Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algirdo Remeikos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. G. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio, kuriuo E. G. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta 1 (vienų) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2016 m. sausio 14 d. iki 2016 m. sausio 15 d., nuo 2016 m. kovo 5 d. iki 2016 m. kovo 7 d., nuo 2016 m. birželio 18 d. iki 2016 m. rugsėjo 29 d.

Iš kaltinamojo E. G. civiliniam ieškovui Kauno teritorinei ligonių kasai priteista 112,18 Eur turtinei žalai dėl nukentėjusiojo A. V. gydymo išlaidų atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. G. nuteistas už tai, kad nesunkiai sutrikdė A. V. sveikatą, tai yra, 2015 m. gegužės 15 d., nakties metu, tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, būnant S. B. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), konflikto metu, tyčia ne mažiau kaip tris kartus kumščiu sudavė A. V. į galvos ir veido sritį, dėl ko nukentėjusiajam A. V. padarė kairės pusės skruostikaulio – viršutinio žandikaulio komplekso lūžimą, kas vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu.Nuteistasis E. G. skundžia Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nuosprendį ir prašo priimti išteisinamąjį nuosprendį arba sušvelninti paskirtą bausmę.Skunde nuteistasis nurodo, kad apylinkės teismas jo atžvilgiu priėmė netinkamą nuosprendį, kadangi vadovavosi tik nukentėjusiojo parodymais ir ignoravo liudytojų bei paties kaltinamojo duotus parodymus. Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuteistasis teigia nurodęs, kad prieš nukentėjusįjį nesmurtavo. Tuo tarpu nukentėjusysis, teigdamas, kad jį sumušė E. G., taip jam atkeršijo už tai, kad pastarasis liko nakvoti jo sugyventinės namuose. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nuteistasis turi nepilnametį sūnų, einantį į pirmą klasę, 2013 m. iš jo priteistas išlaikymas. Kol dirbo Anglijoje, nuteistasis teigia mokėjęs išlaikymą sūnui ir visus mokesčius, tačiau nuo 2016 m. birželio 18 d. yra suimtas ir nuo to laiko kaupiasi skola.Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas apeliacinį skundą palaikė ir prašė tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo E. G. apeliacinis skundas atmestinas.Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šių reikalavimų teismas, pripažindamas E. G. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir teisingai juos įvertino.Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad jo kaltė dėl nusikalstamos veikos neįrodyta. Tačiau teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga ir iš naujo įvertinusi byloje surinktus duomenis, sutinka ne su nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, o su teismo išvada, jog E. G. kaltė dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo yra įrodyta. Ši išvada pagrįsta nukentėjusiojo A. V. parodymais bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teismo medicinos specialisto išvada, medicininiais dokumentais ir kita rašytine bylos medžiaga. Nors nuteistasis savo kaltę neigia, tačiau faktiniais bylos duomenimis yra nustatyta, kad E. G. 2015 m. gegužės 15 d. S. B. namuose smurtavo prieš A. V. ir padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nukentėjusysis savo parodymų apie jo sužalojimo aplinkybes laikėsi nuosekliai nuo ikiteisminio tyrimo pradžios. Jo nurodytas aplinkybes patvirtina ir teismo medicinos eksperto išvada, ir medicininiai dokumentai, iš kurių matyti, kada jis pristatytas į Marijampolės ligoninę. E. G. ir pats neneigė konfliktavęs su nukentėjusiuoju A. V., tik, jo teigimu, jis nesmurtavo, bet išstūmė nukentėjusįjį per duris į lauką. Tačiau tikėti nuteistojo parodymais nėra pagrindo, kadangi nenustatytos jokios aplinkybės, kurios keltų abejones nukentėjusiojo pateikta versija, kad jį sumušė būtent E. G.. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo liudytojų S. B. ir A. L. parodymais, nes jų nurodytos aplinkybės skiriasi tiek tarpusavyje, tiek ir nuo nukentėjusiojo bei nuteistojo parodymų. Pakeisti nuteistajam paskirtą laisvės atėmimo bausmę į švelnesnę taip pat nėra pagrindo. Skirdamas bausmę, teismas turi vadovautis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir laikytis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, detalizuojančių sankcijos taikymą (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skirdamas bausmę E. G. minėtas įstatymo nuostatas apylinkės teismas taikė tinkamai. Teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – tiek nuteistojo asmenybę, tiek ir jo padarytos nusikalstamos veikos bei jo paties pavojingumą apibūdinančias aplinkybes. Skiriant bausmę, buvo teisingai įvertinta tai, kad nusikalstamą veiką E. G. padarė būdamas teistas už vagystes, fizinio smurto panaudojimą prieš šeimos narį, baustas administracine tvarka už viešosios tvarkos pažeidimus, nedirba. Atsižvelgiant į tai, tik griežta bausmė gali padėti pasiekti bausmės tikslų – užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms ir paveikti nuteistąjį, kad šis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad iš jo priteistas išlaikymas mažamečiam sūnui, nesudaro pagrindo švelninti paskirtą bausmę.Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo jo keisti.Byloje gautas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus raštas, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos E. G., išlaidas sudaro 34,74 Eur. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo priteisti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo E. G. apeliacinį skundą atmesti.