Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Giedrės Kairienės, Irenos Varžinskienės ir Erminijaus Baziulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos, A. I., trečiajam suinteresuotam asmeniui akcinei bendrovei Lietuvos automobilių kelių direkcijai, dėl administracinių aktų panaikinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas Panevėžio apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras, ginantis viešąjį interesą (toliau - ir Prokuroras), teismui paduotu pareiškimu prašė:

1) panaikinti ab initio (nuo sudarymo momento) 2006 m. gruodžio 13 d. Utenos apskrities viršininko įsakymo „Dėl žemės sklypo įregistravimo Molėtų rajone“ dalį, dėl 0,0160 ha, patenkančių į valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. 2808 Kazokai-Bijutiškis-Dubingiai juostos užimtą žemę.

2) panaikinti ab initio (nuo sudarymo momento) 2007 m. kovo 26 d. Utenos apskrities viršininko sprendimo Nr. 13-19880 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje E. T. I.“ dalį, dėl 0,0160 ha, patenkančių į valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. 2808 Kazokai-Bijutiškis-Dubingiai juostos užimtą žemę.

3) pripažinti negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) 2011 m. birželio 20 d. dovanojimo sutarties, notarinio registro Nr. 2-4964, kuria E. T. I., padovanojo savo sūnui A. I., 0,1800 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Molėtų r. sav., Dubingių sen., Bijutiškio k., (duomenys neskelbtini), dalį, dėl 0,0160 ha, patenkančių į valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. 2808 Kazokai-Bijutiškis-Dubingiai juostos užimtą žemę.

4) taikyti restituciją natūra: grąžinti Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybei 0,0160 ha iš 0,1800 ha žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Molėtų r. sav., Dubingių sen., Bijutiškio k., (duomenys neskelbtini), kurie patenka į valstybinės reikšmės rajoninį kelią Nr. 2808 Kazokai-Bijutiškis-Dubingiai, o iš Lietuvos Respublikos valstybės A. I. priteisti 97,78 Eur.

Atsakovas A. I. atsiliepimo į Prokuroro pareiškimą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkinamas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2006 m. gruodžio 13 d. Utenos apskrities viršininko įsakymu „Dėl žemės sklypo įregistravimo Molėtų rajone“ buvo patvirtinti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Bijutiškio k., Dubingių sen., Molėtų r. sav., kadastro duomenys. 2007 m. kovo 26 d. Utenos apskrities viršininko sprendimu Nr. 13-19880 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje E. T. I.“, E. T. I. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Bijutiškio k., Dubingių sen., Molėtų r. sav. 2011 m. birželio 20 d. dovanojimo sutartimi, notarinio registro Nr. 2-4961, E. T. I. padovanojo savo sūnui A. I. 0,1800 ha žemės sklypą unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Bijutiškio k., Dubingių sen., Molėtų r. sav.

Atlikus Kelio Nr. 2808 ir jo užimamo žemės sklypo atkarpos nuo 0,446 km iki 7,497 km kadastrinius matavimus nustatyta, kad į jos ribas patenka žemės sklypo, esančio Molėtų r. sav., Dubingių sen., Bijutiškio k., (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), 160 kv. m. dalis.

Kelių direkcija 2023 m. gegužės 18 d. prašymu kreipėsi į Panevėžio apygardos prokuratūrą, prašydama ginti viešąjį interesą, nurodė, kad Valstybinės reikšmės rajoninis kelias Nr. 2808 Kazokai-Dubingiai įrašytas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1992 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 550, priimtu vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. spalio 9 d. nutarimą Nr. 751, į patvirtintą Lietuvos Respublikos rajoninių kelių sąrašą. Valstybinės reikšmės rajoninis kelias Nr. 2808 Kazokai-Bijutiškis-Dubingiai įrašytas į Valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 757 „Dėl valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašo patvirtinimo“. Kelių direkcijai šis valstybinės reikšmės rajoninis kelias kartu su kitais valstybinės reikšmės keliais buvo perduotas patikėjimo teise valdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. 238 ir 2017 m. balandžio 25 d. valstybinės reikšmės kelių perdavimo priėmimo aktu Nr. 6-336. Atlikus Kelio Nr. 2808 ir jo užimamo žemės sklypo atkarpos nuo 0,446 km iki 7,497 km kadastrinius matavimus nustatyta, kad į jos ribas patenka Žemės sklypo 160 kv. m. dalis, priklausanti A. I..

