- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-06-21
- Bylos Nr.
- 2A-381/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas (pirm.), Kazys Kailiūnas, Alė Bukavinienė (pran.)
- Ieškovas
- P. A., T. A.
- Atsakovas
- A. B., uždarajai akcinei bendrovei „Metbalta“
- Advokatai
- Ramūnas Kontrauskas, Aušra Bračiulienė
- Kategorijos
- 21.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (pranešėja), Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas) ir Kazio Kailiūno,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų P. A. ir T. A. (T. A. ) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 27 d. dalinio sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-770-623/2009 pagal ieškovų T. A. ir P. A. ieškinį atsakovams A. B. ir uždarajai akcinei bendrovei „Metbalta“ dėl akcijų pirkimo-pardavimo sutarčių, akcijų pasirašymo sutarties pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis, pirmumo teisės įgyti akcijas pripažinimo, įpareigojimo sudaryti akcijų pasirašymo sutartį.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovai P. A. ir T. A. kreipėsi į teismą su ieškiniu bei patikslintu ieškiniu prašydami:
1) pripažinti P. A. ir A. B. 2003 m. gruodžio 2 d. akcijų pirkimo- pardavimo sutartį niekine ir negaliojančia ab initio;
2) pripažinti T. A. ir A. B. 2003 m. gruodžio 2 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį niekine ir negaliojančia ab initio;
3) pritaikyti restituciją ir įpareigoti atsakovą A. B. grąžinti ieškovams akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi neteisėtai įgytas 1000 vienetų paprastųjų vardinių nematerialiųjų UAB „Metbalta“ akcijų;
4) pripažinti A. B. ir UAB „Metbalta“ 2004 m. sausio 29 d. akcijų pasirašymo sutarties dalį, kuria atsakovas A. B. neteisėtai įgijo 920 vienetų paprastųjų vardinių nematerialiųjų UAB „Metbalta“ akcijų, niekine ir negaliojančia ab initio;
5) pritaikyti restituciją ir įpareigoti atsakovą A. B. grąžinti atsakovui UAB „Metbalta“ 2004 m. sausio 29 d. akcijų pasirašymo sutartimi neteisėtai įgytas 920 vienetų paprastųjų vardinių nematerialiųjų UAB „Metbalta“ akcijų;
6) pripažinti ieškovo P. A. teisę su atsakovu UAB „Metbalta“ sudaryti akcijų pasirašymo sutartį ir įgyti 920 vienetų paprastųjų vardinių nematerialiųjų UAB „Metbalta“ akcijų bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise;
7) nustatyti atsakovo UAB „Metbalta“ pareigą su ieškovu P. A. sudaryti akcijų pasirašymo sutartį ir perleisti ieškovui 920 vienetų paprastųjų vardinių nematerialiųjų UAB „Metbalta“ akcijų.
Ieškovai nurodė, kad jie gyvena santuokoje, todėl po santuokos sudarymo ieškovų įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir naudojamas bendrų ieškovų šeimos poreikių tenkinimui. 2005 m. balandžio 27 d. ieškovas P. A. Lietuvos Respublikos valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė vienkartinę gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaraciją FR0593, kurią ieškovei T. A. pasirašant, ieškovė pirmą kartą sužinojo, kad jos sutuoktinis ieškovas P. A. jai nežinant 2003 m. gruodžio 2 d. su atsakovu A. B. sudarė akcijų pirkimo-pardavimo sutartį ir už 70 000 Lt perleido atsakovui A. B. ieškovams bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe priklausančias 1000 vienetų paprastųjų vardinių nematerialiųjų UAB „Metbalta“ akcijų. Ieškovai teigia, kad šias 1000 vienetų paprastųjų vardinių nematerialiųjų UAB „Metbalta“ akcijų pagal 2000 m. lapkričio 11 d. UAB „Metbalta“ steigimo sutartį, 2003 m. sausio 30 d. akcijų pasirašymo sutartį, už bendras ieškovų šeimos lėšas (250 000 Lt) įsigijo ieškovas P. A. . Kadangi iki pat 2005 m. balandžio 27 d. apie šią akcijų pirkimo-pardavimo sutartį ieškovė nieko nežinojo, minėta sutartis buvo sudaryta be privalomojo ieškovės sutikimo, kuris pagal sutarties metu galiojusias teisės normas (CK 1.102 str., 3.92 str. 4 d.) turėjo būti patvirtintas arba ieškovės parašu pačioje akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje, arba notarine tvarka išduotais įgaliojimais. Taigi ieškovė 2003 m. gruodžio 2 d. sutikimo sandoriui nebuvo davusi. Ieškovai teigė, kad T. A. ir A. B. 2003 m. gruodžio 2 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartis yra suklastota ir turi būti pripažinta negaliojančia, nes niekada T. A. tokios sutarties nesudarinėjo. Taip pat ieškovas P. A. nurodė, kad 2003 m. gruodžio 2 d. sutartimi jis perleido A. B. akcijas dėl ieškovui daromo ekonominio spaudimo, ko pasėkoje ieškovas buvo priverstas sudaryti sandorį nenaudingomis sau sąlygomis, todėl ieškovo manymu sandoris turėtų būti pripažintas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu. Ieškovas P. A. taip pat teigė, kad jis