S. S. prieštaravimai (ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad matė atlenktą peilį P. A. rankoje, kai jis išėjo iš S. S. namų, teisme nurodė, jog nematė, tyrėjas ne taip suprato ir neteisingai užrašė; nurodė skirtingas vietas, kuriose P. A. sudavė A. B.) susiję su parodymų detalėmis ir neturi svarbios reikšmės bylai, jie negali būti vertinami esminiais. P. A. parodymus, kad peilis gulėjo automobilyje ir peilį be jo žinios paėmė S. S., išskyrus jį patį, nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai. Todėl teisėjų kolegija pritaria teismo išvadoms, kad visi A. B. padaryti kūno sužalojimai, tarp jų ir kūno sužalojimai, nulėmę A. B. mirtį – durtinė–pjautinė kairės šlaunies vidurio trečdalio nugarinio paviršiaus žaizda su giliosios šlaunies arterijos šakos pažeidimu, buvo padaryti P. A. veiksmais užpuolant A. B. jo paties namuose. Nors S. S. tuo metu ir buvo šalia, byloje nesurinkta duomenų, patvirtinančių vienintelio P. A. parodymus, kad būtent S. S. naudojo smurtą prieš A. B..

Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti ir su kitais gynėjos apeliacinio skundo argumentais, kuriais ji ginčija įsibrovimo į patalpą tikslą, nors pripažįsta, kad P. A. automobilis buvo subraižytas, P. A. įtarė A. B., į jo namą pateko prieš nukentėjusiojo valią, tačiau teigia, jog S. A. norėjo tik pasiaiškinti.

Teismas dėl faktinės aplinkybės, t. y. įsibrovimo į patalpą, turint tikslą sužaloti nukentėjusįjį A. B., nuosprendžio motyvuose išsamiai paaiškino, kuo remiantis pripažįsta šią aplinkybę įrodyta. Neteisi apeliantė, teigdama, kad teismas tokią aplinkybę P. A. nepagrįstai nurodė. Byloje iš nuteistojo S. S. ir liudytojo A. A. parodymų teismas nustatė, kad P. A. supyko dėl jam priklausančio automobilio subraižymo, sužinojęs, jog automobilį galėjo subraižyti A. B., naktį ėmėsi aktyvių veiksmų ieškoti A. B., važinėjo per (duomenys neskelbtini) miestą ieškodamas jo, o suradus, fizinį smurtą prieš A. B. pradėjo naudoti iš karto įsibrovus į namą, nieko nesakydamas nei A. B., nei S. S.. Įrodymų visetas patvirtina teismo išvadą, kad P. A., įsibraudamas į namą, turėjo tikslą ir motyvą sužaloti A. B..