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 5 straipsnio 3 dalies 2 punkte ir 55 straipsnyje numatyta, kad prokuroras yra vienas iš subjektų, kuriam suteikta teisė kreiptis į administracinį teismą dėl viešojo intereso gynimo.

Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau – ir Prokuratūros įstatymas) 19 straipsnyje numatyta prokuroro pareiga ginti viešąjį interesą. Ši pareiga atsiranda prokurorui nustačius teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu.

Sprendžiant dėl Prokuroro prašymo panaikinti administracinius aktus, pripažinti sandorius negaliojančiais ir taikyti restituciją, svarbu pagrįstai ir motyvuotai įvertinti ir nustatyti, ar teisės aktų pažeidimas, kurį įvardijo Prokuroras, yra tokio masto ir pobūdžio, kad atsiranda pagrindas konstatuoti, jog buvo pažeistas visuomenės, ar jos dalies interesas, dėl kurio gynimo kreiptasi į teismą, taigi, ar tas interesas pripažintinas viešuoju ir gintinas.

Lietuvos Respublikos Konstitucija, ABTĮ bei Prokuratūros įstatymas nepateikia viešojo intereso sąvokos, todėl siekiant nustatyti, ar prokuroras kreipėsi į teismą gindamas viešąjį interesą, pirmiausia, būtina nustatyti, kas laikytina viešuoju interesu. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymų leidėjas nepateikė viešojo intereso sąvokos apibrėžimo, taip pat į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas viešąjį interesą supranta plačiai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2003 m. kovo 5 d., 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. gegužės 15 d. nutarimai), kartu pabrėždamas, kad „visuomenės interesas“ sietinas su „socialiai svarbiais“ tikslais, tai yra kas yra objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pabrėžta, kad bylose dėl viešojo intereso gynimo administracinis teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi “ad hoc” nustatinėti viešojo intereso buvimo faktą, atsižvelgdamas į visas nagrinėjamos bylos aplinkybes, joje nagrinėjamų klausimų pobūdį ir reikšmę (LVAT 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007; 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, 2009 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-15/2009 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje “inter alia” pažymėta, kad viešasis interesas yra dinamiškas, kintantis (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 5 d. nutarimas, 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas), labai įvairus, todėl iš esmės neįmanoma “a priori” pasakyti, kokiose gyvenimo srityse, dėl kurių gali kilti teisinių ginčų arba kuriose gali prireikti taikyti teisę, viešajam interesui gali atsirasti grėsmių arba gali prireikti viešąjį interesą užtikrinti, įsikišant viešosios valdžios institucijoms ar pareigūnams (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas suteikia teisę prokurorui spręsti, ar yra viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą, ar ne, tačiau galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą pagal konkrečias bylos aplinkybes sprendžia teismas, nagrinėjantis bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą (LVAT 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007). Todėl administracinis teismas, nagrinėdamas prokuroro prašymą dėl viešojo intereso gynimo, atsižvelgdamas į šiuo aspektu formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną, turi nustatyti, ar tai, dėl ko kreiptasi ginant viešąjį interesą ir kuris gali būti ginamas taikant ABTĮ, yra objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visai visuomenei, ar atitinkamai jos daliai (LVAT 2004 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-11/2004; 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A13-1725/2005; 2007 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-316/2007; 2007 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-64/2007, 2009 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-65/2009 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju Prokuroras prašymą dėl viešojo intereso gynimo motyvavo tuo, kad ginčijami administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo valstybės institucijų ir pareigūnų priimti pažeidžiant imperatyvias teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimą, nuostatas. Teigė, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnį valstybinės reikšmės keliai ir jų užimta žemė nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, todėl jie turi būti grąžinti natūra valstybės nuosavybėn.