buvo priverstas pasirašyti, kad per keturis kartus gavo iš A. B. 70 000 Lt, nors faktiškai pinigų jam niekas nemokėjo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. spalio 27 d. daliniu sprendimu ieškinį atmetė, sprendimui įsiteisėjus nurodė, kad panaikinamos laikinosios apsaugos priemonės – A. B. priklausančių UAB „Metbalta“ akcijų areštas, taikytas Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 4 d., 2005 m. lapkričio 16 d. nutartimis ir Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 2 d. nutartimi, priteisė iš T. A. ir P. A. 255,55 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Teismas nustatė, kad 2003 m. gruodžio 2 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi, sudaryta tarp P. A. ir A. B. pardavėjas P. A. pardavė pirkėjui A. B. 1000 vnt. privačios nuosavybės teise priklausančių 100 Lt nominalios vertės UAB „Metbalta“ akcijų už 70 000 Lt, kuriuos pirkėjas sumokėjo pardavėjui per keturis kartus. Ieškovas P. A. neneigia pasirašęs tokią sutartį, tačiau paaiškino, kad ji sudaryta dėl ekonominio spaudimo ir aiškiai nenaudingomis ieškovui sąlygomis, nemokant pinigų. Teismo teigimu, ieškovas P. A. nei ieškinyje, nei teismo posėdžio metu nenurodė tokių faktinių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad 2003 m. gruodžio 3 d. P. A. ir A. B. sudarytas sandoris yra ydingas dėl P. A. valios trūkumų sandorio sudarymo metu. Teismas sprendė, kad ieškovo išdėstytos aplinkybės leidžia daryti priešingas išvadas. P. A. iki ginčijamo sandorio sudarymo buvo UAB „Metbalta“ vadovas, turintis kaip ir atsakovas A. B. 50 procentų UAB „Metbalta“ akcijų. Tai reiškia, kad kilus akcininkų nesutarimui, P. A. nušalinti nuo UAB „Metbalta“ valdymo akcininkų pastangomis būtų neįmanoma. Todėl iki ginčijamo sandorio sudarymo P. A. santykiuose su A. B. buvo ekonomiškai geresnėje padėtyje nei A. B. . Teismo manymu, iš paties ieškovo paaiškinimų matyti, kad P. A. turėjo didesnę patirtį versle nei A. B. , todėl logiškai nesuprantami ieškovo tvirtinimai, kad atsakovas A. B. , naudodamas psichologinę prievartą, galėjo priversti ieškovą P. A. sudaryti ginčijamą akcijų perleidimo sandorį. Teismas sprendė, kad ieškovas nepateikė teismui įrodymų apie tai, kad sudarant 2003 m. gruodžio 2 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, ieškovo tikroji valia buvo iškreipta ir neatitiko tikrųjų P. A. ketinimų, ar sudarytas sandoris buvo ieškovui P. A. nenaudingas, atsižvelgiant į ieškovo P. A. turimas skolas. Teismas taip pat padarė išvadą, kad nėra pagrindo tikėti tuo, jog ieškovas P. A. nuo 2003 m. gruodžio 5 d. iki 2003 m. gruodžio 23 d. negavo iš atsakovo A. B. 70 000 Lt už parduotas akcijas ir keturis kartus buvo psichologiškai priverstas, ieškovo žodžiais tariant -„apdirbtas“, pasirašyti, kad gauna du kartus po 25 000 Lt ir du kartus po 10 000 Lt. Todėl teismas sprendė, kad sudarant 2003 m. gruodžio 2 d. sandorį ieškovo P. A. valia galėjo būti iškreipta, ir neatitiko ieškovo valios šiandien tik dėl paties ieškovo neapdairumo, nerūpestingumo, neturėjimo intereso toliau vadovauti UAB „Matbalta“. Teismo teigimu, byloje nėra jokių įrodymų, kad kita sandorio šalis – A. B. , žinodamas apie tokias aplinkybes, savanaudiškai jomis pasinaudojo. Todėl teismas konstatavo, kad pagal ieškovo išdėstytas faktines aplinkybes tenkinti P. A. ieškinį nėra pagrindo (CK 1.91 str.). Taip pat teismas nurodė, kad byloje yra 2003 m. gruodžio 2 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp T. A. ir A. B. , kuri iš esmės laikytina vienu ir tapačiu sandoriu dėl akcijų perleidimo, kurį pasirašė P. A. su A. B. . Teismo posėdyje T. A. paaiškino, kad 2005 m. balandžio mėnesį jos sutuoktinis atnešė pasirašyti šeimos deklaraciją, iš kurios ieškovė pastebėjo, kad pasikeitė akcijų skaičius. Ieškovės teigimu, jos sutuoktinis P. A. jai paaiškino, kad jis pasirašė akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, kuria perleido dalį UAB „Metbalta“ akcijų atsakovui A. B. . Ieškovė teigė jokios 2003 m. gruodžio 2 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutarties ji nėra pasirašiusi. Ieškovės teigimu, 2002 m. ji dažnai važinėjo į Rusiją, todėl 3-4 tuščiuose popieriaus lapuose ji buvo pasirašiusi ir atidavusi lapus savo sutuoktiniui, kuris šiuos popieriaus lapus laikė įmonės seife. Ieškovas P. A. teismo posėdyje paaiškino, kad 2003 m. gruodžio 2 d. ieškovas pats pasirašęs akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau T. A. pasirašyti sutarties nebuvo atvykusi, todėl ji negalėjo pasirašyti analogiškos sutarties. P. A. tvirtino, kad jam pasirašant 2003 m. gruodžio 2 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, antrosios sutarties 