Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Lozoraitytė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės SEB banko apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. 2-2193-800/2015 pagal ieškovės akcinės bendrovės SEB banko ieškinį atsakovei I. B. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovė nepateikė atsiliepimo į ieškinį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad, nesant teisinio pagrindo, sumažintos sutartinės palūkanos, kurias atsakovė, kaip kredito gavėja, privalėjo mokėti ieškovei už naudojimąsi jos pinigais. Pagal tarp šalių 2007 m. gruodžio 19 d. sudarytos vartojimo kredito sutarties Nr. 0350718055263-48 specialiosios dalies 2.4 punktą atsakovė įsipareigojo mokėti ieškovei 9,4 procentų metines palūkanas nuo negrąžintos kredito dalies. Palūkanų dydį, išreikštą procentais, apsprendė kreditoriaus padidinta rizika, nes prievolių įvykdymas nebuvo užtikrintas prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis. Palūkanos buvo nustatytos vadovaujantis banke patvirtintais vartojimo kreditų įkainiais, atsižvelgiant į visumą banko verslo riziką didinančių faktorių. Sutartis sudaryta laikantis sutarties laisvės principo, atsakovė įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindais neginčijo sutarties sąlygų. Kreditorius turi teisę skaičiuoti palūkanas už visą naudojimosi kreditu laikotarpį. Pagal CK 1.125 straipsnio 9 dalį palūkanų atžvilgiu taikomas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas, tačiau ieškovė nėra praleidusi šio senaties termino. Atsakovė buvo pasyvi, neprašė sumažinti paskaičiuotas sutartines palūkanas, taip pat nebendradarbiavo su ieškove. Ieškovė, siekdama išsiaiškinti sutarties nevykdymo priežastis, siuntinėjo kredito gavėjai raginimus. Tik įsitikinusi, jog skolininkė gera valia neketina vykdyti savo prievolių, ieškovė inicijavo priverstinį skolos išieškojimą ir sustabdė sutartinių palūkanų ir netesybų skaičiavimą. Ieškovė sutartinių palūkanų skaičiavimą sustabdė 2014 m. spalio 8 d. ir jų nereikalauja, nors turi tokią teisę pagal įstatymą (CK 6.37 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi ieškovė elgėsi atsakingai, rūpestingai ir sąžiningai, o sąžiningo asmens teisės turi būti ginamos. Susiformuotų ydinga teismų praktika, jei teismai savo nuožiūra, vadovaudamiesi vien vidiniu įsitikinimu ir bendro pobūdžio nuostatomis, užkirstų kelią šalims susitarti dėl palūkanų dydžio. Nagrinėjamu atveju buvo nuspręsta, kad atsakovė už naudojimąsi ieškovės pinigais neturi mokėti jokių palūkanų už keletą pastarųjų metų iki ieškinio pateikimo teismui.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis, kurios nagrinėjamoje byloje nenustatytos (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2007 m. gruodžio 19 d. tarp apeliantės (ieškovės) AB SEB bankas ir atsakovės I. B. buvo sudaryta Vartojimo kredito sutartis Nr. 0350718055263-47. Pagal šios sutarties specialiosios dalies 2.4 punktą kredito sutarties šalys susitarė, kad kredito gavėja bankui mokės 9,4 procentų metines palūkanas nuo negrąžintos kredito dalies. Sutarties 9 punktu nustatyta, kad kredito sutartis galioja tol, kol kredito gavėja grąžins visą kreditą, sumokės palūkanas, sutartyje ir kainyne nustatytus mokesčius. Kredito sutartis nutraukta, palūkanos paskaičiuotos iki 2014 m. spalio 8 d. Pirmosios instancijos teismas apeliantės paskaičiuotas 197,34 Eur palūkanas sumažino iki 95,27 Eur motyvuodamas tuo, kad ieškovė nepagrįstai iki 2014 m. spalio 8 d. nenutraukė vartojimo kredito sutarties, nors kredito grąžinimo terminas suėjo 2012 m. gruodžio 18 d., ir dar 22 mėnesius atsakovei skaičiavo sutartines palūkanas ir sutartyje nustatytas netesybas. Ieškovė jokių įrodymų, kad šalys tarpusavio susitarimu buvo susitarusios pratęsti kredito grąžinimo terminą, nepateikė.