Nekvestionuotina, kad visuomenė yra suinteresuota tokia valdžios institucijų veikla, kad priimant administracinius aktus, būtų laikomasi įstatymų reikalavimų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės ir savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti vadovaudamiesi teise, paklusdami Konstitucijai ir teisei (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

Teisėjų kolegijos vertinimu, valstybės institucijų administraciniai aktai nuosavybės teisių atkūrimo srityje, priimti pažeidžiant galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus ir poįstatyminius aktus, pažeidžia valstybės turtinius interesus ir tuo pačiu pažeidžia viešąjį interesą.

Be to, dalis žemės, į kurią buvo atkurtos nuosavybės teisės E. T. I., patenka į valstybinės reikšmės rajoninį kelią Nr. 2808, Kazokai-Bijutiškis-Dubingiai. Ginčijamais aktais privačion nuosavybėn perduota valstybinės reikšmės kelio dalis, todėl atmetus Prokuroro reikalavimus ir nepanaikinus administracinių aktų (jų dalių), kurių pagrindu ji tapo privačia nuosavybe, visuomenė ir valstybė patirtų didelę žalą, nebūtų užtikrinamas tinkamas naudojimasis keliu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje nurodyti objektai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančias išimtis. Valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Lietuvos Respublikos Konstitucija tai leidžia.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju, Prokurorui kyla Prokuratūros įstatyme numatyta pareiga ginti viešąjį interesą.

Ginčijamų 2006 m. gruodžio 13 d. Utenos apskrities viršininko įsakymo „Dėl žemės sklypo įregistravimo Molėtų rajone“ ir 2007 m. kovo 26 d. Utenos apskrities viršininko sprendimo Nr. 13-19880 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje E. T. I.“ priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (įstatymo Nr. IX-1113 redakcija, galiojo nuo 2002 m. spalio 23 d. iki 2008 m. gruodžio 1 d., toliau - ir Kelių įstatymas) 3 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, kad valstybinės reikšmės keliai, kuriais vyksta tarptautinis, tranzitinis, turistinis ir vietinis intensyvus transporto priemonių eismas, skirstomi į magistralinius, krašto ir rajoninius kelius. Magistraliniai keliai yra pagrindiniai Lietuvos keliai ir jų tęsiniai – gatvių važiuojamoji dalis, kuriais vyksta intensyviausias transporto priemonių eismas. Jiems priskiriami ir visi į Europos tarptautinį kelių tinklą įtraukiami valstybinės reikšmės keliai. Krašto keliai sudaro pagrindinio kelių tinklo dalį. Tai keliai ir jų tęsiniai – gatvių važiuojamoji dalis, kuriais vyksta intensyvus transporto priemonių eismas tarp Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų centrų, taip pat tranzitinio ir turistinio transporto priemonių eismas. Rajoniniai keliai yra keliai, naudojami Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų teritorijose esančių juridinių ar fizinių asmenų susisiekimo reikmėms ir jungiantys miestų ir kaimų gyvenamąsias vietoves su pagrindinių kelių tinklu. Toks valstybinių kelių klasifikavimas įtvirtintas ir šiuo metu galiojančio Kelių įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje. Valstybiniai keliai pagal jų parametrus skirstomi į penkias technines kategorijas. Jiems priskiriami ir rajoniniai keliai. Šiuo metu galiojančio Kelių įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 5 punktas (galioja nuo 2002 m. spalio 23 d., pagal įstatymo Nr. IX-1113 redakciją) numato, jog valstybinės reikšmės kelių juostos minimalus plotis V kategorijos keliams yra 18 metrų. Kelias Nr. 2808 įrašytas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1992 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 550, priimtu vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. spalio 9 d. nutarimą Nr. 751, į patvirtintą Lietuvos Respublikos rajoninių kelių sąrašą. Kelias Nr. 2808 taip pat įrašytas į Valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 757 „Dėl valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašo patvirtinimo“. Kelių direkcijai šis valstybinės reikšmės rajoninis kelias kartu su kitais valstybinės reikšmės keliais buvo perduotas patikėjimo teise valdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. 238 ir 2017 m. balandžio 25 d. valstybinės reikšmės kelių perdavimo priėmimo aktu Nr. 6-336. Taigi, remiantis aukščiau aptartu teisiniu reglamentavimu, galiojusių ginčijamų 2006 m. gruodžio 13 d. Utenos apskrities viršininko įsakymo „Dėl žemės sklypo įregistravimo Molėtų rajone“ ir 2007 m. kovo 26 d. Utenos apskrities viršininko sprendimo Nr. 13-19880 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje E. T. I.“ priėmimo metu, Kelias Nr. 2808 buvo priskirtas valstybinių kelių kategorijai, jo kelio juostos numatytas minimalus plotis yra 18 metrų, bei Kelias Nr. 2808 nuosavybės teise galėjo priklausyti tik valstybei.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.