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su apeliantės abejonėmis dėl teismo nuosprendyje aprašytos kitos faktinės aplinkybės – veikos padarymo būdo ir teiginių, kad neįrodytas plaktuko panaudojimas, jog liudytojos V. R. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu apie plaktuko panaudojimą, kuriais grindžiama ši aplinkybė, nepatvirtina ne tik kiti bylos duomenys (nuteistųjų parodymai, specialistų išvados, teismo medicinos eksperto paaiškinimai), bet ir pati V. R. teisme. Tokie apeliantės argumentai nėra susiję su A. B. mirties įtakai turėjusio sužalojimo padarymo būdu. Teismas, remdamasis liudytojos V. R. parodymais, specialisto išvada pagrįstai pripažino įrodyta, kad P. A. A. B. sudavė ne mažiau kaip 5 smūgius rankomis ir plaktuku į kairio antakio sritį, pakaušį, dešinę šlaunį, dešinio dilbio sritį. Apeliantės argumentai dėl liudytojos V. R. parodymų, specialisto išvados ir specialisto apklausos teisme nėra tikslūs. Kaip minėta, teismas, įvertinęs parodymų pakeitimo priežastį, patikimais pripažino V. R. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kuomet ji davė parodymus apie įvykį, taip pat atpažino pagal nuotrauką P. A., kaip asmenį, kuris įsibrovė į namus, lovoje gulinčiam V. B. kumščiu trenkė į veidą, po to sugriebė už smakro ir jo galvą trenkė į sieną, sudavė 1 smūgį plaktuku į pakaušio sritį bei iš namo išbėgusį A. B., nusivijo, po to ji su atvykusiais policijos pareigūnais rado A. B. nužudytą (1 t., b. l. 55-58). Plaktukas apžiūros metu rastas (1 t., b. l. 15-39). Specialistas L. U. nepaneigė plaktuko panaudojimo įvykio metu galimybės. Dėl sužalojimų padarymo galimybės su plaktuku, paaiškino, kad plaktukas savo dalimis gali veikti kaip kietas bukas arba bukabriaunis riboto paviršiaus žalojantis daiktas, todėl neatmetė galimybės, jog sužalojimas galėjo būti padarytas ir plaktuku. Kadangi sužalojimuose, kurie tiek atskirai, tiek kaip visuma, vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, neužsifiksavo individualios žalojančio daikto savybės, tik grupinės priklausomybės požymius, specialistas konkrečiai negalėjo identifikuoti įrankio. Iš specialisto išvados ir jo paaiškinimų matyti, kad A. B. buvo padaryta muštinė kairio antakio srities žaizda veikiant kietam bukam daiktui. Paviršiniai odos nubrozdinimai dešinės šlaunies viršutiniame trečdalyje priekiniame paviršiuje, dešinio dilbio nugariniame paviršiuje, viduriniame ir apatiniame trečdaliuose padaryta veikiant kietu, turinčio ribotą paviršių, daiktu. Šie sužalojimai tiek atskirai, tiek kaip visuma vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Apeliantės nurodytos asmeninio pobūdžio prielaidos (sužalojimai galėjo būti padaryti ir stiklo šukėmis, tokius sužalojimus galėjo patirti dar iki įvykio arba griūdamas ant žemės jau po įvykio) prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, kurios nustatytos teismo remiantis objektyviais duomenimis, įskaitant ir liudytojos V. R. bei nuteistojo S. S. parodymais. Tai, kad ant plaktuko koto rastas DNR profilis nesutampa su V. B., S. S. ir P. A. DNR profiliais, o ant plaktuko esantys rankų pėdsakai netinka asmeniui identifikuoti, nepaneigia faktinių aplinkybių apie plaktuko panaudojimą įvykio metu, jo suradimą įvykio vietoje. Liudytojos V. R. parodymai ikiteisminio tyrimo metu, teisėjų kolegijos nuomone, nebuvo prieštaringi, ji kelis kartus nuosekliai tvirtino, kad P. A. V. B. sudavė plaktuku į galvos sritį. Liudytojos negalėjimas iš karto tiksliai nurodyti smūgio vietos galvoje, neesminiai prieštaravimai tarp jos ir S. S. parodymų dėl įvykio detalių (P. A. veiksmų sekos laike ir kt.) didesnės reikšmės neturi, ir neduoda pagrindo suabejoti jos parodymų, duotų atliekant ikiteisminį tyrimą, teisingumu, bei juos atmesti. Iš faktinių aplinkybių matyti, kad buvo stresinė situacija ir ji turėjo įtakos įvykio eigai fiksuoti bei įsiminti, o ne apeliantės skunde nurodyta prielaida, kurios nepatvirtina nei V. R., nei jokie kiti objektyvūs bylos duomenys, apie neva įvykio metu buvusį V. R. neblaivumą.

Patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad procesinių teisės normų, nurodytų BPK 20 straipsnyje, reglamentuojančiame įrodymų vertinimą, pirmosios instancijos teismas nepažeidė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta kaip pagrįstus apeliantės argumentus apie neva padarytą teismo klaidą, nepripažįstant P. A. atsakomybę lengvinančios aplinkybės – nukentėjusiojo provokuojančio elgesio, ir jos prašymą ištaisant minėtą klaidą sušvelninti nuteistajam P. A. bausmę.

Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą teismas, spręsdamas, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys, paprastai turi atsižvelgti į tai, ar nukentėjusiojo asmens elgesys paskatino prieš jį nusikalsti. Šioje byloje teismas nenustatė tokio nukentėjusiojo elgesio nei prieš jo sužalojimą, nei sužalojimo metu. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad nukentėjusysis išprovokavo P. A. padaryti nusikalstamą veiką, nes nukentėjusysis įvykio metu nepadarė jokių neteisėtų veiksmų ar moralės aspektu nepriimtinų ir provokuojančių smurtauti veiksmų. Be to, byloje nėra nustatyta, kad P. A. automobilį iš tikrųjų subraižė A. B.. Taigi, tenkinti apeliacinį skundą tiek, kiek jame prašo gynėja – pripažinti P. A. atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir ja remiantis sušvelninti jam bausmę, nėra jokio teisinio pagrindo.

Dėl nuteistojo S. S. apeliacinio skundo

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę pagal BK 165 straipsnio 1 dalį nuteistajam S. S., vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, nustatytais BK 54 straipsnio 2 dalyje ir, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkte, išdėstė laisvės atėmimo bausmės skyrimo motyvus. Motyvai aiškūs, konkretūs, atitinkantys nustatytas bylos aplinkybes. Teismas tinkamai įvertino nuteistojo S. S. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, jos pasekmes, kaltės formą ir rūšį, tikslus, nuteistojo asmenybę, sunkinančią atsakomybę aplinkybę ir padarė pakankamai motyvuotą išvadą, kad bausmės tikslai, nurodyti BK 41 straipsnyje, bus pasiekti tik paskyrus straipsnio sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę. Taigi, parinkdamas ir paskirdamas S. S. straipsnio sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį, teismas atsižvelgė į tai, kad S. S. tiesiogine tyčia padarė nesunkų nusikaltimą, vedęs, nedirba, anksčiau teistas 8 kartus, jo atsakomybę sunkina tai, jog jis nusikalstamą veiką padarė veikdamas su bendrininkų grupe. Teisėjų kolegijos nuomone, nors straipsnio sankcijoje yra numatytos ir kitos su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės, teismo sprendimas skirti pačią griežčiausią bausmę, yra teisingas. Atsižvelgiant į visumą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių: padaryto nusikaltimo pobūdį (naktį, kai nukentėjusysis miegojo, įžūliai įsibrauta į namą, išdaužius verandos lango stiklą, atkabinus durų kablį), pavojingumo laipsnį, anksčiau padarytų nusikaltimų skaičių, jų pobūdį ir pavojingumo laipsnį (plėšimai, viešosios tvarkos pažeidimai ir kt. tyčiniai nusikaltimai), naujas tyčinis nusikaltimas padarytas netrukus, po 12 dienų, paleidus iš Alytaus pataisos namų, nuteistojo asmenybės bruožus (paskutinės bausmės atlikimo laikotarpiu apibūdinamas neigiamai, po bausmės atlikimo nedirba, padarė administracinės teisės pažeidimą), nėra pagrindo nuspręsti kitaip, nei nusprendė teismas, ir sušvelninti nuteistajam S. S. bausmę. Teisėjų kolegijos vidiniu įsitikinimu, tik laisvės atėmimo bausmės paskyrimas S. S. leidžia įgyvendinti bausmės paskirtį (tikslus).

Iš bylos medžiagos matyti, kad nors S. S. pripažino faktą, jog įsibrovė į A. B. namą, tačiau duodamas parodymus juos keitė, mažindamas savo veiksmų apimtį. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog S. S. nuoširdžiai gailisi dėl baudžiamajame įstatyme įtvirtintos veikos padarymo, ir tai lengvina jo atsakomybę.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti paduotus apeliacinius skundus nėra pagrindo. Visos apeliaciniuose skunduose minimos aplinkybės jau buvo teisingai įvertintos pirmosios instancijos teismo priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Kitokios apeliantų S. S. ir P. A. gynėjos nuomonės dėl bylos įrodymų vertinimo, nusikalstamos veikos kvalifikavimo, paskirtos bausmės rūšies ir dydžio negali būti pripažįstama pakankamu pagrindu panaikinti apskųstą iš esmės pagrįstą bei teisėtą teismo baigiamąjį aktą.

Todėl apskųstasis teismo nuosprendis nenaikintinas ir nekeistinas, o apeliaciniai skundai atmestini.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo P. A. gynėjos ir nuteistojo S. S. apeliacinius skundus atmesti.