2003 m. gruodžio 2 d. tarp A. B. ir T. A. neegzistavo. Ieškovo teigimu, pasirašydamas 2003 m. gruodžio 2 d. pirkimo- pardavimo sutartį, jis nebuvo suinteresuotas teisiškai tvarkingai įforminti sandorį, nes tvirtina pats pasirašęs sandorį dėl spaudimo. Atsakovas A. B. teismo posėdyje paaiškino, kad 2003 m. gruodžio 2 d. buvo pasirašytos dvi, viena po kitos, akcijų pirkimo-pardavimo sutartys: su ieškovu P. A. ir su T. A. , kuri pasirašyti sutarties į UAB „Verus auditus“ biurą atvykusi nebuvo, todėl 2003 m. gruodžio 2 d. sutarties su T. A. egzempliorius buvo perduotas P. A. , kad šis perduotų pasirašyti sutuoktinei ir pristatytų į UAB „Metbalta“ buveinę. Teismas nustatė, kad 2003 m. gruodžio 2 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje, pasirašytoje ieškovės T. A. ir atsakovo A. B. yra nurodyta, jog pardavėjo P. A. sutuoktinė pareiškė, kad jai žinoma apie sutartį, kuria P. A. įsipareigojo parduoti pirkėjui A. B. 1000 vnt. UAB „Metbalta“ akcijų ir šia sutartimi kartu su pardavėju P. A. parduoda A. B. minėtas 1000 vnt. UAB „Metbalta“ akcijų bei sutinka, kad pinigai būtų sumokėti P. A. . Todėl teismas padarė išvadą, kad toks dviejų atskirų 2003 m. gruodžio 2 d. sutarčių pasirašymas, kai vienoje sutartyje 1000 vnt. UAB „Metbalta“ akcijas A. B. pardavė P. A. , o kita sutartimi – tas pačias akcijas pardavė T. A. , pilnai atitinka CK 3.92 straipsnio 4 dalies reikalavimus, nes abejose sutartyse, abu sutuoktiniai atskirai išreiškė savo valią parduoti 1000 vnt. tų pačių UAB „Metbalta“ akcijų A. B. , todėl tokių dviejų sutarčių pasirašymas laikytinas vienu ir tuo pačiu sandoriu. Teismo teigimu, iš ikiteisminio tyrimo byloje esančių Lietuvos teismo ekspertizės centro 2006 m. gegužės 24 d. ir 2006 m. gruodžio 8 d. ekspertizės aktų (ikiteisminio tyrimo bylos t. 2, b. l. 26-28, 137-139) matyti, kad 2003 m. gruodžio 2 d. akcijų pirkimo- pardavimo sutartį, skiltyje „PARDAVĖJO SUTUOKTINĖ: T. A. “ pasirašė ieškovė T. A. . Ieškovai šioje byloje siekė įrodyti, kad 2003 m. gruodžio 2 d. sutartis su T. A. yra suklastota, nes atspausdinta panaudojus T. A. parašą ant tuščio popieriaus lapo. Ieškovai prašė šioje byloje atlikti dokumentinę ekspertizę ir ją pavesti atlikti UAB „D-grupė“ ekspertui N. K. . Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog N. K. yra suteikta teisė būti ekspertu Europos Sąjungos valstybėje narėje arba valstybėje, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi teisinės pagalbos sutartį (Teismo ekspertizės įstatymo 4 str. 3 d.). 2008 m. gruodžio 23 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas atsisakė pavesti ekspertizę atlikti UAB „D-grupė“ ekspertui N. K. , nes kompetentingo Lietuvos teismo ekspertizės centro duomenimis tokia ekspertizė yra negalima. Ikiteisminio tyrimo byloje (2 t. b.l.161-162) esantis Lietuvos teismo ekspertizės centro raštas, pasirašytas šios kompetentingos ekspertinės įstaigos direktorės patvirtina, kad spręsti klausimą „Kas atlikta pirmiau: išspausdintas 2003 m. gruodžio mėn. 2 d. Akcijų pirkimo-pardavimo sutarties tekstas ar pasirašytas T. A. parašas?“ pagal dabar galiojančias ekspertinių įstaigų taikomas metodikas galima tik tuo atveju, jeigu teksto ženklai susikerta su parašo ženklais. Nei Lietuvos, nei Estijos bei Latvijos valstybės ekspertinėse įstaigose tokio tipo tyrimai kol kas neatliekami. Rašte taip pat buvo nurodyta, kad, Estijos privatūs ekspertai įrašų amžiui nustatyti naudoja štrichų kopijavimo metodą, kuri nei vienos šalies valstybinėje ekspertinėje įstaigoje netaikoma ir laikoma nepatikima. Tačiau teismas padarė išvadą, kad atsižvelgiant į Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertines galimybes, išklausius šalių paaiškinimų, tikslinga paskirti dokumentinę ekspertizę ir rinkti šioje byloje netiesioginius įrodymus, nustatant, ar 2003 m. gruodžio 2 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartys yra išspausdintos ant tos pačios rūšies (amžiaus) popieriaus lapų, ar tuo pačiu spausdintuvu, ar šiose abejose sutartyse atsakovas A. B. pasirašė tuo pačiu rašikliu, ar abiejų sutarčių tekstai pagaminti tuo pačiu ar skirtingu laiku, atsižvelgiant į tai, kad byloje nustatyta, kad 2003 m. gruodžio 2 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp P. A. ir A. B. iš tiesų buvo atspausdinta ir pasirašyta 2003 m. gruodžio 2 d., o 2003 m. gruodžio 02 d. akcijų pirkimo- pardavimo sutartis, sudaryta tarp T. A. ir A. B. pateikta ikiteisminio tyrimo byloje tik 2006 m. vasario 14 d. Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartimi šioje civilinėje byloje buvo paskirta dokumentų ekspertizė ir ją pavesta atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centrui. Tačiau ieškovai nevykdė teismo įpareigojimo sumokėti 3 000 Lt užstatą už ekspertizės atlikimą į Vilniaus apygardos teismo specialiąją sąskaitą ir tuo atsisakė nuo ekspertizės atlikimo Lietuvos teismo ekspertizės centre, todėl tokį atsisakymą teismas vertino kaip įrodinėjimo pareigos neįvykdymą (CPK 178 str.). Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino kitus byloje esančius įrodymus apie 2003 m. gruodžio 2 d. T. A. ir A. B. sutarties pasirašymo aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu (baudž. bylos t. 1, b. l. 165-166) T. A. prašyme paskirti ekspertizę iš viso paneigė savo parašą 2003 m. gruodžio 2 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje, teigdama, kad jos parašas suklastotas. Abu ieškovai ikiteisminio tyrimo metu prašydami paskirti rašysenos ekspertizę nutylėjo apie galimai panaudotus tuščius popieriaus lapus su T. A. parašais. Net po ekspertizių atlikimo praėjus dviems metams, 2008 m. birželio 28 d., ikiteisminio tyrimo metu, apklausiat įtariamaisiais, abu ieškovai neužsiminė apie atsakovo A. B. galimai turimus popieriaus lapus su T. A. parašu. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant šią civilinę bylą ieškovė T. A. pabrėžė, kad ji turi aukštąjį teisinį išsilavinimą ir pasirašydama visus dokumentus kruopščiai juos perskaito. Todėl teismas atmetė galimybę, kad ieškovė T. A. būtų buvusi tokia neapdairi ir nerūpestinga, kad patikėtų P. A. tuščius popieriaus lapus, kuriuos pati pasirašė. Taip pat teismas pripažino, kad ieškovė T. A. menkai domėjosi ieškovo P. A. verslo reikalais, pasitikėjo juo, todėl šioje byloje nėra paneigta ta aplinkybė, kad ieškovė T. A. pasirašė 2003 m. gruodžio 2 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, kuri galėjo būti atspausdinta tuo pat metu kaip ir P. A. pasirašyta akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, kurią P. A. perdavė pasirašyti savo sutuoktinei, kuri besąlygiškai sutiko su P. A. veikla įmonėje UAB „Metbalta“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu (tikimybių balansu). Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Teismas nurodė, kad ieškovai šioje byloje neįrodė ieškiniuose išdėstytų samprotavimų apie tai, kad 2003 m. gruodžio 2 d. T. A. ir A. B. sutartis galėjo būti atspausdinta ant tuščio popieriaus lapo, kurį iš anksto buvo pasirašiusi T. A. . Ieškovai iš esmės atsisakė 2008 m. gruodžio 23 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi paskirtos dokumentinės ekspertizės, kurios išvados galėjo patvirtinti ar paneigti abiejų šalių dėstomas aplinkybes. Ir pačios ieškovės paaiškinimų teismo posėdyje bei ikiteisminio tyrimo byloje esančių T. A. apklausos protokolų matyti, kad pati ieškovė nepakankamai domėjosi UAB „Metbalta“ verslo reikalais, todėl teismas sprendė, kad tikėtina, jog pasirašė savo sutuoktinio atneštą, tą pačią 2003 m. gruodžio 2 d. parengtą sutarties tekstą. Be to, pagal CK 3.96 straipsnį sandorį, kurį galėjo sudaryti tik abu sutuoktiniai, galima pripažinti negaliojančiu, todėl toks sandoris laikomas nuginčijamu. Teismas nurodė, kad šioje byloje T. A. , neigdama pasirašiusi 2003 m. gruodžio 2 d. T. A. ir A. B. sutartį, turėtų ginčyti 2003 m. gruodžio 2 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp P. A. ir A. B. , patraukdama atsakovais šiuos asmenis. Tačiau T. A. ieškinio reikalavimų P. A. nėra pareiškusi ir neketina reikšti, todėl teismas sprendė, kad T. A. ieškinio reikalavimai negali būti patenkinti. Todėl teismas konstatavo, kad iš byloje surinktų įrodymų nėra pagrindo tenkinti nei P. A. , nei T. A. ieškininių reikalavimų dėl 2003 m. gruodžio 2 d. 1000 vnt. UAB „Metbalta“ akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir taikyti restituciją. Netenkinus šio pagrindinio reikalavimo, teismas nurodė, kad nėra pagrindo tenkinti ir išvestinių ieškinio reikalavimų. Taip pat teismas nurodė, kad šioje byloje atsakovas A. B. yra pareiškęs priešieškinį ieškovams P. A. ir T. A. dėl priverstinio akcijų pardavimo. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad dar nėra įsiteisėjęs 2009 m. spalio 1 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr.2-10-758/2009 pagal ieškovų P. A. ir T. A. ieškinį atsakovams A. B. ir UAB ,,Metbalta“ dėl visuotinio akcininkų susirinkimo bei jame priimtų nutarimų pripažinimo neteisėtais ir negaliojančiais ab initio bei akcijų pasirašymo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia ab initio, iki paaiškės tikroji UAB „Metbalta“ akcininkų sudėtis, šioje byloje tikslinga priimti dalinį sprendimą, o atsakovo A. B. priešieškinį nagrinėti skyrium nuo P. A. ir T. A. ieškinio, todėl šioje byloje priimamas dalinis sprendimas.
Šalies argumentai
Ieškovai P. A. ir T. A. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 27 d. dalinį sprendimą panaikinti ir perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismo sprendimas priimtas pažeidžiant ieškovų procesines teises, dėl ko ieškovams nebuvo leista visomis įrodinėjimo priemonėmis įrodyti, kad šioje byloje buvo pateiktas suklastotas dokumentas. Neleidus ieškovams atlikti jų prašomos dokumentinės ekspertizės, buvo užkirstas kelias įrodyti tiesą. Teisėjo elgesys bei priimti sprendimai yra šališki. Šioje byloje ieškovai dar 2007 m. lapkričio mėnesį prašė paskirti dokumentinę ekspertizę bei užduoti ieškovų nurodytus klausimus. Ieškovai dokumentinę ekspertizę prašė pavesti atlikti UAB ,,D-grupė“ ekspertui N. K. . Šito prašė tam, kad įrodytų, jog pateikta sutartis yra suklastota, nes nors A. B. tvirtina, jog ši sutartis yra sudaryta 2003 m. gruodžio 2 d., tačiau T. A. parašas tikrai yra ne tos dienos, nes ji šios sutarties nepasirašinėjo, o A. B. turėjo tuščių lapų su T. A. parašais. Kadangi tokių ekspertizių Lietuvos ekspertai nedaro, todėl prašė atlikti ekspertui iš Estijos. Tačiau teismas, spręsdamas klausimą dėl ekspertizės, nusprendė paskirti dokumentinę ekspertizę, pavedant ją atlikti valstybės įstaigai – Lietuvos teismo ekspertizės centrui bei suformulavo ekspertams klausimus, kurie nėra reikšmingi bylos išsprendimui.
2. Teismas nepagrįstai netenkino ieškinio pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį. Neteisinga teismo išvada, kad P. A. turėjo didesnę patirtį versle nei A. B. . P. A. net negalėjo lygintis su A. B. patirtimi versle bei pažinčių apimtimi, dėl ko A. B. faktiškai užvaldė visą UAB ,,Metbalta“ ir visiškai nušalino ieškovus. Akcijų pirkimo-paradavimo sutarties tekstą tarp P. A. ir A. B. paruošė įmonės auditorius Č. M. , kuris vėliau paruošė akcijų pirkimo-paradavimo sutartį tarp A. B. ir A. A. , kurioje A. B. žmonos sutikimas buvo išreikštas aiškia, įstatymo nustatyta tvarka, t. y. ant tos pačios pirkimo-pardavimo sutarties A. B. žmona R. B. ranka parašė, kad sutinka, jog minėtos akcijos būtų parduotos šiam asmeniui nurodyta kaina ir apimtimi. Ginčijamos sutarties atveju, kažkodėl buvo atspausdinta kita akcijų pirkimo-paradavimo sutartis. Č. M. paaiškino, kad antrą akcijų pirkimo-pardavimo sutartį paruošė todėl, kad išreikšti savo raštišką sutikimą ant akcijų pirkimo-paradavimo sutarties tarp P. A. ir A. B. T. A. negalėjo, nes negalėjo atvykti į ofisą ir todėl buvo atspausdinta antra sutartis. Akivaizdu, jog tai yra netiesa, nes šiuo atveju visai nereikėjo spausdinti antros pirkimo-paradavimo sutarties, o tik reikėjo paduoti P. A. paruoštą ir jo paties jau pasirašytą sutartį tarp P. A. ir A. B. , kad jis nuvežtų savo žmonai, kad ji savo ranka parašydama bei pasirašydama išreikštų savo valią dėl minėto sandorio. Be to, nors Akcinių bendrovių įstatymas reikalauja, kad akcijų pirkimo-paradavimo sutartys būtų registruojamos įmonėje vedamoje akcijų apskaitos žurnale, ginčo sutartis jame nebuvo užregistruota. Kad ginčo sutarties iš viso nebuvo, patvirtina ir tai, kada ieškovai kreipėsi į teismą, tai atsakovas A. B. 2005 m. lapkričio 16 d. kreipėsi į teismą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kur atsakovais nurodė A. B. ir A. B. . Šiame ieškinyje A. B. nurodė, kad 2005 m. spalio 26 d. buvo pareikštas T. A. ir P. A. ieškinys, kuriuo ieškovai reikalauja pripažinti P. A. ir A. B. 2003 m. gruodžio 2 d. akcijų pirkimo-paradavimo sutartį negaliojančia ir kt. Tačiau šiame ieškinyje nebuvo užsimenama apie tai, kad T. A. būtų sudariusi kokią nors sutartį. A. B. prie ieškinio pridėjo tik 2003 m. gruodžio 2 d. akcijų pirkimo-paradavimo sutarties nuorašą. Tik 2006 m. sausio 9 d. atsiliepime į ieškinį A. B. jau teigė, kad T. A. 2003 m. gruodžio 2 d. yra sudariusi šią ginčo sutartį. Nors visos šios aplinkybės išsamiai buvo išdėstytos ieškinyje, tačiau teismas dėl jų nepasisakė.
Atsiliepimas
Atsakovai A. B. ir UAB ,,Metbalta“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo šiuos nesutikimo su skundu argumentus:
Šalies argumentai
1. Apeliantų teiginiai dėl tariamai pažeistų jų procesinių teisių sprendžiant dokumentinės ekspertizės skyrimo klausimą civilinėje byloje yra visiškai nepagrįsti. Vykstant bylos nagrinėjimui buvo atliktos dvi ekspertizės ir baudžiamojoje byloje pateikta specialisto išvada, ir visi šie dokumentai patvirtino faktą, jog sutartyje pasirašė pati ieškovė T. A. . Todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog yra pažeidžiamos T. A. ir P. A. teisės. Ieškovai nesilaikydami CPK 141 straipsnio reikalavimų iš esmės pakeitė poziciją byloje ir apeliaciniame skunde jau teigia, kad sutartį pasirašė ne T. A. , tačiau parašas surašytas pirmiau negu atspausdintas tekstas. Ieškovų pozicijos nepastovumas patvirtina jos nepagrįstumą ir ieškovų procesinį nesąžiningumą.