Analogiška nuostata įtvirtinta ir šiuo metu galiojančiame Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje – valstybinės reikšmės keliai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei. Juos patikėjimo teise valdo, naudoja ir jais disponuoja akcinė bendrovė Lietuvos automobilių kelių direkcija, kurios visos akcijos nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei. Akcinei bendrovei Lietuvos automobilių kelių direkcijai valstybinės reikšmės keliai ar jų ruožai perduodami patikėjimo teise Vyriausybei nutarus įrašyti kelią ar jo ruožą į valstybinės reikšmės kelių sąrašą. Pagal šio įstatymo 11 straipsnio nuostatas, valstybinės reikšmės kelių juostos minimalus plotis pagal kelio kategorijas yra: 1) automagistralių ir I kategorijos kelių – 39 metrai; 2) II kategorijos kelių – 28 metrai; 3) III kategorijos kelių – 22 metrai; 4) IV kategorijos kelių – 19 metrų; 5) V kategorijos kelių –18 metrų.

Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 punktas numato, kad privatinėn nuosavybėn piliečiams neparduodama kelių, aerodromų, uostų ir jų įrenginių, karinių dalinių, taip pat valstybinės sienos ir krašto apsaugai reikalinga žemė. Lietuvos Respublikos piliečių, iš kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas iki 1997 metų buvo vykdomas pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (neteko galios 1997 m. liepos 9 d., toliau– ir Atstatymo įstatymas), kurio 1 straipsnis nustatė, jog nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma: 1) grąžinant nusavintą turtą natūra, jam lygiaverte natūra arba kita natūra; 2) suteikiant šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems asmenims vienkartines valstybės išmokas, įgalinančias juos perimti atitinkamą dalį privatizuojamo valstybinio (visuomeninio) turto, arba išduodant valstybei priklausančias akcijas; 3) gyvenamuosius namus, jų dalis, butus iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų (savininkų) išperkant pinigais ir (ar) vertybiniais popieriais, o žemės ūkio paskirties žemę ir miškus – pinigais. Atstatymo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad valstybės reikmėms reikalinga bei kita žemė iš šio įstatymo 2 straipsnio nurodytųjų asmenų išperkama, taikant šio įstatymo 16 straipsnyje numatytus išpirkimo būdus, jeigu užimta kelių, aerodromų, karinių dalinių, taip pat reikalinga valstybinės sienos apsaugai. Lietuvos Respublikos piliečių, iš kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas nuo 1997 metų buvo vykdomas pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, kurio 12 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji užimta valstybės ir savivaldybės kelių su šalia jų esančiais valstybinės žemės plotais, pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus reikalingais šių kelių plėtrai; aerodromų (jų sąrašą ir žemės plotus tvirtina Vyriausybė); užimta karinių dalinių ir skirta valstybės sienos apsaugai (žemės plotus ir jų ribas tvirtina Vyriausybė); yra naudingųjų iškasenų naudojamų telkinių teritorijoje.

