Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

2020-09-29 · Administracinė byla Nr. I1-4894-422/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2020-09-29Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-10-27Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-09-29
Bylos Nr.
I1-4894-422/2020
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01217-2020-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Janina Vitunskienė (pirm.)
Pareiškėjas
M. Š.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Lietuvos valstybė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-4894-422/2020Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01217-2020-9Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. rugsėjo 29 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Janina Vitunskienė,sekretoriaujant Henrikai Milevskei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde (b. l. 1–2) nurodė, kad atlieka laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose. 2016 m. buvo perkeltas į 8 būrį. Teigė, kad 8 būryje nebuvo įrengta pakankamai klozetų ir pisuarų: buvo 3 pisuarai ir 3 unitazai, o būryje gyveno apie 80 nuteistųjų. Nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, kadangi pisuarai įrengti priešais unitazus. Dėl minėtų atsakovės atstovo veiksmų pareiškėjas kiekvieną dieną kankinosi, jautė fizinį skausmą, didelę dvasinę kančią, diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą. Prašė skundą patenkinti ir priteisti iš atsakovės atstovo 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, netaikyti trejų metų ieškinio senaties termino.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas Marijampolės pataisos namai atsiliepime (b. l. 6–10) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Nurodė, jog pareiškėjas Marijampolės PN 8 būryje bausmę atliko nuo 2016 m. rugpjūčio 28 d. iki 2018 m. vasario 7 d. 8 būrio sanitarinio mazgo patalpoje įrengti 3 unitazai ir 3 pisuarai. 8 būryje 2017 m. II ketvirtį buvo iki 62 nuteistųjų, 2017 m. III ketvirtį iki 62 nuteistųjų, 2017 m. IV ketvirtį iki 46 nuteistųjų, iš viso būryje gali būti iki 81 nuteistojo. Nuo 2017 m. spalio 2 d. visi 8 būrio nuteistieji buvo perkelti į buvusias Marijampolės PN 13 būrio gyvenamąsias patalpas, dabar vadinamą 8 būrį. 2017 m. IV ketvirtį buvo iki 46 nuteistųjų, 2018 m. I ketvirtį iki 43 nuteistųjų, iš viso būryje gali būti iki 48 nuteistųjų. Sanitariniame mazge buvo 3 unitazai ir 1 pisuaras. Tarp klozetų įrengtos pertvaros, privatumas buvo užtikrintas. Pareiškėjas atlikdamas bausmę 8 būryje su prašymais ar skundais dėl gyvenamųjų ir buities sąlygų į pataisos namų administraciją nesikreipė. Pataisos namai neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, į Psichologinę tarnybą dėl problemų, susijusių su kalinimo sąlygomis, nesikreipė. Kadangi Marijampolės PN jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidė, todėl nesant neteisėtų veiksmų negali kilti deliktinė atsakomybė ir prievolė atlyginti neturtinę žalą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas netenkintinas.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl atlyginimo neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo Marijampolės PN 8 būryje nuo 2016 m.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Marijampolės PN direktoriaus 2016 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 7/07-542 pareiškėjas iš 202 brigados (20 būrys) perkeltas į 81 brigadą (8 būrys), Marijampolės PN direktoriaus 2018 m. vasario 7 d. įsakymu Nr. 7/07-120 pareiškėjas iš 81 brigados (8 būrys) perkeltas į 91 brigadą (9 būrys) (b. l. 12, 13). Teismas daro išvadą, kad pareiškėjas Marijampolės PN 8 būryje atliko bausmę nuo 2016 m. rugpjūčio 28 d. iki 2018 m. vasario 7 d.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis). Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jos tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010, 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje nurodyta, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2160-552/2018, 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1376-822/2018, 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1487-552/2018 ir kt.).

CK 1.124 straipsnis apibrėžia, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. CK 1.127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalys reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Teisės moksle ir teisminėje praktikoje laikomasi aiškinimo, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą su prašymu apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 ir 2 dalys). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kurio kompetencijai priskirtas vienodos teismų praktikos formavimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4 straipsnis), nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015). Taigi, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotas aiškinimas, kad skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, jog asmenys, manantys, kad jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Be to, administracinių teismų praktikoje akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą (žr., pvz., 2012 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-520-845/2012 ir kt.). EŽTT yra išaiškinęs, kad neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis užtikrina ne tik teisinį stabilumą, bet ir teisinį baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimiems (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, Nr. 22095/93).

Minėta, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjas siekia, kad būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas, pareiškėjui atliekant bausmę Marijampolės PN 8 būryje nuo 2016 m.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas sprendžia, jog pareiškėjas nuo pat patekimo į Marijampolės PN bausmės atlikimo sąlygas vertino kaip neatitinkančias teisės aktų reikalavimų ir sukeliančias įvairaus pobūdžio neigiamus išgyvenimus. Taigi, pareiškėjas suvokė apie savo teisių pažeidimą, tačiau bylos medžiaga patvirtina, kad jis į teismą kreipėsi tik 2020 m. gegužės 7 d. (b. l. 3).

Pareiškėjas prašo netaikyti senaties termino, nurodo, kad senaties terminas šiuo atveju neturi būti taikomas, kadangi buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis ir pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką tokiems pažeidimams senaties terminas netaikomas. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės negali būti pripažintos pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, kad nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje gynė skunde nurodytu laikotarpiu bei gina šiuo metu daug nacionalinės bei tarptautinės teisės aktų, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Be to, pažymėtina, jog LVAT 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2773/2015 konstatavo, kad EŽTT pripažįsta senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, todėl, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, jog atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, prašymas tenkintinas ir pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimui dėl 2016 m. rugpjūčio 28 d. iki 2017 m. gegužės 7 d. laikotarpio taikoma ieškinio senatis ir skundo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą už šį laikotarpį atmetamas.

Taigi, byloje aktualus ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 8 d. iki 2018 m. vasario 7 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 8 būryje gyveno iki 80 žmonių, o sanitariniame mazge buvo įrengti tik trys tualetai ir trys pisuarai.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“, buvo numatyta, jog 1 unitazas ar klozetas bei pisuaras skiriamas 12-ai nuteistųjų ir 1 praustuvė skiriama 10-iai nuteistųjų. Minėtos nuostatos galiojo iki 2016 m. gruodžio 31 d. Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymo Nr. 1R-132 redakcija „Dėl teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ pakeitimo“, kuri nenumatė sanitarinio mazgo įrengimo ir įrenginių skaičiaus. Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“, 1 klozetas (gali būti ir tupimas) arba pisuaras skiriamas ne daugiau kaip 15-ai asmenų ir 1 praustuvė skiriama ne daugiau kaip 15-ai asmenų.

Atsižvelgdamas į atsakovės atstovo pateiktą 2020 m. birželio 1 d. pažymą Nr. 14/07-2251 (b. l. 15), teismas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad įrenginių skaičius, atsižvelgiant į nuteistųjų skaičių, neatitiko Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normų reikalavimų, kadangi 8 būrio sanitariniame mazge buvo įrengti 3 pisuarai, 3 unitazai, todėl sanitariniu mazgu galėjo naudotis 90 nuteistųjų. Minėti duomenys taip pat patvirtina, kad 8 būryje 2017 m. II ketvirtį buvo iki 62 nuteistųjų, 2017 m. III ketvirtį iki 62 nuteistųjų, 2017 m. IV ketvirtį iki 46 nuteistųjų, iš viso būryje galėjo būti iki 81 nuteistojo, taip pat pats pareiškėjas skunde nurodė, kad 8 būryje gyveno iki 80 nuteistųjų.

Nuo 2017 m. spalio 2 d. visi 8 būrio nuteistieji buvo perkelti į buvusias Marijampolės PN 13 būrio gyvenamąsias patalpas, dabar vadinamą 8 būrį. 2017 m. IV ketvirtį buvo iki 46 nuteistųjų, 2018 m. I ketvirtį iki 43 nuteistųjų, iš viso būryje gali būti iki 48 nuteistųjų. Kadangi sanitariniame mazge buvo įrengti 3 unitazai ir 1 pisuaras, todėl sanitariniu mazgu galėjo naudotis 60 nuteistųjų.

Akivaizdu, kad vertinamuoju laikotarpiu 8 būrio sanitariniame mazge įrengtų sanitarinių įrenginių skaičius atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą. Byloje nėra duomenų, kad minėti įrenginiai nefunkcionavo ar pan., todėl pareiškėjo teiginiai dėl inventoriaus trūkumo sanitariniame mazge atmestini kaip neįrodyti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad sanitariniuose mazguose nebuvo privatumo, tarp unitazų buvo įrengtos tik dalinės pertvaros, durų nebuvo. Nurodė, jog priešais unitazus yra įrengti pisuarai, todėl besinaudojantis tualetu pareiškėjas buvo matomas kitų asmenų.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 buvo patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės), nustatančios pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, nenustato reikalavimų pataisos namų tualeto patalpoms, esančioms ne kamerų tipo patalpose, įrengimui. Teisės aktai nenumato pareigos kalinimo įstaigoms sanitariniame mazge, kuris įrengtas atskiroje patalpoje nuo gyvenamosios patalpos, įrengti pertvaras, skiriančias klozetus nuo pisuarų.

Dėl privatumo, naudojantis sanitariniais įrenginiais, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje praktikoje (LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018) nurodė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra nurodęs, kad vertinant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, prie tokių veiksnių priskirtina ir galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje P. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99).

Vis dėlto Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatuoja kalinamo asmens privatumo pažeidimą naudojantis tualetu, kuris sudaro pagrindą pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (t. y. kai pripažįstama, kad kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, žemino asmens garbę ir orumą) paprastai tuo atveju, kai asmuo naudojosi nevisiškai ar visiškai nuo bendros kameros erdvės neatskirtu tualetu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimas byloje M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00), 2013 m. balandžio 25 d. sprendimas byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). Taigi aplinkybė, kad buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojantiems tualetu, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, pisuarai vieni nuo kitų buvo atskirti pertvaromis. Iš byloje esančių fotonuotraukų (b. l. 20, 21) matyti, jog 8 būrio tualetai yra atskirti sienelėmis. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai, nei kamerose, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kuriomis Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje. Taigi įvertinus minėtas nustatytas aplinkybes, teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudojantis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į atsakovės atstovą dėl nepatogumų naudojantis sanitariniu mazgu. Kita vertus, teismas pažymi, kad sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinių išgyvenimų, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimą byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, todėl ši pareiškėjo argumentų dalis atmetama.

Į bylą pateikta Marijampolės PN Sveikatos priežiūros skyriaus 2020 m. birželio 1 d. pažyma, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 6 d. iki 2018 m. vasario 7 d. dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė (b. l. 16). Marijampolės PN I Resocializacijos skyriaus 2020 m. birželio 1 d. pažymoje Nr. 55/04-358 nurodyta, kad pareiškėjas nuo 2017 m. gegužės 6 d. iki 2018 m. vasario 7 d. dėl psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos 8 būryje, į psichologą nesikreipė (b. l. 17).

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas sprendžia, jog administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos atsiradimą, nenustatyta. Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).

Įvertinus pirmiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Marijampolės pataisos namų) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

TeisėjaJanina Vitunskienė