2. Ieškovės T. A. ir A. B. 2003 m. gruodžio 2 d. pasirašyta akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi ir 2003 m. gruodžio 2 d. sutartimi T. A. ir P. A. tinkamai išreiškė valią sudaryti sandorį dėl jiems bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise priklausančių vertybinių popierių pardavimo A. B. , kaip to reikalauja CK 3.92 straipsnyje įtvirtintos teisės normos.
3. Teismas pagrįstai atmetė ieškovų argumentus, jog 2003 m. gruodžio 2 d. sutartis neva pripažintina negaliojančia, nes ji buvo sudaryta dėl A. B. ekonominio spaudimo, ko pasekoje P. A. buvo priverstas sudaryti šią sutartį labai sau nenaudingomis sąlygomis (CK 1.91 str.). Pažeisdami CPK 178 straipsnyje įtvirtintą įrodinėjimo pareigą, ieškovai nenurodė jokių faktinių aplinkybių bei nepateikė jas pagrindžiančių įrodymų, kurie pagrįstų, jog 2003 m. gruodžio 2 d. sutartis buvo sudaryta dėl atsakovo A. B. ekonominio spaudimo. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai bei aplinkybės nėra pagrindas taikyti CK 1.91 straipsnio nuostatas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Pirmosios instancijos teismas surinko ir ištyrė visus įrodymus, teisingai juos įvertino ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, o taip pat visais atvejais patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Byloje keliamas ginčas dėl akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia nuo sudarymo momento keliais pagrindais:
1) dėl akcijų pardavėjo valios trūkumų;
2) dėl bendrąja jungtine nuosavybės teise esančio turto (akcijų) pardavimo be kito sutuoktinio rašytinio sutikimo.
Ieškovas nurodė, kad ginčijamas sandoris – akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta 2003 m. gruodžio 2 d. (t. 1, b. l. 8-9), yra ieškovo pasirašyta dėl A. B. ekonominio spaudimo ir dėl to, jog jis (ieškovas) buvo priverstas sudaryti sandorį labai nenaudingomis sąlygomis (CK 1.91 str. 1 d.).
Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs ir įvertinęs bylos įrodymus, priėjo prie išvados, kad šiuo pagrindu ieškovas ieškinio neįrodė. Apeliacinės instancijos teismui apeliantas P. A. jokių naujų įrodymų, pagrindžiančių, jog ginčo sandoris sudarytas dėl patirto ekonominio spaudimo ar labai nenaudingomis sąlygomis, nepateikė. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir neturi pagrindo teismo ištirtų įrodymų vertinti kitaip, nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas.
Teismas teisingai nurodė, kad ieškovui P. A. sandorio sudarymo metu turėjusiam 50 procentų įmonės akcijų ir jam esant įmonės administracijos vadovu, nėra pagrįstas jo argumentas, jog jis buvo ekonomiškai priklausomas nuo A. B. ir neva nuolat spaudžiamas pasirašyti akcijų pardavimo sutartį. Jokių konkrečių įrodymų šiam teiginiui pagrįsti ieškovas nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinėje instancijoje nepateikė. Apelianto išsakytas teiginys, jog pasirašė sutartį dėl nuolat tvyrančios įtampos įmonėje, negali būti pagrindu pripažinti, jog sutartis sudaryta dėl ekonominio spaudimo. Kitų ekonominį spaudimą patvirtinančių aplinkybių ar įrodymų jis nepateikė.
Argumentą, kad sandoris sudarytas labai nenaudingomis ieškovui sąlygomis, jis grindė vienintele aplinkybe – jog sandorio kaina – 70 000 litų neatitinka realiosios akcijų vertės, nes neva vien dividendų už akcijas tuo metu įmonėje išmokėta virš milijono litų. Tačiau ir šiai aplinkybei įrodyti byloje jokie įrodymai nepateikti – nei apie realią akcijų vertę, nei apie išmokėtų dividendų dydį duomenų nėra, ieškovas jų pats nepateikė, neprašė tokių duomenų išreikalauti nei pirmosios instancijos teismo, nei apeliacinėje instancijoje.
Tuo tarpu, žinoma, jog civiliniame procese įtvirtintas šalių rungimosi principas, kuris reiškia, jog kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių įrodinėti nereikia (CPK 12 str.).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2007 nurodyta, kad teismas, vertindamas įrodymus, privalo įvertinti visus byloje esančius įrodymus, nesuteikdamas kuriems nors iš jų svaresnės įrodomosios reikšmės, išskyrus prima facie, t. y. oficialius rašytinius įrodymus, turinčius didesnę įrodomąją galią (CPK 197 str. 2 d.). Vertinant įrodymus, svarbus ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra jų prieštaravimų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakanka tiesioginių duomenų, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Taigi teismas, vertindamas įrodymų visetą, turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar byloje esantys įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą.
Pagal civiliniame procese galiojančią bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178 str.).
Dėl minėtų nuostatų teisėjų kolegija laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad aplinkybės dėl akcijų kainos neatitikimo realiai jų vertei ieškovas neįrodė.
Nagrinėjamoje byloje ginčas vyksta tarp aukštuosius išsilavinimus turinčių asmenų, patyrusių versle, besinaudojančių kvalifikuotų teisininkų pagalba, todėl teismas, laikydamasis paminėto rungimosi principo, neturi būti nė vienos šalies advokatu ir savo iniciatyva reikalauti vienų ar kitų įrodymų, o spręsti ginčą, naudodamasis šalių pateiktais į bylą įrodymais.
Todėl pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos nuomone, byloje esančių įrodymų viseto vertinimu, pagrįstai laikė neįrodytu P. A. ieškinį, jog ginčo sandoris sudarytas dėl ekonominio spaudimo ir labai nenaudingomis sąlygomis.
Kitu pareikštu pagrindu – kad akcijų pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta be ieškovo sutuoktinės T. A. sutikimo, teismas taip pat laikė ieškinį neįrodytu (CPK 178 str.).
Ginčo sutarties dalykas – įmonės ,,Metbalta“ akcijos. Akcija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jo turėtojo (akcininko) teisę dalyvauti valdant įmonę, jeigu įstatymai nenustato ko kita, teisę gauti akcinės įmonės pelno dalį dividendais ir teisę į dalį įmonės turto, likusio po jos likvidavimo, ir kitas įstatymų nustatytas teises (CK 1.102 str.).
CK 3.92 straipsnio 4 dalyje nustatyti ypatingi reikalavimai sandoriams, kuriais perleidžiami vertybiniai popieriai, priklausantys sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Tokius sandorius turi teisę sudaryti tik abu sutuoktiniai, perleidžiantys vertybinius popierius, arba vienas sutuoktinis, turėdamas kito įgaliojimą. Tokia įstatymo nuostata suponuoja papildomas pareigas vertybinių popierių pirkimo-pardavimo sutarties šalims: pirkėjui – pareigą prieš sudarant sandorį išsiaiškinti, kokia nuosavybės teisės forma perleidžiami vertybiniai popieriai priklauso pardavėjui; pardavėjui – pareigą atskleisti šią informaciją (CK 6.163 str. 4 d.). Nuo atskleistos informacijos turinio priklauso CK 3.92 straipsnio 4 dalies reikalavimų taikymas, t. y. jei vertybiniai popieriai priklauso pardavėjui asmeninės nuosavybės teise, jie netaikomi.
Byloje nekilo ginčo, kad ginčo sandoriu perleistos akcijos priklausė abiems sutuoktiniams (ieškovams) bendrosios jungtinės nuosavybės teise ir kad atsakovas A. B. (akcijų pirkėjas) apie tai žinojo. Nagrinėjamoje byloje aiškintina įstatymo nuostata: ,,gali sudaryti tik abu sutuoktiniai“. Akivaizdu, kad įstatymas, siekdamas ginti kito sutuoktinio – ne akcininko teises į jungtine sutuoktinių nuosavybe esantį turtą – akcijas, įtvirtino draudimą perleisti šį turtą vienam iš sutuoktinių. Kaip turi būti išreikšta kito sutuoktinio valia, įstatyme neapibrėžta. Todėl tai yra kiekvienos konkrečios bylos nagrinėjimo dalyku.
Byloje nustatyta, kad perleidžiant akcijas A. B. , 2003 m. gruodžio 2 d. data yra pasirašytos dvi sutartys – jau minėta sutartis dėl 1000 vnt. akcijų perleidimo tarp P. A. ir A. B. ir kita – tarp T. A. ir P. B. (t. 3, b. l. 175). Pastarojoje sutartyje T. A. įvardinta ne kaip pardavėja ar kitos savarankiškos sutarties subjektas, o kaip ,,pardavėjo sutuoktinė“, sutarties 1.1 p. nurodyta, jog ,,pardavėjo sutuoktinė pareiškė, kad jai yra žinoma apie sutartį, kuria jos sutuoktinis P. A. (...) įsipareigoja parduoti pirkėjui 1000 vnt. UAB ,,Metbalta“ paprastųjų vardinių akcijų 100 Lt nominalios vertės“. Aiškinant sutartį, vadovaujamasi protingumo principu, t. y. jai suteikiama tokia pat prasmė, kokią tokiomis aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (CK 6.193 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2006).
Iš sutarties teksto matyti, kad akivaizdžiai išreikšta T. A. subjektinė teisė – jos žinojimas apie sutuoktinio parduodamas akcijas. Sutarties 1.2 p. sutuoktinė išreiškė valią – kartu su pardavėju parduoti minėtas akcijas.
Kadangi, kaip minėta, įstatymas nenumato sutuoktinio sutikimo parduoti akcijas formos, iš aptartų aplinkybių darytina išvada, kad ginčo sutartyje išreikšta T. A. valia visiškai atitinka įstatymo nuostatą, jog vertybinių popierių perleidimo sandorį ,,gali sudaryti tik abu sutuoktiniai“ (CK 3.92 str. 4 d.). Šiuo aspektu nėra pagrįstas apeliantų argumentas, kad teisingas T. A. valios išreiškimas būtų tuomet, kai ji sutikimą parduoti akcijas būtų davusi, pasirašydama toje pačioje, tai yra P. A. su A. B. sudarytoje sutartyje. Aptariama T. A. su A. B. sutartis kaip tik išsamiau atskleidžia T. A. valią, nes joje nurodytos visos aplinkybės – parduodamų akcijų kiekis, kaina, atsiskaitymo sąlygos ir pan. Byloje buvo nagrinėjamos ir kitos aplinkybės dėl šios sutarties sudarymo. Užvedus bylą, ieškovė T. A. nurodė, kad ji iš viso nėra pasirašiusi ginčo sutarties. Šiai aplinkybei ištirti buvo paskirta ekspertizė baudžiamojoje byloje (t. 3, b. l. 176-178), kurios išvadoje konstatuota, kad sutartyje pasirašė T. A. . Tuomet ieškovė pakeitė savo poziciją ir įrodinėjo, jog pasirašė tuščiame popieriaus lape, tuo tarpu, sutarties tekstą sukūrė ir atspausdino pats A. B. . Šiai aplinkybei pagrįsti ieškovai įrodymų nepateikė. Į bylą nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių ieškovų teiginius, jog pagal įmonėje ,,Metbalta“ nusistovėjusią praktiką buvo laikomi lapai su asmenų parašais ir kad tokie parašai nors kartą kokiam nors tikslui būtų panaudoti. Tuo labiau, kad T. A. nebuvo įmonės darbuotoja, nei akcininkė, todėl neįtikėtina, kad tarp kitų įmonės dokumentų būtų saugomi tušti lapai su jos parašais. Ieškovas nepaaiškino, kokiam tikslui tai galėtų būti daroma ir to nepagrindė įrodymais. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, T. A. , pati turėdama aukštąjį teisinį išsilavinimą, turėjo suvokti tokias parašo palikimo pasekmes, o jeigu tai ir padarė – šiuo metu prisiimti atsiradusių pasekmių riziką.
Ieškovai apeliaciniame skunde, kaip esminį sutarties pasirašymo aplinkybėms nurodyti, nurodo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo atsisakė paskirti ekspertizę parašo senumui nustatyti. Šį argumentą teisėjų kolegija laiko nepagrįstu. Pirmosios instancijos teismas 2008 m. gruodžio 23 d. nutartimi netenkindamas ieškovų prašymo paskirti byloje ekspertizę, ją atliekant UAB ,,D-grupė“ ekspertui N. K. (t. 5, b. l. 24), labai išsamiai išdėstė argumentus, kodėl ieškovų prašoma ekspertizė nėra galima, šiuos argumentus teismas pakartojo ir skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su teismo išvadomis, apeliantai jokių naujų duomenų, suteikiančių pagrindą abejoti teismo išvadomis dėl ekspertizės negalimumo nepateikė, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo šį klausimą spręsti kitaip ir laiko, jog ieškovų nurodyta įrodinėjimo priemonė neatitinka įrodymams įstatymo keliamų reikalavimų (CPK 177 str.). Tuo labiau, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas pašalinti abejones dėl parašo gavimo aplinkybių, paskyrė byloje dokumentų ekspertizę (t. 5, b. l. 26), užduodamas ekspertams klausimus dėl popieriaus, spausdinimo, rašiklio ištyrimo, tačiau ieškovams atsisakius apmokėti ekspertizės išlaidas ir ją atlikti, ekspertizė nebuvo atlikta, todėl teismas tokį atsisakymą pagrįstai vertino kaip įrodinėjimo pareigos nevykdymą (CPK 178 str.).
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta 2003 m. gruodžio 2 d. tarp T. A. ir A. B. , yra neatskiriama tos pačios datos P. A. ir A. B. sudarytos akcijų pirkimo-pardavimo sutarties dalis, sutarties suklastojimo fakto ieškovai neįrodė (CPK 184 str.), todėl konstatuoja, kad pareikštu CK 3.92 str. 4 d. pagrindu ieškovų ieškinys netenkintinas pagrįstai.
Civiliniame procese asmenims, abejojantiems teismo nešališkumu, suteikiama galimybė pareikšti teisėjui nušalinimą. Taip siekiama įgyvendinti teismo ir teisėjo nepriklausomumo ir nešališkumo garantijas. Tačiau, kaip ir kiekviena turima teisė, taip ir teisė nušalinti teisėją, nėra absoliuti, ja turi būti naudojamasi sąžiningai, o reiškiant tokį nušalinimą būtina nurodyti aplinkybes, pagrįstai leidžiančias abejoti teisėjo objektyvumu. Nagrinėjamoje byloje apeliantų argumentai dėl teisėjo šališkumo grindžiami tuo, kad teisėjo priimti procesiniai sprendimai byloje jiems kėlė abejones dėl teisėjo nešališkumo ir objektyvumo. Tačiau nei CPK 65 straipsnio, nei CPK 66 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios teisėjų nušalinimo klausimus, tokio nušalinimo pagrindo nenumato. Nagrinėjamu atveju, apeliantų nurodyti argumentai buvo išnagrinėti įstatymo nustatyta tvarka – Vilniaus apygardos teisme laikinai einantis civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigas teisėjas 2009 m. birželio 19 d. nutartimi ieškovo P. A. pareiškimo netenkino. Dėl nurodytų aplinkybių atmestini ir apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo teisėjo šališkumo.
Nepagrįstu laikytinas ir apeliacinio skundo argumentas, neva akcijos nebuvo perleistos, nes pirkimo-pardavimo sutartys neįregistruotos įmonėje, kaip tai numato Akcinių bendrovių įstatymas. Tai neatitinka tikrovės, nes Akcinių bendrovių įstatymas (ABĮ 14 str. 4 d.) įpareigoja registruoti įmonės akcininkų pasikeitimus, o ne sutartis, kas šiuo atveju ir buvo įmonėje padaryta (t.1, b.l. 46-48).
Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovų apeliacinio skundo argumentais neturi pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.)..
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.