Aukščiau aptarta suponuoja teismo išvadą, kad negalėjo būti įregistruotas žemės sklypas, kurio dalis užimta valstybinės reikšmės keliu, bei E. T. I. negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į žemę, užimtą valstybinės reikšmės keliu.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad, priimant 2006 m. gruodžio 13 d. Utenos apskrities viršininko įsakymo „Dėl žemės sklypo įregistravimo Molėtų rajone“ dalį, dėl 0,0160 ha, patenkančių į valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. 2808 Kazokai-Bijutiškis-Dubingiai juostos užimtą žemę, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos kelių įstatymo ir Lietuvos Respublikos žemės įstatymo nuostatos, pagal kurias valstybinės reikšmės keliai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei. Taip pat, priimant 2007 m. kovo 26 d. Utenos apskrities viršininko sprendimo Nr. 13-19880 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje E. T. I.“ dalį, dėl 0,0160 ha, patenkančių į valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. 2808 Kazokai-Bijutiškis-Dubingiai juostos užimtą žemę, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos kelių įstatymo ir Lietuvos Respublikos žemės įstatymo nuostatos, pagal kurias valstybinės reikšmės keliai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei.

Dėl aukščiau nurodytų argumentų bei vadovaujantis aukščiau nurodytu teisiniu reglamentavimu, kaip neteisėtos naikintinos: 2006 m. gruodžio 13 d. Utenos apskrities viršininko įsakymo „Dėl žemės sklypo įregistravimo Molėtų rajone“ dalis, dėl 0,0160 ha, patenkančių į valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. 2808 Kazokai-Bijutiškis-Dubingiai juostos užimtą žemę; 2007 m. kovo 26 d. Utenos apskrities viršininko sprendimo Nr. 13-19880 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje E. T. I.“ dalis, dėl 0,0160 ha, patenkančių į valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. 2808 Kazokai-Bijutiškis-Dubingiai juostos užimtą žemę.

Administracinių teismų praktikoje suformuluota taisyklė, jog aktas, prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo nuostatoms, kuriuo iš esmės paneigiami konstituciniai turto, esančio išimtine valstybės nuosavybe, disponavimo ir tokios nuosavybės teisės apsaugos principai, nesukuria civilinių teisių ir pareigų, todėl jos negali būti ginamos, o turtas, turintis išimtinės valstybės nuosavybės teisinį statusą, grąžinamas valstybei teisingai atlyginant sąžiningiems asmenims, jį įgijusiems, taikant restitucijos taisykles nepaisant to, kiek metų yra praėję nuo administracinio akto priėmimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4507-415/2018, 2021 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1617-552/2021). Teisėjų kolegija, remdamasi aukščiau aptarta administracinių teismų praktika, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas netaikytinas.

Pagal 2011 m. birželio 20 d. dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr. 2-4964, E. T. I., padovanojo savo sūnui A. I. Žemės sklypą. Nustačius, kad E. T. I. nuosavybės teisių į 0,0160 ha dalį Žemės sklypo įgijimo pagrindas buvo imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantys administraciniai aktai, naikinama 2011 m. birželio 20 d. dovanojimo sutarties, notarinio registro Nr. 2-4964, dalis, kuria E. T. I., padovanojo savo sūnui A. I. 0,0160 ha dalį Žemės sklypo, patenkančią į Kelio Nr. 2808 juostos užimtą žemę.

Prokuroras prašo taikyti restituciją. Panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-662/2004; 2006 m. gegužės 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-328/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-149/2007; 2010 m. vasario 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-47/2010; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-518/2011). Atsižvelgus į tai, kad atkuriant nuosavybės teises į 0,1800 ha žemės, grąžinant nuosavybėn valdytą Žemės sklypo 0,0160 ha dalį, privačion nuosavybėn buvo perleistas Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausantis turtas - Kelio Nr. 2808 dalis, priskiriama valstybinės reikšmės keliams, restitucija taikoma natūra, grąžinant valstybės nuosavybėn neteisėtai perleistą turtą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis, 6.146 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju E. T. I. neteisėtai buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,0160 ha dalį valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. 2808 Kazokai-Bijutiškis-Dubingiai ir jam priskirtą žemės plotą. Žemės sklypas ir jam priskirtas 0,0160 ha žemės plotas, į kurį neteisėtai buvo atkurtos nuosavybės teisės E. T. I., priklauso A. I. (jam įgijus turtą dovanojimo sutarties pagrindu), todėl A. I. įpareigotinas grąžinti natūra Lietuvos valstybei 0,0160 ha žemės ploto iš jam priklausančio Žemės sklypo, patenkančio į Kelią Nr. 2808 ir jam priskirto žemės ploto ribas.

Atitinkamai, valstybė turi pareigą teisingai už tai atlyginti atsakovui A. I.. Nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, kad Prokuroras, gindamas viešąjį interesą, neginčijo E. T. I. sąžiningumo įsigyjant Žemės sklypą. Byloje taip pat nėra duomenų, kad šis asmuo būtų galėjęs numatyti su Žemės sklypu susijusius sunkumus, pasinaudoti savo privilegijuota padėtimi, ar kokiu nors kitu būdu elgtųsi neteisėtai. Nurodytų argumentų pagrindu darytina išvada, kad Prokuroras, gindamas viešąjį interesą, pradėjo šį procesą, iš esmės siekdamas ištaisyti valdžios institucijų padarytą klaidą.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 1 protokolo 1 straipsnis skelbia, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje, taikant Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį, akcentuojama, kad bet koks valdžios institucijų trukdymas naudotis nuosavybe turi būti teisėtas, būtinas visuomenės interesams ir siekiant teisėto tikslo tokiomis priemonėmis, kurios būtų proporcingos siekiamam tikslui (2006 m. gegužės 30 d. sprendimas byloje Dogrusoz ir Aslan prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 1262/02) 27 par., 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje Moskal prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 10373/05) 49-50 par., 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 38 par.). Naudojimosi nuosavybe apribojimas turi būti ne tik teisėtas ir siekti teisėto tikslo, bet ir atitikti proporcingumo reikalavimą. Privaloma užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp visuomenės bendrojo intereso poreikių ir asmens pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų, o tokios teisingos pusiausvyros užtikrinimas yra būdingas visai Konvencijai. Reikiama pusiausvyra nebus užtikrinta, jei susijusiam asmeniui teks pernelyg didelė asmeninė našta (1982 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje Sporrong ir Lonnroth prieš Švediją (pareiškimai Nr. 7151/75 ir Nr. 7152/75) 69-74 par., 1999 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Brumerescu prieš Rumuniją (pareiškimas Nr. 28342/95) 78 par., 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 49 par.). Kai taisomos valdžios institucijų padarytos klaidos, restitucijos proceso metu svarbu užtikrinti, kad senų pažeidimų atitaisymas nesukurtų naujos neproporcingos žalos. Kiekvienu atveju būtina atsižvelgti į individualias bylos aplinkybes, kad asmenys, kurie sąžiningai įsigijo nuosavybę, nepatirtų atsakomybės naštos, teisėtai tenkančios valstybei, konfiskavusiai tą nuosavybę (2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 50 par.). Bet kokios valstybės valdžios institucijos padarytos klaidos našta turi atitekti valstybei, o klaidos neturėtų būti ištaisomos nuo tų klaidų nukentėjusių asmenų sąskaita (2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 70 par.). Konvencija turi būti taikoma ir aiškinama tokiu būdu, kad teisės ir laisvės, kurias ji garantuoja, būtų praktiškos ir efektyvios, o ne teorinės ir iliuzinės (2005 m. lapkričio 10 d. sprendimas byloje Leyla Sahin prieš Turkiją (pareiškimas Nr. 44774/98) 136 par.).