Apeliantė ginčija būtent šią pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį, kuria teismas iš atsakovės ieškovės prašomą priteisti 197,24 Eur palūkanų sumą sumažino iki 95,27 Eur, ją paskaičiuodamas iki kredito grąžinimo dienos (2012 m. gruodžio 18 d.). Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva nepagrįstai ir nesant tam teisinio pagrindo sumažino sutartines palūkanas, kurias atsakovė, kaip kredito gavėja, privalėjo mokėti bankui už naudojimąsi banko pinigais. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo sumažino ieškovui priteistinų palūkanų dydį.

Lietuvos civilinėje teisėje palūkanos yra: pirma, mokestis už pinigų skolinimą (pavyzdžiui, CK 6.872 straipsnyje nustatytos palūkanos už naudojimąsi paskolos suma); antra, minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis, kompensuojamosios palūkanos). Palūkanos kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis. Atsižvelgiant į tai, kad, mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas (CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1. 37; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014).

Nagrinėjamu atveju šalių sutartis sudaryta laikantis sutarties laisvės principo (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalį palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Pažymėtina, kad CK 6.228 straipsnio 1 dalyje suteikta teisė šaliai atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Laikoma, kad atsisakoma sąlyga nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginus su kitos šalies prievole. Tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį. Esant esminei šalių teisių ir pareigų neatitikčiai, būtų nesąžininga ir neprotinga reikalauti vykdyti sutartį, tokiu atveju šalis, kuri būtų nukentėjusioji, turi teisę pareikšti kitai šaliai, kad atsisako vykdyti tokią sutartį ar tam tikros jos sąlygos, tokios sutarties ar jos sąlygos galima atsisakyti vienašališkai, nesikreipiant į teismą. CK 6.228 straipsnio 2 dalis suteikia teisę nukentėjusiai šaliai teisę reikalauti teismo tvarka pakeisti sutarties sąlygas, taigi nukentėjusi šalis turi pasirinkimą: ji gali iš viso atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos; be to, gali reikalauti pakeisti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2010). Nagrinėjamoje byloje tokie reikalavimai pareikšti nebuvo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo sutartis yra vartojimo kredito sutartis. Vartotojas, būdamas silpnesnioji sutarties šalis dėl informacijos, patirties, specialių žinių stokos ir panašių priežasčių turi ribotas galimybes, sudarydamas sutartį, tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą ir daryti įtaką sutarties sąlygų turiniui, todėl verslininkas sutarties sąlygų pagrindu gali įgyti nepateisinamą pranašumą prieš vartotoją. Dėl šių priežasčių teisingai sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrai vartojimo sutartyse užtikrinti reikalingas specialusis, tik vartojimo sutartims taikomas įstatyme nustatytas reglamentavimas. Vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo kriterijams aspektų – vertinimas, ar tokios sutarties sąlygos yra skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui ir ar verslininkas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją. Neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties ar neturi visos apsispręsti reikalingos informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo. Papildoma vartotojams suteikiama apsauga skiriama siekiant išvengti stipresniosios šalies primestų sąlygų, taip siekiant išlaikyti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).

Ginčo vartojimo kredito sutartis šalių pasirašyta 2007 m. gruodžio 19 d. Šios sutarties sudarymo metu galiojo 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo (toliu – Direktyva). Ji buvo priimta, siekiant suderinti valstybių narių įstatymus vartojimo kredito srityje, bendrojoje rinkoje sumažinti kredito davėjų konkurencijos iškraipymus ir padidinti vartotojų galimybes sudaryti vartojimo kredito sutartis kitose valstybėse narėse. Taip pat buvo siekta apsaugoti vartotojus nuo nesąžiningų kredito sąlygų. Pagal Direktyvos nuostatas vartotojas turi gauti tinkamą informaciją apie kredito suteikimo sąlygas bei kainą ir apie savo įsipareigojimus kredito įstaigai. Tokioje informacijoje turi būti nurodyta bendros kredito kainos metinė norma arba, jei tokios normos nustatyti negalima, bendra suma, kurią turi sumokėti vartotojas. Direktyvos 4 straipsnio 2 dalies a punkte nustatyta, kad rašytinėje sutartyje nurodoma bendros kredito kainos metinė norma arba bent metinė palūkanų norma ir nuo sutarties sudarymo taikomi mokesčiai bei sąlygos, kuriems esant jie gali būti keičiami. Direktyva dėl minimalaus kreditavimo reglamentavimo suderinimo neužkirto kelio valstybėms narėms priimti griežtesnių nuostatų vartotojų teisių apsaugos srityje. Šios Direktyvos nuostatos buvo perkeltos į CK 6.887 straipsnį „Vartojimo kredito sutarties forma ir turinys“, kurio 3 dalies 2 punkte buvo numatyta, kad vartojimo kredito sutartyje turi būti nurodyta metinė kredito grąžinimo norma, palūkanų norma, mokesčiai ir kitos su kredito gavimu bei naudojimu susijusios išlaidos. Šio straipsnio 8 dalyje taip pat buvo nustatyta, kad visais atvejais, nesvarbu, kokiu būdu siūloma sudaryti kredito sutartį, nurodoma metinė kredito grąžinimo norma. Rašytiniame pasiūlyme nurodomas bendros kredito sumos apskaičiavimo pavyzdys. Įvertinus šias nuostatas matyti, kad Lietuvos Respublikoje Direktyvos nuostatos buvo įgyvendintos pasirenkant variantą, kad kredito davėjas visais atvejais turi nurodyti metinę kredito normą. Metinė kredito norma turėjo būti apskaičiuojama pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą metodiką. Lietuvos Respublikos teisės aktuose nebuvo įtvirtinta nuostatų, numatančių, kad tam tikrą ribą viršijanti metinė kredito norma būtų preziumuojama kaip nesąžininga.