Dėl netinkamo valdžios institucijų veikimo panaikinus ginčijamus administracinius aktus, restitucija turi būti taikoma taip, kad nepaneigtų asmens teisių į nuosavybės apsaugą, asmens teisių į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o susijusiam fiziniam asmeniui turi būti taikomi minimaliai negatyvūs turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai. Tokia pozicija atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, sprendžiant restitucijos klausimus dėl asmenų, kuriems neteisėtais administraciniais aktais atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškus (2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-759-146/2016). Valstybė, kurios nuosavybėn grįžta išimtine nuosavybės teise priklausanti valstybinio kelio dalis, turi pareigą paskutiniam šio turto įgijėjui teisingai atlyginti paimamo turto vertę.

Sprendžiant dėl kompensacijos dydžio inter alia atsižvelgtina į EŽTT jurisprudencijos nuostatas, kuriose pažymėta, kad kompensacijos sąlygos pagal atitinkamus įstatymus priklauso nuo vertinimo, ar ginčijama priemonė taikoma atsižvelgiant į reikiamą teisingą pusiausvyrą ir, svarbiausia, ar ji neužkrauna asmeniui neproporcingos naštos (2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 65 par.). Nuosavybės atėmimas nesumokėjus pagrįstai su jos verte susijusios kompensacijos paprastai laikomas neproporcingu apribojimu, nepateisinamu Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio prasme. Vis dėlto ši nuostata neužtikrina teisės į visišką kompensaciją visais atvejais, nes teisėti „viešojo intereso“ tikslai gali pareikalauti atlyginti mažiau negu rinkos vertė (2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 40 par.). Pusiausvyra paprastai būna pasiekiama tais atvejais, kai asmenims, iš kurių buvo atimta nuosavybė, sumokama tokia kompensacija, kuri yra pagrįstai susijusi su to turto rinkos verte, nustatyta turto nusavinimo metu (2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 66 par.). Kompensacijos dėl nuosavybės teisės į žemę panaikinimo dydis turi būti skaičiuojamas pagal nuosavybės vertę jos praradimo dieną (2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 67 par.). Tokia EŽTT suformuota pozicija remiasi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. balandžio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-759-146/2016).

Nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, kad atsakovas šioje byloje – A. I., laikytinas sąžiningu įgijėju. Todėl restitucijos tvarka kompensuojant jam kaip sąžiningam įgijėjui dėl valdžios institucijų klaidos netektą turtą, jam turi būti atlyginama turto, kokį jis praranda, rinkos vertė. Pagal Valstybės įmonės Registrų centro duomenis Žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra 1100,00 Eur, todėl atsakovui A. I. iš valstybės priteistina 97,78 Eur už 0,0160 ha valstybės nuosavybėn grąžinamą Žemės sklypo dalį.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą patenkinti.

Panaikinti 2006 m. gruodžio 13 d. Utenos apskrities viršininko įsakymo „Dėl žemės sklypo įregistravimo Molėtų rajone“ dalį, dėl 0,0160 ha, patenkančių į valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. 2808 Kazokai-Bijutiškis-Dubingiai juostos užimtą žemę.

Panaikinti 2007 m. kovo 26 d. Utenos apskrities viršininko sprendimo Nr. 13-19880 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje E. T. I.“ dalį, dėl 0,0160 ha, patenkančių į valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. 2808 Kazokai-Bijutiškis-Dubingiai juostos užimtą žemę.

Pripažinti negaliojančia 2011 m. birželio 20 d. dovanojimo sutarties, notarinio registro Nr. 2-4964, kuria E. T. I., padovanojo savo sūnui A. I., 0,1800 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Molėtų r. sav., Dubingių sen., Bijutiškio k., (duomenys neskelbtini), dalį, dėl 0,0160 ha, patenkančių į valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. 2808 Kazokai-Bijutiškis-Dubingiai juostos užimtą žemę.

grąžinti Lietuvos valstybės nuosavybėn 0,0160 ha dalį iš 0,1800 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Molėtų r. sav., Dubingių sen., Bijutiškio k., (duomenys neskelbtini), patenkančią į valstybinės reikšmės keliu užimtą žemę, o iš Lietuvos valstybės priteisti A. I. 97,78 Eur (devyniasdešimt septynis eurus 78 ct) grąžinamo žemės sklypo dalies vertės.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinį teismą.