Iš byloje esančios vartojimo kredito sutarties matyti, kad sutartyje nurodyta kredito suma litais, metinė palūkanų norma – 9,4 procento kredito sumos, bendra kredito kainos metinė norma – 10,290., kredito administravimo mokestis – 50 Lt, bendra kredito suma – 5 000 Lt (1 451,72 Eur).

Tiek Direktyvoje, tiek CK 6.887 straipsnyje be kitų reikalavimų nustatyta, kad vartojimo kredito sutartyje turi būti nurodyta metinė kredito grąžinimo norma ir palūkanų norma, tačiau šie aktai nereglamentavo šių normų maksimalių ribų. Esant nurodytoms metinei kredito grąžinimo normai ir palūkanų normai, vartotojui buvo leidžiama apsispręsti dėl tikslingumo sudaryti vartojimo kredito sutartį. Aptartą situaciją palyginus su šiuo metu galiojančiu vartojimo kredito reglamentavimu Vartojimo kredito įstatyme, įsigaliojusiame nuo 2011 m. balandžio 1 d. (dėl to šiam ginčui jis negali būti taikomas), pažymėtina, kad šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta, jog bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo bei jo davėjo interesų pusiausvyros. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad preziumuojama, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra didesnė kaip 200 procentų. Sprendžiant šalių ginčą ar teisėtas yra palūkanų dydis, nustatytas Kredito sutartyje, sudarytoje dar negaliojant Vartojimo kredito įstatymui, šiame įstatyme nurodytais kredito kainą apibrėžiančiais kriterijais negalima tiesiogiai remtis, nes įstatymas į praeitį negalioja. Tačiau šios nuostatos gali būti reikšmingos vertinant išreikštą įstatymo leidėjo poziciją dėl konkrečioje byloje keliamų klausimų, kurie anksčiau galiojusiuose teisės aktuose nebuvo aiškiai reglamentuojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).

Nagrinėjamoje byloje metinė kredito grąžinimo norma sudaro 10,29 procento per metus. Toks dydis yra mažesnis už šiuo metu nustatytąjį įstatyme, todėl, nesant kitų argumentų, patvirtinančių jo nepagrįstumą, pirmosios instancijos neturėjo teisinio pagrindo sumažinti šalių sutartyje nustatytas palūkanas, remdamasis tik faktine aplinkybe, jog ieškovė savo teises gynė neoperatyviai. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, padidinant priteistų pelno (mokėjimo) palūkanų sumą iki ieškiniu prašomos priteisti sumos, t. y. iki 197,34 Eur, priteistas 5 procentų dydžio metines palūkanas skaičiuojant nuo 961,7 Eur sumos (CPK 326 straipsnio 1 dalis 3 punktas). Proporcingai padidintinas ir žyminis mokestis iki 21,62 Eur (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Patenkinus apeliacinį skundą, ieškovei iš atsakovės priteistinas 15 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendimą už akių pakeisti – iš atsakovės I. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovei akcinei bendrovei SEB bankas, juridinio asmens kodas 112021238, priteistas 95,27 Eur palūkanas padidinti iki 197,34 Eur, priteistas 5 procentų dydžio metines palūkanas skaičiuoti nuo 961,7 Eur sumos, žyminį mokestį padidinti iki 21,62 Eur.

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės I. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovei akcinei bendrovei SEB bankas, juridinio asmens kodas 112021238, 15 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą.